Blogio diktatūra: pastabos amoralios egzistencijos paraštėse

Žmonių istorija – tai jų nesusipratimų su Dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame[1], – paskutinėje savo knygoje rašė José Saramago. Šią banalokai skambančią – nors nuo to nė kiek ne mažiau taiklią – mintį akivaizdžiausiai galime suprasti blogio problemos šviesoje. Nors filosofinės ir teologinės minties tradicijose esama įvairiausių šios problemos pateikčių ir aptarčių, nė viena jų neranda visuotinį pasitenkinimą suteikiančio atsakymo. Tai liudija galbūt svarbiausio kada nors iškelto klausimo tikėtiną neatsakomumą, kuris tampa dar vieno blogio priežastimi. Net ir pačios didžiausios pastangos suderinti gerojo kūrėjo ir blogiu persisunkusio kūrinio egzistavimą atsimuša į nežinios sieną.

* * *

Populiariausias būdas įsivaizduoti šios problemos sprendimą yra laisvos valios postulavimas, kuris lyg deus ex machina išgelbėja patį Dievą nuo aklavietės, kurioje atsakomybę už visas kančias tektų deleguoti jam pačiam. Štai C. S. Lewisas mano, kad negali būti tokio padaro, kuris yra laisvas, bet neturi galimybės nusižengti. Jo teigimu, nebūtų verta kurti automatų pasaulį, kuriame kūriniai veiktų kaip mašinos, todėl Dievas, žinodamas, jog laisva valia atveria vartus blogiui, vis dėlto sutiko šią kainą mokėti, nes tai vienintelis dalykas, dėl kurio meilė, gerumas ir džiaugsmas įgyja savo vertę[2]. Nepaisant tokio aiškinimo populiarumo, jis iškelia daugiau klausimų negu atsako.

Visų pirma, kaip yra pastebėjęs Bartas D. Ehrmanas, numanomame pomirtiniame gyvenime laimingieji žmonės nebepatirs kančių ir blogio, tačiau taip pat nebus ir bevaliai robotai, tad lieka neaišku, kokiu būdu žmonės turės laisvą valią ir kartu bus laisvi nuo blogio[3]. Kitaip tariant, pati rojaus idėja jau savaime numano, kad laisvė ir blogio nebuvimas yra suderinami dalykai. Tad vargu ar, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, kaip sako Lewisas, negali būti tokio padaro, kuris yra laisvas, bet neturi galimybės nusižengti. O jei esama padarų, kurie gali nusižengti, bet to tiesiog niekada nepadaro, tai vėlgi atsakomybė už tokį išankstinį moralinį, intelektualinį ar fizinį valingumą deleguotina kūrėjui, o tai reiškia, kad ir šių savybių trūkumas nėra jų neturinčio padaro nuopelnas.

[1] José Saramago, Kainas. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Vilnius: Kitos knygos, 2013, p. 69.

[2] Clive Staples Lewis, Tiesiog krikščionybė. Iš anglų k. vertė Zigmantas Ardickas, Kęstutis Pulokas. Šiauliai: Nova Vita, 1999, p. 52-53.

[3] Bart D. Ehrman, God‘s Problem: How the Bible Fails to Answer Our Most Important Question – Why We Suffer. HarperCollins e-books, 2008, p. 12-13.

Deividas Breivė. END OF HORIZONS.

Visų antra, jeigu kalbame apie kančią kaip ryškiausią blogio išraišką, tai ji atsirado gerokai seniau nei žmogus su savo numanoma valia. Pagal biblinę mitologiją, žmogus buvo išvytas iš rojaus už savo nepaklusnumą ir tik nuo tos akimirkos kaip neatšaukiama bausmė pasaulinėje scenoje pasirodė žmogaus tariamo nuodėmingumo privilioti blogis, kančia ir mirtis. Tokiai kančios ir blogio interpretacijai iššūkį metė paprastas klausimas: o už ką baudžiami gyvūnai? Juk ir jie patiria blogį, kančią ir mirtį, nors neturi laisvos valios ir todėl negali būti laikomi atsakingi už jokias „nuodėmes“. Šiai problemai spręsti buvo sugalvota fantastiška idėja, kad gyvūnai nepatiria jokių kančių. Plačiai žinomas René Descartes‘o požiūris į gyvūnus kaip robotus, kurie nieko nejaučia, tačiau tokį sprendimą dar labiau radikalizuoja jo pasekėjas Nicolas Malebranche‘as. Pasak jo, turime paneigti gyvūnų jutimus būtent dėl teologinių priežasčių, nes jeigu gyvūnai sugebėtų ką nors jausti, tai reikštų, kad jie, būdami nekalti padarai (jie neturi Adomo nuodėmės), be galo teisingo ir visagalio Dievo sprendimu, kenčia skausmą, kuris yra bausmė už nuodėmę[4]. Galbūt iš čia studijuodamas seminarijoje Josifas Stalinas ir pasigavo savo problemų sprendimo metodiką: nėra žmogaus – nėra problemos, pritaikęs dekartiškąjį-melbranšiškąjį principą „nėra gyvūno – nėra problemos“? Šiaip ar taip, tokiam požiūriui atvėrus galimybes be saiko kankinti gyvūnus, be kita ko, moksliškai eksperimentuojant su jais, per šimtmečius patvirtintas būtent priešingas dalykas (logiškai mąstantiems ir ideologinių įsitikinimų nekamuojamiems žmonėms ir šiaip buvęs akivaizdus) – gyvūnai kenčia tiek fiziškai, tiek psichiškai, neretai ne mažiau už žmones.

Tokiu atveju gyvūnų patiriamų kančių klausimą tenka bandyti apeiti kitu keliu teigiant, kad gyvūnų realiai patiriamos kančios nėra morališkai relevantiškos. Kitaip tariant, net jei gyvūnai ir kenčia, mums tai neturėtų rūpėti kaip tik dėl tos priežasties, kad jie neturi nemirtingos sielos, todėl juos galima žudyti jei ne pramogai, tai bent jau maistui. Šio požiūrio argumentacinė vertė labai abejotina. Akivaizdu, kad jeigu žmogus turi nemirtingą sielą, tai nužudydamas žmogų tu jo visiškai nesunaikini, vienokia ar kitokia forma jis ir toliau lieka egzistuoti. Tačiau nužudydamas padarą, kuris neturi nemirtingos sielos, tu jį sunaikini visiškai. Kitaip tariant, jeigu domėn imame vien sielos klausimą ir ceteris paribus, tai žudyti gyvūną yra blogiau nei žudyti žmogų.

[4] Nicolas Malebranche, The Search after Truth. Translated and edited by Th. M. Lennon and Paul J. Olscamp. Cambridge: Cambridge University Press, 1997, p. 323.

Marijaus Bružilos nuotr.

Toks ar panašus bandymas paaiškinti blogį ir pateisinti Dievą jo akivaizdoje neišvengiamai virsta paties blogio pateisinimu. Aptartos argumentų strategijos iliustruoja tai, kas teologą Terrence‘ą W. Tilley‘į pastūmėjo iškelti reikalavimą atsisakyti teodicėjos apskritai, nes kaip diskursyvi praktika ji ne tik neišsprendžia jokio blogio, bet dar ir prikuria jo daugiau: teodicėja skatina atsiriboti nuo pasaulio blogio, idant būtų galima jį suprasti[5], o tai reiškia, kad blogis virsta grynai logine problema, kurią bandoma išnarstyti ignoruojant jos etinį dėmenį. Tokia Tilley‘io pozicija sukėlė nemenkas teologų diskusijas, nes akivaizdu, kad svarstymai tiesos požiūriu gali būti vertingi visiškai nepaisant jų moralinės reikšmės. Tačiau viso diskurso suprobleminimas leidžia iš naujo įvertinti pačios teodicėjos rezultatyvumą. Mat darosi vis sunkiau išvengti būtent tos minties, kad teodicėja, pateisindama Dievą kaip atkeliantį vartus blogiui, iš esmės ne etine, o grynai metafizine prasme pateisina ir patį blogį. Vadinasi, konkretaus žmogaus daromas blogis nėra pateisinamas moraline prasme, tačiau jis kaip neišvengiama pasaulio dedamoji yra pateisinamas pasaulio visumos atžvilgiu. O tai reiškia, kad Dievas, sukūręs pasaulį, kuriame egzistuoja to pasaulio ribose metafiziškai pateisinamas blogis, už to pasaulio ribų kaip kūrinijos kūrėjas yra atsakingas ir etiškai už to blogio egzistavimą.

Šiai svarstymo eigai galima iškelti priekaištą, jog negalime Dievo vertinti žmogiškais moralės standartais, nes esame pernelyg riboti ir nebendramatiški Dievo atžvilgiu, kad suvoktume jo motyvus. Populiaria forma šis priekaištas pateikiamas ir ad hominem: kas tu toks, kad vertintum Dievą!? Žinoma, tokio priekaišto autoriai įprastai nesilaiko šios metodinės gairės, nes ji lygiai taip pat numato, jog negalime Dievo laikyti geru, nes tai jau yra jo vertinimas žmogiškais moralės standartais. Prieš Dievo „kaltintojus“ nukreiptas priekaištas panaikina galimybę kalbėti ir Dievo „teisintojams“ ar „garbintojams“. Dar viena priekaišto forma: Dievas yra moralės šaltinis, todėl, tariant Lewiso žodžiais, „Ginčydamasis su Juo, ginčijiesi su pačia jėga, įgalinančia tave ginčytis. Taigi – lyg pjautum šaką, ant kurios pats sėdi“[6]. Tačiau jeigu moralinius standartus kildiname iš Dievo, tuomet absurdiška reikalauti Dievo elgesį vertinti kitokiais standartais nei tie, kuriuos jis pats yra sukūręs.

Taigi galime arba apskritai atsisakyti vertinti Dievo elgesį, bet tokiu atveju negalime jo laikyti ir geru ar tobulu, arba turime jį vertinti tais pačiais jo duotais standartais. O tai reškia, kad jeigu koks nors žmogaus veiksmas yra amoralus, tuomet ir analogiškas Dievo veiksmas yra amoralus tokia pačia apimtimi. Taigi, vertindami Dievą moraliniu požiūriu, turime pripažinti, kad jis yra atsakingas už blogio egzistavimą ne tik logine, bet ir moraline prasme.

Apmąstant įvairias teologines ir filosofines Dievo koncepcijas dar viena svarstymų kryptis yra kalbėti ne tik apie blogį, kuriam Dievas leidžia egzistuoti (tai tradicinė teodicėjos tema), bet ir apie blogį, kurį pats Dievas daro. Tačiau šio aspekto šiame straipsnyje turiningai nenagrinėsiu[7], apsiribodamas pamatiniu aspektu, susijusiu su paties pasaulio (ir blogio jame) sukūrimu.

* * *

Nagrinėjamo pobūdžio kritikai atremti vienas reikšmingiausių pastarojo meto religijos filosofų Alvinas Plantinga yra suformulavęs kiek kitokį argumentą nei plėtotieji iki tol. Jis gina požiūrį, kad „įmanoma, jog Dievas negalėjo sukurti pasaulio, kuriame būtų moralinis gėris (ar tiek moralinio gėrio, kiek yra šiame pasaulyje), nesukurdamas taip, kad nebūtų jame ir moralinio blogio“[8]. Kadangi neįmanoma priskirti etinės atsakomybės už veiksmą, kurio neįmanoma išvengti, tokiu atveju kalbėti apie Dievo moralinę atsakomybę būtų beprasmiška.

[5] Terrence W. Tilley, The Evils of Theodicy, Eugene, OR: Wipf and Stock Publishers, 2000, p. 231.

[6] Clive Staples Lewis, op. cit., p. 53.

[7] Plačiau šia tema: David Lewis, „Divine Evil“. Louise M. Antony (ed.), Philosophers without Gods. Meditations on Atheism and the Secular Life. New York: Oxford University Press, 2007, p. 231-242.

[8] Alvin Plantinga, The Nature of Necessity. 4th ed. Oxford: Clarendon Press, 1992, p. 167.

Plaškių kaimas. Pagėgių savivaldybė. Romualdo  Vaitkaus nuotr.

Net ir sutikus su Plantingos argumentu, lieka svarbus klausimas, ar galėjo Dievas apskritai nesukurti pasaulio. Nes jeigu galėjo, tuomet pačiu fundamentaliausiu lygmeniu pasaulio kūrimas (taigi ir kūrėjas) yra amoralus, nes nors sukurta daug gėrio, atvertas kelias ir blogiui, tuo tarpu nesukūrus pasaulio, ne tik būtų užkirstas kelias blogiui, bet ir nebūtų niekam pakenkta. Net jeigu sutiktume su tuo, kad pasaulis, kuriame galime laisvai rinktis tarp gėrio ir blogio, yra geresnis negu pasaulis, kuriame esame gėrio automatai (nors šių alternatyvų panašumą į netikrą dilemą jau aptariau pradžioje remdamasis Ehrmano įžvalgomis), neturėtume skubiai sutikti, kad vienokio ar kitokio pasaulio egzistavimas yra geresnis už pasaulio nebuvimą apskritai.

Tezė, jog būtų geriau, jei pasaulis niekada nebūtų atsiradęs, gali atrodyti absurdiškai, jei žvelgiame į pasaulį matydami jame gėrio ir blogio balansą. Nors šiaip jau esame linkę pervertinti pasaulyje egzistuojantį gėrį ir pernelyg nuvertinti pasaulyje egzistuojantį blogį, savo gyvenimą visų pirma lygindami su blogiau už mus gyvenančiais ir stengdamiesi žvelgti į ateitį optimistiškiau (ar galime skųstis, kai savo gyvenimą palyginame su konclagerių „stovyklautojais“?), įvertinti kiekybiškai gėrio ir blogio balanso turbūt neįmanoma.

Davidas Benataras yra bandęs visapusiškai apmąstyti egzistencijoje pasitaikantį blogį, argumentuodamas už tai, kad yra geriau niekada negimti ir nepradėti egzistuoti, kadangi nėra nieko blogo tame, kad nepradedi egzistuoti (tavęs nėra kaip subjekto, kurio atžvilgiu kas nors gali būti ar nebūti bloga arba gera), tačiau pradėjęs egzistuoti neišvengiamai patirsi ką nors blogo (nesėkmės atveju gyvenimas bus nepakenčiamas), todėl apskritai yra geriau niekada nepradėti egzistuoti[9]. Jo argumento esmė yra ta, kad neegzistuodamas nepatirsi nei gero, nei blogo, o egzistuodamas patirsi abu. Kadangi pirmu atveju tavęs kaip subjekto nėra, tu negali stokoti gėrio (tai nėra blogai) ir negali patirti blogio (tai yra gerai arba bent jau nėra blogai). Egzistavimo atveju patirsi ir gera, ir bloga. Vadinasi, egzistavimas balansuoja tarp gėrio ir blogio, o neegzistavimas arba nėra nei blogai, nei gerai, arba yra gerai, todėl iš esmės neegzistavimas atrodo kaip moraliai labiau pateisinamas dalykas. Būtina atkreipti dėmesį, kad Benataras kalba apie neegzistavimą kaip apie alternatyvą pradėjimui egzistuoti, o ne kaip jau egzistuojančio gyvenimo nutraukimą. Gyvenimas, nevertas prasidėti, nebūtinai yra gyvenimas, nevertas tęsti, jei jis jau yra prasidėjęs, nes gyvo ir juslaus padaro sunaikinimas tik daugintų kančią (tiek jo, tiek jo artimųjų), kuri jau yra prasidėjusi, ir užkirstų kelią gėriui, kurį jis jau gali patirti.

Vis dėlto tezę, kad būtų geriau, jei pasaulis niekada nebūtų atsiradęs (arba, formuluojant teistiniu požiūriu – jei Dievas niekada nebūtų jo sukūręs), prasmingiau grįsti ne egzistencijoje pasitaikančio blogio apimtimis gėrio atžvilgiu, o pačia egzistencijos struktūra, t. y. tuo požiūriu, kuriuo pati egzistencija per se atrodo blogis. Benataras pasitelkia abu argumentacijos būdus, ne tik detaliai svarstydamas konkrečius blogius ir jų santykį su gėriais, bet ir pateikdamas egzistencijos kaip visumos įvertinimą neegzistavimo atžvilgiu ir jų tarpusavio santykį, aiškiai nusveriantį neegzistavimo naudai.

* * *

Būtent egzistencijos kaip visumos struktūra meta didžiausią iššūkį Dievo sprendimui sukurti pasaulį (nes jeigu Dievo nėra, tuomet egzistencijos amoralumas yra savaiminis ir neturi jokio kaltininko). Ne dėl to, kad jame esama blogio, o dėl to, kad pati egzistencija savo esme yra blogis. „Šis pasaulis veriasi kaip ištisinio blogio poligonas: netgi mikroskopinis esinio judesys, netgi menkiausias bet kokio daikto drebulys ar individo krustelėjimas kartu yra kito esinio ir kito individo naikinimas – individas išlieka tik – ir tik – traiškydamas, rydamas, daužydamas, griaudamas ar kramtydamas kitą individą; menkiausias vieno esinio džiaugsmas iškyla tik – ir tik – iš kito esinio skausmo, kančios, nelaimės ir žūties: po velnių tokį pasaulį, akivaizdžiai pakrikštytą Šėtono“[10], – atskleisdamas šio pasaulio pamatinę struktūrą rašė Arvydas Šliogeris. Būtent tai yra didysis blogis, su kuriuo visiems tenka susidurti – ne tai, kad egzistencijoje esama destruktyvios kančios, o tai, kad egzistencija ir destruktyvi kančia yra vienas ir tas pats dalykas. Neįmanoma egzistuoti nenaikinant.

Nebūtina kalbėti apie kankinamus ir žudomus žmones ar žmogaus išnaudojamus ir skerdžiamus gyvūnus, nes ir patys gyvūnai žudo vieni kitus, ir netgi augalai naikina vieni kitus. Dėl saulės šviesos kovojantys augalai stiebiasi aukščiau ir išskleidžia savo lapų mozaiką, užstodami kitus augalus, kurie, negavę pakankamai šviesos, gali nudžiūti. Konkurencija, išgyvenimas ir naikinimas yra tapatūs dalykai.

[9] David Benatar, Better Never to Have Been: The Harm of Coming into Existence. New York: Oxford University Press, 2006, p. 44.

[10] Arvydas Šliogeris, Kasdienybės metafizika: iš filosofo dienoraščių. Vilnius: Apostrofa, 2016, p. 190.

Renata Palubinskas. ANT LOVOS. 2005. 30×30. Aliejus, lenta.

Lyg to būtų maža, naikinimas sutampa ne tik su gyvos būtybės – gyvūno ar augalo – egzistencija, bet ir su bet kokio – gyvo ar negyvo – daikto buvimu apskritai. Kaip pabrėžia Šliogeris, net ant stalo gulintis rašiklis ar ant žemės gulintis akmuo jau naikina pagrindą, ant kurio guli, ir juo daugiau sveria, tuo naikinimas intensyvesnis: „Kiekvienas daiktas gyvena tik kito daikto naikinimo sąskaita. <…> Daikto, o tariant plačiau, esinio kaip individo savitaiga paremta kito esinio kaip individo naikinimu. Toji savitaiga kartu yra ir savineiga, nes esinys už savo savitaigą turi mokėti skolą – žūti spaudžiamas kitų esinių“, tad „gyvenimas tėra sukimasis begalinėje naikinimo karuselėje“[11]. Neįmanoma gyventi be maisto, o bet koks maistas yra kitos būtybės lavonas. Būtina pastebėti, kad tai nereiškia, jog visos būtybės yra savaime blogos. Jos tik kapanojasi pagal išlikimo žaidimo taisykles.

Tačiau pats šis išlikimo žaidimas savo esme yra nešvarus. Jei nori gyventi, turi vienokiu ar kitokiu būdu žudyti, naikinti ir griauti. Žmonių pasaulyje reikšminga dalis to naikinimo yra net ne dėl išlikimo, o dėl prasmės ir pramogos. Bet net ir už tai negalima stačiai kaltinti žmogaus. Prasmės ir pramogos žmogui vėlgi reikia tam, kad jis norėtų išlikti, nes kitaip gyvenimas bus toks nepakenčiamas, kad niekas nesistengs patenkinti net savo minimalių fiziologinių poreikių.

Neįmanoma egzistuoti nepatiriant ir nesukeliant kančios. Bet ar reikia dėl to graužtis? Juk graužatis yra tik dar viena kančios forma, neatsiejama nuo šios egzistencijos. Tiek, kiek naikinimas yra neišvengiamas, graužimasis dėl jo nieko gero neduos ir todėl bet koks kaltės jausmas yra naikintinas lyg pati agresyviausia piktžolė. Tačiau kartu privalome pasverti savo naikinimą ir vengti bet kokio perteklinio naikinimo ten, kur pajėgiame suvokti ir susiturėti.

* * *

Kalbėdami apie tokią egzistencijos struktūrą, vis dėlto negalime susilaikyti nuo moralinio vertinimo, nukreipto į šios struktūros kūrėją, jeigu toks apskritai egzistuoja. Pati egzistencija savo esme yra žudymas(is), naikinimas(is), prievartavimas(is), griovimas(is) ir visokeriopas kankinimas(is). Nuo pradžios iki galo pamatine struktūrine prasme egzistencija yra absoliutus ir niekaip nepateisinamas blogis. Kone akivaizdu, kad jeigu Dievas turėjo galimybę nekurti šio pasaulio, šios galimybės išnaudojimas buvo vienintelis moralus sprendimas.

[11] Arvydas Šliogeris, Niekis ir Esmas. T. 1: Pakeliui į Niekį. 2-oji aut. patais. laida. Vilnius: Apostrofa, 2017, p. 44.

Tauragė. Romualdo Vaitkaus nuotr

Ir čia nieko negali padėti paskutinė pasiteisinimo korta – išganymas. Po visos šitos pragariškai naikinančios egzistencijos pasiūlyti rojų kaip atpildą skamba ne kaip kompensacija už patirtus vargus, o kaip galutinis spjūvis į veidą, nubraukiantis visus kentėjimus kaip beprasmius po inversiškai „prasmingų“ kančių priedanga (nusipelnei rojaus!). Išganymas niekaip nepateisina patirtų kančių, tuo labiau, kad žmonės nėra lygūs prieš kančią ir ją patiria tiek skirtingu intensyvumu, tiek skirtingais būdais. Žmogus niekada iki galo negali žinoti, kas lemia išganymą, jis priverstas bijoti pasmerkimo ir bausmės, jis niekada nėra iki galo tikras, kas jo laukia, todėl didžioji nežinia tik dar labiau padidina jo kančias. Jau aptarta ir ta problema, kad lygiai taip pat kenčia ir gyvūnai, tačiau jiems tradicinės teologinės koncepcijos jokio atpildo nežada.

Pomirtinio atlygio idėja nieko naujo neprideda egzistencijos naudai, jei grįžtame prie Benataro argumento. Jeigu gyvenimas šiame pasaulyje yra blogis arba gėrio ir blogio mišinys, o pomirtinis pasaulis yra gėris, tai niekada neegzistuodama būtybė, kadangi jos apskritai nėra, nepatirs jokio blogio ir jokio gėrio, kas yra arba gerai, arba nei gerai, nei blogai. O tai reiškia, kad domėn paėmus išganymo perspektyvą egzistavimas nepasidaro nė kiek labiau morali alternatyva neegzistavimui. Taigi Dievo sprendimas sukurti pasaulį ne tik su blogiu jame, bet ir jį patį kaip struktūrinį blogį yra moraliai nepateisinamas, vadinasi, Dievas, kaip ir visa egzistencija, savo pamatine prasme yra niekaip nepateisinamo amoralumo aktualizacija.

* * *

Baigiant šiuos svarstymus tenka aptarti ir itin svarbią egzistencinę ar psichologinę šių dalykų supratimo poveikio pusę. Nesunku numatyti, kad tokie svarstymai gali būti nuvertinti apeliuojant į tai, kad jie yra tik depresyvūs ir pesimistiniai, taigi nesveiki, neadekvatūs ir iškreipiantys tikrovę. Toks požiūris neturi jokio pagrindo, išskyrus norą laikytis niekuo nepagrįstų iliuzijų, įšaknytų kultūriškai priimtame pozityvumo ir optimizmo kulte, kuris, be kita ko, tik prisideda prie kančių, kurias patiria depresijos, nerimo, melancholijos ar panašias būsenas patiriantys žmonės, kurių būsenos laikomos netikromis ir nepageidautinomis visuomenėje.

Jau pusę amžiaus moksliniai tyrimai randa vis daugiau duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, jog depresyvūs žmonės yra linkę tikrovę ir save pačius vertinti adekvačiau ir realistiškiau, jautriau išgyventi savo aplinką ir atsižvelgti į daugiau dalykų, skirtingai nuo perdėtai optimistiškai nusiteikusių žmonių, kurių vadinamasis adekvatumas dažnu atveju yra paremtas saviapgaule, iliuzijomis ir patogiais šališkumais[12]. Optimizmas pačia plačiausia prasme, kaip yra sakęs Arthuras Schopenhaueris, „jei tik jis nėra beprasmiški plepalai tokių žmonių, už kurių lėkštų kaktų nesama nieko, išskyrus žodžius, yra ne tik absurdiška, bet iš teisybės ir niekšiška mąstysena, žiaurus pasityčiojimas iš nenusakomų žmonijos kančių“[13]. Tad stenkimės mažiau kankinti kitus ir mažiau kankintis patys. Gal kažkas ir yra už visa tai atsakingas, nors mums tai jokia paguoda.

[12] Lauren Alloy, Lyn Yvonne Abramson, „Judgment of contingency in depressed and nondepressed students: sadder but wiser?“. Journal of Experimental Psychology: General, 1979, 108(4): 441-485. Washington: American Psychological Association ; Vera Hoorens, „Self-enhancement and Superiority Biases in Social Comparison“. European Review of Social Psychology, 1993, Iss. 1, Vol. 4: 113-139. Hoboken, New Jersey: John Wiley & Sons Ltd ; Paul W. Andrews, J. Anderson Thomson, Jr., „The bright side of being blue: Depression as an adaptation for analyzing complex problems“. Psychological Review, 2009, 116(3): 620–654. Washington: American Psychological Association.

[13] Arthur Schopenhauer, Pasaulis kaip valia ir vaizdinys: keturios knygos ir priedas, kuriame pateikiama Kanto filosofijos kritika. Iš vokiečių k. vertė A. Šliogeris. 2-oji patais. laida. Vilnius: Margi raštai, 2012, p. 443.

Aušra Parreira. YOUR PLACE INTHE WORLD. 2018. 120×80. Akrilas, drobė.