Atvirukai iš Škotijos

„Kur keliaučiau, kur beklajočiau, mano širdis – Aukštumose“,  savo eilėraštyje rašė Robertas Burnsas ( 1759-1796), vienas žymiausių škotų romantizmo pradininkų, poezijoje apdainavęs Škotijos Šiaurės ir Šiaurės Vakarų Aukštumas,  miškingų kalnų ir kalvų, nuostabių slėnių ir ežerų grožį.

Šios vasaros pradžioje  išsirengiau į kelionę, pavadintą „Vakarų Aukštumos ir salos“, kurią  40 žmonių grupei organizavo turizmo agentūra „Didžioji geležinkelio kelionė“. Škotijoje niekada nebuvau, nors škotų rašytojus studijavau universitete. Apie šį paslaptingą kraštą žinojau ir iš istorinių Walterio Scotto (1771-1832) romanų, filmų apie Škotiją.

Paminklas W. Skotui

Mano atvirukas iš Škotijos yra ir mano apmąstymas apie pagyvenusiųjų žmonių keliones. Kai Edinburge prisijungiau prie grupės, sužinojau, kad ją sudaro Jungtinės Karalystės anglai bei išeiviai iš Škotijos, dabar gyvenantys Australijoje ar JAV, kurie atvyko į Škotiją ieškoti savo giminės šaknų. Atrasti savo ryšių su škotų klanais, iki šiol besididžiuojančiais savo giminės herbais, vėliavomis, škotiškų vilnonių audinių ir rūbų raštais ir spalvomis. Kelionėje maloniai stebino nacionalinių prekių parduotuvių gausa ir pasiūla vyriškų sijonų­-kiltų, languotos medžiagos-tartarų, kurių raštų priskaičiuojama iki 4000, odinių rankinių prie diržo, durklų,  megztinių ir t.t. bei visokių namų ūkio suvenyrų, išmargintų klanų skiriamaisiais ženklias. Ir, žinoma, aiškinamosios literatūros apie Škotijos klanus, jų vietą šalies istorijoje, giminės veiklas ir jos atstovų charakterių bruožus.

Keliautojų grupę vienijo amžius: dauguma buvo pagyvenę žmonės, pensininkai; keli jaunesni kelionėje lydėjo savo motinas. Pralinksmino žydų išeivių iš Lietuvos palikuonis, dabar amerikietis,  prisistatęs kaip kažkokios tarptautinės medikų asociacijos prezidentas. Jam visuomeninė padėtis dar buvo svarbi, nors vyresniame amžiuje  žmogaus  socialinė padėtis praranda reikšmę, nes senatvė, ligos, artėjanti gyvenimo pabaiga žmones sulygina. Senatvė ir ligos nublukina darytą svaiginančią karjerą. Žmogus lieka  „nuogas“ – dabar jam svarbu kaip jis nugyvens jam likusį  gyvenimo tarpsnį.

Visą kelionę mąsčiau apie gyvenimo ironiją: kol žmogus jaunas, jis daug ir sunkiai dirba ir  jam stinga  kelionėms pinigų. Kai pasensta ir įgyja kažkokias santaupas, nebeturi sveikatos, kad klaidžiotų po pasaulį. Kai kurie mano bendrakeleiviai sunkiai judėjo. Traukiniai, autobusas, keltas ir laivas tikrai palengvino jų  pažintį su Škotija. Žinoma, šiandien jaunoji karta yra kitokia – judėjimo laisvė pakeitė Lietuvos žmonių gyvenimo būdą: keliaujama ir neturint lėšų, nes troškimas pažinti, patirti riziką ir išbandyti save  tapo jaunų žmonių bruožu; keliaujama rasti naujų ir geriau nei Lietuvoje apmokamų darbo vietų.

Mano pažintinę kelionę sudarė kelios dalys – iš Edinburgo traukiniu vykome į Fort Viljamą. Iš ten autobusu į Ballachulish viešbutį, kuriame praleidome kelias naktis, dienomis keliaudami į skirtingas vietas. Iš Fort Viljamo važiavome autobusu į Obano miestelį, o iš ten keltu į Mullo salą. Įdomiausia išvykų dalis – kelionė senoviniu, garvežio traukiamu, Jakobitų traukiniu į Mallaigą, žvejų uostą. Iš ten  paprastu traukiniu pasiekėme Invernesso miestą. Po kelių poilsio dienų patraukėme  atgal į Edinburgą Kyle traukinių linija.

Ballachulish ežeras

Kas labiausiai įsiminė Škotijos vaizdų ir įspūdžių margumyne? Tai – žmonių neapgyvendintos vietovės, žalios kalvos ir lygumos, nuostabūs slėniai, nusidriekusios pelkės, į kalvas įsiterpę ežerai, sraunūs akmenuoti kalnų upokšniai,  vis besikeičiančių debesų  dangus ir jo atspindžiai ežerų vandenyse. Traukinių linijų pakraštyje augantys rusvų žiedų rododendrų krūmai. Tokį grožį regėjau pirmą kartą.

Pavergė ir škotų nuoširdumas bei paprastumas – jokio snobiško pasipūtimo ar priešiškumo turistams. Visada malonios ir mandagios škotų reakcijos. Įspūdį padarė ir škotų pagarba šalies istorijai ir mitologijai, kurios išmoningai panaudojamos turizmo versle.

Kelionėje stebėjau kaip bendrauja pagyvenę žmonės – seniai susituokę ar gyvenantys  antrojoje partnerystėje. Niekada nesmalsavau apie jų asmeninius gyvenimus, tačiau mačiau, kad jiems buvau atradimas, nes mažai kas žinojo, kur yra Lietuva ir kokia yra Lietuvos dabartis. Niekas nežinojo apie sudėtingą  istorinę Lietuvos praeitį.

Man buvo įdomu spėlioti, ką slepia pagyvenusių žmonių veidai ir jų bendravimas, kaip atrodė šie žmonės jaunystėje, kai buvo gražūs ir energingi. Mintimis grįždavau į Lietuvą, kurioje sukurtas jaunystės kultas, valstybės viltys siejamos tik su jaunąja karta, tarsi senyvi piliečiai nebūtų gyvenę Lietuvoje ir kūrę jos gerovės. Apmaudu, kad savųjų piliečių nemokome gerbti viso žmogaus gyvenimo kaip visumos. Nemokome  visokio plauko „žvaigždžių ir žvaigždučių“ suvokti, kad laikas išblukins jų fizinį spindesį ir nustums juos į gyvenimo pakraščius. O profesionali pagyvenusių žmonių patirtis tikrai galėtų būti sąmoningai valstybės saugoma, nes ji yra naudinga jaunesniems, ypač dabar, kai šalį palieka jauni ir Lietuvoje taip stinga darbo rankų. Lietuva nevertina to dvasinio turto, kurį per gyvenimą savyje sukaupia kiekvienas žmogus, todėl nėra Lietuvoje pagyvenusių žmonių patirties išsaugojimo politikos. Yra tik pensijų ir senolių sveikatos priežiūros kompensacijų problemos, kurios traktuojamos kaip valstybės našta.  Ironiška, tačiau  ir šių dienų Lietuvos politikos herojai laikui bėgant atsidurs užmirštų žmonių padėtyje.

Senoliai yra senoliai bet kurioje šalyje: kelionėje moterys dažniausiai rūpinosi  užkandžių ir vaisių įsigijimu, per pusryčius nešdavo  vyrams pasirinktus patiekalus, o vyrai  vakarienės metu vaišino moteris įvairiausiais gėrimais.  Grupė buvo rami, netriukšminga, išskyrus kelias išsiskiriančias amerikiečius poras: išeivių iš Lietuvos palikuonis autobuse atvirai bučiavo savo draugę ar žmoną, o kita porelė kas vakarą maukdavo po butelį vyno, todėl greitai imdavo garsiai plepėti. Iki šiol vis prisimenu vieną pagyvenusiųjų porą, kuri valgė tylėdama, nerodė jokių jausmų ir susidomėjimo vienas kitu.  Galvojau – ar jie patiria  kelionės dviese džiaugsmą?

Edinburgo muzikantas

Nors kelionė prasidėjo ir baigėsi Edinburge,  nuosekliai apžiūrėti miesto neturėjau laiko. Apvažiavau turistiniu miesto autobusu įžymiąsias vietas, suspėjau pasigrožėti modernia, uolų nuošliaužas primenančia  parlamento pastato architektūra, pagerbti prie geležinkelio stoties  R. Burnso paminklą, aplankyti kelias parduotuves, įsikūrusias gražiuose senoviniuose pastatuose. Pavaikščioti inkvizicijos ir maro legendomis apipintomis senamiesčio gatvėmis, aplankyti gotikinę atsiskyrėlio, suluošintųjų globėjo Šv. Džailso katedrą, įkopti į Edinburgo pilį, ir kiaurai permirkti prasidėjus  smarkiai  liūčiai, kuri sutrikdė miesto pažinties malonumą.

Edinburgo pilis nuostabi tuo, kad XII a. ji buvo įkurta ant prieš 340 milijonų metų išsiveržusio ugnikalnio, kuri  tarnavo kaip natūrali tvirtovė ir karinė bazė kovose dėl valdžios tarp Škotijos ir Anglijos. XVIII – XIX a. pilis veikė kaip karo kalėjimas, o 1927 m. po atstatymo darbų buvo paskelbta nacionaliniu muziejumi. Pilis nėra įspūdinga vidaus puošmenomis, tačiau man ji prikėlė Škotijos karalienės Marijos Stiuart (Stuart) istoriją, jos  kovą dėl sosto su Elžbieta I ir jos mirtį ant ešafoto. Rūmuose yra kelių metrų kambarėlis, kuriame Marija Stiuart  1566 m. pagimdė sūnų Jokūbą, tapusį pirmuoju Didžiosios Britanijos karaliumi – Jokūbu VI.  Padarė įspūdį pilies mažame kambaryje rodomos, akylai  saugų ir kamerų stebimos, didingo grožio Škotijos valdžios regalijos – brangiais akmenimis išpuošta karūna, skeptras ir kalavijas.

Kova dėl valdžios žymi visą Škotijos istoriją, kurią mena senos pilys, muziejų ekspozicijos ir mūšių laukai.

Duarto pilis Mullo saloje

Aplankėme dvi pilis  – Mullo salos Duarto  pilį, kuri 800 metų priklausė Makleinų (Maclean) klanui,  buvo atstatyta 1911 m. ir iki šiol yra Sero Lachleno Makleino šeimos nuosavybė bei turizmo verslo vieta. Pilis niūri, drėgna, šalta, eksponatai ir nuotraukos slogiai primena išėjusius praeities  žmones. Išorėje – tai niūri  tvirtovė, kurioje iki šiol gyvena ir lankosi Makleinų šeima.  Aplink pilį driekiasi žalios, gėlėtos pievos, kurios permirksta po gausaus lietaus, nes visa pilies teritorija įkurta ant uolos.

Eilean Donano pilis

Kita, Eilean Donano salos pilis, yra Škotijos Aukštumų perlas, kuri pastatyta 3 ežerų sankirtoje ir akmeniniu tiltu sujunta su pakrante. Ši tvirtovė, suręsta XIII a., priklausė Makenzių ir Makrėjų klanams. Pilis, 1719 m. sukilimo metu Makenzių klano nariams tapus Stiuartų gynėjais  – jakobitų šalininkais,  buvo karališkojo laivyno subombarduota. 200 m. ji buvo griuvėsiai. XX a. pr. Kanadoje pasklidusi Makrėjų giminė, konkrečiai pulkininkas Johnas MacRea-Gilstropas, per 20 m. atstatė pilį. Dabar pilis gausiai lankoma turistų, papuošta šeimos relikvijomis ir paveikslais.  Makrėjų šeimos atstovų portretuose, jų povyzoje ir veidų bruožuose, įžvelgiau  stulbinantį panašumą: atvykau į pilį su savo draugu Patricku Robertu MccRea, kuris Škotijoje ieškojo savo šeimos ištakų.

Aukštumų sostinėje Invernesso mieste, nuėjusi į vietinį muziejų, ėmiau detaliau domėtis jakobitais ir čia pirmą kartą sužinojau apie pretendentą į Škotijos sostą Charlesą Edwardą Stuartą, vadintą „gražuoliu princu Čarlzu“, kuris turėjo ir lenkiškojo kraujo. Svajojo tapti Anglijos, Škotijos, Airijos ir Prancūzijos karaliumi.  Su savo kariuomene atvyko iš Prancūzijos.  Susikovė su vyriausybės armija lemtingame 1746 m. Kalodeno (Culloden) mūšyje, kuriame dalyvavo ir prie Čarlzo  armijos prisijungę škotų kalniečiai. Per valandą atvykėliai buvo sumušti. Pretendentas į sostą pabėgo, slapstėsi, vėliau grįžo į Prancūziją. Baigė gyvenimą prasigėręs.

Obano miestelio spirito varykla

Kalodeno mūšis buvo pabaiga pilietinio karo, kuriame Žemumų škotai kovėsi su Aukštumų škotais, vyriausybės kariuomenės škotai su prisidėjusiais prie Pretendento būrių. Brolis prieš brolį, tėvas prieš sūnus. Žuvo 1500 škotų jakobitų (rėmusių Romos katalikus), jų  negyvi kūnai nuklojo Kalodeno pelkėtą vietovę. 3500 karių buvo paimti į nelaisvę, 120 pakarti, 1000 ištremti. Tam, kad atgrasintų škotų klanus nuo mėginimų kėsintis į sostą, vyriausybės kariai degino gyvus besislapstančius kalniečius, jų namus. Prievartavo jų žmonas ir dukteris, niokojo fermas, atėmė galvijus.  Anglijos parlamentas priėmė aktą, draudžiantį škotams dėvėti sijonus ir nešioti durklą, kalbėti gėlų kalba.  Net dūdmaišiai buvo uždrausti.

Kruvina Škotijos istorija dar kartą primena valdžios siekiančiųjų pretenzingą tuštybę, pasmerkiančią jais tikinčius žmones  beprasmiškai žūčiai už svetimus idealus, už religijos dogmas. Kita vertus, Kalodeno  istorija atskleidžia ir škotų nepriklausomybės svajonę, kuris gyva  iki šiol. Ši istorija rodo ir tai, kad XVIII a. Škotijoje  kovojant  dėl valdžios, žmogaus gyvybė nieko nereiškė.

Kaledonijos kanalo segmentas

Pasakojant apie Škotijos ežerų grožį, būtina paminėti reikšmę Kaledonijos (Caledonian) kanalo, kuris atvėrė Škotijai prekybos kelius su Vokietija, Olandija, Skandinavija ir  pasaulio vandens turizmo vartus.  Važiuodami autobusu  sustojome apžvelgti kanalo segmentą ir susipažinti su įdomia kanalo konstrukcijos istorija. XVIII a. buvo tiriamos galimybės sujungti 97 km ruože 29 Šiaurės vakarų ir Pietvakarių Škotijos ežerus. 1803 m. buvo kreiptasi į talentingą inžinierių Thomą Telfordą, skatinant jį  pradėti ir prižiūrėti kanalo statybą, kurią   finansavo britų vyriausybė. Po 12 m., keičiantis inžinieriams, kanalas buvo užbaigtas. Jo niekada nenaudojo britų  karo laivynas, nors pirmasis kanalo statymo tikslas buvo apsaugoti kraštą nuo galimų Napoleono antpuolių. 2005 m., baigus modernizuojančias rekonstrukcijas, Kaledonijos kanalas tapo vandens keliu, kuris žavi turistus neregėto grožio Škotijos gamtos vaizdais. Kanalas  yra ir istorinis  paminklas inžinierių konstruktorių ir statytojų talentams.

Glencoe slėnis

Mane pakerėjo Glenkou (Glencoe) kalnas ir slėniai, kurie yra  nuostabiausios Škotijos gamtos vietos. Čia gali patirti  paslaptingą, net mistišką kalnų slėnių atmosferą, pajusti žemai plaukiančių debesų miglos vėsą, pamatyti kaip saulė netikėtai prasiskverbia pro debesis ir nušviečia žalius klonius, grožėtis kintančiais kalnų ir klonių šešėliais. Šį gamtos grožį puikiai išnaudoja turizmo verslas: galima apsistoti mediniuose slėnių nameliuose, kopti į kalnus, važinėtis dviračiu, o žiemą – čiuožinėti ir slidinėti.

Nameliai turistams

Škotų poetas Robertas Burnsas eilėraštyje „Atsisveikinimas su Aukštumomis“ jautriai kalbėjo apie Aukštumų grožį – apdengtas sniegu kalnų viršūnes, žalius žemumų  upių klonius, apie svyrančias laukines girias ir sraunius, šniokščiančius upelius.  Škotijos gamtos didybė  ir grožis dar kartą primena žmogaus laikinumą -prasmingą ir beprasmiškai prarandamą gyvenimo laiką. Ir tai, kad niekada nevėlu suvokti gyvenimo ir gamtos grožį.