Dabartinė lietuviškos alternatyvos kryptis ir jos trūkumai
tekstas: Mantas Aleknavičius
Ilgą laiką buvau (ir dar vis esu) nepatenkintas požemine (angl. underground) alternatyvia muzika Lietuvoje. Ilgai nesupratau, iš kur kyla tas nepasitenkinimas ir ar tik aš vienas jaučiu tokį nusivylimą lietuviška muzika. Tad nusprendžiau visą neapykantą, kuri buvo susikaupusi manyje, aprašyti vienoje ilgoje recenzijoje ir drauge išsiaiškinti, ar aš vienas toks piktas.
Taigi, internete įsmukau tarp alternatyviosios muzikos recenzentų, kurie dalijasi naujais išgirstais kūriniais ar šiaip kokia nuomone apie koncertus, ar dar kuo nors, susijusiu su muzika. Įsiliejęs tarp šių žmonių supratau, kad ne aš vienas tokį vidinį „skausmą“ jaučiu… Didesnioji dalis patyrusių recenzentų ir muzikos prodiuserių kalbėjo ir kritikavo lietuvišką alternatyviąją muziką, ypač grunge stiliaus bangą Lietuvoje. Vien tik iš jų komentarų galėjau suprasti, kad ne aš vienas jaučiu kažkokį keistą įniršį. Nemaža dalis šio tipo žmonių jautė tą pačią emociją dėl naujų lietuviškų grupių, kurių didesnę dalį sudaro paaugliai. Vieną iš pastebėtų recenzijų buvau užtikęs Instagram puslapyje „Pasigarsink“. Žmogus buvo įkėlęs į savo „story“ skiltį, kur kiti galėjo užduoti klausimus, susijusius su muzika, arba paklausti ko nors apie gyvenimą. Ir vienas iš tų klausimų buvo apie jaunas lietuviško roko grupes. Jis atsakė į tą klausimą labai detaliai. Atsakyme buvo užsiminta apie naujas lietuviško grunge ir alternatyviojo stiliaus grupes ir jų pagausėjimą. Taip pat recenzentas buvo pasidalinęs keleto grupių pavadinimais, kurios, jo manymu, yra vertos klausytojų dėmesio. Deja, nepamenu minėtųjų… Aišku, man ši tema buvo labai aktuali ir norėjosi šiek tiek daugiau pašnekėti su kuo nors, kas taip pat domisi muzika. Taigi nusprendžiau parašyti į minėtą Instagram „story“ atsakymą: „Aš pats asmeniškai matau, kad manęs nedomina naujos grupės ir net kai kurie lietuviški festivaliai lietuviški man netraukia akies. Nesidomiu niekuo nauju iš lietuviškos alternatyvos. Daugumai grupių trūksta eksperimentiškumo ir nesinori jų klausytis dar kartą. Aišku, didesnė jų dalis yra visai jaunos ir dar neturi „savo“ garso. Bet manau, kad be rimtos kritikos nieko nebus.“ Galvoju, kad mūsų alternatyviajai muzikos scenai trūksta kažko savito ir ypatingo. Kaip, pavyzdžiui, grupė „Sonic Youth“, kuri iš esmės reprezentavo Niujorko no wave kontrkultūrą ir muzikinį žanrą.
Amerikiečių roko grupė „Sonic Youth“, susikūrusi Niujorke 1981 m.
Aišku, tam, kad turėtume visai Lietuvai atstovaujančią grupę, turbūt turėtų įvykti stebuklas. „Pasigarsink“ mano nuomonei pritarė ir pridūrė: „Ir problema, jog tų savito skambesio neturinčių grupių netrūksta, nes auditorijai tinka. Dabar. Gerai, bet nesistebėsiu, jei tas burbulas sprogs.“ Iš šių pastebėjimų supratau, kad didesnei auditorijai, kalbant apie visą naują lietuvišką muziką, viskas atrodo tvarkoje.
Dar viena trumpai išreikšta nuomonė, kurią parašė prodiuseris Snorre Bergerudas. Šis asmuo yra garsus tarp alternatyviosios muzikos kūrėjų ir yra prodiusavęs daugybę panašaus stiliaus albumų, tad jo nuomonė man pasirodė itin svarbi šia tema. Jis savo Instagram paskyroje įkėlė panašų pranešimą kaip prieš tai minėtame „Pasigarsink“, kur buvo galima užduoti jam kokį nors klausimą. Ir vienas iš klausimų skambėjo maždaug taip: „Kokia tavo nuomonė apie punk / grunge muzikos bangą Lietuvoje?“ Jo atsakymas skambėjo maždaug taip: „Manau, kad nesunku pamiršti, jog kiekviena roko muzikos banga per visą moderniąją istoriją turėjo tik po dvi ar tris grupes, kurios iš tikrųjų buvo geros. Ir buvo šimtai absoliučiai siaubingų grupių. Didesnė devintojo dešimtmečio grunge grupių dalis buvo tikras mėšlas, todėl dabar mes prisimename tik dešimtį gerų. Taigi, mano nuomone, leiskime gamtai susitvarkyti su šiomis grupėmis ir pažiūrėsim, kurios lietuviško grunge (2023–2025) grupės išliks, nes jos iš tikro turėjo gerų dainų, o kurios ne <…>.“ Autoriaus nuomonei aš visiškai pritariau, nes tai galima palyginti su 2018-ųjų Youtube kanalu „Scuared“. Ten galima rasti atlikėjų ir grupių, atliekančių kokios nors kitos grupės kūrinį savaip. Šis fenomenas dar kitaip vadinamas koveriu. Tarp visų tų koverių atlikėjų atsiranda grupių, atlaikiusių gamtos atranką ir ne. Pavyzdžiui, geriausias koveris tame kanale yra „Jie išskrido į kosmosą“, kurį atlieka gerai žinoma grupė „Garbanotas“. Bet įsimaišo ir tokių grupių kaip „Deep Upper“, „Freaks On The Floor“ ir t. t.
Lietuvos neopsichodelinio ir indie folkroko grupė „Garbanotas”,
muzikinę veiklą pradėjusi 2008 m. Pijaus Vėberio nuotr. (2022 m.)
Išgirdęs recenzijų rašytojų ir prodiuserių minčių, galėjau geriau susidėlioti ir savo pažiūras apie alternatyviąją muziką Lietuvoje. Bet dar norėjosi išgirsti ir iš šio žanro klausytojų nuomonių, tad nusprendžiau pasikalbėti su ta didesniąja auditorijos dalimi, kuriai viskas taip tinka. Turiu pripažinti, iš pradžių buvo sunku kalbėti, nes dar tuo metu neturėjau konkrečios nuomonės, kad galėčiau kritikuoti alternatyvias grupes, bet, laikui bėgant ir man pradedant formuoti savo išvadas, pokalbio procesas vyko vis lengviau ir lengviau. Didesnioji dalis auditorijos, su kuria teko kalbėti apie alternatyviąją ar net pačią grunge muziką Lietuvoje, teigė, kad viskas yra gerai ir kad jiems nieko nestinga šioje srityje. Nebuvo jokių priekaištų. Aš iš esmės susitaikiau su tuo ir ėjau gyventi toliau. Bet šiek tiek vėliau atsirado žmonių, kurie buvo tokie pat sutrikę ir pikti dėl to paties kaip ir aš. Iš jų sužinojau, kad esama atlikėjų, kurie grodami skirtingose grupėse vis tiek groja tuo pačiu stiliumi bei naudoja tas pačias technikas, kaip darė dar trijose ankstesnėse grupėse. Dar šiek tiek pasigilinęs supratau, jog lietuviška scena veikia kaip didelis uždaras aidintis kambarys. Kur bet kokia grupei skirta kritika atmetama ir nevertinama grupės narių. Taip pat atsirado pora grupių, kurios tarpusavyje susivaidijo kilus kūrybiniams konfliktams ir dėl to jiems „reikėjo“ išmesti savo grupės narius.
Viena aišku, „skausmą“ ne aš vienas jaučiu… Bet kodėl taip yra? Iš kur tas nusivylimas muzika? Kaip suprasti, kad trūksta eksperimentiškumo, kai aplinkui tiek daug grupių? Gerai, kad būtų aiškiau, ką aš turiu omenyje, paimkime alternatyviojo stiliaus pavyzdį. Pavyzdžiui, grunge stiliaus grupė „Palėpė“. Klausantis galima išgirsti panašumų su alternatyvių 80–90-ųjų grupių „Nirvana“ ir „Pixies“ muzika: tylus posmas ir garsus priedainis, dainų formos, garsios gitaros, pykčio kupini vokalai ir panašios akordų struktūros. Tai pastebima bent jau pirmajame „Palėpės“ albume. Apie antrąjį albumą galiu pridurti tik tiek, kad jis išsiskiria šiek tiek savita stilistika ir turi lietuviško pankroko savybių.
„Doolittle“ – antrasis studijinis amerikiečių altenatyvaus roko grupės „Pixies“ albumas (1989 m.)
Susiradęs ką nors naujo pasiklausyti internete ar paklausinėjęs pažįstamų, kurie taip pat domisi panašia muzika, atrandi daugybę grupių, kurios atrodo vertos dėmesio. Kaip, pavyzdžiui, „Tas“, „Sipas“, „P404“ ir t. t. Klausantis grupės „Tas“ dainų, girdėti panaši į „Palėpės“ garsų paletė – garsios gitaros, tos pačios „Pixies“ dainų formos; nors grupė „Tas“ išskiria vokalu, tačiau principas lieka tas pats. Bet dėl kažkokių priežasčių noras klausytis toliau išlieka.
Grupė „Tas“. Multifunkcinėje erdvėje Mello (festivalis VILNIAUS GATVĖS 2025 m.) ir pogrindžio kultūros erdvėje X I 2 0.
Kasparo Kulboko ir Kristianos Jodko nuotraukos
„Sipo“ dainos agresyvesnės nei anksčiau minėtos grupės, taip galbūt yra todėl, kad grupė semiasi įkvėpimo iš „Hardcore Punk“ scenos, bet… kalbant apie muzikos kūrimą ir rašymą – principas vėlgi tas pats. Taip ieškojimo ir klausymosi ciklas vis kartojasi, kol ausis pradeda skirti vieną grupę nuo kitos ir vieną triukšmą nuo kito.
Čia jau būtų galima rašyti apibendrinimą ir sukonkretinti, ką aš norėčiau asmeniškai išgirsti iš lietuviškų grupių. Nesinori straipsnio užbaigti negatyviai, perpildyto skausmu, neapykanta tam tikram žanrui ar grupei, o tiesiog duoti keletą patarimų, kaip pagyvinti mūsų dabartinę alternatyviąją kryptį Lietuvoje. Labai tikiuosi, jog ateityje išgirsiu daugiau grupių, kurių klausantis nereikės sakyti: „Ooo, čia man labai primena grupę X“ ar „šios grupės vokalistas panašus į kitos daug įdomesnės ir kūrybingesnės grupės iš užsienio vokalistą“ ar kažko panašaus. Tikiuosi, kad grupių nariai praplės savo muzikinį skonį įvairesniais žanrais ir tie žanrai bus priešingi nei jų mėgstamų grupių (pavyzdžiui, vietoje nuolatinio indie roko ar grunge pasiklausys elektronikos, kad ir „LCD Soundsystem“ grupės, ar net avangardinio ambient stiliaus „Penguin Cafe Orchestra“ ar dar kažko keistesnio, kas galėtų grupę ar atlikėją įkvėpti ir įneštų šviežių, netikėtų garsų, kurių iš tikrųjų būtų įdomu klausytis. Manau, kad po gerų penkerių metų (ar galbūt dar ilgesnio laikotarpio) grįšiu prie šios temos ir tada pažiūrėsim, kas bus likę iš šiandien minėtų grupių ir kaip bus pasikeitęs lietuviškos alternatyvos pasaulis.
