Romanas Krasninkevičius: kūryba kaip egzistencijos pagrindas

Romanas Krasninkevičius – vienišas dailės asketas, medžio raižiniuose atvaizdavęs savo gyvenimo ir tautos istoriją. Kūryba jam buvo būtinybė: skaudi, neišvengiama, egzistencinė.

Savamokslis keistuolis, vienas talentingiausių Lietuvos tautodailininkų grafikų [1 il.] gimė 1926 m. lapkričio 18 d. Vilkaviškio apskrityje, Kybartų valsčiuje, Stulgelių kaime, valstiečių Onos ir Jono šeimoje. Nuo pat ankstyvos vaikystės berniukas stipriai linko į meną. Vieni skaidriausių Romano vaikystės prisiminimų buvo apie prisilytėjimą prie jam tuomet stebuklingomis atrodžiusių Kazio Šimonio iliustracijų iš mokyklos bibliotekėlės pasiskolintoje Antano Giedriaus knygoje „Sutemų šnekos“, kuria po sunkių kaimo darbų vaikas gėrėdavosi užsiropštęs palėpėn. Tėvai, pastebėję sūnaus pomėgį, pasirūpino, kad gimtuosius vaiko namus periodiškai pasiektų ir to paties rašytojo bei dailininko tandemo leidžiamas žurnalas vaikams „Saulutė“, nors finansiškai, reikia manyti, tai buvo nemenkas iššūkis. R. Krasninkevičius savo atsiminimuose apie to laiko tėvelių išgales rašė: „Gimiau mažoje stubelėje, sienele atitvertoje nuo gyvulių. /…/ Vis norėdavau piešti vakarais, bet kas leis brangų žibalą deginti, kai mama ir degtuką skeldavo pusiau.“

AUTOPORTRETAS. 1978. 55×70. Medžio raižinys. ČDM, Lvg 549

Romanas ne tik žiūrinėjo K. Šimonio, D. Tarabildienės iliustracijas, bet ir bandė kurti savas perskaitytų kūrinėlių versijas ar tiesiog piešti pagal fantaziją sukurtus piešinukus. Mėgo kopijuoti iš istorijos vadovėlio didžiuosius Lietuvos kunigaikščius Gediminą, Kęstutį, Vytautą, karalių Mindaugą.

Mokėsi berniukas Prapuolenių pradžios mokykloje, kur baigė keturis skyrius. Toliau mokslus tęsė Kudirkos Naumiestyje, o gimnaziją baigė Kybartuose. Daugiau mokytis neteko, nes su visomis karo baisybėmis 1944 m. užėjo frontas. Besitraukdami vokiečiai tarp Kybartų ir Kudirkos Naumiesčio prie pat Vokietijos sienos gyvenusius Krasninkevičius išvarė iš namų. Pačius namus sudegino, laukus užminavo, o Romaną paėmė darbams į pirmąsias fronto linijas.

Pėsčiomis ginkluotų vokiečių varomas per visą Prūsiją, Romanas stebėjo kartu einančių belaisvių senelių ir vaikų kančias, sunkius ir pavojingus jų darbus pirmosiose fronto linijose, ir tai giliai įstrigo į jo atmintį, paveikė ir taip jautrią ant pilnametystės slenksčio stovinčio jaunuolio asmenybę. Susvyravo Romano pasitikėjimas gyvenimu, žlugo šviesios ateities viltys… Į kelionmaišį neįsidėjo nieko, išskyrus akvarelinius dažus, teptuką ir tapybos bloknotą, kurie gelbėjo vaikiną sunkiausiomis akimirkomis, iš klaikios realybės nukeldami į kūrybos pasaulį. „Ten, fronte, tiek iškankintas, nevalgęs, visas šlapias, nemiegojęs, nes naktimis būdavo dirbama, aš vis tiek rasdavau laiko piešti“, ‒ pasakojo Romanas.

Romanas Krasninkevičius savo raižinių fone. 1988. Romo Linionio nuotr.

Kūryba gelbėjo jį iki pat traumos prie Baltijos jūros. Čia vaikinas buvo sužeistas į galvą ir žiauriai kontūzytas. Kai po sąmonės praradimo pabudęs jaunuolis pamatė esąs laive, jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kokiu tikslu ir kuria kryptimi yra plukdomas. Laivui pasiekus Danijos krantą, paaiškėjo, kad bus paliktas gydytis ligoninėje Vardėje, kur sąlyginai saugiai ir ramiai sulaukė Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir tuomet, paties R. Krasninkevičiaus žodžiais tariant, „pradėjo žygius“ grįžti į tėvynę. Pirmiausia Romanas pervažiavo iš Danijos į Vakarų Vokietiją, Flensburgą, kur, vokiečių laikomas bepročiu, vaikščiojo po įvairiausias įstaigas, bandydamas gauti leidimą grįžti namo. Galiausiai karine mašina jis buvo nuvežtas prie Demokratinės Vokietijos sienos ir perduotas Raudonosios armijos kareiviams, kur Romano laukė nauji nusivylimai. Čia pat jį, išrengę nuogai, iškratė, įmetė į anglims vežti skirtą geležinį vagoną ir nuvežė į kalėjimą, kur prasidėjo tardymai. Ir taip vis keitėsi kalėjimai, vyko tardymai, teko dirbti juodžiausius darbus, beveik be jokio maisto, kol 1946-ųjų vasarą kaliniai buvo susodinti į prekinius vagonus ir iš Maskvos išvežti į Estijos miestą Narvą. Išlipus iš vagonų, kaliniams buvo pranešta, kad nuo šiandien jie ‒ Raudonosios armijos kariai. Šį 1946–1951 m. laikotarpį R. Krasninkevičius dienoraštyje prisimena kaip vieną juodžiausių savo gyvenimo periodų: „Tai buvo siaubo, nežemiško košmaro dienos ir naktys. /…/ Aš tiek buvau nusilpęs, apalpdavau, krisdavau ant žemės ir neturėdavau jėgų atsikelti.“ O juk buvo pats jaunystės žydėjimas ‒ 20-ieji gyvenimo metai!

1951 m. Romanas pagaliau grįžo į gimtuosius Stulgelius. Namuose kuriam laikui viskas grįžo į savo vėžes, tačiau netrukus mirė mylimas tėvas, o 1958-aisiais likimas smogė dar didesnį smūgį ‒ iš Černiachovsko (Įsručio) gyvenvietės Kaliningrado srityje pakilę penki kariniai lėktuvai subombardavo Stulgelių kaimą. Pradėjus kristi bomboms, žmonės pamanė, kad prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas. Ant Stulgelių kaimo buvo numestos 39 aviacinės bombos. Ar lėktuvus pilotavę kariai suklydo ir, nespėję išmesti bombų netoli esančiame poligone, subombardavo kolūkį, ar tiesiog buvo neblaivūs, nežinia. Statistikoje tarp kitų aukų užsimenama ir apie atsitiktinės bombos skeveldros pražudytą moterį. Ta moteris ‒ Ona Krasninkevičienė, Romano mama. Vėl griuvo R. Krasninkevičiaus pasaulis, atverdamas niekada nebeužgijusią žaizdą jo širdyje.

MAMOS ŽUVIMAS II. 1978. 53×98. Spalvintas medžio raižinys.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (toliau ‒ ČDM), Lvg 551

Su mama Romanas buvo ypač artimas, greičiausiai iš jos paveldėjo talentą ir pašaukimą, prisiminimais apie mamą nuaustas ne vienas kūrinys. Iki simbolio apibendrintas jos vaizdas medžio raižinyje „Mamos žuvimas II“ santūria menine kalba byloja apie Romano gėlą, žuvus motinai. Raudoname fone vaizduojama tarsi iš medžio ištašyta kraujo ašaromis verkianti motina turbūt ne vienam primena Lietuvos kaimo dievdirbių drožtas Sopulingąsias. Senųjų liaudies skulptūrėlių siluetą primena ir moteris, pavaizduota „Motinos Onos pasirodyme paklydusiam sūnui“.

MOTINOS ONOS PASIRODYMAS PAKLYDUSIAM SŪNUI. 1981. 50×80.

Spalvintas linoraižinys. ČDM, Lvg 724

Dailėtyrininkė Alė Počiulpaitė yra pasakojusi, kad šis motinos figūros panašumas į sakralinę liaudies skulptūrą taip išgąsdino 1985 m. respublikinės parodos idėjinę žiuri, kad buvo įsakyta nukabinti jau eksponuojamą paveikslą. Kūrinys iliustruoja glaudų Romano ryšį su mama net ir po jos mirties. Ne kartą, gyvenimui priartėjus prie pražūtingos ribos, mama sūnų lankydavusi, protindavusi sapnuose ar vizijose. „Motinos Onos pasirodymas paklydusiam sūnui“ kaip tik ir gimė po vieno iš tokių sapnų, kuriame motina atėjo įspėti Romano, kad šis nepražūtų alkoholio liūne. Sapnas taip sudrebino menininko pasaulį, kad jis akimirksniu pasveiko ir liko abstinentas visam gyvenimui, o šį jam nutikusį stebuklą išraižė medžio raižinyje „Išėjimas iš pragaro“.

IŠĖJIMAS IŠ PRAGARO. 1982. 55,5×90. Spalvintas medžio raižinys. ČDM, Lvg 805

Artimą, pagarbų santykį R. Krasninkevičius puoselėjo ir su tėvu Jonu. Menininkas yra išraižęs ne vieną tėvą vaizduojantį kūrinį ‒ dirbantį („Tėvas veja virves“) ar traukiantį sūnų iš gyvenimo duobės, kaip ir motina „Onos pasirodyme paklydusiam sūnui“. Tokia savotiška „Sūnaus palaidūno“ interpretacija A. Počiulpaitė vadino medžio raižinį „Tėvas Jonas suranda savo sūnų“.

TĖVAS JONAS SURANDA SŪNŲ. 1982. 74×75. Spalvintas medžio raižinys. ČDM, Lvg 807

R. Krasninkevičiaus draugas, jo gyvenimo metraštininkas Romas Linionis sako manantis, kad šis raižinys ‒ ne tik į doros kelią grįžusio sūnaus interpretacija. Jis kelia versiją, kad darbas greičiausiai pasakoja apie pokario metais tėvo ieškotą ir rastą į pirmąsias fronto linijas paimtą, o vėliau po įvairiausius kalėjimus tampytą sūnų. Sūnaus paieškų motyvas skamba ir „Tėvo portrete“, kuriame aplink portretą išraižyti žodžiai: „TU SAKALAS GALIŪNAS SPARNUS IŠSKLEIDĘS DANGAUS / MĖLYNĖJE PER AUDRAS IR ŠALTĮ / Į ŽEMĘ ŽIŪRĖJAI SŪNAUS JIEŠKOJAI IR SURADAI / AČIŪ TAU TĖVELI“.

TĖVO PORTRETAS. 1980. 72,5×93,5. Spalvintas linoraižinys. ČDM, Lvg 730

Šį kūrinį galima laikyti ir vienu iš pasyviosios antisovietinės rezistencijos pavyzdžių, nes darbe, sukurtame 1980-aisiais, vadinamosios „brežnevinės eros“ pabaigoje, atvirai išraižytos pirmosios dvi „Tautiškos giesmės“ eilutės. Jau beprasidedant Sąjūdžiui išraižytas ir Vinco Kudirkos portretas su užrašu: „Kelkite, kelkite, kelkite“. R. Krasinkevičiaus vaikystę praleido smetoninėje Lietuvoje ir berniukas gavo tiems laikams būdingą patriotinį ugdymą, kuris, akivaizdu, davė savo vaisių ir Romanui suaugus.

Greta meilės menui, gimdytojams ir tėvynei, deja, neatsirado vietos meilei moterims. Vietoj jos menininkas pasirinko vienatvę: „Noriu būt vienatvėje. Man vienatvėje kūryba gaunasi, tik vienatvė sukuria viską. /…/ Man šventė, kada sėdžiu vienas prieš raižomą lentą. Beraižydamas aš užmirštu, kad gyvenu žemėje. Rodos, papuolu į kažkokį dangų.“ Kūrybą R. Krasninkevičius priėmė kaip pasiuntinystę, kuriai reikia atsiduoti visiškai ir vertinti ją labiau už visa kita gyvenime. Dėl jos atsisakė sotesnio kąsnio, patogesnio gyvenimo, šeimyninio jaukumo ir moteriško švelnumo. Tik vienintelė kūryba galėjo suteikti Romanui gyvenimui prasmę. Džiaugsmą baigus kūrinį menininkas lygino su ekstaze motinos, pirmą kartą išgirdusios savo naujagimio balsą. Kūryba R. Krasninkevičiui, kaip ir seniesiems lietuvių dievdirbiams, buvo jo egzistencijos pagrindas. Pagrindas, kuriam buvo būtinos vienatvė ir kančia.

Kad ir kaip keistai skambėtų, pats Romanas jautėsi dėkingas likimui už skaudžius smūgius pačioje jaunystėje. „Tai davė man impulsą kūrybai, ‒ sakydavo R. Krasninkevičius, ‒ o tokia kūryba, kaip kad kiti su maikute prie ežero gluosnelio šakelę tapo, tai aš net nelaikau, kad tai tapyba. Dėl malonumo kažkokio tai… O man kūryba buvo tragedija, baisi tragedija!“ Gal todėl itin didelę R. Krasninkevičiaus raižinių dalį sudaro kūriniai, vaizduojantys jo dvasinius lūžius, savęs ir būties apmąstymus ‒ „Autoportretas“, „Prašau, gyvenime, teisk mane“ , „Atsisveikinimas“, etc.

ATSISVEIKINIMAS. 1986. 54×70. Spalvintas medžio raižinys. ČDM, Lvg 981

Gyvenimo tragizmo pajauta suartino menininką su nelaimingais gyvūnėliais, kuriuos jis priglausdavo, gydydavo ir dažnai „apgyvendindavo“ savo kūriniuose, tarsi sunkaus savo likimo kartotojus. Kenčiantys, nelaimingi gyvūnai ‒ viena jautriausių R. Krasninkevičiaus kūryboje plėtotų temų. R. Krasninkevičius dienoraštyje rašė: „Aš visą gyvenimą buvau susirišęs su nelaimingais gyvulėliais ir paukštukais. Ir visus juos stengiausi įdėti į savo raižinius, kuriuos be perstojo raižiau.“ Artimą santykį su gyvūnijos pasauliu Romanas puoselėjo nuo ankstyvos vaikystės. Grafiko sesuo Adolfina pasakojo, kad, būdamas mažas, Romanas kalbėdavęsis su paukštukais, girdėdavęs juos, o, parbėgęs namo, pasakodavęs mamai, ką jie jam sakę. Romanas negailėdavo nei lėšų, nei laiko užmegzti artimam ryšiui su gyvuliu. „Autoportrete su arkliu“ pavaizduotą Blėsių grafikas jaukinosi net kelerius metus: „Kokius trejus metus kiekvieną dieną svetimam arkliui, kurio traukiamu vežimu prie prekybos centro senukas toks atvažiuodavo, aš nupirkdavau už 20 kapeikų bulką ir sušerdavau. Kiekvieną dieną, ar lietus lydavo, ar sniegas snigdavo. /…/ Pats kartais neturėdavau pinigų, bet arkliui sutaupydavau“, ‒ pasakojo menininkas.

AUTOPORTRETAS SU ARKLIU. 1983. 46×57. Spalvintas linoraižinys. ČDM, Lvg 884

Dirbdamas kiemsargiu ir gyvendamas Marijampolės vaikų lopšelyje-darželyje Nr. 8, R. Krasninkevičius buvo įsikūręs rūsyje, kur buvo ir jo namai, ir kūrybinės dirbtuvės, ir asmeninis zoologijos muziejėlis: žaidė voverytės, čiulbėjo papūgėlės, glaudėsi kiti likimo nuskriausti gyvūnėliai, grindys buvo nuklotos samanomis ir kankorėžiais, prie sienos pasodinti medeliai. Darželio vaikai netverdavo džiaugsmu čia užklydę. „Kūryba, vaikai, paukščiai ir žvėreliai ‒ tai visas mano gyvenimas“, ‒ sakydavo menininkas.

Romanas Krasninkevičius su priglausta voveryte. 1986. Romo Linionio nuotr.

Deja, įsikišus sanitarinėms tarnyboms, ši idilė baigėsi, ir Romanui teko atsisveikinti su savo globotiniais. Kaip kūrėjas išgyveno šią netektį? „Raižiau dieną ir naktį… kai baigiau, pasidarė taip lengva, lyg iš kalėjimo būčiau išėjęs,“ ‒ pasakodavo Romanas. Šį laikotarpį mena tokie raižiniai, kaip „Rojaus kūdikėli, man reikia tave palikti“, „Paskutinė pelėdukės naktis“ ir pan.

PASKUTINĖ PELĖDUKĖS NAKTIS. 1982. 46×55. Spalvintas linoraižinys. ČDM, Lvg 844

Tarsi atskira tema R. Krasninkevičiaus kūryboje ‒ liaudies dainos ir pasakos, bet ir ji atėjusi iš Romano gyvenimo, jo vaikystės prisiminimų: „Būdavo, išeiname mes, vaikai, pavasario rytą ar vakarą ir uždainuojame „Žveng žirgelis lankoj“, „Kai aš jojau per žalią girelę“, „Tas mano palvys“, „Gale lauko toli trys berželiai stovi“ ir daug kitų dainų.“ Vaikystės liaudies dainų siužetuose grafikas neretai apgyvendindavo veikėjus „iš tikro gyvenimo“: tėvą, mamą, save, kaimynus. Pavyzdžiui, apie idėją sukurti raižinį liaudies dainos „Kur upelis teka“ motyvais R. Krasninkevičius yra taip pasakojęs: „Buvau nuvažiavęs į gimtinę, užėjau pas kaimynę Juzę. Radau ją bepešančią žąsį. Labai gražus vaizdas. Nutariau išraižyti ir atspausti…“

BALTĄ ŽĄSĮ PEŠA. 1986. 61,5×101,5. Spalvintas medžio raižinys. ČDM, Lvg 984

Ne tik saviškius ir kaimynus raižė Romanas. Savo kūriniuose grafikas įamžino ir jam imponavusius tautodailininkus skulptorius Lionginą Šepką ir Stanislovą Riaubą, Vincą Kudirką, na, ir, žinoma, Paulių Galaunę, kurio knygos, anot R. Krasninkevičiaus, jo buvo „tūkstantį kartų iki suplyšimo skaitytos“.

Romanas Krasninkevičius. PAULIUS GALAUNĖ. 1984. 56×80. Medžio raižinys. ČDM, Lvg 996

R. Krasninkevičius išėjo 1996-ųjų balandį, lydimas ištikimų savo bendrakeleivių ‒ vienatvės ir kančios, pralaimėjęs kovą prieš gyvybę smaugiančią ligą, likus pusmečiui iki 70-mečio. Iki paskutinio atodūsio kūrybos dvasia jame buvo gyva. Nebegalėdamas raižyti, ligos patale kūrė kompozicijas iš audimo principu pinamų sukarpytų popieriaus juostelių.

R. Krasninkevičiaus lino ir medžio raižiniai išsiskiria lakonišku piešiniu, aiškiu, nesudėtingu judesiu, monumentalumo įspūdį kuriančiomis statiškomis kompozicijomis, vaizdinių metaforų poetiškumu, tiksliomis etnografinėmis detalėmis, banguojančiu ritmu. Siužetas įvaizdinamas aiškiai išreikštu sodriu kontūru, formas modeliuojant įstrižomis linijomis. Vaizduojami žmonės ‒ tvirto sudėjimo, didelių, išraiškingų akių, mąslaus žvilgsnio, piešiami iš priekio arba profiliu. Pagrindinė figūra beveik visada komponuojama raižinio centre ir dažnai „aprėminama“ stambiu šriftu išraižytais liaudies dainų, poetų ar paties R. Krasninkevičiaus kurtais tekstais. Įdomu, kad pagrindinis raižinių veikėjas visada turi autoportreto bruožų ‒ vešli barzda, kūno sudėjimas, veido bruožai atitinka raižinių autoriaus vizualinį portretą. Paprastai Romanas, suteikdamas šiems kūriniams pavadinimus, savęs neįvardija, tačiau jo kūryboje yra ir įvardytų autoportretų. Galbūt jam norėjosi įsižiūrėti į save iš šalies, susivokti savo intensyviame dvasios gyvenime.

Neretai menininko vaizduoti siužetai primena senuosius XVIII–XIX a. lietuvių liaudies medžio raižinius: Romano mama, tartum Švč. Dievo Motina, vaizduojama su lelija rankoje ir spindulių aureole debesėlių apsupty („Dėkui motulei, mielai širdelei“), jis pats linoraižinyje „Musiukė man gydo koją“  ‒ savotiška šventojo Roko interpretacija.

MUSIUKĖ MAN GYDO KOJĄ. 1980. 37×70. Spalvintas linoraižinys. ČDM, Lvg 664

Tekstai R. Krasninkevičiaus kūriniuose taip pat dažnai komponuojami panašiai, kaip senuosiuose žemaitiškuose raižiniuose. Iš senųjų liaudies raižytojų Romanas perėmė ir jau atspausto raižinio paspalvinimo principą. Spalvindavo akvarele, guašu, tempera, pastele. Rinkdavosi kartais sodrų, kartais kiek prislopintą koloritą, spalvines dėmes dažniausiai derindamas kontrasto principu ir kruopščiai apgalvodamas spalvų santykį su likusiais baltais plotais bei juodu kontūru. Kartais spalvindavo tik foną, figūras palikdamas baltas. Kartais atvirkščiai. Būdavo, kad spalvindavo viską, tačiau tik vos vos, kad pabrėžtų liniją, sukurtų harmoniją. R. Krasninkevičiui buvo būdinga sukurti daug skirtingų to paties raižinio spalvinių variantų.

IGNO KONČIAUS EKSLIBRISAS. 1990. 14,5×20,2. Linoraižinys. ČDM Lvg 1179

Savita menininko naudota atlikimo technika. Tiesa, linoraižinius jis atlikdavo gana tradiciškai. Šią techniką dažniau rinkosi mažesnio formato darbams. O štai didesnio formato kūrinius raižydavo medyje, tačiau ne minkšto medžio lentose, kaip XVIII‒XIX a. žemaičių medžio raižytojai, o kieto, presuoto medžio plokštėse, ant kėdžių, taburečių, stalviršių ar įkvėpimo akimirką išplėštų spintų durų. Šią kietą medžiagą kūrėjas įveikdavo elektriniu kalteliu. Dailėtyrininkė A. Počiulpaitė kelia prielaidą, kad veikiausiai tokį būdą menininkas pasirinko dėl to, kad jam patiko su tvirta medžiaga galynėtis.

Uždangą į kūrybos procesą praskleidžia paties R. Krasninkevičiaus pasakojimas: „Eidamas gatve ar dirbdamas darželyje, mintyse „strigavoju“ kaip siuvėjas kostiumą, o paskui, kai pagauna ūpas, raižau ant lentos. Raižau labai greitai, tik skiedros ir pjuvenos šokinėja į šonus… Jeigu kas sutrukdo, trenkiu raižomą lentą į šoną ir prie jos jau ilgokai neprieinu. Ji guli kampe dulkių apnešta. Kai raižinys jau kabo ant sienos, aš atsidėjęs ilgai žiūriu. Galvoju: kaip jis atsirado, kodėl aš jį raižiau ir kam.“ Romano sesuo apie brolio kūrybą pasakojo tarsi apie apsėdimą, užvaldžiusį visą brolio esybę: „Jo visas gyvenimas buvo menas. Kur jisai paišė ‒ ten jis ir miegodavo. Kada jau jį nuovargis pakirsdavo, tai jis ten, kur paišo, ir nugriūdavo pailsėt. O kai pabusdavo ‒ vėl sėsdavo paišyt. Visas jo gyvenimas buvo vien tik menas.“

BRONISLAVOS ADELAIDOS ABARAVIČIŪTĖS EKSLIBRISAS. 1990. 13,6×17,5.

Linoraižinys. ČDM Lvg 1186

Netiesioginiais savo mokytojais R. Krasninkevičius laikė XVIII–XIX a. žemaičių medžio raižytojus, taip pat grafikus Joną Kuzminskį, Antaną Gedminą, tapytojus Praną Gudyną, Augustiną Savicką, Nikolajų Gė, Lidiją Meškaitytę, skulptorių Matą Menčinską, tautodailininkus Liudą Šepką, Juozą Liaudanską, Stanislovą Riaubą. Nors šios netiesioginės pamokos turėjo tam tikros įtakos R. Krasninkevičiaus plėtojamai meninei raiškai, tačiau tai daugiau buvo vidinės pajautos pamokos, žavėjimasis kūriniais, kuriuose R. Krasninkevičius jausdavosi įžvelgęs absoliutų kūrėjo pasiaukojimą kūrybos idealui, gilų, prasmingą turinį ir jį atitinkančią meninę formą.

Vertinęs netiesiogines pamokas, Romanas labai piktindavosi tiesioginiais pamokymais: „Aš turėjau daug mokytojų, bet neklausiau. Jei būčiau klausęs, būčiau ne aš. Aš numintu keliu neinu. Man neįdomu. Aš noriu brūzgynus laužt, pats prasilaužti kelią į kūrybą.“ Ir prasilaužė.

R. Krasninkevičiaus kūryba žavisi ne vien vietinė auditorija. Jis žinomas ir už Lietuvos ribų. 2022 m. jo raižinys „Paulius Galaunė“ buvo įtrauktas į Mucem muziejaus Marselyje kolekciją. Kūrinį Lietuvoje įsigijo muziejaus kuratorius Raphaël Bories. 2007 m. Romano kurti ekslibrisai buvo eksponuoti ekslibrisų parodoje Milane – kaip dalis kolekcininko dr. Enzo Pellai kolekcijos. Na, o pirmoji reikšminga tarptautinė paroda, kurioje dalyvavo dar gyvas R. Krasninkevičius, įvyko 1991 m. vasario 22–24 dienomis Cardano al Campo miestelio kultūros centre Italijoje. Tai buvo dr. E. Pellai inicijuota paroda „Ex libris dell’Est Europeo“.

ENZO PELLAI EKSLIBRISAS. 1989. 15×19. Spalvintas linoraižinys. ČDM Lvg 1147

Parodą atidaręs dr. E. Pellai skaitė pranešimą „Lietuvos istorija ir menas“. Ekslibrisų parodoje dalyvavo autorių iš Bulgarijos, Čekoslovakijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Rusijos, Ukrainos, Vengrijos ir, žinoma, Lietuvos darbai. Lietuvai atstovavo keturiolika dailininkų: Nijolė Šaltenytė, Joana Plikionytė-Bružienė, Petras Repšys, Kęstutis Grigaliūnas, Giedrius Jonaitis, Gražina Didelytė, Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Viktorija Daniliauskaitė, Dalia Mažeikaitė, Augustinas Virgilijus Burba, Antanas Kmieliauskas, Alfonsas Čepauskas ir, be abejo, E. Pellai ypač žavėjęs R. Krasninkevičius.

Tarptautinį pripažinimą R. Krasninkevičiui atnešę ekslibrisai sudaro reikšmingą dalį jo kūrybinio palikimo. Jie atlikti įvairiomis raižybos technikomis – gumos, kartono, spalvinto medžio bei linoraižinio. R. Krasninkevičius juos kūrė ne tik sau ar artimiausiems, bet ir tiems, kurių gyvenimas bei kūryba jam darė didelį įspūdį: Bronislovai Adelaidai Abaravičiūtei, Ignui Končiui,  Juozui Eretui, Lionginui Šepkai, Stanislovui Riaubai, Pauliui Galaunei (net keli ekslibrisai), Aušrelei Kargaudienei.

AUŠRELĖS KARGAUDIENĖS EKSLIBRISAS. 1986. 9,1×17,5. Spalvintas linoraižinys. ČDM Lvg 1002

Ypatinga vieta šioje serijoje skirta italų medikui, kolekcininkui ir Lietuvos kultūros puoselėtojui dr. E. Pellai. Šis vaikų gydytojas buvo surinkęs solidžią lietuvių grafikos, ypač ekslibrisų, kolekciją. Rinkdamas ekslibrisus, sukurtus medžio ir linoraižinio bei oforto technikomis, jis ypač vertino R. Krasninkevičiaus kūrybą. Didelis talentas ir bičiuliški ryšiai su dr. E Pellai atvėrė Romanui duris į tarptautinius vandenis ir tapo įrodymu, kad net iš Marijampolės vaikų darželio rūsio į pasaulį gali sklisti menas, kuris tiesiog veržte išsiveržė iš iškankinto kūno, iš bado ir vienatvės, iš sapnų apie motiną ir pokalbių su paukščiais… Romanas niekuomet nesiekė šlovės – jis raižė tam, kad išgyventų, kad ištvertų, kad nepalūžtų. Tačiau būtent tokia, iš kančios gimusi kūryba įgyja didžiausią išliekamąją vertę, nes joje nėra nieko netikro, suvaidinto, neišgyvento.

 PRAŠAU, GYVENIME, TEISK MANE. 1980. 24,5×64. Spalvintas linoraižinys. ČDM, Lvg 663