Du krantai
tekstas: Sondra Simana
Kaip kalbasi du krantai, du seni bičiuliai. Ar svarbu žinoti anam krantui, kas nutinka šiame.
Kiek tonų smėlio nuplovė rudeninė audra. Kiek medžių nuslinko į bangų juodą sūkurį. Ar vaikšto žmonės pakrantėmis, ką jie galvoja, kai žiūri į jūrą. Ar ieško nuošalių, laukinių vietelių ir fotografuoja akmenų nugaras, iškilusias iš vandens, aptakias ir stačias. Ar juos domina širdies formos akmenukai, ar tik tie, kiaurieji, kur laimę neša.
Stambūs kirai, stipinėjantys pakrantėje. Jie atrodo kaip naminiai riebūs paukščiai. Ar jie gaudo žuvį, o gal tenkinasi batono riekelėmis iš pagyvenusios moters rankų, juk ji ateina kasdien, nešina vakarykštės duonos krepšiu, nusiveda paukščių pulką arčiau kopos, ten vėjo mažiau.
Kiek gilių duobių išstovėjo vanduo. Jas pakrantėje žymi užrašai ant medinių lentelių „Atsargiai, duobė“. Kiek pavojingų spąstų krante įrengė mirtis. Ar abiejų krantų mirtys panašios. Juodai apsirengusi, juodą skarą pasirišusi, juodą laivą per smėlį tempianti moteris. O gal kitame krante mirtis atitipena kaip mažas seneliukas, žila barzda ir išpūstais žandais, kuriuos pradūrus, vandens srovė lyžteli besimaudančiojo kojas ir jis susmunka, palenda po vandens stogine, kartais net rankos nespėja iškišti, pamojuoti pasiliekančiam krantui.
Atlanto vandenyno kairysis krantas: Karibų jūros pakrantė ties Boneiru. 2021 m. liepos mėn.
Manto Bukotos nuotraukos
Ar kitame krante yra negrįžusiųjų iš jūros vieta. Visų tų, kuriuos pasiliko gelmė, išardė ir atidavė suryti žuvims. Ar yra kitame krante atminties buveinė, kur ateina motinos, tėvai ir vaikai išliūdėti. Kambarys be langų ir be durų, dar pilnas vos rusenančių laimingų dienų liepsnelių.
Kiek šventyklų stovi kitame krante, ar rūpi šiam krantui. O gal tik tas, kuris turi savąją, iškilusią ant aukštos uolos, išskobtą ar sudėtą iš pilkų akmenų, gali apie tai pagalvoti. Kas gyvena kito kranto šventyklose. Vaidilutės, žyniai, piligrimo svastika paženklintais smilkiniais krikščionys, o gal kranto elitas, besimėgaujantis prabangiu vaizdu į bedugnę.
Nors krantams labiausiai patinka ne stebėtojai, o vaikščiotojai. Jie žingsniuoja monotonišku ritmu jautriausia kranto linija. Ta, kuri susižadina nuo baltos putos eroso, nuo švelnaus, nesusigeriančio į smėlį drėgno bučinio. Kranto linija nuolat besimainanti, pėduojama lėtų žmonių žingsniais, tirpsta ir atsikuria, kaip Ariadnės siūlas, tūkstantį metų vedantis Tesėją iš Minotauro labirinto. O gal Ariadnės siūlas – siaurutė kranto linija – ir yra tikrasis labirintas, judėjimo iliuzija.
Lėtas vaikščiotojas sumėto šešėlio pėdas, sumėto akmenukus, liuoksinčius vandens paviršiumi.
Kiek kartų akmenukas šoktels į viršų kol pasieks kitą krantą, žaisdami kalbasi du krantai.
