Kaip mes tapome radikalais

Nėra labiau nuvalkiotos ir sykiu jokio prasminio krūvio neturinčios sąvokos kaip radikalas. Panašiai galėtume pasakyti ir apie populizmo sąvoką, tačiau jos apibrėžtys gana aiškios, tiesiog toji sąvoka beveik niekada nenaudojama pagal savo reikšmę. Radikalumas paprastai siejamas su kažkuo labai blogu ir pavojingu, nutolusiu nuo bet kokio racionalumo ar moralumo. Jis gali būti ir ryžtingumo, ir kraštutinumo, ir griežtumo, ir pavojingumo, ir bekompromisiškumo, ir nesukalbamumo, ir neracionalumo, ir kategoriškumo, ir vienpusiškumo, ir perdėto nuoseklumo sinonimas. Tačiau kiekvienas iš šių dalykų yra tiek skirtingi, kad viena kuria nors prasme radikalu pavadintas žmogus su radikalu, kuris tokiu laikomas kuria nors kita prasme, neturės absoliučiai nieko bendro.

Ar visada radikalumas – blogai?

Lengva pasmerkti bet kokį radikalumą, kai pavyzdžiais imami tokie asmenys kaip Adolfas Hitleris. Tačiau prieš nacizmą ryžtingai kovoję ir į derybas eiti atsisakę britų lyderiai taip pat buvo radikalai. Argi Winstonas Churchillis nebuvo radikalus, kai pirmaisiais šaltojo karo metais siūlė mesti atomines bombas ant Maskvos? Ar nebuvo radikalas Charles de Gaulle’is, kai iš emigracijos ir toliau kvietė prancūzus kovoti jau pralaimėtame kare? Argi Albertas Einsteinas, revoliucionizavęs fizikos mokslą idėjomis, kėlusiomis šiurpą, pajuoką ir pyktį to meto akademinei bendruomenei, nebuvo radikalas?

Ar ne radikalas buvo Jėzus Kristus, metęs iššūkį visai tuometinei religinei ir moralinei kultūrai? Arba Steve’as Rogersas, Marvel mitologijoje nusprendęs neturėti jokių santykių su moterimis, jei negali jų turėti su moterimi, kurią myli ir kuri liko praeityje, į kurią nebeįmanoma sugrįžti? Daug kas jį laikytų tobulu meilės idealo riteriu, tačiau tokiu įmanoma tapti tik pasirinkus visiškai radikalią laikyseną.

Kas kita, jei ne radikalas, yra kiekvienas, nuosekliai, griežtai ir ryžtingai ginantis savo principus ir idėjas, kai visa aplinka spaudžia jų atsižadėti? Tai gali būt meno, mokslo, kultūros, politikos, religijos ar verslo žmogus, kuris tiesiog eina prieš vyraujančią srovę. Eiti prieš galima tiek gera, tiek bloga trajektorija, ir visiškai ne pats ėjimas apsprendžia krypties blogumą. Tokio ėjimo turinys ir pasekmės kaskart skiriasi – tai gali būti ir žingsnis anapus sveiko proto, ir žingsnis anapus supuvusio proto, kada jis yra tapęs norma.

Didžiausia diskusija, matyt, ir plieskiasi ties klausimu, kur toji riba tarp sveiko ir supuvusio proto. Bet kuris radikalas visada skelbsis esąs to sveiko proto nešėjas, norintis išgydyti supuvusį protą, o štai tas, kuris manosi esąs kažkas priešingo nei radikalas, būtent ir grasina radikalizmo pavojais, nes laiko save sveiko proto pusėje, kurį supūdyti esą ir kėsinasi radikalai.

Radikalumo sąvokos neapibrėžtumas

Radikalumas savaime neturi jokio semantinio turinio. Jo apibrėžtis visuomet negatyvi. Radikalus yra tas, kuris priešinasi nusistovėjusiai tvarkai, kelia kontraversiškas idėjas ir elgiasi kitaip, nei diktuoja laikmečio sąlygos. Kadaise radikalais buvo vadinami tie, kas norėjo atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Dabar radikalais vadinami tie, kas norėtų ją atkurti. Ir vieni, ir kiti iš tiesų buvo ir yra radikalūs, tačiau jų radikalumo turinys ne tik skirtingas, bet ir vienas kitam prieštaraujantis.

Morfai. LEDAS IR UGNIS. 2024. 120×80. Akrilas, aerozoliniai dažai, drobė.

Sieti radikalumą vien su blogai vertinamais dalykais yra paprasčiausiai nesąžininga radikalumo sąvokos atžvilgiu. Ji viso labo nurodo stiprų įsišaknijimą – lotyniškai radix reiškia paprasčiausią šaknį.

Ir visgi kaip nutinka, kad skirtingiausi žmonės yra laikomi radikalais? Daug kas girdėjo Donaldą Trumpą vadinant fašistu ir didžiausiu radikalu, dažnai tai naudota kaip svari korta prieš jį. Tačiau radikaliais fašistais demokratai bei jiems prielanki žiniasklaida vadino ir George’ą W. Bushą, ir Ronaldą Reaganą, ir Richardą Nixoną, ir, tiesą sakant, visus respublikonų kandidatus bei prezidentus per pastaruosius 60 metų.

Kad ir kaip būtų norima sieti radikalumą su konservatyviais įsitikinimais, iš tiesų radikalumas tėra santykinis nuotolis nuo pasirinkto atskaitos taško. Jeigu žvelgiama iš liberaliau ar kairuoliškiau nusiteikusio asmens perspektyvos, kurio pasaulėžiūra galbūt artima demokratų partijos ideologijai, tuomet bet koks nuokrypis į konservatyvumą atrodys tarsi poslinkis link radikalumo. Nes radikalas yra tas, kuris nesutinka gyventi pagal tokiu jį laikančio asmens ideologinę programą, kad ir kokia ji būtų.

Lygiai taip pat bet kuriam dešiniau mąstančiam žmogui labiau į kairę nutolęs asmuo iš karto atrodys radikalas, galbūt net komunistas. Taip yra todėl, kad tas nuotolis į vieną ar kitą pusę neturi nieko bendro su turiniu. Bažnyčios atžvilgiu ją atmetantis ir nuolatos kritikuojantis Christopheris Hitchensas buvo radikalas. Tačiau, jo akimis žiūrint, pats nuoseklus Katalikų Bažnyčios katekizmo išpažinimas ugdo religinius radikalus.

Tą patį matome ir Lietuvoje. Daugybė progresyvių įsitikinimų žmonių, ypač tarp LGBT bendruomenės, galvoja, kad Lietuva yra labai konservatyvi, homofobiška, radikalių, užkalkėjusių ir sunkiai pakeičiamų įsitikinimų turinčių žmonių dominuojama šalis, kurioje viltys sulaukti tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimo ima atrodyti vis desperatiškiau. Tačiau lygiai tuo pat metu konservatyvesniems žmonėms, ypač tarp tradiciškesnių religinių bendruomenių, atrodo, kad Lietuvoje tradicinė moralės samprata vis labiau pralaimi, kad šalis užvaldoma leftistinės ir progresyvios ideologijos, o tūlam konservatyviam žmogui šalyje nelieka vietos ir laisvo žodžio, bijoma parodyti savo tikruosius įsitikinimus, nes tai kelia grėsmę įsidarbinimo sąlygoms ar net gali lemti ostrakizaciją darbovietėje.

Kaip taip išeina, kad vienu ir tuo pačiu metu priešingų pažiūrų grupėms atrodo, kad jos yra užspaustos į kampą, o štai kitos pusės radikalai baigia sunaikinti viltis šalyje turėti pakenčiamai atrodančią politiką ir apskritai gyvenimą?

Radikalizuojama vaizduotė apie kitus

Tikrasis radikalizavimas vyksta ne mūsų santykyje su mūsų išpažįstamomis idėjomis, o mūsų santykyje su priešingų įsitikinimų asmenimis.

Matydami žmogų, kurį galėtume laikyti pasaulėžiūriniu oponentu, mes nesuvokiame, kaip jis gali būti toks kvailas ar nedoras, kad laikytųsi tokių absurdiškų įsitikinimų, kuriuos mes laikome nepriimtinais, netgi nepamąstomais. Jei tik pasaulėžiūrinis skirtumas yra didesnis, mums pasidaro sunku suvokti to skirtumo priežastis. Todėl imame kitaip galvojantį asmenį laikyti kvailu, traumuotu, nepakankamai išsilavinusiu, paveiktu propagandos arba apskritai nedoru.

Tam, kad tokį žmogų, galvojantį stipriai kitaip negu mes, pateisintume kaip visiškai nuėjusį klystkeliais, galbūt net kvailą ar nedorą, kaip visiškai kitoje visatoje gyvenantį ir nesuderinamą su mumis ne dėl to, kad turi kitų argumentų, o dėl to, kad su juo apskritai nelabai įmanoma diskusija, mes tokį žmogų pasaulėžiūrinėje skalėje pastumiame daug toliau negu jis iš tiesų yra.

Tokiu atveju gana konservatyvus žmogus liberalesnių žmonių vaizduotėje tampa radikalu, galbūt net fašistu, o liberalesnis žmogus konservatyviojo akyse įgauna radikalaus leftisto ar net komunisto įvaizdį. Šiek tiek religingesnis žmogus ateistų akyse gali lengvai tapti religiniu fanatiku, o Dievu netikintis asmuo nuosekliai religiją išpažįstančio asmens akyse gali pasirodyti besąs Šėtono pasiuntinys.

Morfai. TAIKA. 2024. 29,7×29,7. Grafika, popierius.

Johno Stuarto Millo ar Voltaire’o žodžio laisvės principus ginantys asmenys šiandien vadinami neapykantos pritvinkusiais kraštutiniais dešiniaisiais. Liberaliau seksualinių teisių klausimais pasisakantys asmenys neretai sutapatinami su radikaliausiais komunistais, nors nieko kito, išskyrus keletą neomarksistinių idėjų, apie kurių šaknis net patys nežino, jie neturi, o dažnai ir tas idėjas kelia be jokio marksistinio konteksto, kuris jiems vis tiek primetamas, tarsi negalėtum išmąstyti ar palaikyti kokio nors dalyko be platesnės ideologinės platformos ar didesnio pasaulėžiūrinių įsitikinimų arealo. Aišku, tokiems palaikytojams be konteksto koją kiša tai, kad šalia pilna tų, kurie patys persismelkę tuo kontekstu ir pasiruošę jį realizuoti itin plačiu mastu. Vis dėlto neturėtume iliuziškai tapatinti žmonių su ideologijomis pagal pažiūras atskirais klausimais, kai nėra pagrindo spręsti apie didesnę tų klausimų sutaptį neįvertinus visų asmens pasaulėžiūros ar jos nebuvimo niuansų.

Pralaimėjimas prieš savąjį radikalumą

Didelė iliuzija manyti, kad centro pozicija yra kažkas subalansuota tarp kraštutinių pusių, kuriose tarpsta radikalizmas. Radikalumas yra laipsnio kategorija, kurią lygiai taip pat galima priskirti ir centristinei pozicijai, iš kurios tada neišvengiamai visa, kas nors kiek pasislinkę į kurią nors pusę toliau nuo centro, atrodo radikalu.

Vyrauja mitas, kad aristoteliška dorybės kaip vidurio tarp kraštutinumų idėja sutampa su negriežta pasaulėžiūra, kurią mėgstama įvardyti nuosaikumu. Tačiau nuosaikumas kaip toks irgi yra laipsnio kategorija, savaime nenurodanti į jokį turinį, o konkrečiu atveju galinti reikšti tiek blogą, tiek gerą dalyką.

Pavyzdžiui, nuosaikiai pareigingas asmuo kartais vykdo savo pareigas, o kartais ne. Nuosaikiai sąžiningas asmuo kartais sąžiningai elgiasi, o kartais ne. Iš tiesų sąžiningas žmogus būtų tik tas, kuris yra sąžiningas radikaliai, o ne tik kartais pasielgia sąžiningai, pats iš savęs nebūdamas sąžiningas.

Saikas gerai vertinamų ir pageidaujamų dalykų atžvilgiu yra bloga savybė, o radikalumas tokių dalykų atžvilgiu yra geras, kaip ir saikas blogai vertinamų ir nepageidaujamų dalykų atžvilgiu yra gera savybė, o radikalumas tokių dalykų atžvilgiu yra blogas.

Tačiau gyvename pasaulyje, kuriame radikalumas siejamas su išimtinai blogais dalykais, todėl visus ryškesnius savo oponentus laikome radikalais, kur kas radikalesniais nei jie yra iš tiesų, ir todėl sukuriame radikalumo baubą, kuris praktikoje egzistuoja kur kas rečiau, nei įsivaizduojame. Tada atsiranda noras nesikalbėti, cenzūruoti, negaišti laiko dėl nepriimtinų idėjų ar asmenų išklausymo, asmeninis susipriešinimas, galiausiai apskritai žmogaus eliminavimas iš priimtinumo ribose išsitenkančios viešosios erdvės ar socialinio gyvenimo.

Tai yra pralaimėjimas, kurį patiriame kovoje su savo tamsiausiais psichologiniais instinktais, nesaugumo jausmu ir tais vidiniais polinkiais, kurie nuolatos daro viską, kad iškraipytų mūsų tikrovės suvokimą mums patogia linkme, leidžiančia susikurti daugiau ramybės ir išgyventi nesukant galvos dėl to, kad gal kitas irgi žmogus, gal jis irgi turi argumentų, o gal – baisu ir pagalvoti – jis gali būti teisus, ir ta tiesa gali nepalikti erdvės mano norams daryti ir galvoti kitaip.

Tokiu būdu mes pasiduodame savo pačių psichologiniam radikalizmui, uždarančiam mūsų suvokimą siaurame ir nesaugiame kokone, iš kurio perspektyvos visi atrodo radikalesni, nei yra iš tiesų. Tik nepastebime, kad neretu atveju kiti mums atrodo labai radikalūs būtent dėl to, kad mes patys nejučia tapome radikalūs, kur kas radikalesni nei apie save galvojame, ir kitus, nuo kurių nutolome, kaip tik dėl to ir vadiname radikalais.

Onutė Juškienė. KRITUOLIAI. 44×44. Aliejus, drobė.