Apie Plotino gyvenimą ir jo veikalų seką

tekstas: Porfirijas ir R.M.Šileikienė

Iš senosios graikų kalbos vertė

Rasa Marija Šileikienė

 

Ištrauka iš knygos

1. Plotinas, mūsų laikų filosofas, regis, gėdijosi, kad yra kūne.Dėl tokios nuostatos nepakentė kalbų apie savo kilmę, tėvus ir gimtinę1. Jis tiek nebuvo nusiteikęs pakęsti tapytojų ar skulptorių, jog pasakė Amelijui2, prašančiam leisti, kad būtų sukurtas jo atvaizdas: „Nejaugi negana nešioti pavidalą, kuriuo mus apvilko prigimtis, bet dar turiu sutikti, kad šis žmogus paliktų dar ilgaamžiškesnį atvaizdo atvaizdą3, tarsi tai išties būtų koks pažiūrėti vertas daiktas?“ Todėl jis tą uždraudė ir šiuo tikslu pozuoti atsisakė. Amelijas, turėjęs bičiulį Karteriją, geriausią iš tuometinių dailininkų, paprašė jo ateiti ir lankytis paskaitose

(mat paskaitas buvo galima lankyti kiekvienam norinčiam), kad labai atidžiai stebėdamas įgustų iš matymo pagauti ryškesnius Plotino bruožus. Paskui jis piešė atvaizdą iš atmintyje

susiklosčiusio vaizdinio, o Amelijas sykiu taisė šiuos metmenis, siekdamas dar didesnio panašumo – taip dėl Karterijo talento be Plotino žinios buvo sukurtas labai panašus jo atvaizdas.

2. Dažnai kankinamas pilvo skausmų4, jis nesutikdavo jo valyti, sakydamas, kad senam žmogui netinka kęsti tokį gydymą, taip pat nenorėjo vartoti gyvulinės kilmės vaistų5,

sakydamas, kad jis nevalgo netgi iš naminių gyvulių mėsos pagaminto maisto. Jis nesilankė pirtyje6, bet kiekvieną dieną būdavo masažuojamas namuose, o kai kilus marui jo masažuotojai mirė7, atsisakęs ir šio gydymo pamažu susilaukė baisios anginos. Kai buvau su juo, nieko panašaus dar nepasireiškė, tačiau man išplaukus, liga taip paūmėjo, kad, kaip man grįžus pasakojo bičiulis Eustochijas, kuris buvo šalia jo iki pat mirties, užkimęs jis prarado balso aiškumą ir skambumą, regėjimas susidrumstė, o ant rankų ir kojų atsivėrė žaizdos. Draugai vengė su juo susitikti, nes turėjo įprotį visus sveikinti bučiuodamas, todėl jis pasitraukė iš miesto ir nuvykęs į Kampaniją persikėlė į savo seno jau mirusio bičiulio Dzeto dvarą. Maistas jam buvo tiekiamas iš Dzeto valdų bei gabenamas iš Minturnų, iš Kastrikijaus dvaro, nes Minturnose Kastrikijus turėjo žemės. Prieš Plotinui mirštant Puteoluose apsigyvenęs Eustochijas, kaip jis pats mums pasakojo, negreitai pas jį atvyko. Plotinas

tarė: „Dar tebelaukiu tavęs, ir pridūrė: Stenkitės mumyse esantį dievą pakylėti pas visybės dievybę“8.Tuomet po lova, kurioje jis gulėjo, palindo gyvatė ir įšliaužė į sienoje buvusį

plyšį9, o jis išleido dvasią, sulaukęs, kaip tvirtino Eustochijas, šešiasdešimt šešerių metų, baigiantis antriesiems Klaudijaus valdymo metams. Jam mirštant aš, Porfirijas, buvau Lilibėjuje, Amelijas – Sirijos Apamėjoje, Kastrikijus – Romoje. Su juo buvo vien Eustochijas. Nuo antrųjų Klaudijaus valdymo metų atskaičiavus atgal 66 metus, jo gimimo laikas sutampa su tryliktaisiais Severo valdymo metais. Tačiau nei mėnesio, kurį jis buvo gimęs, nei gimimo dienos jis niekam neatskleidė, nes nemanė, jog verta aukoti ar kviestis ką savo gimimo dieną, nors aukodavo bei vaišindavo draugus tradicinėmis Platono

ir Sokrato gimimo dienomis10, kurių metu gabesni iš draugų susirinkusiesiems turėdavo perskaityti kalbą.

3. Vis dėlto jis pats apie save ne sykį mums bendraujant pasakojo štai ką. Nors jis jau lankė mokyklą, iki pat aštuonerių metų vis dar eidavęs pas žindyvę ir atidengdavęs jai krūtis norėdamas žįsti, tačiau sykį išgirdęs, kad esąs bjaurus vaikiščias, susigėdęs taip nebedarė11.

Eidamas dvidešimt aštuntuosius metus12 jis palinko į filosofiją, o supažindintas su to meto Aleksandrijos įžymybėmis išėjo iš jų paskaitų nusiminęs ir susikrimtęs. Apie šiuos išgyvenimus jis papasakojo ir vienam savo draugui. Šis, supratęs jo sielos troškimą, nuvedė jį pas Amoniją13, kurio Plotinas dar nebuvo klausęs. Atėjęs pas jį ir pasiklausęs, pasakė bičiuliui: „Šito ieškojau“. Nuo tos dienos likęs šalia Amonijo, jis taip įsigilino į filosofiją, kad panoro susipažinti su persų puoselėjama bei pas indus klestinčia filosofija. Imperatoriui

Gordianui ruošiant žygį prieš persus, jis prisijungė prie kariuomenės, eidamas jau trisdešimt devintuosius metus, nes ištisus vienuolika metų praleido mokydamasis pas Amoniją.

Kai Gordianas buvo nužudytas Mesopotamijos žemėse, Plotinas vos išsigelbėjo pasitraukęs į Antiochiją ir, Filipui tapus imperatoriumi, atvyko į Romą sulaukęs keturiasdešimties metų.

Herenijas14, Origenas15 ir Plotinas susitarė nieko neskelbti iš Amonijo paskaitose jiems atskleistų mokslų. Plotinas taip pat laikėsi susitarimo: nors ir mokė pas jį ateinančius žmones,

bet Amonijo mokslą laikė paslaptyje. Pirmasis susitarimą pažeidė Herenijas, o Herenijo pavyzdžiu pasekė ir Origenas, bet nieko neparašė, tik veikalą Apie daimonus ir, valdant Galienui, – Valdovas – vienintelis kūrėjas16. O Plotinas dar ilgai nieko neužrašė, tik rengė paskaitas remdamasis Amonijo išdėstytu mokslu. Šitaip jis praleido ištisus dešimt metų – bendravo su mokiniais, tačiau nieko nerašė. Kaip mums pasakojo Amelijas, šiuose susitikimuose būta daug netvarkos ir visokiausių plepalų, nes jis ragino dalyvius [pačius] imtis tyrimo. Amelijas pas Plotiną atvyko šiam gyvenant Romoje trečius metus, trečiaisiais Filipo valdymo metais17, ir pasilikęs su juo iki pat pirmųjų Klaudijaus valdymo metų, ištisus dvidešimt ketverius metus buvo jo mokinys. <…>

1 „Kilmė, tėvai ir gimtinė“ – tradiciniai antikinių biografijų topoi. Manoma, kad Plotinas gimė 205 m. Šios datos laikomasi remiantis vien jo gydytojo Eustochijo, teigusio, kad Plotinas mirė būdamas šešiasdešimt

šešerių metų, liudijimu. Eunapijas (345–420 m.) Filosofų ir sofistų gyvenimuose (III, 1, 1–2) mini, kad Plotinas gimė Likopolyje, Egipte, vėlesni šaltiniai (Davidas iš Armėnijos, Suda) taip pat mini Likopolį. Ko gero, tai Aukštutinio Egipto Likopolis, dab. Asjut. Veikiausiai Plotinas buvo kilęs iš kadaise į Egiptą atsikėlusios šeimos. Plotino vardas akivaizdžiai lotyniškos kilmės (vėlyva Plautinus forma; tokiu pat vardu buvo imperatoriaus Trajano, 98–117 m., žmona Plotina), o jo išsilavinimas neabejotinai graikiškas, nors, anot Porfirijo, jis darė ir tarties, ir rašybos klaidų. Paties Plotino raštuose žinių apie Egiptą nėra, išskyrus  keletą užuominų apie hieroglifus, iš kurių, pasak daugelio tyrinėtojų, aišku, jog jis visiškai nesupranta šios rašto sistemos. Matyt, Plotinas buvo kilęs iš gana turtingos ir įtakingos, ryšių Aleksandrijoje ir Romoje turėjusios šeimos. Plotino tėvas galbūt buvo provincialas, turėjęs prekybinių ryšių su Romos aukštuomene. Tai paaiškintų, kodėl Plotinas nesunkiai galėjo mokytis Aleksandrijoje, po to būti priimtas į imperatoriaus Gordiano III aplinką, galiausiai – apsigyventi Romoje.Plotino biografija išsamiausiai nagrinėjama leidinyje Porphyre, La vie de Plotin, t. I–II. Études d’introduction, texte grec et traduction française, commentaire, notes complémentaires, bibliographie par Luc Brisson, Marie-Odile Goulet-Cazé, Richard Goulet et Denis O’Brien, Paris, Librairie philosophique J. Vrin, 1982–1992.

2 Amelijas Gentilianas – pirmasis Plotino mokinys, vienas iš žymesnių III a. neoplatonikų.

3 Gr. εἰδώλου εἴδωλον –„atvaizdo atvaizdą“, arba „šešėlio šešėlį“, „kopijos kopiją“. Vėliau Proklas veikale Commentarius in Platonis Timaeum 29 B (102 D) panašiai kalba apie Sokrato atvaizdą: „kito atvaizdo atvaizdas“ (εἰκών εἰκόνος άλλης). Panašus požiūris į portretus minimas ir krikščioniškoje literatūroje, pvz., Acta Joannis 26–29: „portretas panašus ne į mane, bet į mano kūno šešėlį“ (σαρκικῷ εἰδώλῳ). Vėlesnių šio posakio analogų yra ir krikščioniškojoje hagiografijoje.

4 Porfirijo aprašomi Plotino ligų simptomai nėra pakankamai aiškūs. Matyt, jis sirgo arba žarnyno, arba kitų vidaus organų liga, taip pat ir lėtine angina. Paskutiniais gyvenimo metais jis, kaip manoma, sirgo elefantiaze (dramblialige), kai dėl limfos apytakos sutrikimų padidėja kuri nors kūno dalis, ypač kojos. Tačiau yra ir kitokių Plotino ligos aiškinimų.

5 T. y. vadinamojo „teriako“, į kurio sudėtį įėjo gyvatės mėsa.

6 Veikiausiai prausdavosi namuose (čia ateidavo ir jo masažuotojai), tačiau vengė viešųjų pirčių. Galeno traktate De sanitate tuenda (II, 3 sqq) aptariami skirtingi gydomojo masažo būdai, kai kurie jų rekomenduojami sergant vidaus organų ligomis (II, 6).

7 Turimas galvoje vad. „Kiprijono maras“, maždaug 250–270 m. Romos imperijoje siautusi epidemija, pavadinta jos aprašymą palikusio Kartaginos vyskupo Kiprijono vardu. Romos mieste jos protrūkis vyko nuo 265 m. rudens iki 266 vasaros.

8 Paskutiniai Plotino žodžiai nėra visiškai aiškūs. Pagal leidėjų pasirenkamas skirtingas šio sakinio versijas (πειρᾶσθαι τὸ ἐν ὑμῖν θεὸν ἀνάγειν πρὸς τὸ ἐν τῷ παντὶ θεῖον [P. Henry], πειρᾶσθαι τὸν ἐν ἡμῖν θεὸν ἀνάγειν πρὸς τὸ ἐν τῷ παντὶ θεῖον [H.-R. Schwyzer], πειρᾶσθαι τὸ ἐν ἡμῖν θεῖον ἀνάγειν πρὸς τὸ ἐν τῷ παντὶ θεῖον [J. Pepin, L. Brisson ir kt.], taip pat atsižvelgiant į teksto variantus, kuriuose bendratį πειρᾶσθαι gali keisti liepiamoji nuosaka πειρᾶσθε, skiriami šie skirtingi skaitymo būdai: (1) πειρᾶσθαι (stengiuosi) arba πειρᾶσθε

(stenkitės); (2) τὸ ἐν ἡμῖν θεῖον (dievybę mumyse); (3) τὸ ἐν ὑμῖν θεῖον (dievybę jumyse); (4) τὸν ἐν ὑμῖν θεόν (dievą jumyse). Gana įtikinamą šio klausimo sprendimą pasiūlė H.-R. Schwyzer (Plotins letztes Wort, Museum Helveticum 33, 1978, p. 35–97), kuriuo ir vadovaujamasi šiame vertime.

9 Ši legenda sietina su 10, 15 sqq aprašytu Plotiną globojusio daimono iššaukimu. Aleksandrijoje gyvatės pavidalu vaizduotas dievas Agatodaimonas buvo siejamas su dieviškosios tiesos apreiškėju Hermiu Totu. Veikiausiai iš Aleksandrijos kilęs Eustochijas šį dievą laikė Plotiną globojusiu daimonu, kuris pasitraukė Plotino mirties akimirką.

10 Diogeno Laertijo žiniomis, Sokratas buvo gimęs targeliono mėnesio (gegužės–birželio vid.) 6 dieną (Filosofų gyvenimai II, 44), Platonas – 7 dieną (III, 2). Sokrato gimimo diena, pasak jo, sutapo su atėniečių apsivalymo švente, o Platono – su Apolono gimimo diena.

11 Spėjama, kad Plotinas vaikystėje galėjęs pas ją ir gyventi, nes tai atitiktų turtingų romėnų paprotį patikėti savo atžalas žindyvės šeimai. Ši istorija su žindyve – vienintelis Porfirijo papasakotas Plotino vaikystės įvykis. Gal Plotinas mokiniams ją papasakojo neatsitiktinai, iliustruodamas kokią nors filosofinę mintį? O gal ji žymėjo jo sąmoningo gyvenimo pradžią?

12 T. y., 232 m.

13 T. y. Amoniją Saką. Plotinas pas jį mokėsi 232–243 m. Apie šį asmenį žinoma labai nedaug, o vienu iš informacijos apie jį šaltinių laikomas kaip tik šis Porfirijo tekstas. Atrodo, Amonijas buvo perėmęs nemaža save pitagorininku laikiusio platoniko Numenijo Apamėjiečio (II a. antroji pusė) idėjų, taip pat ir požiūrį į filosofiją kaip į vieningą sistemą, kuri po Platono išsiskaidė į skirtingas sroves ir mokyklas. Porfirijas mini, kad Amonijo mokiniai buvo Herenijas ir Origenas (VP 3, 24–27), taip pat ilgai pas jį mokęsis platonikas Longinas (VP 20, 36–38). Jo pacituotos Longino knygos Apie tikslą įžangoje teigiama, kad Amonijas yra savo doktrinos raštu nedėstęs platonikas (ibid.). Toks elgesys būdingas savo mokslą paslaptyje laikiusiems pitagorininkams. Toliau Porfirijas mini, kad bendramoksliai Plotinas, Herenijas ir Origenas netgi sudarė sutartį nieko iš Amonijo

mokslo viešai neskelbti (VP 3, 24-27). Jau įsikūręs Romoje Plotinas ir toliau palaikė ryšius su aleksandriečiais, atrodo, kad ir su Amonijo mokiniais. Porfirijas mini Amonijo draugą Teodosiją, kurio dukterį buvo vedęs Plotino mokinys Dzetas (VP 7, 18) bei į Plotiną iš aukšto žvelgusį Amonijo mokinį Olimpiją (VP 10, 2), norėjusį būti pirmesniu už kitus mokinius. Aleksandriečiai buvo ir gydytojas Eustochijas (VP 7, 8), ir oratorius palūkininkas Serapionas (VP 7, 47).

14 Apie šį Hereniją daugiau nieko nežinoma, vienintelis šaltinis, kur jis paminėtas, ir yra šis Porfirijo tekstas.

15 Daugumos tyrėjų manymu, šis Origenas ir krikščionių teologas Origenas yra skirtingi, nors ir tuo pat metu Aleksandrijoje gyvenę asmenys.

16 Šio kūrinio turinys nežinomas. Kai kurie tyrėjai spėja, kad pavadinimas gali būti siejamas su Amonijo mokslu, plėtojusiu garsiuosius Platono (?) laiško žodžius apie tris karalius (Laiškas II 312 c–314 d). O gal tai tiesiog imperatoriaus Galieno panegirika? Tikėtina ir tai, kad Origenas sąmoningai pasirinko nevienprasmį

pavadinimą.

17 Vadinasi, Plotino mokykla ėmė veikti 246 metais. Minėdamas šį laikotarpį, Porfirijas remiasi Amelijo liudijimais.