Audra realybės stiklinėje

/pokalbis su rašytoja Audrone Urbonaite/

Audringa moteris ta Audronė Urbonaitė.

Besišvaistanti juodomis nepaklusniomis garbanomis, įrėmusi giežtą pavargusių akių žvilgsnį, plonai suspaudusi lūpas, ji niekada neatrodo nuolanki ar geranoriška. Bet toks įspūdis susidaro tik iki tol, kol ji prakalba. Jos čiurlenantis švelnus balsas kalba apie dalykus, kurie neišvengiamai paliečia kiekvieną. Pasirodo, jai nieko nereiškia kritikuoti save ir nulenkti prieš kitus galvą. O tada kažkas, gal raukšlelės apie akis, o gal vis prikandama apatinė lūpa ir nuvilnijanti šypsena išduoda: ši moteris ne bausmė, ji – stichija.

Vlado Ščiavinsko nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Stichija, kuri nepaiso nieko. Juk jai nieko nereiškia likus paskutiniams darbo metams iki pensijos išleisti knygą „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“ ir išdėti joje visą tiesą: apie laikraštį, apie buvusius ir esamus kolegas, apie rašytojus, apie politikus ir apie Lietuvos žiniasklaidą apskritai, – nuo pat jos kūrimosi pradžios, iki šios dienos.

Apie drąsą ir baimes, apie naująją jos knygą ir ne tik, su rašytoja ir žurnaliste Audrone Urbonaite kalbėjomės „Lietuvos ryto“ redakcijoje.

Parašėte keturias knygas: „Posūkyje neišlėk“ , „Cukruota žuvis“ , „Žydiškų daiktų kambarys“ . Paskutinė vadinasi „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“. Kodėl nuodėmė?

Nuo devynerių metų norėjau būti rašytoja, o nuo paauglystės, kai Kaune pradėjau bendradarbiauti su legendinio žurnalo “Nemunas” redakcija , supratau, kad ir pati ateityje dirbsiu redakcijose. Tikrai nebūčiau ėjusi dirbt į mokyklą, nes ji neretai yra bukų taisyklių rinkinys. Mokslinio darbo taip pat negebėčiau dirbti, nes man visada buvo svarbesni ne faktai, o įspūdis, asociacija, žmonių tipažai ir jų sakomi bei interpretuojami dalykai. Pasirinkau darbą redakcijoje – avantiūrą, kurioje tų tipažų bus labai daug. Be to, aš įsivaizdavau, kad redakcija ir yra rašymas. Tai visai nėra rašymas. Tai chroninis lėkimas strimgalviais įvykių diktuojamu   tempu ir į nieką nespėjant įsigilinti iš esmės.

Todėl po 20 metų žurnalistiką ėmiau laikyti nemaža nuodėme. Ką nors ne taip supratus, dėl laiko stokos nepakankamai įsigilinus, supili tekstą, kuriame neatsispindi ne tik tavo tikrosios galimybės, bet dar per skubėjimą pridarai daugybę bėdų kitiems. O laikraštis pagarsėja kaip durnių kalvė, nes žurnalistas padarė klaidą, apie kurią žino pusė Lietuvos, bet nežino žurnalistas, nes neturėjo laiko sužinot. Arba gavai tendencingą užduotį, bet to nežinojai ir parašei naivų ir tendencingą rašinėlį, o kai jis paskelbiamas, iš skaitytojų reakcijų supranti, kur buvai pasiųstas ir kad tave pačią „išdūrė“ redakcijos interesai. Kiekvieną kartą kremtuosi, kai taip atsitinka. Bet toks požiūris neatsiranda iš karto, nes pati žiniasklaida keičiasi. Iki žurnalistinio darbo kaip nuodėmės suvokimo praėjo labai daug laiko. Pirmoji mano redakcija buvo “Kalba Vilnius” savaitraštis, antroji – “Atgimimas”, o „Lietuvos ryte“ dirbu jau dvidešimt metų. Bet apie žurnalistiką kaip nuodėmę pradėjau galvoti tik prieš dešimt metų.

Atlikus išpažintį nuodėmės atleidžiamos. Ar jūsų knyga yra ta išpažintis? Reabilitacija prieš tuos, prieš kuriuos jaučiate kaltę?

Prieš kai kuriuos iš tikrųjų jaučiu kaltę, o prieš kitus visai nejaučiu. Po ekonominės krizės, visose redakcijose pradėjo mažėti pinigų. Visai natūralu, kad tų redakcijų savininkai ir akcininkai, pripratę gauti nemažą pelną, susirūpino, kaip išlaikyti pajamas. Pamažu įsigalėjo kriminalinis mąstymas, susiliejimas su partijomis ir didelėmis verslo struktūromis, kurių kritikuoti negalima, nes jos duoda reklamą. Nesvarbu, ką daro ta verslo struktūra, – svarbu, kad ji galinga ir kad gali užsakyti straipsnių apie tai, koks puikus jos verslas. Parašyti, tarkim, kad paiso ekologijos reikalavimų, kai tuo tarpu visai to nepaiso, bet redakcija, skelbdama melagingą arba iš dalies neteisingą informaciją, gali paimti pinigus už solidų reklamos paketą. Tai mažos rinkos tendencijos, kur nėra daug konkuruojančių leidinių, galinčių pasakyti objektyvią informaciją. Žurnalistas stumiamas į situacijas, kai turi rašyti visai ne tai, ką mato.

nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Ar jaučiate palengvėjimą po knygos išleidimo?

Jaučiuosi blogai parašiusi. Jei būčiau rašiusi ilgiau, būčiau papasakojusi daugiau dalykų, kurie man žiauriai nepatinka. Galvoju, kad reikėjo man ją rašyti dvejus metus ir papasakoti esmingiau.

Kokia buvo reakcija tų, kurie minimi jūsų knygoje?

Juokingiausia, kad tie, iš kurių aš tikėjausi tikrai piktos reakcijos, reagavo filosofiškai arba netgi su humoru. O pati „Lietuvos ryto“ redakcija reagavo ne į mano knygą, o į dalijamus interviu. Kitaip sakant, jie reagavo į reklamos kampaniją, o kuo labiau jie reagavo, tuo daugiau pilsčiau žibalo į ugnį. Tai ir reiškia savisaugos instinkto neturėjimą.

Ar nebijojote, kad jus atleis už tai, ką parašėte?

Ne, neatleis. Nes jiems visiškai neapsimoka. O jei ir atleistų, skandalo nekiltų. Lietuvai nusibodę ir mini skandaliukai, ir dideli skandalai, nes skandalas jau pats savaime yra dalykas, kuris statistiniam lietuviui nerūpi. Jei atleistų, mane bijotų priimti kitos redakcijos, nes žmogaus charakteris nesikeičia. Pakeitęs vietą nesielgia kitaip.

Skaitydama jūsų knygą negalėjau nesistebėti: jei kai kurių pastraipų nebūtų, visa knyga nebūtų tokia kai kam nepatogi. Bet jos visos ten yra. Ar jūs esate labai drąsi moteris?

Nežinau, ar tai drąsa. Aš tiesiog natūraliai pirmiausia pamatau dalykus, kurie mane erzina. Ir pamačiusi reaguoju iš karto. Ir tik dabar, sendama, jau pripratau save truputį stabdyti, nes spontaniška greita reakcija nebūtinai yra teisinga ir per greitai reaguodamas gali apsirikti, nes esmė gali būti kokia nors visai kita. Bet nuo pat mažens mane erzino netesėti pažadai, sakymas ne to, kaip yra, bandymas apsimesti, kad esi daug geresnis, nei iš tiesų esi. Ir tos mano priešpriešos formos visada būdavo gana drastiškos.

Papasakosiu komišką atvejį. Man buvo jau apie penkiolika metų, mokiausi Kaune ir mes turėjome labai gerą rusų literatūros mokytoją, kuris sugebėjo net paskutinius mulkius priversti skaityti rusų klasikos romanus. Jis buvo vienintelis toks Mokytojas. Buvo labai artistiškas, citavo knygų ištraukas klasėje ir visi klausė ištempę ausis.

Kartą jis norėjo, kad klasė perkaitytų ištrauką iš romano “Karas ir taika”. Buvo taip užsidegęs, kad iš to didelio entuziazmo net pasakė: „Žinote ką, jei visi perskaitysite šią nuostabią ištrauką, aš visai klasei atnešu pačių brangiausių šokoladinių saldainių.“

Atėjęs į klasę kitą savaitę jis pats labai stebėjosi, kad visi, net paskutinis asilas, tą ištrauką buvo perskaitę. O jis, matyt, per rūpesčius, savo paties vaikų ligas ir bėdas elementariausiai užmiršo pažadą. Tikrai ne todėl, kad pinigų pagailėjo, nors gyveno labai skurdžiai, kaip dabar suprantu. Likus kokioms keturioms minutėms iki skambučio, aš žiūriu į laikrodį, o jis jau beveik renkasi savo popierius. Tada pakeliu ranką, atsistoju ir sakau: „Rusų literatūros deklaruojami idealai yra labai gražūs. Tai būtų labai šaunu, jeigu mokytojas, pažadėjęs klasei saldainių, juos ir atneštų.“

Dabar man labai gėda, kad taip padariau, bet tada tai pasakiau nuoširdžiai tikėdama, kad taip ir yra. Bendraklasiai pritilo, ir aš manau, kad visi galvojo tą patį, bet išrėžiau aš vienintelė. Man buvo būdingas toks teisybės jausmas, kartais visai nepagrįstas ir nebrandus.

Kitas epizodas buvo kai jau studijavau lietuvių kalbą, literatūrą ir klasikinę filologiją universitete ir mūsų kuratorė Liudvika Lisenkaitė per pirmą kurso susirinkimą pasiūlė sudėti stipendijas į vieną katilą ir pasidalinti, nes yra studentų, atvažiavusių iš rajonų, o pragyvenimas Vilniuje brangus. Aš šiaip galiu padėti žmogui jeigu paprašo ir tikrai reikia, bet tokios lygiavos negalėjau pakęsti. Šoktelėjau iš vietos ir pasakiau: „Ne, šito tai jau nebus. Padidintą stipendiją aš pelniau pati ir jei kažkam trūksta pinigų, tegu jisai paguli ant knygų ir gauna padidintą stipendiją pats“. Visi žiūrėjo išpūtę akis, kad galiu sau tai leisti. Matyt, neįvertinau, kad tai buvo sovietinis universitetas, kai visi buvo „lygūs“.

Trečias kvailos, nepamatuotos drąsos atvejis buvo toks. Visos filologės tuomet rengėsi kažkokiais ašutiniais rūbais, pilkais, bespalviais sijonais, o mano tėvas tuo metu buvo labai turtingas ir pinigų aš turėjau. Taip pat turėjau gražių rūbų, iš gerų medžiagų, pasiūtų gerose siuvyklose. Bet, protestuodamos prieš tuos ašutinius rūbus, mes su drauge išsitraukėme tokius beviltiškus senus nunešiotus paltus, juos nukirpome, apačioje prisiuvome plieskiančios spalvos pliušo gabalus ir apsirengusios tomis klaikybėmis demonstratyviai pradėjome vaikščioti į paskaitas.

Į mus žiūrėjo kaip į pusprotes, bet aš jaučiausi labai gerai. Tiesiog džiūgavau, kad nesilaikau tos ašutinių rūbų tradicijos. Nežinau, čia gali būti ir trenktos psichikos savybė – nebūtinai drąsa.

Vlado Ščiavinsko nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Ar esate nukentėjusi dėl savo tokios drąsos?

Visada buvau azartiška, gana kategoriška, jeigu kuo tikėdavau, tai pasakydavau tokiu tonu, kad maža nepasirodydavo. Gana ilgą laiką nesu nukentėjusi, nes tiesiog neleisdavau sau atsidurti aukos vaidmenyje. Man net į galvą neateidavo, kad kiti žmonės galėtų mane reguliuoti. Tokiais momentais, kai kas nors pareikšdavo pastabą, ar bandydavo kažkaip mane paveikti, visai nesvarstydama kas bus to po, pasakydavau gana aiškiai, kodėl aš taip darau, kodėl aš taip darysiu ir kodėl jie neturi kištis. Tą darydavau pakankamai logiškai ir nesusilaukdavau nei bausmių, nei kokio pasmerkimo.

Tačiau sykį esu keistai nukentėjusi. Kai man buvo dvidešimt metų, norėdama pati užsidirbti, vasaromis dirbdavau „Karklės“ pionierių stovykloje. Vieną vasarą ten fotografas Rimantas Dichavičius fotografavo nuogas moteris būsimam fotografijų albumui „Žiedai tarp žiedų“. Manęs ir kitos studentės paprašė papozuoti. Nevyko nieko, ko turėčiau gėdytis, – tik darbas baisiai šaltame jūros vandenyje pačioje birželio pradžioje, kai stovykla dar nebuvo atidaryta, nes vaikai turėjo atvažiuoti vėliau. Nesijaučiau nieko blogo padariusi ir net nesureikšminau, nors tai dar buvo gūdus sovietmetis – 1974 metai. Albumas pasirodė daugiau nei po dešimties metų, 1987-taisiais, buvo spausdintas Vokietijoje. Kiek vėliau Seime, kuris tuomet dar tebesivadino Aukščiausiąja taryba, buvo surengta R. Dichavičiaus meno fotografijų paroda su tomis mūsų nuotraukomis. Aš tuomet dirbau „Kalba Vilnius“ savaitraštyje, kuris priklausė Radijo ir televizijos komitetui. Jau tada kvepėjo Sąjūdžiu ir visa televizija lėkė žiūrėti tų fotografijų, o jose mano veidas – atpažįstamas. Pasirodo, už akių mane dėl to svarstė partinė kuopelė, kuriai nepriklausiau, ir net ketino išmesti iš darbo.

Gal ir būčiau nukentėjusi, bet, nieko apie tai nežinodama, parašiau į „Gimtąjį kraštą“, kad jau vyksta Sąjūdžio judėjimai gatvėse, o Lietuvos televizija toliau rodo komunistinį šlamštą, neatspindėdama visų įvykių. Tuomet mano pavardė jau buvo ištekėjusios moters, ta pavarde ir spausdindavau straipsnius. Po publikacijos “Gimtajame krašte” Romualdas Ozolas pakvietė ateiti į „Atgimimą”. Laisvės idėja buvo tokia svarbi, kad jau nuo antro numerio vėl pasikeičiau pavardę į Urbonaitę, nors dar buvau ištekėjusi, – norėjau, kad tokiame svarbiame leidinyje būtų mano pačios pavardė.

Tik po kelerių metų sužinojau, kad už tas nuotraukas R. Dichavičiaus parodoje buvo nutarę išmesti iš “Kalba Vilnius”, o aš net dėmesio nekreipiau. Esu netikra žurnalistė dar ir todėl, kad daug ką sužinau paskutinė, nes man nerūpi.

Ko jūs bijote?

Dažniausiai nebijau nei žmonių, nei aplinkos ir man nėra svarbi kitų nuomonė: pati žinau, ką aš padariau ir ko nepadariau. Jeigu žmogus asilas, aš jam taip ir sakau: žinai, man atrodo, kad tas tavo poelgis rodo, kad tu esi asilas. Aišku, gali būti visiškai atvirkščiai, – aš pati galiu būti asilė, nes kitas kalba ne tomis kategorijomis ir aš ko nors nesuprantu. Viena gera draugė man neseniai pasakė: „Žinai, nors pačios sau esame tokios, kokios visada buvome, bet atėjo amžius, kai mes kitoms kartoms atrodom senos isteriškos moteriškės. Reikia keisti elgesį, nes nukentėsime“. O aš pagalvojau: „Na jau ne. Jei man kas nors nepatiks, tai aš ir toliau spardysiu šiknas tiems, kurie man nepatinka. O kai man sakys pastabas šešerių metų vaikas, trisdešimtmetis ar aštuoniasdešimties metų žmogus ir jeigu pastaba bus teisinga, tai aš iš jos pasimokysiu. Bet kad keisčiau natūrą ir pradėčiau dėl ko nors jaudintis, – tikrai to nebus“ .

Ko aš bijau?.. Bijau fizinio užpuolimo. Kad eidama kur nors gatve negaučiau per galvą, nes kartą jau esu smarkiai pridaužyta Trakuose prie ežero. Du kaliniai, išėję iš kalėjimo, be jokios priežasties trenkė per sprandą ir ėmė spardyti. Laimė, batu nepataikė į smilkinį. Fizinio susidorojimo bijau. Mano tėvai ir seneliai yra ilgaamžiai. Nors begyvendama dovanų gavau vėžį, bet jo kažkodėl nebijau.

Vlado Ščiavinsko nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Vaidoto Grigo nuotrauka: iš asmeninio archyvo

nuotrauka: iš asmeninio archyvo