„Dvasingas kališkumas“ ir džinių revoliucija

tekstas: Gintautas Mažeikis

Kas yra seksualinių mažumų ir moterų seksualumo išlaisvinimas radikalaus islamo ir radikalėjančios krikščionybės požiūriu? Neabejotinai – Šėtono, Antikristo, Leviatano ir Molocho atėjimo ženklai. Pirmasis griūvančio pasaulio požymis yra begėdiškumo augimas. Kaip kalbėjo pranašas Jonas jam apreikštame regėjime, pasaulio pabaigos žymė yra: „Bet turiu prieš tave, kad leidi moteriškei Jezabelei, kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie ištvirkautų ir valgytų stabams skirtą mėsą“ (Apreiškimo 2: 18). Suvedžiojimas ir ištvirkavimas, kaip ir savo pavidalų keitimas arba vaidinimai, nepadorumas arba begėdystė, didelis individualizmas – yra triksterių, demonų ir džinų bruožas. Paprastai demonų ir džinų veikla pasiteisina tikintys fundamentalistai, nesugebėję suvaldyti savo aistrų ar savo artimųjų ir prakeikiantys pasaulį dėl jo augančio sekuliarumo, seksualinės laisvės, popkultūros įtakos, naujų gyvenimo ir meno stilių plėtros. Visa tai, kita vertus, suteikia progos prakalbinti mūsų susvetimintą begėdystę, ją vaizduojant demonų ir džinų pavidalais maginio realizmo literatūroje. Paimkime du garsius pavyzdžius – Salmano Rushdie ir Viktoro Pelevino. Abu jie remiasi skirtingomis tradicijomis ir naujai prakalbina triksterystę, savotišką anarchistinį egoizmą, kupiną individualistinio išsilavinimo ir svyruojantį tarp Prancūzijos 1968 metų seksualinio išsilaisvinimo idealų, budistinio išsivalymo bei naujosios skaitmeninės spektaklio visuomenės, populiarios Matricos kritikos.

Viktoras Pelevinas romane Šventoji žvėrtakio knyga sujungia skirtingas perspektyvas: psichoanalitinę, maginę, politinę ir vadovaujasi budistine sąmonės teorija. Triksterystės grįžimas į politiką jo romanuose yra neatsitiktinis: toks yra Rusijos skaitytojas, jautrus ir atviras avantiūriško gudročiaus šėlui. Ankstesnėse knygose, ypač Čiapajevas ir Pustota, buvo atskleista niekam nepavaldžių grupuočių ir stiprių lyderių šalis. Romane Skaičiai jau buvo parodyta, kaip grupuočių siautėjimą laipsniškai išstumia korumpuoto bet struktūrinio saugumo pajėgos.  Romanas Empire V[1] vaizduoja saugumo pasaulį, kupiną vampyrų ir diskursų, atvirą apsišaukėlių ir pakeistų personų konspiracinėms teorijoms. Knygoje Šventoji žvėrtakio knyga[2] šios pajėgos tampa ideologinėmis. Sergejus Polotovskis ir Romanas Kozakas knygoje apie Pelevino kūrybą[3] kalba apie peleviniškas valdžios refleksijas: ne kam oficialiai priklauso valdžia, o kas iš tiesų valdo Rusiją ir pasaulį (romane S.N.U.F.). Šventojoje žvėrtakio knygoje yra viskas, ką klasikiniai kultūros tyrinėjimai priskiria triksterystės temai: daugiaveidiškumas ir esmės nebuvimas, metafizika ir religija, karnavališkumas ir juoko tradicija, glamūro visuomenės „imanentinė“ kritika. Lapės, kaip triksterio, tema yra paimta iš  kiniškosios lapės mitologijos. Chuli Ding (Huli Jing) – lapės dvasia – yra geroji ir blogoji vienu metu ir dažniausiai vaizduojama išmintingo lapino pavidalu. Pelevinas pasirenka pagrindinę romano veikėja lapėtakę A Chuli (kurios vardas rusų kalboje turi keiksmažodines karnavalines konotacijas). Kinų, korėjiečių, japonų kultūros skiria itin daug dėmesio triksteriams: dvasių virsmams ir dalyvavimams žmonių gyvenime. Nedominuojant krikščioniškajai kultūrai triksterystės poetika labai plačiai išsiskleidė šių kraštų maginio realizmo literatūroje ir kino filmuose.  Vis dėlto, manau, Pelevinui labiau būdinga maginio realizmo išvestinė: pasakiškasis realizmas gausiai paįvairintas šiuolaikine karnavaline miesto kultūra.

[1] Пелевин В. Empire V. Москва: Эксмо, 2006.

[2] Пелевин В. Священная книга оборотня. Москва: Эксмо, 2006.

[3] Полотовский С., Козак Р. Пелевин и поколение пустоты. Москва: Издательство: Манн, Иванов и Фербер. 2012, с. 146.

KICUNE

Palyginimui galima svarstyti Salmano Rushdie maginį realizmą. Panaši į A Chuli lapę-demonę yra Rushdie džinė Dunija iš romano Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys. Knygos pavadinimas yra parafrazė Tūkstančio ir vienos nakties, Šachrazados pasakoms. Tik Rushdie apverčia: dabar filosofas Aḥmadas Ibn Rushdis, lotyniškai vadintas Averoesu (1126 – 1198), pasakoja džinei vardu „Pasaulis” (arab. Dunija) filosofines pasakas tūkstantį ir vieną naktį, už kiekvieną kurių  galėjo būti pasmerktas mirčiai. Tai yra siurreali Šachrazados pasakų kitapusybė. Knyga paremta tariamu Ibn Rushdo ir kito filosofo Al-Ghazali (1058 – 1111) pomirtiniu disputu, į kurį įtraukiami ir džinai. Kalbasi ir lenktyniauja filosofų dulkės, jų niekis. Niekio figūra yra kažkas kita nei maginis realizmas ir labiau primena pasakišką filosofiją, kuri yra būdinga, pvz., Viktorui Pelevinui. Juos artina ir tai, kad niekio ir fantazijų pavidalai yra transformuojami į šiuolaikinius komiksų, reklaminės, serialų kultūros pavidalus ir yra intertekstualūs. Tai juos kiek atitolina nuo maginio realizmo, nes vietomis jį pakeičia spektaklio visuomenės, matricos kritika. Pasakiški Rushdie[4] džinai nei geri, nei blogi, gali būti ciniškai, žaidžiantys, gudraujantys. Arabų folkloras išplėtojo tiek pat platų džinų pasaulį, kiek kinų ar Korėjos literatūra – demonų. Buvo manoma, kad džinai, demonai gali įsiskverbti į žmogų ar pasiųsti jiems pasakojimų, kurie visiškai užvaldo protą. Todėl kūryba, fantazijos galėjo būti siejamos su antgamtiškomis būtybėmis. Ši tezė puikiai pasitarnavo Rushdie sumanymui, kai džinai vienodai pasirodo reklaminiais ar komiksų herojų pavidalais.

Rushdie džinai, kaip ir Pelevino demonai, yra įkūnyti begėdiškumai, o angelai turėtų būti pagal savo seną teologinę priedermę grynosios dorybės, esmės, kurios turi antropomorfinį ar zoomorfinį pavidalą. Tuo tarpu demonai gali turėti ikizoomorfinę – chaoso formą, gali būti visa kuo ir neturėti savo „tikrojo“ veido, jie yra stygius, spraga, vaizdinė ir diskursyvi anomalija. Tik vėlesnė tradicija jiems suteikia pavidalus ir brangakmenių diademas. Pagal Rushdie, džinas yra ugnis be dūmų, o džinė – dūmai be ugnies. Vis dėlto tuo jis jiems jau suteikia materialųjį  – hyle-morfinį –  pavidalą. O lietuviškas Aitvaras neturi jokio pavidalo, jis yra gryna chaoso organizacija ir tuo artimesnė triksterystės esmei. Tačiau ir Aitvaras lietuvių folklore įgauna zoomorfinių ar antropomorfinių pavidalų: būna gaidys arba kačerga, skrendanti dangumi, arba raitelis, bet kartais tik ugnis, o ir nežinia kas.

[4] Rushdie, S. Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys. Vilnius: Sofoklis, 2015, p. 150.

Adelė Liepa Kaunaitė. AKMENS LAIKAS. 2016. 160×120. Aliejus, drobė.

Angelų dorybės scholastikos pagalba buvo paverstos klasifikacijos narvais, o demonai ir džinai liko laisvi. Stygiaus formulė jų ne tik nevaržė, bet įgalino virsti bet kuo. Jie tapo grynojo įsikitinimo meistrais, kaukėmis be esmės, vaidmenimis be aktoriaus, malonumu be kūno, peržengimu be draudimo. Džinai yra para-diskursyvios būtybės, kai nei vienas iš pasakojimų – diskursų – nebeįgalina jokio tapsmo, jokios prasmės. Tai panašiai kaip Rusijos rinkimuose. Kiek kandidatai bešnekėtų ir ką besakytų, tai bereikšmiška, nes caras jau išrinktas. Šis diskursyvus, vaizdinis, seksualinis, politinis takumas, kismas ir apibūdina dvasinę niekšybę, kaip bet kokias stygiaus, nepamatiškumo transformacijas. Kitas reikalas, kad tokia takumo ir metamorfozių forma žmonijos civilizacijoms ilgą laiką buvo priimtina tik tabu, t. y. atidėta ir saugoma nuo paauglių, forma.

Rushdie pateikė išsamias džinų charakteristikas: prieštaringi, gašlūs ir aukštiną seksą, jų veiksmams trūksta prasmingumo (neturi generalizuojančios idėjos, strategijos, pasaulio vizijos, yra rizomatiški), laikas nuo laiko tingūs ir po siautėjimo krinta į miegą, individualistai, nenuoseklūs, bet labai kūrybingi. Rushdie rašo:

„Džinų įtaka buvo juntama visur […] Prancūzijos miestelio gyventojai pavirto raganosiais […] Rusas valdininkas pametė nosį, paskui išvydo ją vieną vaikščiojančią po Sankt Peterburgą […] Lengviau manyti, kad atsitiktinumas, amžinas slaptas visatos principas, susivienijo su alegorija, simbolizmu, siurrealizmu, chaosu ir ėmė tvarkyti žmonių reikalus, negu pripažinti tiesą apie vis didėjantį džinų kišimąsi į pasaulio kasdienį gyvenimą”[5]

Autorius džinų keistenybėms priskiria daugelį kitų rašytojų pramanytų satyrinių parabolių, simbolių, pavyzdžiui: jis parafrazuoja Eugène Ionesco pjesę „Raganosiai“ (Rhinocéros), Nikolajaus Gogolio apsakymą „Nosis“, kuri vaikšto po Peterburgą. Rushdie ironizuoja arabų folklorą, sujungtą su islamu, liaudies islamą, kur originali kūryba ir tai, kas draudžiama, bet yra, siejosi su džinų vardu. Tai romanas-satyra, nukreipta prieš banalų religinį protą, susiduriantį su augančia ir nepriimtina pasaulio įvairove. Pastebėsiu, rašytojas savo knygose beveik neperžengia leistinų nepadorumo (obsceniškumo) ribų. Ar jis mano, kad jį skaitys labai padorūs? Rushdie įvardija daugelį triksteriams būdingų bruožų. Jie – ne dievai, bet ir ne žmonės, o tarpinės galingos būtybės, kurios neturi savo formos, yra artimos niekiui. Visa tai yra klasikinis triksterio apibūdinimas. Tik lietuviškasis Aitvaras nebuvo tiek išplėtotas literatūroje ar folklore, kad taptų svarbiu tarptautinio maginio realizmo šaltiniu. Rushdie pasinaudoja džinių ir džinų istorija kaip šiuolaikinės visuomenės kritika.

[5] Rushdie, S. Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys. Vilnius: Sofoklis, 2015, p. 103.

Adelė Liepa Kaunaitė. MIŠKINIO VIRSMAS MEDŽIU, KAD NEKLAIDINT ŽMONIŲ. 2017. 160×200. Aliejus, drobė.

Panašiai elgiasi ir Pelevinas, kuris remiasi viduramžiška kinų lapių-demonų tradicija. Jos atspindžių rasime pasakojime Dieviškumo suteikimas (Fengshen yanyi), kurio autorystė priskiriama Xu Zhonglinui (kitur vadinamam Lu Xixingu[6]). Zhonglinas kūrė šenmo (linksmu, kupinu apgaulių dievų ir demonų fantastikos) stiliumi, kuris susiformavo Mingo dinastijos laikotarpiu (1368–1644). Zhonglinas aprašė lapės dvasios Chuli Džing (Húli Jīng) įsikūnijimus. Kinų mitologijoje Chuli Džing nėra savaime blogis, o gėrio ir blogio žaismas, beesmis mirgėjimas. Devynuodegės lapės fėjos[7] dvasia yra gyva kito asmens energija, nors gali taip pat ir apdovanoti ją priglaudusius šeimininkus. Dažniausiai Chuli Džing arba pasirodo jaunų merginų pavidalais, arba į jas įsikūnija. Viename apsakyme Zhonglinas perteikia istoriją apie generolo dukters Dadži pavertimą. Ji buvo prievarta ištekinta už žiauraus tirono, paskutiniojo Šan dinastijos imperatoriaus Zhou Xin. Tačiau kiek vėliau devynuodegės lapės dvasia, tarnavusi dievybei Nüwa, užgrobė Dadži  kūną išvydama jos dvasią. Lapėtakė ir imperatorius valdė šalį ypač žiauriai, sugalvodami visokiausių naujų kankinimų, taigi sukilusi liaudis nuvertė imperatorių ir taip baigėsi Šan dinastija. Panašiai ir Rushdie romane džinų kuždesiai ir kūrybinės keistenybės paskatina socialinius ir politinius neramumus bei revoliucijas. Ką gi religiniams fundamentalistams – musulmonams, krikščionims, judėjams, hinduistams – daugiau kaltinti, jei ne džinus ir demonus, Antikristą?

Kinų mitologija naudojasi Pelevinas, lapėtakę perkeldamas į naujosios Rusijos gyvenimą. O Rushdie perteikia islamo fundamentalistų savijautą emancipuotos kultūros akivaizdoje: džinai ardo šeimas ir suteikia moterims ir vyrams pasiteisinimą buvusiu apsėdimu. Norėdamas pažymėti žvėrtakio dvasinį virsmą Pelevinas įveda „ant-žvėrtakio“ sampratą, kurią galima sieti su virš-triksteriu (pagal analogiją Friedricho Nietsche‘s Übermensch  idėjai). Virš-triksteris yra „vaivorykštinės tėkmės“ aukščiausia epifanija ir tik tai suvokęs žvėrtakis tampa sąmoningu triksteriu. Romane lapėtakei bendrinantis vilkolakis, vėliau tapęs šuotakiu, stokoja vidinės kundalini energijos. Kundalini atsiveria ir įgalina visavertę galią tik po to, kai fizinė energija sujungiama su aukščiausia dvasine: su kultūringumu, filosofine gelme, bet taip pat ir nuoširdžia meile. Civilizaciniai menai, siejami su muzika, ritualais, metafizika, daile …, yra svarbūs išsiskleisti sąžinei ir meilei, pasiaukojimui, kurie padeda sukurti savarankišką, išbaigtą kundalini ciklą (drakoną, ryjantį savo uodegą), apie kurį kalbėjo daugelis okultinių menų ir ypač hermetizmo tradicija.

Ir Pelevino, ir Rushdie romanuose rasime bachtiniškos karnavalinės kultūros elementų, kurie yra derinami su liaudies kultūra. Tik Rusdie siurrealistiškai perteikia islamo filosofų ginčą, o Pelevinas remiasi budistine metafizika. Pelevino filosofija, simuliacinis, karnavalinis didingumas vaizduojamas kaip sovietinis monumentalizmas, peraugantis į vilkolakių su antpečiais (оборотни в погонах) folklorą ir pagaliau į klasikinį kaimišką karnavalą vištų medžioklės scenoje. Kitas karnavalinis epizodas: vilkolakių staugimas siekiant priversti verkti karvės kaukolę ir pažadinti žemės gelmes Rusijai dovanoti naftą. Trečias karnavalinis epizodas – tai lordų medžioklė (medžiojamos ne lapės, o lordai): lapėtakės gundo, seka, medžioja Didžiosios Britanijos lordus, tuo pačiu jos elgiasi kaip didžiosios kalės. Lordai yra vaizduojami kaip seksualiai kompleksuoti, tačiau menamai padorūs, išsilavinę, tradiciją puoselėjantys, racionalūs, ciniški asmenys. Medžioklės pabaiga yra tiesos momentas, kai mylima mergina pagaliau pasirodo niekšybės, t.y. didžiosios kalės – lapėtakės pavidalu. Pelevinas tiesą rodo kaip dramatišką atvertį, kaip būties nepaslėpties momentą, budistiškai, nors tam tikra prasme ir heideggeriškai. Anapus triksterystei būdingo karnavališkumo, žaidimo apgaulėmis, juoko poetikos slypi metafizika, kuri išauga ir išsiskleidžia virš juoko kultūros.

[6] Kohn, L. Chinese healing exercises: the tradition of Daoyin. University of Hawaii Press. p. 238.

[7] Kohn, L. Sitting in Oblivion: The Heart of Daoist Meditation. Three Pines Press, 2010, p. 150.

Algis Kriščiūnas. ALL MY BELOVED CREATURES. 220×350   /  krisciunas.com

Kitame romane S. N. U. F. Pelevinas aprašo antiutopiją, kai utopijos pasaulis kuria tokias žiniasklaidos industrijas, kurios tampa karų, kolonializmo ir naujų religijų šaltiniu. Romane vaizduojama seksuali lėlė-robotas, kuri yra suderinta būti aukščiausio lygio „dvasine kale“. Pelevinas apmąsto „dvasinį kališkumą“ („духовная сучность“[8]), kaip vienintelę išeitį iš užburto karo ir informacijos gamybų rato, kurie valdo ir urlaganus ir aukštesnės civilizacijos atstovus. Dvasinis niekšiškumas/kališkumas atveria triksteriško, t.y. džinų ir demonų, aitvarų modelio pranašumą: kai nebegalima tikėti nei viena diskursyvia tuštybe, jokiu glamūrinių vaizdų srautu. Triksterystė išvalo nuo ideologijų, kaip kadaise džinai ir demonai vadavo iš religinio fundamentalizmo. Skaitytojas dėl nuolatinės juoko aplinkos yra sugundomas nekreipti dėmesio į filosofinius epizodus, kurie ir turėtų atskleisti anapus karnavališkumo pasislėpusią filosofinę gelmę. Romane Pelevinas ją nusako jo įsivaizduojamu Berkeley dėsniu:

„Kadangi daiktų būtis yra gebėjimas juos suvokti, bet kokia transformacija gali vykti tik dviem būdais: būti arba transformacijos suvokimu, suvokimo transformacija[9].“

Tikrasis patyrimas yra subjekto ir objekto pašalinimas ir atsivėrimas grynosios transcendencijos patirčiai. Žodžiai negali nusakyti šios transcendencijos, jie veikiau tik iškreipia. Tačiau niekinti kalbos dėl to neverta: tokia ir tik tiek jos galios. Berkliška tikrovės interpretacija yra atvira ir budistinėms, ir kai kurioms platoniškoms tikrovės interpretacijoms. Platoniškosios yra labiau instrumentinės ir kalba apie būtinybę atsisukti į dieviškąją, pavyzdžiui, grožio idėją, t. y. dievišką suvokimą. Būti dieviško suvokimo dalyviais, vadinasi, nusimesti subjekto ir objekto, pasiūlos ir paklausos iliuzijas.

[8] Пелевин, ВS.N.U.F.F. Москва: Эксмо2011.

[9] Пелевин, В. Священная книга оборотня, c. 261.

Jolita Bičkienė. ŠOKANTIS ANGELAS

Pelevinas romane Meilė trims Cukerbrinams[10] aprašo menamų gėrio ir blogio dievų kovą, kur blogio ir gėrio sąvokos tiesiogiai priklauso nuo matymo perspektyvos ir gali atsiskleisti kaip In ir Jan ratai. Pasaulį nuo neatšaukiamos pražūties saugojantys kiklopai (Ciklopo akies, regėjimo, numatymo metafora) yra nuolatos atakuojami dangiškų Paukščių (didžiąja raide, kaip analogijos didžiajam Žvėriui, bibliniam personažui), kurie mato kiekvieną iš kiklopų kaip Šerną, susenusį ir atsilikusį dievą, šiandien žlugdantį visatą. Paukščiai tiksliai skaičiuoja, konstruoja ir naudoja žmones panašiai kaip strėles, katapultų akmenis ar bombas, kuriais nori sunaikinti kiklopus. O šie, turėdami intuicijos ir pranašystės gebėjimus, paskutinę akimirką spėja pasitraukti. Apie didžiųjų Paukščių gyvenimą sužinome nedaug, nes pasakotojas yra pareigas einantis Kiklopas, kuris pats vadovaujasi nuojautomis ir legendomis.

Senasis manichėjiškas pasaulis yra juodai baltas, sudarytas iš besikaunančių gėrio ir blogio galių. Naujasis, džinų ir demonų, gali būti daugiaspalvis. Kiekviena spalva ėsdina kitą, o nauja formą – svetimus pavidalus. Patraukliais herojais tampa ne vienpusiai savojo pasaulio tikratikiai, kurie gina arba  tiesos vienmatiškumą, arba yra manichėjai, pripažįstantys tokį pat vienpusį blogį. Ironiškas, karnavališkas, popkultūrinis džinų ir demonų apreiškimas šalina pačią dvispalvio manichėjizmo galimybę. Manichėjizmas yra Dievo ir Antikristo kova, o geri ir blogi džinai, triksteriai vietoje jos parodo vaivorykštinę kakofoniją, serijines šionbergiškas kompozicijas. Klasikiniu pavyzdžiu tapęs filmas Matrica ((The Matrix, režisieriai Laurence Wachowski ir Andrew P. Wachowski) neturi In ir Jan struktūros, o yra manichėjiškas: gerų programų ir blogų žmonių, o taip pat trečiosios jėgos – instrumentinės technikos. Priešingai, Pelevino demonų pasaulis turi ne tik In ir Jan ciklinę struktūrą, bet ir daugybės galimybę. Jo romane didieji Žvėrys (Paukščiai arba Šernas, o ne vienas Leviatanas, kaip Biblijoje) visados pasirodo abiejose pusėse, tačiau mūsų rega aiškiai juos suskirsto, priklausomai nuo aplinkybių, į Gėrio ir Blogio. Tačiau mums rūpi, kaip atrodo pats demonų ar džinų pasaulis, kurį bando aprašyti, ironizuoti S. Rusdhie. Atsisakius žmogiškosios regos (o jos Rushdie neatsisako, antropomorfizmas vis dar vyrauja), pasirodo daugiamačio dinamiško chaoso būsena. Į ją mus integruoja triksteris, laipsniškai iš antropomorfinio virstantis zoomorfiniu ir galiausiai chaotišku. Blogio ar gėrio kategorijos daugialypiuose pasauliuose ne išnyksta, o tampa tik atskaitos būkle, regėjimo forma.

[10] Пелевин, В. Любовь к трем Цукербринам. Москва: Эксмо, 2014.