Baltieji
tekstas:Aurelija Drevel
Gerai paspaudus sausio šaltukui mūsų ilgaplaukis bendradarbis pagaliau įsitaisė kepurę – kaip iš akies luptą budionovką, tetrūko raudonos žvaigždės. Pasipylė seni juokai: „aukščiau galvą pionieriau“, „aš ne baltasis ir ne raudonasis, nieko nemačiau, nieko nežinau“, kažkas net prisiminė populiarųjį mokyklinį ketureilį, įkvėptą mūsų tarybinių vaikysčių propagandos klasikos, t. y. multiko „Ereliukas: „Ereli ereli / Atnešk man sūrelį/ Atnešk ir keptuvę/ Iškepsiu lyg bulvę“ .
Tokie jau buvo tie mūsų tarybinės vaikystės televizijos one-liner’iai, o kokia televizija, tokie buvo ir mūsų žaidimai: baltoji gvardija, raudonoji armija, vokiečiai, štirlicai ir kiti panašūs šiuolaikiniam jaunimui mažai žinomi veikėjai. Reikia pripažinti, jog buvome nuoseklūs – baltieji mūsų žaidimuose visada būdavo blogiečiai, jei ne Spalio revoliucijos kontekste, tai bent jau vasaromis, kai žolės už namo užaugdavo virš galvos ir žaisdavome indėnus: persirišę plaukus juostele ir išsiterlioję veidus raudona mokykline akvarele mes šliaužte šliauždavome tarp pievos bitkrėslių ir kiečių kovoti su įsivaizduojamais Laukinių Vakarų žemių grobėjais. Kiek vėliau išpopuliarėjo ir kelios panašios variacijos vergų tema – „Tomo Sojerio nuotykius“ ir „Dėdės Tomo trobelę“, be abejo, beveik visi buvome skaitę, o namuose televizoriai tuo metu transliavo Gorbačiovo laikų klasiką – „Vergę Izaurą“. Jau kiek vėliau, atsidarius sienoms, tapo keista žiūrėti amerikietiškuosius vesternus – su geradariais kaubojais ir pamaldžiais miestelėnais, tokiais skirtingais nuo mums įprastų baltųjų niekšų, be skrupulų išmušusių tikruosius prerijų šeimininkus.
Knygos „Dėdės Tomo trobelė“ 1980 metų leidimo viršelis
Praėjo trys dešimtmečiai. Žiūriu reportažus iš lietuviškų protestų rasine tema, komentaruose šmėžčioja daug pasisakymų apie juodąją rasę, šiek tiek apie baltąją, bet labiausiai stebina nepaklaustas klausimas, t. y. kada ir kaip šis protestuojantis jaunimas pradėjo save suvokti kaip baltosios rasės atstovus? Kada jie įsirasino? Dar visai neseniai, tautos gyvavimo prasme, mes lyg ir neturėjome rasės kaip saviidentifikacijos kategorijos, lietuviškoje kultūroje jos mums tiesiog niekada nereikėjo: reikalui prispyrus išsiversdavome su etninėmis, tautinėmis kategorijomis, be deklaratyvaus pareiškimo „aš – baltasis“. Net ir žiūrint į tarybinį „visų šalių proletarai, vienykitės“ papročių ir tautosakos palikimą, rasinės (skirtingai nei etninės) identifikacijos grynuolių yra mažai, įtampos brėžiasi pagal tautines, istorines, kariuomenių judėjimo ribas, tačiau rasiniai klausimai dažniausiai paliekami rusiškos propagandos sferai, nuo kurios konteksto ir priklauso to laikmečio rasės įvaizdžių bei diskurso interpretavimas.
Žinoma, kultūra – gyvas daiktas ir, be abejo, kinta, ypač susidūrusi su kitomis kultūromis, antropologiniu kitu, tačiau Lietuvos kontekste (kol kas pamirštant emigrantus) tokių pokyčių katalizatorių rasti gana sunku. Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų Europoje, mes neturime nei juodosios, nei kurios nors kitos rasiškai skirtingos ir skaitlingos diasporos, kontaktų su kuria metu teoriškai galėtų kilti tarp-rasinės įtampos ir poreikis save apibrėžti rasės terminais. Nedalyvavę kolonizacijos procesuose, mes net neturime kultūrinių konceptų, kuriuos kažkaip būtų įmanoma identifikuoti ar susieti su kitos rasės įvaizdžiu, pavyzdžiui, juodai-balta binarinė opozicija mums gali asocijuotis su žeme, mirtimi, velniu ar labiau buitiškai su juodų-baltų rankų įvaizdžiu, nurodančiu darbštumo ar žemės ūkio darbų prigimtį, bet nei viena, nei kita interpretacija mums netampa gidu, kaip elgtis socialinėse situacijose sutikus kitos odos spalvos žmogų. Net ir dažnai rasiniuose kontekstuose minimas white privilege lietuvių istorijos kontekste skamba… gana kvailai, nebent privilegija laikytume sovietmečio pasivažinėjimus pas baltas meškas ir visas kitas okupacijoje gyvenusios tautos godas.
Turint galvoje šiuos kultūrinius ir istorinius neatitikimus, kyla mintis jog tokių naujų požiūrių kilmė, ko gero, yra importinė, imitacinė ir greičiausiai sklindanti iš kitos Atlanto vandenyno pusės. Amerikietiška kultūra šiame kontekste svarbi daugeliu aspektų: kaip Antrojo pasaulinio karo karinė ir kultūrinė nugalėtoja, kaip šalis, skleidžianti savo įtaką visame pasaulyje masinės vartojimo kultūros pavidalu, taip pat kaip CCCP laikotarpiu mūsuose suabsoliutinta ir sudievinta pažadėtoji žemė, po Nepriklausomybės pasirinkta normalizacijos kryptimi, ne itin kritiškai mėgdžiojant jos transluojamas nuotaikas ir vertybes. Imitacija, sekimas stipriu pavyzdžiu savaime nėra blogai, tačiau imituojant taip pat labai svarbu žinoti ir, ką iš tiesų mes imituojame. Rasinių protestų atveju reikėtų žinoti ir, kaip Amerika „išrado“ baltuosius žmones ir kodėl, paradoksaliai, protestuojantieji prieš rasizmą „baltieji“ iš esmės protestuoja… prieš save.
Turbūt pagrindiniu skaitytinu tekstu šiame kontekste būtų Theodore’o Williamo Alleno veikalas „The Invention of the White Race“, palaipsniui vis pildytas ir išleistas keliais skirtingais formatais.
Pradėti tikriausiai reikėtų nuo to kad XVII a. Amerikoje, t. y. eroje prieš Nepriklausomybės (1775–1783) karą, chattel tipo vergovės (t. y. tokios vergovės formos, kai žmogus nužmoginamas, sudaiktinamas, laikomas nuosavybe, objektu), kaip ir baltosios rasės koncepto, kol kas nebuvo: egzistavo kažkas panašaus į mums gerai pažįstamą baudžiavą, įvairiais savanoriškos, skolininko ir pan. vergijos pavidalais. Tokie vergai buvo tiek juodieji, tiek baltieji ir nors vergijoje atsidūrusių asmenų padėtis nebuvo pavydėtina, ji nedaug skyrėsi (gyvenimo kokybės ir teisių prasme) nuo laisvų darbininkų padėties.
Antroje XVII a. pusėje Virdžinijoje ir Merilande, taip vadinamose tabako kolonijose, brendo rimta ekonominė ir demografinė krizė. Plantacijų ekonominė sistema nebuvo efektyvi, jai reikėjo didelių laukų ir nuolatos trūko darbo rankų. Tuo metu tai buvo galima spręsti dviem būdais: įsigyjant daugiau vergų arba prailginant vergijos laiką iki mirties (arba taikant abu šiuos metodus).
Vergai Follerio plantacijoje, netoli Cumberland Landing. Virdžinija, 1862 m. James F. Gibson nuotr.
Pagrindinis vergų šaltinis tuo metu buvo Afrika ir Vakarų Europa, tačiau to meto Europoje plintant Apšvietos idėjoms pateisinti visiškos vergystės idėją jau buvo politiškai nebeįmanoma.
Valdančiajam kolonijų elitui ši kultūrinė-politinė Europos kaita kaip reikiant komplikavo reikalus: demografinė kolonijų situacija net be papildomų vergų jau kėlė nemažą nerimą, kilo reali grėsmė, jog plantacijų kolonijose palaipsniui gyvens beveik vien juodaodžiai. Siekiant taisyti tokią tendenciją XVII a. pabaigoje buvo įvesta baltaodžių darbininkų kvota, tačiau net ir tada kolonijų gubernatoriams gana sunkiai sekėsi pritraukti baltuosius kolonistus, nepaisant nei finansinių skatinimų, nei, kiek vėliau, priverstinio kalinių iškeldinimo į kolonijų katorgą. Be to, dėl perteklinės produkcijos, sausrų, karų ir kitų prekybos trikdžių tabako kainos stipriai svyravo, tuo pat metu sukeldamos ir kredito bei skolų krizę, dėl ko kartais įsiplieksdavo ginkluoti sukilimai, nukreipti prieš monarchinę Anglijos valdžią. Dažniausiai tokiems sukilimams vadovaudavo subelito atstovai, tačiau pagrindinę sukilėlių pajėgų dalį sudarė buvę juodieji ir baltieji vergai, pramaišiui su laisvais padieniais darbininkais, kovojančiais petys į petį. Valdantis plantacijų šeimininkų elitas buvo neskaitlingas ir nepajėgus efektyviai pasipriešinti net ir su Anglijos karūnos kariuomenės palaikymu, tad problema buvo greitai ir gerai įsisąmoninta – reikėjo kažkaip suskaldyti apatinio visuomenės sluoksnio vienybę.
Tokia išeitimi tapo baltųjų vergų išlaisvinimas, nubrėžiant aiškią rasinę ribą tarp vergijos ir laisvės, o drauge ir įteisinant palaipsniui, per pusšimtį metų, visišką juodųjų chattel vergiją, pirmiausia Virdžinijoje, o vėliau ir kitose plantacijų ekonomika besiverčiančiose valstijose. Baltieji, nesvarbu, ar jie buvo visiški varguoliai ar pasiturintys, galėjo vesti be šeimininko sutikimo, galėjo keliauti be apribojimų, turėti nuosavybę, savo vergų, balsuoti ir, svarbiausia, turėjo teisę save ginti. Juodiesiems, vergams ir laisviesiems, šios teisės negaliojo.
Virdžinijos vergų aukcionas, 1861 m.
Vietinių socialinę tvarką užtikrinančių militia nariai taip pat buvo baltieji, daugiausiai iš nepasiturinčiųjų sluoksnio, kuriems kolonijų iždas mokėjo atlyginimus, taip sudarydamas sąlygas sudurti galą su galu ir išspręsdamas juodaodžių kontrolės ir sukilimų problemą. Būtent dėl tokios gana unikalios plantacijų kolonijų realybės Amerikoje susikūrė labai keista kultūrinė rasės supratimo sistema, iš principo dehumanizuojanti ir niekinanti juodaodžius šalies gyventojus, sukurianti iškreiptą, beveik religiškai ir kastiškai privilegijuotą baltosios rasės konceptą, rimtai nekritikuotą iki pat XX a. šeštojo dešimtmečio.
To meto JAV pilietinių teisių judėjimas daugiausiai dėmesio skyrė juodosios rasės padėčiai ir skriaudoms, tačiau baltosios rasės sampratai, be istorinių ir represinių jos aspektų, dėmesio nebuvo skirta, kaip ir rimtai nebandyta konstruoti kokio nors kitokio baltojo identiteto, nesusijusio su juodąja rase ir mažumų priespauda. Taip amerikietiškame kontekste baltosios rasės samprata kaip kultūrinis konceptas iš esmės ėmė egzistuoti tik privilegijuotumo pavidalu, suprantant bet kurį baltą žmogų kaip white & privileged, net jei socialine prasme tie konkretūs žmonės jokių privilegijų neturi ir niekada neturėjo. Panašu, jog toks baltosios rasės matymas buvo ir tebėra būdingas abiems amerikietiško socialinio teisingumo diskurso pusėms: jei dešinė su kaire dėl ko ir sutaria, tai dėl to, kad visi baltieji yra išskirtiniai, priklauso privilegijuotai, „geresnei“ kastai, nuomonės tik išsiskiria, ką su tuo reikėtų daryti. Drauge kyla ir kultūrinio Amerikos palikimo priklausymo problema, kaip ir jos gyventojų grupių, iš esmės nedalyvavusių diskriminacijos procesuose, dilema.
Tai gana akivaizdu susidūrus su JAV žydų vertinimo diskursu, pavyzdžiui, neretai viešojoje erdvėje pasirodančiu klausimu, ar žydų tautybės žmonės yra baltieji white & privileged prasme. Į konspiracijas ir latentinį nacizmą linkusi radikali dešinė, žinoma, visada žiūrėjo į žydų diasporą kaip į mažų mažiausiai įtartiną ir neproporcingai daug galios sukaupusį socialinį darinį, tačiau pastarųjų metų kontekste pastebėtina tendencija, jog diskusija pasistūmėjo gerokai toliau, suvešėdama žydų-masonų, sorošizmo, rasės gryninimo bei visais kitais antisemitiniais simptomais, kurie kartais jau net nebalansuoja ant fašizmo retorikos ribos, bet tiesiog ja mėgaujasi. Kita vertus, kairėje politinio spektro pusėje irgi įvyko pokyčiai, imta kelti klausimą ar, apskritai, ypač Amerikos visuomenės kontekste, vis dar yra padoru laikyti žydus mažuma? Pastarųjų metų tendencijos lyg ir rodytų, jog nuomonės kairėje šiuo klausimu pasislinko daug toliau nei įprastiniai pacifistiniai palaikymai Palestinai, o antisemitizmas įsišaknijo kitu, rasiniu pavidalu: matant žydų diasporą kaip privilegijuotą kastą, priklausančią tai pačiai, spalvotąsias apačias prispaudusiai, baltųjų klasei. Kairėje politinio spektro pusėje žydų išbuožinimas netikėtai tapo populiaria tema, pridengiant politiškai nepatogią retoriką bendriniais kovos su baltąja rase lozungais, nors, iš esmės, kalbant apie tuos pačius, konkrečius žmones.
Rūta Levulienė. SINERGIJA. 2020. 119×73. Aliejus, drobė.
Turint visa tai galvoje, verta klausti ar, vis dėlto mums reikia tokios, iš Amerikos ateinančios rasės identifikacijos? Pripažindami white privilege kaip mums aktualią ir tam tikru pavidalu Lietuvoje egzistuojančią problemą, mes tuo pat metu tampame ir „naujaisiais baltaisiais“, amerikietiškos plantacijų realybės kastos dalimi. Kitos baltųjų kultūros formos paprasčiausiai nėra, mes neturime jokių specialių baltųjų papročių ar kitų aiškiai apibrėžtų atributų, kurie kaip nors išreikštų tokią kultūrinę tapatybę. Tai akivaizdu ir sekant protestuotojų bei kontra-protestuotojų retoriką: abiejose pusėse baltieji apibūdinami panašiai, per išskirtinumo, kolonializmo, viršumo prizmes, tačiau už šios priešpriešos ringo ribų baltųjų kultūros sampratos nėra. Kiek toks įsirasinimas yra pačių „naujųjų baltųjų“ suvokiamas ir sąmoningai prisiimamas yra keltinas klausimas: t. y. reikėtų klausti, ar susirinkęs jaunimas tik kartoja išmoktą skolintą tekstą ar iš tiesų perima mums nebūdingos kolonijinės kultūros elgesio modelius?
Importuojant įvairias rasizmo diskurso dalis į mūsų viešąją erdvę susidaro gana keistas paradoksas, kai mes savotiškai įgyjame teorinį rasizmą, bet be rasiškai skirtingų ir skaitlingų grupių, gyvenančių tarp mūsų. Žinoma, emigracijos ir su tuo susijusi mišrios rasės vaikų tautinio priklausymo problema yra aktuali, tačiau spręsti tokias problemas naudojant dekolonializacijos retoriką panašiau į šaudymą iš patrankos į musę nei į naudingą ir pragmatišką socialinio sugyvenimo strategiją. Diskurso, protestų, istorinio konteksto supratimas, žinoma, yra naudingas: vien jau tam, kad būtų galima įvertinti iš kitos Atlanto pusės ateinančių tendencijų aktualumą ir potencialią žalą mūsų kultūrai tiek dešiniojo, tiek kairiojo radikalizmo pavidalu, tačiau skolintas aktyvizmas nepriartina mūsų prie rasinės tolerancijos tikslo, greičiau jau atvirkščiai – skatina beprasmes įtampas visuomenėje, kurios be jo galbūt ir nebūtų savaime atsiradusios. Tikrai nėra būtina paversti visų Lietuvos gyventojų visų pirma baltaisiais – white privilege prasme – tam, kad išspręstume rasinio pobūdžio problemas kurios kyla mūsų (t. y. ne Anglijos ar Amerikos) visuomenėje, kas neskatina ieškoti mums būdingo ne-kolonijinio problemos matymo būdo, bet viso labo verčia rinktis puses mums svetimame Amerikos kultūriniame kare, neretai – tos pačios tolerancijos sąskaita.
