Aš negaliu prisiminti
tekstas: Arūnas Gricius
„Aš negaliu prisiminti, kada paskutinį kartą buvau savo kambaryje. Ar tai tikrai buvo mano namai? Kartais iškyla skausmingas jausmas, jog aš kažką praleidau. Stengiuosi atpažinti šį kambarį, šiuos žmones, bet jie man visiškai svetimi. Visi kalba, tačiau man sunku suprasti, kas vyksta. Kai jie kalba, aš bandau atsakyti, bet jie manęs nesupranta. Kambaryje yra sienos, bet jos neturi spalvos. Jos tarsi neegzistuoja. Aš kartais jaučiu, kad esu erdvėje, bet be atramos. Jaučiu, jog niekam nepriklausau. Ką aš čia darau? Kodėl aš negaliu iš čia išeiti? Kodėl jie mane laiko, kodėl duryse yra spynos, bet nėra nė vienos akutės, pro kurią galėčiau pamatyti, kas yra už kitų durų?!“(Valerija)
„Aš esu Valerijos vyras. Vyras, kuris patiria savyje gilų konfliktą ir tarsi įsakymą pasirinkti tarp meilės, praradimo, nuolatinio pykčio ir bejėgiškumo. Aš stengiuosi, bet drauge jaučiu vis gilėjančią prarają. Aš esu vyras, kuris patiria ne tik savo, bet ir mylimo žmogaus gyvenimo pabaigą, kuri neaišku, kokia bus. Tiksliau, aš žinau, bet bijau tai pasakyti. Valerija jau kartą mirė. Tuo metu, kai pradėjo manęs neatpažinti. Kartu gyvenome 70 metų.“
Esu Arūnas Gricius, fotografinės terapijos bei meninių portretų kūrėjas. 15 metų dirbau su žmonėmis, sergančiais demencija, Alzheimeriu bei kitomis psichikos ligomis. Daugelį kartų liudijau, kaip menas veikia žmogaus kūną, jo sielą. Fotografinės terapijos galią atradau reflektuodamas savo paties gyvenimo įvykius, netektis, patyrimus ir tam pasitelkdamas vaizdą / vaizdus. Kiekviena sutikta pacientė man primindavo mamą, kurios netekau prieš 23 metus. Geriausiai atsimenu jos veidą, liekną kūną ir nesibaigiančią meilę. Būdamas slaugytoju, visada norėjau palengvinti šių žmonių skausmą, sukurti laimės pojūtį.
Viena pacientė, kuri mirė nuo demencijos būdama 60 metų, niūniuodavo Celin Dion dainą „Think Twice“. Kai paleisdavau groti šią dainą, ji pradėdavo tarsi sklandyti ore, tarsi sugrįždavo į savo pradinę būklę, kai buvo sveika. Ir šį pasaulį ji paliko su šia daina. Labai tikiuosi, jog lengvume.
Rūpindamasis šiais pacientais, iš jų elgesio, reakcijų, nesunkiai įsivaizduodavau, kaip jie galėtų jaustis, praradę atmintį ir orientaciją, tačiau retkarčiais nors trumpam išnirdami iš šios būsenos.
„Aš galiu pajusti tavo prisilietimus, bet kartais jie mane baugina, nes jie kyla iš niekur. Ar tu buvai čia anksčiau? Ar aš tave pažįstu? Aš noriu tave atpažinti, noriu pasakyti kažką, bet žodžiai dingsta, tarsi būčiau pavirtusi į nebylę. Kai tu išeini, jaučiu, kaip viskas tamsėja. Aš viena. Aš noriu eiti. Noriu ištrūkti, pabėgti į vietą, kur buvau laiminga. Bet kur aš turiu eiti? Noriu būti ten, kur galėčiau jaustis saugiai! Tačiau nežinau, kur tokia vieta… Iš kiemo su aukštom tvorom pavyko ištrūkti vos keletą kartų. Jie mane rado prie mano vaikystės trobos, nors tie namai nebepriklausė man. Žmonės išsigando, iškvietė policiją ir vėl mane sugrąžino į tą skausmingą nesvarumo būseną, kurioje absoliučiai nesuvokiu savęs.
Laikas man nebeegzistuoja, nesuprantu, kodėl atsiranda tamsa ir kodėl kitą ryta nušvinta, nesuprantu, kodėl esu čia, ir nežinau, kada iš čia išeisiu. Esu įstrigusi dideliame pastate, kuriame yra daug žmonių, bet niekas man nepadeda iš jo išeiti. Jie šypsosi, apkabina mane, bet išeiti neleidžia. Man labai skauda. Jie sako man „palauk“, „rytoj, rytoj, rytoj, rytoj“. Šis žodis – vienintelė man likusi viltis, nes aš nepamenu, kiek kartu jį girdėjau – kaskart jį girdžiu naujai ir džiaugiuosi, jog mano kančios greit baigsis.
Antanina, ji taip pat būna apimta dažnos panikos, vis nori eiti namo. Ji sako, jog mes esame laive. Galiu pritarti jai, jog toks įspūdis gali susidaryti, nes viena namo pusė yra jūros pusėje: kai žiūri pro langą, nematyti jos krašto, todėl atrodo, kad tu plauki per bangas ir jau greitai išlipsi į krantą.
Ana ne tik klausia, kada išlips į krantą, ji dažnai šaukia, jog nori važiuoti namo. Pamačiusi kiekvieną žmogų, prašo prieiti ir, jos manymu, pašnibždomis, pridėjusi delną prie burnos, klausia: „Kada atvažiuos autobusas?“ Jos nerimas sukelia paniką kitiems gyventojams ir tuomet visi choru šaukiame, kad norime namo. Tada ateina žmonės mėlynais drabužiais ir kiekvieną iš mūsų nusiveda į atskiras vietas nuraminti. Pažadės tai, ko niekada neištesės. Kartais, kai tu grįžti, sugrįžta ramybė. Jaučiuosi tarsi vaikas, kuris laukia, kad tėvai sugrįžtų ir pasiimtų, apgintų.
Kaip man papasakoti, kas man yra? Kaip pasakyti, kas mane jaudina, kai net pati to nesuprantu? Aš norėčiau kalbėti, bet mano balsas tarsi išnyksta. Aš stengiuosi paaiškinti, bet mano mintys sklinda po visą kambarį ir jos nesukuria jokio loginio sakinio, net klausimo, į kurį, ieškant atsakymo, neįmanoma rasti jokios konkrečios istorijos apie mane.
Aš bandau atsiminti, kas buvau, koks buvo mano gyvenimas, bet viskas kažkaip ištrūksta. Kai kartu su manimi atvykai čia, tu išdėliojai mano, mūsų bendras nuotraukas, mano jaunystės nuotraukas, nuotraukas mokykloje, kurioje aš dirbau mokytoja, vaikų nuotraukas. Bet mano kambarys tapo tuščias, žmonės mėlynais drabužiais paėmė visus daiktus ir padėjo į sandėlį, nes visi tie daiktai man sukelia dar didesnę sumaištį ir paniką. Labai keista, kaip istorija, kuri buvo mano, dabar man tapo nesuprantama ir mane trikdo. Ar aš jaučiu skausmą? Turbūt, taip. Tas nesibaigiantis jausmas: eiti. Nors visiems atrodau labai linksma, besijuokianti, šoku, dainuoju, padedu žmonėms mėlynais drabužiais gaminti maistą, bet aš vis noriu eiti. Kartais visas tas pozityvumas dingsta, aš pradedu verkti, pasidarau pikta, nes mane traukia tas kviečiantis jausmas: eiti. Aš matau, kaip mano draugė Antanina kenčia, matau, kaip kenčia Juozas, kurį žmonės mėlynais drabužiais paguldo ant žemės ir suleidžia vaistus, kad aprimtų, nes jis dažnai tampa agresyvus ir žaloja save. Jis buvo žinomas, labai išvaizdus advokatas, o dabar guli ant žemės, apimtas psichinių skausmų. Kitame kambaryje gyvena ir kunigas. Jis niekada nesikeikdavo ir niekada nepykdavo. Kai jo būsena padovanodavo jam tikro „jo“ akimirkų, žmonės sakydavo, jog toks jis būdavo visada. Bet ši būsena greitai užtemdavo ir kunigas imdavo keiktis ir pykti ant visų.
Kartais atrodo, kad mano gyvenimas yra tik kažkoks pasakojimas, kurio negaliu prisiminti. Bet viena man aišku – aš noriu, kad tu būtum su manimi, nors ir dažnai varydavau tave iš namų, pamačiusi tavyje svetimą žmogų, įsibrovėlį. Girdėdavau, kaip žmonės mėlynais drabužiais sakydavo, jog štai, ji pragyveno virš 60 metų kartu ir nebepažįsta savo vyro. Kaip baisu.“
Visi šio pasakojimo dalyviai, kaip ir pati Valerija, viso šito nepasakojo, bet manau, ji papasakotų tai ir dar stipriau: ji verktų, raudotų, klaustų, kodėl, kodėl būtent ji, kodėl negalėjo baigti gyvenimo vaikščiodama kalnais, kepdama blynus, tačiau tapo maitinama, aprengiama, praradusi galią daryti sprendimus, kuriuos dabar už tave priima žmonės mėlynais drabužiais…
