Mūsų dienomis pamažu nykstantį knygrišystės meną puoselėjanti kaunietė knygrišė Leonora Kuisienė – estetė, neoromantikė, maištininkė tiek gyvenime, tiek ir kūryboje. Menininkė yra surengusi tris personalines meninės knygrišystės parodas, kuriose pristatė ne tik įvairiai interpretuotus tradicinius įrišimus, bet ir eksperimentines knygas-objektus, dažnai net ne itin primenančius mums įprastą knygą ir jau tapusius vizitine L. Kuisienės kortele. Kuriant knygą-objektą, knygrišei labai svarbu minties raiškos fiksacija ir interpretacijos, gimstančios žiūrovus įtraukiančiame procese. Kūrybos eigos ir rezultato nuotraukomis menininkė dalijasi socialiniame tinkle, kur kartais aprašo ir kūrinių genezę, idėją, asmenines intencijas. Taip žiūrovams sudaromos sąlygos tapti kūrybinio proceso dalimi – stebėti, reaguoti, įsijausti į kūrinio gimimą.L. Kuisienės meninės knygrišystės ciklas „Duoklė mūzoms“ pasakoja apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas. Ciklą sudaro knygos, vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu: nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo iki lietuvių tautos genijaus M. K. Čiurlionio kūrybos apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų ir laiškų žmonai Sofijai. Viskas čia darniai persipynę ir susiję.
Pradžių pradžioje, apimtas kūrybinio įkvėpimo, Dievas sukūrė Žemę ir pirmuosius žmones – Adomą ir Ievą. L. Kuisienė pirmosios žmonių poros vardais pavadintai knygai pasirinko ir vieną seniausių žinomų rišimų, kuriuo buvo rišamos pirmosios Biblijos. Tai vadinamasis koptų rišimas, pririšantis knygos viršelį prie lapų ir neribojantis paties surišimo galimybių. Knygos „Adomas ir Ieva“ viršelis vaizduoja supančiotus pirmuosius žmones, o pati knyga yra tarsi jų sielos buveinė, kur nuopuolį simbolizuojančioje išgraužtoje kiaurymėje puikuojasi obuolys – vaisius nuodėmės, tapusios įkvėpimu kitam parodos eksponatui – knygai „Nuodėmė“.
Šiomis knygomis autorė kelia klausimą – kiek prakeiksmo ir kiek palaiminimo slypi pirmojoje nuodėmėje? Dievas leido Adomui ir Ievai duoti vardus Jo kūriniams, bet jiems to buvo per maža, jie norėjo būti dievais, jautė stulbinančią aistrą kurti patys. Aistra pažinti, suprasti, kurti ir atrasti užgožė norą gyventi amžinai. Matyt, sutverdamas žmogų pagal Savo paveikslą, Dievas jam ir dieviškos kūrybinės galios nepagailėjo. Galios, kuri aistringai troško būti išlaisvinta ir kurią, įkurdintą rubiniško raudonio odos pumpure, L. Kuisienė taip ir pavadino – „Aistra“.
Devynios aistringos Dzeuso ir Mnemosinės meilės naktys, iš kurių gimė devynios kanoninės mūzos – Kaliopė, Klio, Erata, Euterpė, Melpomenė, Polymnija, Terpsichorė, Talija ir Uranija. Duoklė šioms mūzoms ir yra pagrindinis šio ciklo leitmotyvas. Simboliška, kad devynioms mūzoms dedikuotas knygas autorė rišo devynis mėnesius.
Savotiška įžanga į šį ciklą yra knyga „Įkvėpimas“, skirta trims seserims – pradinėms mūzoms, nuo kurių viskas ir prasidėjo: dainos mūzai Aoidei, praktikos mūzai Meletei ir atminties mūzai Mnemosinei. Tai klasikinio perrišimo, kai lankai įrišti į viršelį, knyga su giluminiais ornamentiniais įspaudais. Viršelio apipavidalinimu kuriama iliuzija, kad trys atskiros mūzoms skirtos knygos yra įaugusios į vieną bendrą knygą. Viena seserų – Mnemosinė – kanoninių mūzų motina, turėjo ypatingą ryšį su kitomis mūzomis. Karaliai, davę duoklę šiai mūzai, pasakydavo uždegančias kalbas, o poetai sulaukdavo kūrybinio įvertinimo. Net pats Dzeusas neliko abejingas šios mūzos kerams ir susilaukė su ja devynių dukterų.Viena jų – Kaliopė. Ji – epinės poezijos ir mokslų mūza, kurios simbolis – vaškinė lentelė. Leonorai, kaip knygrišei, jis labai artimas, kadangi atverčiamos vaško lentelės knygrišystės istorijoje siejamos su atverčiamosios knygos pradžia. Graikai tokias lenteles naudojo VIII a. pr. Kr., o štai Sirijoje, Palestinoje, Mesopotamijoje tokios lentelės jau buvo naudojamos ir prieš tris tūkstančius metų. Kuriant šią knygą-objektą, panaudotas vienas sudėtingiausių odos apdirbimo būdų – viršelio centre esančios sferos erdvinis formavimas. Atvertus viršelį, randama vaško lentelė.
Graikų mituose pasakojama, kad Kaliopė turėjo du vaikus – Liną ir Orfėją. Pastarasis labai sudomino Leonorą savo kelione su argonautais pargabenti aukso vilnos. Menininkė įžvelgė tam tikrus simbolinius ryšius tarp Kaliopės, jos sūnaus Orfėjo ir argonautų. Kaliopė – epinės poezijos mūza, o „Argonautika“ – Apolonijaus Rodiečio epinės poezijos kūrinys, kurio vienas iš veikėjų yra Orfėjas. Todėl „Argonautiką“ Leonora taip pat įrišo greta mūzoms dedikuotų knygų, panaudodama deginto ir dažyto piešinio, ažūro, giluminių ornamentuotų įspaudų technikas. Knygos viršelyje – mitinis laivas, kuriuo argonautai plaukė pargabenti aukso vilnos. Kitaros garsais ir dainomis legendinėje kelionėje bangas raminęs Orfėjas yra žymiausias menų atstovas, ištobulinęs lyrą, na, o lyra yra elegijos mūzos Eratos simbolis.
Taip ir mezgasi savitas sąsajų tinklas, kuriame eksponatai persipina tarpusavyje, sudarydami nedalomą visumą, nepaisančią nei pasaulėžiūros (viena dalis kūrinių atstovauja krikščioniškajai, kita – mitinei pasaulėžiūrai) skirtumų, nei laiko vienovės. Laikas čia tarsi iliuzija, kaip iliuzija yra ritinys, kurį L. Kuisienė sukūrė, pagerbdama istorijos mūzą Klio. Klio simbolis – pergamento ritinys, kurį galima sieti su knygos istorijos pradžia (tik viskas prasidėjo ne nuo pergamento, o nuo papiruso ritinio). Dėl to šiai mūzai dedikuota knyga ir yra ritinio iliuzija, po susuktu pergamento sluoksniu – ritinio šerdis kriptografas. Istorija neturi pabaigos, viskas bėgant amžiams kartojasi, tęsiasi, vystosi, rutuliojasi. Rutulys, apskritimas, ritinys… Visi jie simbolizuoja šį nesibaigiantį ciklą, laiko iliuziją.
Muzikos mūzai Euterpei skirtą knygą puošia šios mūzos simbolis – dviguba fleita. Tragedijos mūzai Melpomenei ir komedijos mūzai Talijai L. Kuisienė įrišo bendrą knygą su tragedijos ir komedijos kaukėmis, o meninis knygos viršelio apipavidalinimas yra užuomina į Romos imperijos laikų amfiteatro pastatą.
Vienas netikėčiausių kūrybinių sprendimų – mūzai Polymnijai skirta knyga. Polymnija – lyrinės poezijos, šventų himnų bei iškalbos, taip pat ir geometrijos, meditacijos bei žemdirbystės mūza. Jai įrišti L. Kuisienė pasirinko sudėtingą Rubiko kubo formą. Galvosūkį sprendžiantis žmogus, anot menininkės, savo rimtumu tampa labai panašus į simbolinį susimąsčiusios Polymnijos vaizdavimą, o ir pati Rubiko kubo konstrukcija yra kubo – geometrinės figūros – formos, sudarytos iš daugelio mažų kubelių. Rišant šią knygą-objektą, menininkei, kuri ne kartą yra pabrėžusi, jog kiekvienas kūrybinis aktas jai tampa išeities tašku naujam minties blyksniui, gimė nauja idėja – fotografijų ciklas, kuriame rašytojai būtų įamžinti ieškantys Rubiko kubo sprendinių, taip tarsi sujungiant viename kūrinyje abi Polymnijos globojamas sritis.
Šokio ir chorinių himnų mūzai Terpsichorei įrišta knyga formatu ir apipavidalinimu panaši į „Adomą ir Ievą“, tik dekoruota ne pirmųjų žmonių, o arkoje stovinčia balerinos, kurios sijonėlis yra atskira knygelė, figūrėle. Kadangi šokis yra susijęs su judesiu, tai ant kiekvieno balerinos „sijonėlio“ puslapio esantys taškeliai, figūrėlei sukantis, kuria „judančio paveikslėlio“ įspūdį. Tai bene asmeniškiausia Leonoros knyga, nes knygos turinys – fotografijos, liudijančios knygrišės dukros žingsnius į baleto pasaulį. Šio dukters pasirinkimo palaiminimas autorei – tarsi jos asmeninė duoklė mūzai Terpsichorei.
Ilgiausiai kurta ir daugiausia Leonoros jėgų pareikalavusi knyga yra skirta astronomijos, astrologijos ir geometrijos mūzai Uranijai, kurios simbolis yra gaublys. Tai – sferos formos, labai sudėtingos struktūros kūrinys, kurį eksponuoti galima mažiausiai penkiais skirtingais būdais. Ant knygos lankų išdeginti zodiako ženklai. Kuriant šią knygą-objektą, panaudotas kalinėjimas, ažūras, odos deginimas. Turinys, tekstas čia tėra kaip dekoras. Tai – citatos iš astronomijos knygų, žinynų, mitų apie Dangaus kūnus. Anot knygrišės, šie tekstai nėra skirti skaityti. Jie rašyti per kalkę, kad būtų matomi abipus puslapio, taip perteikiant priešingų polių – „šiaurė-pietūs“, „rytai-vakarai“ – idėją.
Greta įkvėpėjoms – mūzoms skirtų knygų L. Kuisienė įrišo ir keletą įkvėpto menininko kūrinių. „Kai tik pradėjau vaizduotis muziką, tai tuoj nuo pat pradžių įstrigo man melodija, nuo kurios jokiu būdu negaliu atitrūkti“, – apie apėmusį įkvėpimą 1908 m. lapkričio 28 d. rašė M. K. Čiurlionis žmonai iš Peterburgo. L. Kuisienė ciklui „Duoklė mūzoms“ įrišo M. K. Čiurlionio „Kūrinius vargonams: urtekstus ir faksimiles“, „Fugą b-moll fortepijonui: faksimilę ir urtekstą“ bei abejingų skaitytojų nepaliekančius „Laiškus Sofijai“, kuriuose sugulė svarbiausi menininko išgyvenimai ir įkvėpties būsenų liudijimai.Dovanodamas M. K. Čiurlionio „Fugos fortepijonui“ natas, draugas Leonorai paaiškino, kad muzikoje fuga – tai sluoksniai, dėl to ir įrišant šį kūrinį pasirinkta trisluoksnė struktūra. „Kūrinių vargonams“ viršelyje kaltukais rankomis iškalinėti vargonai. Pasirinktas klasikinis įrišimo variantas, naudojant belgišką perrišimą. Galinis viršelis taip pat dekoruotas kalinėjant. „Laiškų Sofijai“ nugarėlė yra tarsi sudaryta iš dviejų dalių, simbolizuojančių du laiškų pluoštus, dviejų žmonių ryšį, kadangi laiškai visada yra ne vieno, o dviejų žmonių istorijos. Nors šiuo atveju knygoje tėra tik M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai, vis tiek tai – surištas dviejų žmonių likimas.
Asmeninę duoklę Leonora atidavė ir savo kol kas bevardei knygrišystės mūzai, įrišdama Rūtos Taukinaitytės-Narbutienės sudarytą knygą „Knygrišiai apie knygas ir knygrišystę“, kurią įrišo, prie pagrindinės knygos viršelio prikabindama po miniatiūrinę kiekvienam Lietuvos knygrišiui dedikuotą knygelę.
Ciklą vainikuoja knyga-objektas „Feniksas“, kuriai panaudotos autentiškos krosnies durelės, atstojančios dėžutę knygai. Šis kūrinys – koduotas palinkėjimas pakilti iš pelenų pamažu nykstančiam knygrišystės menui.