„Apsėdimai“
tekstas: Gintautas Mažeikis
Ištrauka iš LILIMŲ KNYGOS II dalies
***
Agotos Taro kortos buvo dar katorginės, jos pačios iš atminties pieštos ant pageltusio vyniojamojo popieriaus. Ji paveikslėlius užklijavo ant kitų, atsitiktinių kortų, kuriomis kadaise kaliniai žaidė iš gyvenimo ir mirties, bet paskui dalis jų pasimetė, kaladės buvo nepilnos ir ji jas surinko, perklijavo. Ankstesnę, prancūzišką kaladę, kurią turėjo Lietuvoje, atėmė dar suėmimo metu. Tada ateities šnekorės kortos tapo dar vienu įrodymu, kad ji – okupantų kurva. O šiandien Taro galima nusipirkti ir užsienietiškų, atveža į Leningradą jūreiviai, tai viena kita kaladė atkeliauja ir į Vorkutą, ir net į Vorgašorą. Turėjo Agota ir naujų kortų. Tačiau buvo pripratusi prie savų, pieštų, išjaustų, apgalvotų. Vyresnio amžiaus klientai mėgo senąsias, jų nuomone – tikrąsias, katorgines, krauju išaukštintas, ašaromis nuplautas. Būrėja paskleidė jas ant stalo ir ramiai pirštų galiukais pradėjo glamonėti:
– Ateik, deive Laima, mano globėja, pašnekove, palieskim, pajauskim, sušildykim pranašystes. Ateikit ir jūs, seserys laumės, visada laukiamos pašnekovės. Paliesk ir tu, Fausta, liudininke to, kas vyksta. Kortos dar neprabudusios, joms dar ne aušra. Pažadinkime jas pirštų galiukais, kad pajustume kibirkštėles.
Eglė Abariūnienė. LAIMA. Iš ciklo „Atsigręžus į senąjį protėvių tikėjimą“
– Tai čia kortos ar spiritizmo seansas? Ar tu visus savo pacientus taip vilioji, pirštų galiukais? – Fausta prunkštelėjo. Ji buvo sąmoninga ateistė ir niekino religinius prietarus.
– Ne, kviečiu liesti tuos, kurie yra likimo pažymėti. O tu atėjai su ženklu, nes matei juodą šmėklą veidrodyje. Ir aš šiandien kaip nesava, svetimomis akimis matau, nežinomomis ausimis girdžiu. Šaipaisi iš mano verslo, bet aš čigonka, tad man atleistina. Čigonas – velnio vaikas, o jei būčiau kaliniams lietuvė, jau būčiau pakasta.
– Ir tikrai tu jiems – agatas, brangakmenis, pagonė. Gal ir tikrai apsėstoji. Bet kodėl laumės? Juk čigonai jų negarbina? Sudba[1], ciganka s kartami[2] – tai suprantama, bet tavo laumės – jos gi vedmos[3], taip?
– Laumės ne vedmos. Jos – lankų darbininkės, kovotojos už bedalių teises, globoja benamius pamestus vaikus. Jos – liaudies revoliucionierės, jei nori. O, be to, kokia aš tau čigonė? Tik per pusę, o kita pusė – Lietuvos upelių dukra. Kai buriu – nardau po alkų rūką, kalbuosi su likimo deive. Mano kortos išmirkytos ašarose, išdžiovintos juoko, sustiprintos kraujo, iškvėpintos machorkos ir nuplautos degtinės. Jos man kalba, kai esu ne per daug girta ar godi.
– Na gerai, dėliok, šnekink raudonąsias laumes. Kokios mūsų dienos laukia – ar atplauks su meilės taure, ar su kraujo puta, o gal su antrankiais?
Būrėja išskleidė kortas. Ištraukė vieną – Lazdų komisarė. Agota nupiešė ją su odine striuke – kožanka[4], su pakelta lazda vienoje rankoje ir buteliu kitoje[5]. Sėdi ji sename odiniame krėsle, konfiskuotame iš kažkokios buvusių dvarininkų sodybos. Prie jos kojų stovi rūstus juodas šuo.
– Kodėl juodas šuo?
– Aš mačiau valdingų prižiūrėtojų su visokiais šunimis. Bet juodi šunys kalbasi su mirusiomis šmėklomis, jie yra ano pasaulio agentai. Jie daug mūsiškių nuvilko į mirties slėnius. O lazda rodo valdingumą, bet slapta prižiūrėtoja trokšta meilės, blaškosi, nežinodama, ar eiti su partija, ar su geismu, – Agota lyg su priekaištu pažiūrėjo į Faustą.
– Ko žiūri? Tu čia apie mane? Teatro komisarė? Cha, baik. Tu gi pameni, su Uršule ir Maška sėdėjau, o Uršulę dar ir savo rankomis palaidojau. Aš gi trockistė. Tik po Tėvo mirties mane reabilitavo[6]. Čia kortoje ne aš.
– Aš ir nesakiau. Šuo yra prižiūrėtojos dvasia. Jis yra Anubis, padeda kalbėtis su dievais ir saugo nuo mirusių dvasių. O gal, – pagalvojo, – tai ne prižiūrėtoja, o vertuchajus[7] – tas, kuris perkelia sielas į kalėjimo kameras. Jis yra valdingas, tikrai ne kalinys.
[1] Судьба – rus. likimas.
[2] Цыганка с картами – rus. čigonė, romė su kortomis. Frazė iš kalėjimo dainos „Taganka“.
[3] Ведьма – rus. ragana.
[4] Кожанка – rus. slengas: odinė striukė ar paltas.
[5] Veikiausiai turima omenyje Lazdų karalienė.
[6] Turima omenyje Stalino – Tėvo – mirtis.
[7] Вертухай – rus. slengas: kalėjimo prižiūrėtojas, tas, kuris turi raktus nuo kameros.
Eglė Abariūnienė. MIŠKINIS.
– Gal tai tavo Valierka?
– Jis buvo ir liks tremtinys, o dabar – tik sugėrovas, mano alibi, taip sakant. Na, dar mano vaiko tėvas. Nors turbūt tokių vaikų jis turi dešimt. Jam iki komisaro ar riterio labai toli. Sijono liokajus.
– O kaip sužinoti, kas atvyksta? Ar jau taupyti jam duoną, silkę, degtinę?
– O vargeli, dar nežinau. Reikia toliau šnekėtis su kortomis, kol suprasime, ką jos sako. O gal ir visai nesuprasime arba bus po laiko. Paklauskime jų, ką reiškia Lazdų komisarė?
Agota surinko kortas nuo stalo, išmaišė kažką murmėdama po nosimi, tris kartus perkėlė, išskleidė vėduokle ir iš vidurio ištraukė. Ant stalo gulė gauruotas senis su ilgu apsiaustu, dideliu kapišonu, pasirėmęs dviem ramentais, vos matomais pilkais lyg ir angelo, lyg ir šėtono sparnais ir nešinas žibintu. Stovi tas senis sniegynuose naktį ir rymo. Ir kur jam eiti? Ramentai įsmigę į pusnį, nė krust.
– Tai – atsiskyrėlis, bastūnas, tas kuris neranda vietos ir blaškosi po miestus, lagerius, po tundrą ir pelkes, sielų ieško. Anksčiau buvo kalbama, kad jis – dykvietės vienuolis. Tačiau Gulage atsiskyrėlis keliauja etapais: iš vieno lagerio į kitą kalėjimą ir taip per visą šalį. Laisvėje gera būti laisvu klajūnu, bet keliauti etapais ir tapti klipata tundroje žiemą – tai jau mirtis. Viena katorgininkė man aiškino, kad Taro atsiskyrėlis yra Jonas Krikštytojas. Klausiau jos: ką krikštija Vorkutoje – velnią ar Jėzų? Gimusius ar mirusius? Dar vienas kalinys, mokytas literatas, sakė, kad gauruotas senis yra Charonas, tas, kuris perkelia sielas iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį. Klausiau jo, o kodėl neperkelia atgalios?
– Norėtum, kad prisikeltų kaulai?
– Norėčiau, kad būtų atkeršyta. Be gailesčio, akis už akį, dantis už dantį.
Fausta nusišluostė sudrėkusias akis:
– Aš taip pat trokštu, tačiau būties tvarka yra kitokia. Čia valdo partija. Klipatoms paliktas anas pasaulis. Turėtume keršyti jau čia, kam tas pomirtinis komunizmas.
– Nežinau, kas ten mūsų sieloms darosi, – kalbėjo būrėja žiūrėdama į languotą staltiesę, patiestą ant stalo. – Baisu ten tamsoje. Gal juos blaško vėjai? Ryja demonai? Bet tu teisi, geriau jau čia, nereikia laukti, kol kitas už mus tai padarys.
– Agota, ir aš vaikystėje svajojau paimti lazdą ir keliauti po pasaulį, tik ne krikštyti, ir ne kaip Mozė, o pati sau, nieko negelbėdama, niekam neplaudama smegenų. Bet čia sniegas ir tundra. Be elnių ir rogių nepajudėsi. O gal kas traukiniu pas tave atvažiuoja?
– Taro sako, kad atvyksta tas, kuris neranda sau vietos, bet ieško mūsų, arba aš su laumėmis nesusišneku. Žinia, atsiskyrėliai yra arba šėtono, arba Dievo tarnai, arba patys nežino ko nori ir tarnauja kupstams bei nendrėms, kaip Liūnas.
– Boloto[8]? – perklausė Fausta.
– Išmokai lietuviškai? – pasišaipė Agota. – Pats laikas pradėti, daug čia jų pakasta tundroje. Kaip su jų dvasiomis susišnekėsi? Pusė nemoka ruskai.
– Nesivaipyk, – nukirto Fausta ir ėmė pasakoti apie pasiuntinį iš „Ateities“ kolūkio. – Supranti, iš paties komunizmo atvyko, gauruotas banditas, apsirengęs kaip vienuolis. Teiravosi Uršulės ir klausė tavęs.
– O tu?
– Na, ką aš žinau. Pasakiau, kad laukiesi.
– Siaubūnas jis – vienus galabija, kitus laimina, neaišku, kam meldžiasi, kam parduoda, dėl ko išduoda. Tokių kaip jis stalinistai nesuima, netremia, jiems patiems jie reikalingi, jei tik suvaldo. Dar, žiūrėk, ir ordiną užkabina.
– Ko tu įsiutai? Ar aš ne tokia pati kaip tavo Liūnas? Būčiau tave sutikus pilietinio karo metu, iš nagano[9] būčiau nudėjus. Nušoviau ne vieną popą. Gal todėl man ir vaidenasi. Ir įdaviau enkavėdėšnikams[10] taip pat ne vieną. Nusipelniau katorgos, – sugraibiusi pakelį papirosų Fausta užtraukė dūmą.
[8] Болото – rus. pelkė, liūnas.
[9] Naganas – revolverio rūšis.
[10] NKVD – sovietinė saugumo institucija, atsakinga už trėmimus į Gulagą.
Eglė Abariūnienė. RAGANA.
– Na ir durna, kad taip šneki. Geriau jau su laumėmis ir Taro nei su tavo revoliucija. Aš nieko neįdaviau, nieko nenušoviau, daug ką iš kilpos ištraukiau ir nuo butelio atpratinau.
– Bet abi esame ten pat. O gal tai ne Liūnas? Kodėl pavaizduotas su ramentais? Klipata? Gal čia aš?
– Šis atsiskyrėlis su lazda ir buteliu, pameni komisarės kortą? Gal ir tu, – nusijuokė Agota. – Ramentai sako, kad jis nėra savarankiškas, negali pakilti ir skristi. Tik intuicija man kužda, jog tai ne tu, – ir juokdamasi nužvelgė Faustą. Ta buvo trumpais, vyriškai kirptais plaukais, sena nudėvėta karine uniforma, ne boba, o raitelis nuo žirgo. – Įkliuvo mūsų klajūnas ir ėmė tarnauti šėtonui, raguotam ar su antpečiais. Panašus į tave, bet ne tu.
– Tada tai tavo boloto. Iš karto pajutau, kad jis kaip aš. Kraugerys. Jis atvažiavo ne tuščias, o su dešrom nuo kažkokių Uršulės giminaičių, su kolūkio prašymu siųsti ją atgal namo. Nepasakiau, kur jos kapas.
– Turiu nupiešusi ir atsiskyrėlę moterį, tik retai kada ją įdedu į kaladę. Nenori klientai, sako, netikra korta. Jie gi tiki paveiksliukais, ne jausmais. Ta atsiskyrėlė aukoja mirusiems, kaip Antigonė, reikalauja gerbti keliaujančius į Vėlino karalystę. Tai būtum tu.
Eglė Abariūnienė. LAUMĖ.
– Kas tokia ta… anti… ganytoja?
– Antigonė, karaliaus Edipo duktė. Ji atsisakė paklusti valstybei ir net mylimajam, kad tik palaidotų brolį pagal papročius. Ji kaip tu. Ir tu laidojai Uršulę viena, prieš visą valdžią, net jei būtų tekę mirti dėl to.
– Neperdėk mano heroizmo. O mirti aš nebijojau.
– Kai su ta klajūne atsiskyrėle būriau, pasirodei tu su žinia apie Uršulę. O dabar ne, ne tu. Užmušk, jaučiu, kad ne apie tave akys sako. Pažiūrėkime, ką šneka kitos kortos, kaip aiškina, kas čia dedasi. Iš kairės dėsiu, kas jau jam nutiko, tai yra praeitį, o iš dešinės – kas dar laukia mūsų svečio.
Agota vėl išskleidė vėduoklę. Ištraukė kortą – ketvertas geležinių puodelių ant laikraščiu užkloto stalo. Šalia gabaliukas duonos ir, matyt, džiovinta silkė. Trys puodeliai lyg ir pilni, o vienas apvirtęs[11]. Siekia jo kalinys ir nepasiekia.
– Paveikslėlis sako, kad tas atsiskyrėlis siekė ir nepasiekė jausmų išsipildymo. Varo jį čia stiprus ilgesys. Tačiau nesulaukė meilės mūsų bastūnas nei iš manęs, o gal nei iš tavęs. Na, gal ir Liūnas. Nenoriu jo prisiminti. Tikėjausi, kad užkastas kur nors pelkėse, taip jam ir reikia. Mane ir Uršulę įdavė. Pelkių pabaisa. Išsiuntė mus mirčiai, katorgai, o mane net kaip nacių sugulovę.
– Iš kur žinai? Enkavėdistai tau pripasakojo? Man irgi prišnekėjo visko. Netikėk kaltinimais.
– Gini Liūną? Ištrauksiu dar vieną kortą. Kas bus ateityje. Štai – dešimt lazdų. Vyras bando pastatyti jurtą iš dešimties karčių, bet viena krenta ir griūva visas statinys[12]. Bandys mūsų klajūnas, kupinas ilgesio, susidoroti su jam iškylančiais sunkumais, pastatyti savo klajonių palapinę, bet nesugebės, nes vienas, o gal nepagalvojo, kad tai ne pagal jo jėgas. Ateis jis iki mūsų ir gaus grįžti. Nebus jam nei jurtos, nei sielų.
– Tikiu, jis banditas, iš snukio matyti. Tačiau čia kažkas ne taip. Banditai iš ilgesio nevažiuotų. Jie protingi. Kažko tu nepasakai…
– Arba nežinau. Dvasioms neįsakysi, apsėda ir bizūnu varo. Užtai ir netikėjau, kad tai gali būti jis. Jam mergų susirasti, kas riešutų miške prisirinkti. Nesuprantu. Ko jam čia? Tikrai, yra čia kažkokia paslaptis. Na gerai, paskutinė korta, tegul paaiškina, ko jis nori.
[11] Korta „Keturios taurės“.
[12] Korta „Dešimt lazdų“.
Eglė Abariūnienė. RAGANŲ ROJUS
Agota vėl išmaišė kortas. Ištraukė raguotą velnią su ožio snukiu, šokantį ant anglių krūvos[13]. Viena kanopa pakelta, kita smagiai trypia. Šalia jo pavaizduotos dvi numestos kaukolės ir antrankiai, o už nugaros – spygliuota viela.
– Oho, – nustebo Fausta, – kalėjimas su šokiais ir raugintais agurkais?
– Čia šėtonas, raguotas šokėjas. Paveikslėlis sako, kad tikrai mūsų atsiskyrėlį čia veda ne angelas, o Belzebubas, kuris paaukojo ne vieną sielą. Tikrai varo jį šėtonas. Ne prieš gera.
– Taip ir galvojau. Čiornyj čeloviek[14]. Na, buvo toks Jesenino eilėraštis. Kai jis be perstojo gėrė, aplankė jį jo paties pabaisa.
– Ne, tikrai ne degtinė jį čia gena, o tas, kuris šėlioja, kuris linksminasi ir juokiasi iš jo sielos, kuris jam vadovauja.
– Taigi kolūkis jį siunčia.
– Veikiau jau jis kolūkį pasiųstų. Šokantis velnias yra ne partija ir ne kolūkio pirmininkas. Bijau, kad tai yra kažkaip susiję ir su mumis. Jaučiu ir aš, kad mane lanko kažkokios dvasios. Gal tos pačios, gal svetimos. Veja jos jį čia pas mus, vilioja, kad kaip nors mane paveiktų. O bijau, Fausta.
– Nebijok, ne tiek iškentėjome. Sutvarkysiu aš tavo boloto. Ir pakanka tau burtininkauti. Duok, Agota, mums silkės ir bulvių. Netaupysim. Tavo bolotai mūsų silkių nereikia. O kad būtų linksmiau, pasikvieskime Valierką…
[13] Taro korta „Velnias“.
[14] Черный человек – rus. juodas žmogus. S. Jesenino eilėraščio pavadinimas ir to paties eilėraščio regėjimas.
