Amsterdame gyvenanti Evelina Kvartūnaitė: mokausi ribų, poilsio ir tylos.
tekstas: Rasa Sagė
Evelina buvo pirmas žmogus, kuris ištiesė man, naujai atvykusiai gyventi į kitą šalį, ranką. Netgi ne ranką ištiesė, o apkabino ir perkeltine prasme, ir tiesiogine. Su ja įvyko pirmoji mūsų šeimos vakarienė Amsterdame. Atsimenu tą įspūdingą kinų restoraną, stūksantį tarp bibliotekos ir „vandens“ – kaip olandai sako apie visus savo kanalus, upes, ežerus ir įlankas. Atsimenu mūsų pirmąjį selfį. Pamenu, kaip tą pirmą kartą Evelina pasakojo, kad sunku važiuoti dviračiu dėvint trumpą sijoną.
Taigi, po šešerių metų pažinties sėdame mudvi BALTAME KAMBARYJE prie ŽIDINIO vilkėdamos, žinoma, trumpus sijonukus, nors ne ant dviračio, bet jaukiai, su taure – ko nors – rankose ir kalbamės.
Evelina, tu tokia universali! Tokia neperprantama. Ir trumpus sijonus mėgstanti jauna lektorė, ir fotografė, ir renginių organizatorė, ir rašytoja, ir motyvatorė, ir moderatorė, ir edukatorė, ir kūrybininkė, kuri podkastą, esi Big brother projekto ambasadorė bei įvairių kūrybinių projektų sumanytoja ir kūrėja… taip pat jau šešiolika metų gyveni nuostabiajame Amsterdame. Man smalsu, ar yra vienas sakinys, kuris trumpiausiai (bet teisingiausiai) apibūdintų Tave, tavo veiklą? O gal nereikia to vieno, viską apibendrinančio sakinio?
Esu smalsus žmogus, man visada buvo įdomu, kaip veikia skirtingi dalykai, kaip jie vienas kitą papildo, prideda naujų spalvų ir įkvepia naujiems iššūkiams. Jei reikėtų trumpiausio sakinio, turbūt pasirinkčiau šį: „Kuriu erdves, kuriose gali atsiverti, augti ir atrasti savo (kūrybos) balsą.“ Tai aprėpia mano lektorystę, edukaciją, kūrybą, vedimą, fotografiją, bendruomenių kūrimą. Taip pat sąmoningai leidžiu sau netilpti į vieną apibrėžimą – man artima daugiasluoksnė tapatybė ir judėjimas tarp skirtingų disciplinų, nes būtent ten gimsta prasmingiausi dialogai.
J. Petronio nuotr.
Kaip atrodė tavo atvykimas į Amsterdamą prieš 16 metų? Ką atsinešei iš Lietuvos? Kokie buvo pirmieji „aha, čia kitaip“ momentai?
Į Nyderlandus atvykau su dideliu troškimu laisvės, saviraiškos ir didesnių galimybių. Prieš tai šešerius metus gyvenau Danijoje, kur baigiau mokslus. O iš Lietuvos atsinešiau darbštumą, bendruomeniškumą, darbo su jaunimu patirtį, kultūrinį jautrumą, neblėstantį smalsumą bei lankstumą.
Pirmi „aha“ momentai Amsterdame buvo galbūt įvertinti tik laikui bėgant, bet iš karto pastebėjau, kad žmonės kur kas labiau tiesmuki ir atviresni dialogui. Mane ypač paveikė tai, kiek sąmoningai čia kuriamos ir saugomos erdvės įvairovei – miestas ne tik leidžia, bet ir skatina būti savimi, be nuolatinio savicenzūros jausmo.
Nuostabu, ir aš tą jaučiu kas kartą atvykusi į Amsterdamą. O, žiūrėk, dar apie tavo veiklą. Šį terminą pasiskolinau iš tavo internetinio puslapio ir labai smalsu paklausti. Kas yra ir ką tau reiškia „įtrauki kūryba“? Man atrodo, visa kūryba yra įtrauki, ar ne?
Tai kūryba, į kurią žmogus įsijungia ne tik kaip stebėtojas, o kaip dalyvis. Tai metodai, kurie suteikia saugumą, struktūrą ir leidžia kiekvienam išgirsti savo vidų – ne konkurencijai, o transformacijai. Aš tikrai nemanau, kad visa kūryba savaime yra įtrauki – įtrauki kūryba reikalauja sąmoningo dizaino, empatijos ir erdvių, kuriose žmonės jaučiasi matomi, suprasti bei priimti.
Žinau, kad tau tikrai svarbios, bet noriu paklausti, kodėl tau asmeniškai svarbios tokios temos kaip įvairovė, lygybė ir lyčių išsilavinimas?
Šios temos yra kiekvieno individo asmeninės kelionės bei tobulėjimo kelio dalis. Per daugiau nei dvidešimt metų darbo su jaunimu, tarptautinėmis organizacijomis, marginalizuotomis grupėmis aiškiai mačiau, kiek daug žmonių neturi galimybių išreikšti save ir kiek skausmo, traumų tai sukuria ar atgaivina. Vidiniai konfliktai dažnai yra išorinių situacijų atspindys. Todėl man įvairovė, lygybė ir lyčių švietimas nėra abstraktūs terminai – tai labai konkretūs įrankiai, leidžiantys žmonėms atgauti balsą ir orumą. Šios temos yra ne tik profesinės, bet ir giliai asmeninės.
Kaip tada tu kuri tokias „saugias erdves“ savo grupėse ir dirbtuvėse? Pavyzdžiui, kuo jos kitokios ir kuo tavo veikla, vedamos dirbtuvės, edukacinė programa skiriasi nuo tradicinių?
Galbūt sunku lyginti, bet galiu pasidalinti, kas man yra svarbu edukaciniuose procesuose – ar tai būtų dirbtuvės, ar ilgesnės programos. Mano programos remiasi įtraukia edukacija, somatiniais elementais, refleksija ir patyrimu. Tai nėra tik paskaita ar didaktinis perdavimas – tai procesas, kuriame žmonės patys kuria ir prisiima atsakomybę už savo patirtį. Saugias erdves kuriu per aiškias ribas, švelnią struktūrą, psichoedukaciją ir leidimą nebūti „teisingam“. Tradicinė edukacija dažnai yra vienkryptė, o man svarbiausias yra gyvas dialogas, kuriame žmogus gali būti autentiškas, be spaudimo prisitaikyti.
Selfis su studentais
Kiek matau, tave visada supa daugybė žmonių, tu be galo daug bendrauji ir bendradarbiauji. Ar nepavargsti nuo žmonių? O kas tau yra idealus klientas arba bendrakeleivis? Kaip jį atpažįsti savo kelyje?
Galbūt iš šalies atrodo, kad mane supa daug žmonių, tačiau man artimų bičiulių ratas gan mažas – vertinu gilius ir prasmingus santykius. Manau, kad ribų, poilsio bei tylos mokymasis yra amžinai mane lydintis procesas. Kalbant apie idealų klientą ar bendrakeleivį – man svarbiausios ne pareigos ar statusas, o žmogaus laikysena: atsakingumas, pagarba, smalsumas ir atvirumas pokyčiams bei savo nuomonės peržiūrėjimui.
Gal turi projektą, kuriuo labiausiai didžiuojiesi? Kodėl?
Esu labai dėkinga bei didžiuojuosi visais savo projektais ir tikrai sunku išskirti tą vienintelį ar net kelis. Man svarbu, kad mano projektai ne tik buria bendruomenes, atveria žmones pokyčiams, inovacijai bei savęs pažinimui. Didžiuojuosi visais projektais, kur transformacija yra tikra, ne paviršinė, net nepriklausomai nuo to, ar tai būtų renginys, leidinys, knyga, podcastas ar tiesiog susitikimas, nes didžiausias pasididžiavimas kyla tada, kai matau, kad projektas ne tik įvyksta, bet ir palieka pėdsaką – žmoguje, grupėje ar bendruomenėje.
Word up renginys Van Gogh muziejuje 2024 m. Maria Cavali nuotr.
O kaip supranti, kad tavo darbas „veikia“? Ar gali papasakoti apie kokią nors transformaciją, kurią vykdydama savo veiklas pastebėjai žmoguje ar grupėje?
Dažniausiai tai yra jausmas. Nors neretai išgirstu iš pačių žmonių, nes dalinimasis irgi yra pokyčio dalis – gebėjimas išreikšti dėkingumą, atpažinti pokyčius viduje bei juos įvardinti.
Pavyzdžiui, esu mačiusi, kaip grupė žmonių, pradžioje bijojusių kalbėti, proceso pabaigoje patys inicijuoja dialogą, drąsiai įvardija ribas ir grįžta prie kūrybos, kurią buvo apleidę metų metus. Tokios transformacijos – kai skausmas virsta kūryba, o kūryba – jėga – ir yra mano darbo esmė.
Lietuva – Amsterdamas, ar ne? Kaip šios dvi vietos tavyje sugyvena, susijungia? Kaip Amsterdamo miestas tave formavo kaip žmogų ir kaip kūrėją?
Šios dvi vietos manyje ne visada buvo harmoningos – ilgą laiką mokiausi jas sutaikyti. Amsterdamas išmokė mane drąsos būti savimi, o Lietuva primena, iš kur ateina mano jautrumas ir vidinė gelmė.
Šiandien jaučiu, kad jos viena kitą papildo ir leidžia man kurti tiltus tarp skirtingų kultūrinių patirčių. Be to, nemažai keliauju ir manyje tai kuria dar gilesnius atradimus bei padeda piešti nuostabų mūsų plataus pasaulio suvokimą.
Ko šiuo metu pati dar mokaisi? Kas tave labiausiai jaudina pasaulyje (gerąja prasme)?
Labai geras klausimas, nes aš nuoširdžiai tikiu, kad mes visi mokomės visą gyvenimą. Šiuo metu mokausi ribų, kūrybinės disciplinos, poilsio, įsiklausymo į intuiciją, pasitikėjimo procesu, skaidrumo ir lengvumo santykyje su žmonėmis.
Mane jaudina žmonių istorijos, kultūra, mitologija, kūrybos galia gydyti, žmogaus galimybė keistis ir menas, kuris paliečia.
Na, ir pabaigai nepatogus klausimas 🙂 Kokį „nepatogų“ klausimą norėtum, kad tau užduotų dažniau?
Noriu tikėti, kad nepatogių klausimų nėra, ypač jei esi atviras sau. Tačiau klausimas, kurį sau vis užduodu, yra šis: „O kur aš pati dar bijau pažiūrėti?“ Tikiu, kad augimas prasideda tada, kai švelniai, bet drąsiai atsisukame į vietas, kurias ilgai apeiname.
