DVI MANO MOTERYS
tekstas: Dijana Apalianskienė
Gyvenu dviejuose pasauliuose – tokia paklusni žemiškumui, bet širdis mano – kitame laike, kitame krašte, niekada netroškusi šiokiadieniškumų. Esu du žmonės viename ir tie du nelabai sutariantys vienas su kitu – geriausia abiems tylėti, bandant išvengti kivirčų, prieštaringumų, bet kažkodėl negali patapti laiminga čia ir dabar ir negali sugrįžti ten, kur galbūt galėtum būti laiminga. Tokie jausmai baigia sunaikint abi – tylenes apkeiktas.
Taigi, puolu gelbėtis, imdama parkerį, pieštuką, kreidą ir raitydama raides, kurios po truputį sugula į savo vietas tylioms išpažintims. (PAGALIAU!)
Esu du žmonės viename – dvi moterys, taikios, mielos moterys – kažkada beviltiškai norėjusios būti mylimos, bet dažniausiai pačios įsimylėdavusios, deja – nelaimingai, kol vieną dieną sutiktasis pasirodė tinkamas tapti nuosavu vyru („nuosavu“?), tapti mano matriarchaline nuosavybe, naminiu patinu, globėju, meilužiu, bet abi mano dvasios gyventojos greitai suprato – po kelių bendro gyvenimo dienų – suprato, kad klaida padaryta.
Bet juk reikėjo, kažkaip reikėjo pateisinti savo naivumą, savus skubėjimus – apsimesti laiminga, tuo labiau – atrodė privalu užčiaupti tuos, kurie buvo nusistatę prieš mūsų amžiną jungtį altorių šešėlyje.
Bet anie tarsi užkeikė tą mūsų gyvenimėlį, kuris ir nebuvo laimingas – abi mano kūno ir dvasios gyventojos nebuvo laimingos, jos tik tempė laiką, tikėdamos, kad kažkas keisis, bet to neįvyko.
Todėl tosios dvi pradėjo svajoti apie praeitį – toji, šiuolaikinė ponia ir ta, praeities dama, – abi susijungė svajonėms apie laikus, kai gyvenimas buvo kitoks, įsivaizduodamos: tik ten jos galėtų būti Maruko fėjomis. (Hey, tris kartus skaityta Maruko „Žaliakalnyje šluoja gatves“.)
Ir čia jos sutapo, pirmą kartą sutapo – pasirinkdamos praeitį, paneigdamos dabartį. Keisti, labai keisti taikos, susitaikymo ir savotiško išnykimo keliai.
Bet kas ir galėtų už tai jas smerkti…
Dvi moterys, motinos, buvusios ištisos meilės puotos – pasipuošusios linų drabužiais. Jos tikros – gyvenančios Tilžėje, Niujorke, El Paso ir… tyliame Žaliakalnyje, kur jau seniai niekas nešluoja gatvių.
Ai, jų ten nebėra – tų senųjų gatvių, kaip ir tų moterų. Jau nėra! Išnyksta miestai, gatvės, išnyksta meilės ir paslaptingos moterys. Poetai n-a-v-a-k-a-i išsineša visa tai su savimi, kai iškeliauja. Miršta poetai – su jais miršta ir paslaptingi miestai.
