Vaikas
tekstas: Ieva Kazlauskaitė
Kažkoks padaras – beveik neatpažįstamas –
Iš išgąsčio staugdamas blaškos po dykumą,
Paskui save ant lakuoto parketo uosinio
Palikdamas amžiną kruviną žymę.
Ir bijau nuo tada tau pažvelgti į delnus,
Kuriuose saulės linija nejaukiai sutemus.
Nors iš jų ir dabar jaučiu sklindančią globą,
Visuomet matau juodąją skylę ir darosi bloga.
Paskui žvėrį paklusniai, daugiau miręs nei gyvas,
Keliais vaikas ropoja septintą mylią.
Lenkias lašo laižyti, lenkias ir kelias,
Kol belieka tiktai patamsėjęs pridžiūvęs kraštelis.
Nuo tada prisimint negaliu, kas buvau prieš tą vaiką.
Net ekranams užgesus vis matau aštrų smaigą.
Ir vis viena, ar palata kvapni ir spalvota,
Dar prieš įžengiant – aš dar prieš įžengiant – netenku proto.
