SAPNŲ POEZIJA
tekstas: Marius Abramavičius
Mokinuosi japoniškos kaligrafijos
Mokinuosi japoniškos kaligrafijos
einu į kursus ir matau
kad esu aprengtas
visai kaip japonė moteris
visa nugrimuota su gėlėtu kimono
Žiūriu kaip kiti paišo ir man atneša mažyčius
sukarpytus popierius, kur sakau juos pirkot
ar Lietuvoj?
pradėk bandyti piešti ir aš pradedu
Kuomet esi pats su savimi
Visas su savimi
Ir savyje visas
Pats savo esme save patį užpildantis
Įsivaizduok
Kad taip esi
Prisimink
Juk kažkada pabuvai tokiame būvyje
Visas savyje pilnas pilnatvės
Ir savo kūne pilnas iki pačių pakraštėlių
Totalus buvime ir veiksme
Neatskiriamai susijęs su pasaulio visuma
Ar tu sau esi lemtis ar pasekmė
kuomet bandai pasirinkti variantą
dienos, kelionės, moters, vakaro
darbo, atostogų, profesijos, pašaukimo
Ar tu esi sau lemtis ar paslaptis
kuomet darai pats nežinia ką
iš nesuvokto poreikio
iš vidinio nerimo
iš totalaus apsėdimo
Kas tu sau esi kaip lemtis
kuri sprendžia kas akimirką
iš tūkstančių pasirinkimo variantų
kuri žino tau net nežinant
Kas tu esi sau kaip pasekmė
tėvų susitikimo šokiuose
slystančiame žvilgsnyje užsikabinusio
apsisprendimo
augimo kažkur aukštyn į saulę
Kas sau esi
ištiesiant ranką nežinomybėn
Prieš pabundant
Kambaryje, kur aš buvau, tavęs nebuvo,
o kitame už durų klausėsi visi,
kažkas kalbėjo.
Ar girdi? Aš negirdėjau,
tik nuotrupos pro langą, saulė,
tik jausmas, kad įeisi tuoj,
tik durų girgždesio girdėjimas iš anksto,
tik tavo žodžiai pasakyti tyloje,
nors lūpos nejudėjo.
Sulojo šuo,
už lango matėsi diena,
pavakarys kalvoj prie Romos,
du kiparisai, jų šešėliai. Rojus.
Ateidavai tik panorėjus, be gėlių,
žalioj skaroj ant fotelio dabar esi
papasakojus tai, kas buvo, bus ar būt galėjo,
galėdavo rytais dar nepabudus.
Akių atmerkt nespėjęs supratau, kad dar guliu,
o pievos pilnos nešienautų pakraščių.
