Mano meilės troškimas guli

tekstas: Edita Skopič

Mano meilės troškimas guli

Už slaptų Mėlynbarzdžio durų,

Tikrojo jausmo norėjimas

Kruvinas nudobtas mėtosi.

 

Ir taip nerimas ima,

Kai staiga prisiminus,

Ko norėjau iš tikro,

Sustingstu vos įkvėpus,

Nes bijau, kad susprogsiu,

Nes baisu, kad jau mirė,

Kad tikrai viskas mirė,

Ir teliko vien aidas,

Ir teliko vien kvapas…

 

Koks, sakyk, Tavo veidas?

Kur, sakyk, mano akys?

 

Kol yra tie sapnai apie kaulus,

Kol sugriuvusios dūla   bažnyčios,

Mėlynbarzdžio durelės

Dar laukia

Ir tikrai

Bus a-ti-da-ry-tos!

 

Visada mėgau gamtą.

Stebėjau…

Stebėjau…

Stebėjau –

Žinau:

Kraujas, pūvantys kūnai –

Kuo puikiausia trąša.

Man tereik juos teisingai palaidot.

Pagaliau (pagaliau!) supratau:

Juk kažkur skamba muzika,

Jeigu girdisi aidas.

 

***

 

Aš esu Žemė:

Suskirdęs paviršius,

Dirvoje kaulai,

Sluoksnis po sluoksnio,

Po sluoksniu,

Pasluoksniui,

Praėję gyvenimai,

Raganų plėnys,

Magma ir anglys,

Šachtos ir deimantai,

Naktinis nerimas…

Aš esu Žemė:

Suskirdęs paviršius

Žioji į debesis:

Iš dumblo – lotosas.

Aš esu Žemė,

Aš esu Žemė,

Aš esu Žemė…

Aš esu Kosmosas.

Eglės Švedaitės / DI fotomontažas