Kas padaro muziką įdomią ir gerą?
tekstas: Mantas Aleknavičius
Didesnę gyvenimo dalį rinkdamas muziką savo asmeniniam archyvui, bandžiau suprasti, kuri muzika yra gera. Ir kas ją padaro visiškai neklausomą?
Bandydamas atsakyti į sau užduotus klausimus, stengiausi dėlioti mintis rišliais sakiniais, bet vis neišeidavo suvaldyti minčių srauto ir viską išreikšti iki galo. Tai vėl mane vesdavo prie neaiškios muzikos analizės, kuri vėlgi pasibaigdavo taip pat. Galiausiai šis paprastas klausimas išvedė mane iš proto, taigi aš jį palikau pūti savo garbanotame smegenų vingyje ir bandžiau gyventi toliau.
Bet neilgai trukus jis grįžo į galvą ir vėl ėmė mane kankinti. Iš to supratau, kad: muzika – tai tik dar viena meno kryptis, kuri iš dalies prarado prasmę kaip meno sritis, o labiau pavirto didele industrija, pumpuojančia klausytojams pigią ir saugią muziką. Tai sakydamas, neturiu omenyje, kad tam tikra muzika, sukurta be didesnių investicijų, yra prasta. Tikrai ne. 40 % mano klausomos muzikos yra „padaryta“ nebrangiai ir eksperimentuojant įvairiais pigiais instrumentais. Pavyzdžiui, grupės „Duster“ pirmasis išleistas albumas „Stratosphere“, sukurtas naudojant tuomet lengvai prieinamą įranga, yra tapęs mano mėgstamiausiu albumu – būtent dėl savo pigaus skambesio.
Bet ką aš turiu omenyje tardamas frazę „saugi muzika“? Tai reiškia muziką, kuri gali būti pritaikyta visur: filmuose, reklamose, radijuje, viešuose renginiuose ir t. t. Klausydamas tokio stiliaus kūrinių dažniausiai pradedi jausti nuobodulį. Taip dažniausiai nutinka, kai atlikėjui ar grupei labiau rūpi pinigai nei pats menas, kurį jie kuria, o tai yra puikiai apibūdinama posakiu: „Paimk pinigus ir bėk.“ Aišku, galima argumentuoti, jog tai daroma dėl to, nes atlikėjas buvo priverstas dainą išleisti anksčiau, nei norėjo, nes jį vertė įrašų kompanija, kontroliuojanti kiekvieną atlikėjo pasirinkimą ir jo kūrybinį procesą. Bet, manau, tai – beprasmis pyktis, kai visi menininko, jeigu dar galima taip jį vadinti, sukurti darbai skamba taip pat. Aišku, šiuo metu tokiems kaip šie atlikėjai labai padeda sparčiai išplitusi dirbtinio intelekto technologija, kurios kaip menininkas nekenčiu ir negerbiu, nes ši technologija kuria meną panaudodama kitų atlikėjų darbus be jų žinios. Toks menas dažnai atrodo pigus ir nebaigtas. Nenoriu kišti nė vieno atlikėjo po ratais ir sakyti, kad jis – kažkokia blogio jėga, tačiau vienas momentas 2024-aisiais mane labai sutrikdė, kada „Playboi Carti“ ir „The Weeknd“ išleido dainą „TIMELESS“, kurioje buvo girdimas „Playboi Carti“ dirbtinio intelekto posmas. Aišku, buvo tikėtina, kad tai kada nors atsitiks, bet nesitikėjau, jog tai įvyks taip greitai. Ir kas mane labiausiai nustebino – tai faktas, kad atlikėjas tą pačią dainą atliko gyvai, be jokios dirbtinės pagalbos. Man liko tik vienas klausimas: kam tada taip daryti? Tačiau turbūt niekada man iki galo tai nebus aišku.
Ką dar norėčiau paminėti? Tai, jog populiariosios muzikos klausymosi platformos, kaip „Spotify“ ir „Apple Music“, pradėjo netiesiogiai „žudyti“ mažus kūrėjus, sumažindamos išmokamas pajamas atlikėjui. Taip pat platformos pradėjo nuvertinti albumus ir aukštinti atlikėjų išleistus singlus, bet, manau, tai buvo daroma jau nuo kompaktinių diskų ir lengvai sukuriamų grojaraščių atsiradimo.
Nepaisydamas viso dirbtinio intelekto ir nesuvokiamų muzikinių kompanijų sprendimų, tikrai norėčiau pasidžiaugti 2024-aisiais išleistais albumais, kurie tarsi koks Renesanso menas atsirado tarp didelės šlamšto krūvos. Pavyzdžiui, vienas iš mano girdėtų albumų 2024 metais yra „Magdalena Bay“ synth-pop albumas pavadinimu „Imaginal Disk“. Mane jis labai nustebino, nes klausydamasis šio albumo pajutau, kad kiekvienoje dainoje buvo įdėta daug darbo, o paprasti dainos elementai priversdasvo mane išsižioti. Tai iš tiesų buvo įdomus praėjusių metų atradimas ir visiems linkiu šį albumą pasiklausyti.
Dar vienas puikus 2024-ųjų albumas – „Hyperdrama“, sukurtas elektroninio dueto „Justice“. Čia jungiami disko, roko ir elektroninės muzikos stiliai į vieną kosmoso stiliaus visumą. Aš jau ilgą laiką buvau šios grupės gerbėjas ir laukiau juos sukursiant ką nors naujo, tad perklausęs visą albumą buvau sužavėtas grupės muzikos evoliucija. Lyginant šį albumą su ankstesniais, pastarojo klausytis yra lengviau.
Taip pat norėčiau paminėti 2024-ųjų Geordie Greep „The New Sound“ albumą, kuriame esama džiazo ir bliuzo dainų, suklijuojančių į vieną braziliško stiliaus progresyvaus roko ir „jazz fusion“ mišinį. Manau, paklausius singlo „Holy, Holy“ taps aišku, apie ką kalbu.
Galiausiai norėčiau pasidžiaugti lietuvių atlikėjų, kaip antai „Vakaris Mirė“, „Patrolė“, „Palėpė“ bei „EGOMAŠINA“, išties kokybiškais ir dėmesio vertais albumais, kurie tikrai galėtų būti populiarūs ir užsienio rinkoje.
Apibendrindamas drįstu teigti, kad nepaisant muzikos kompanijų bandymų „išgręžti“ visus pinigus, dar esama tokių, kurie liko ištikimi muzikos menui. Visada atsiras bandančių nugalėti kompanijų gobšumą ir primenančių žmonėms, kas yra tikrasis menas. Nesinaudojančių jokia dirbtinio intelekto pagalba ir siekiančių nenuvilti klausytojų.
