Šiemet sukanka 10 metų, kai pirmą kartą atvykau į Egiptą, ir 8 metai, kai įsikūriau Šarm el Šeicho kurorte. Šiame atviruke kalbėsiu ne apie Senovės Egipto faraonų didybę, jų kurtą mirties kultūrą ir pomirtinio gyvenimo garbinimą bei faraonų sudievinimą, o apie šių dienų Egipto kasdienį gyvenimą, žmonių skurdą, neišprusimą, nedarbą, socialinę nelygybę, musulmoniškas tradicijas ir arabišką šneką.
Egiptas – tai kontrastų pasaulis su prabangiais viešbučiais vietiniams turtuoliams ar atvykėliams iš Saudo Arabijos, Kataro, Jungtinių Arabų Emyratų ar europiečiams, nes čia po rusų lėktuvo susprogdinimo 2015 m. viešbučių kainos tapo labai žemos. Tai pasaulis su prabangiomis mašinomis, iš kurių išvirsta vyrai ir moterys, apvalių kūno formų, tuštybe spinduliuojančiais veidais. Ir skurdo vieta, kurioje ankstyvą savarankišką gyvenimą pradeda paaugliai vaikinai, skurdžiai apsirėdę, dirbantys sunkų fizinį darbą statybose, miegantys statomų namų karkasuose ar atliekantys viešbučių ir gyvenviečių žemės ir želdynų priežiūros darbus. Jų veidai buki, juose nėra jokios išsilavinimo šviesos. Tai pasaulis, kur moteriai skirta po vedybų gaubti galvą skara, gimdyti vaikus, įtikti vyrui, gaminti valgį, tvarkyti kasdienę buitį, slėpti kūną uždarais rūbais pliaže ir baseine.
Tai ir besikeičianti erdvė, į kurią sėkmingai braunasi baltaodės svetimšalės, į partnerius pasirinkdamos egiptiečius, tekėdamos už jų, gimdydamos jiems vaikus. Ukrainietėms, rusėms, lenkėms Egipte yra geriau gyventi nei savajame krašte – čia jos yra padėties šeimininkės, grožiu, seksualumu ir stipriu charakteriu valdančios patižusius Egipto vyrus.
Stebėti iš šalies daugiaspalvį šiuolaikinį egiptiečių gyvenimą yra labai įdomu. Jų krašte esu atvykėlė iš Lietuvos, iš krašto, kurį vietiniai pradeda pažinti. Sąlygiškai tapau sava, nes Šarmą pasirinkau gyvenama vieta. Kita vertus, Šarmas tapo mano prieglobsčiu, atokvėpiu nuo lietuviškojo provincialumo, šilumos ir šviesos šaltiniu. Kai Lietuvoje ateina niūrus ruduo ir tamsi žiema, visada turiu galimybę išvykti į Šarmą ir čia naudotis didžiausiomis Egipto dovanomis – nuolat danguje šviečiančia saule ir nuostabiu Raudonosios jūros vandeniu, sausu karščiu, kurie per savaitę paliegėlius paverčia fiziškai atgimusiomis būtybėmis.
Gyvendama paprastų egiptiečių pasaulyje stengiuosi neišsiskirti, maloniai bendrauti su vietiniais, kurie atsako šypsena ir pastanga tau padėti. Tačiau rasti patikimą žmogų, kuris bet kada ateitų į pagalbą, nėra lengva, nes, kaip teigia patys egiptiečiai, jie yra didžiausi pasaulio melagiai, kurie nesako tiesos. Ši tradicija susiklostė todėl, kad skurdas ir nedarbas, politiniai režimai išugdė savisaugos jausmą, privertė vietinius apgaudinėti turistus: viena prekės kaina sakoma vienkartiniam turistui, kita vietiniam ateiviui. Mano egzistavimą Šarme lengvina visų darbų meistras Aymenas, su kuriuo bendraujant pavyko rekonstruoti ir pagražinti mano būstą, kuris virto jaukias namais. Aymeno žmona, graži, liekna keturių vaikų mama, padeda man valydama susikaupusias dulkes, kurias per menkiausius plyšius į kambarius pripučia įvairaus stiprumo Egipto dykumų ir jūros vėjas. Ši moteris, turinti meninį skonį, jaučianti spalvų harmoniją, nemoka nei skaityti, nei rašyti arabiškai, nors jos vaikai lanko valstybinę mokyklą ir kelis tėvo pinigais apmokamus būrelius.
Gyvenimą Šarme skaidrina ir vairuotojas Mahmudas, išsiskiriantis tuo, kad yra labai pagarbus ir niekada nekaulija daugiau pinigų už pavėžėjimą. Nors galėtų – prieš metus jo maža dukrelė nukrito nuo dviejų aukštų namo stogo. Liko gyva, tačiau po galvos operacijos nesugeba adekvačiai reaguoti ir vaikščioti. Meistras Aymenas, išgirdęs šią istoriją, pratrūko: egiptietės – blogos motinos! Aš sakyčiau, tiesiog nemokytos.
Šarme mano susikurtą idilę kartais drumsčia vietinė realybė: prastai tvarkoma gyvenvietės teritorija, Nabg rajono gatvių ir kiemų nešvara, benamių kačių ir šunų naktiniai triukšmai, kiemuose besiriejančių vietinių vyrų ir moterų šauksmai, triukšmingi, vėlyvi vaikų žaidimai prie baseino, nes Egipte maži vaikai yra maži dievaičiai; rūkalų tvaikas ir krūvos cigarečių nuorūkų šalikėlėse ir prie parduotuvių – rūkymas viešoje vietoje Egipte nėra įstatymais reguliuojamas.
Kartais mane pykina ir kasdienė rytinė pareiga – ėjimas prie jūros. Kai noriu savo mankštos ir maudymosi vietą pasiekti pajūriu, mane stabdo visokio plauko saugai, kurie teiraujasi, kur einu, kodėl kertu viešbučio teritoriją, kur gyvenu, iš kurios šalies atvykau. Per 8 metus mačiau visokių saugų: malonių, draugiškų ir bukų, kurie aklai vykdė nurodymą neleisti svetimajam kirsti viešbučiui priklausančią erdvę, nes tai gali būti grėsmė viešbučio poilsiautojams.
Derybose su saugais supratau vieną dalyką – draugiškas tonas arba kietas savo teisių gynimas atnešdavo vienkartinę pergalę, tačiau sunaikindavo mano rytinę dvasinę ramybę. Šį pavasarį susitaikiau su aptvėrimų politika: ėmiau vaikščioti į maudynių vietą siauru tvoromis aptvertu taku, taip padarydama galą absurdiškiems sargų kamantinėjimams. Kaip įsikūrusi Egipte svetimšalė visada suvokiau, kad uoliai diegiama policinė tvarka užtikrina turistų saugumą, ypač po paplūdimio poilsiautojų žudynių Tunise ir Hurgadoje. Tačiau kaip laisvę mylinti asmenybė ne kartą maištaudavau prieš draudimus ir ironizuodavau sargų paklusnumą įsakymams klausimu: „Ar viešbučių savininkams priklauso ir jūra, ir dangus?“. Mano ironija likdavo nesuprasta, tuo labiau, kad sargų anglų kalbos žodynas yra ribotas kaip ir mano arabų kalbos mokėjimas. Reikia pripažinti, kad egiptiečiai turistų aptarnavimo sferoje greitai išmoksta būtinas frazes rusų, vokiečių, italų, anglų kalbomis, taip savo pusėn patraukdami viešbučių klientus ir pirkėjus.
Aklas paklusnumas policinėje, militaristinėje, diktatorinėje generolo prezidento Abdel Fattah El Sisi valdomoje Egipto valstybėje yra egiptiečių beviltiškų pastangų sukurti demokratinę dabartį ir jų baimės prieš valdžios represijas įrodymas. Tie, kas drįsta priešintis korupcijai ir diktatoriniam režimui, dingsta nežinioje ar pūna kalėjimuose. Egipto vidaus politikoje egzistuoja akivaizdžiai regima priešprieša: gyventojai tyliai smerkia Egipto valdančiųjų sluoksnių korupciją, biurokratizmą, žmogaus teisių pažeidimus, bet nuolankiai lanko mečetes, uoliai meldžiasi, taip kasdienybėje siekdami įveikti savo neviltį, nežinią dėl ateities, nerimą dėl turizmo sektorių skurdinančių, Jungtinės Karalystės ir Rusijos skrydžių į Egiptą sustabdymo, dėl tikrų ar dirbtinai kuriamų religinių konfliktų ir terorizmo grėsmių.
Tris dešimtmečius šalį valdžiusio karinio ir politinio diktatoriaus Hosnio Mubarako laikai dirbančiųjų ir bedarbių sąmonėje įstrigę kaip Egipto turizmo klestėjimo metas – į Egiptą plūdo turistai, Šarme aptarnavimo sferoje nuolat stigo žmonių. Man teko galimybė 3 metus matyti tą tariamą „klestėjimą“ – veikė viešbučiai ir restoranai, turgūs, tačiau buvo daug netvarkos, įkyrumo tempiant turistus už skvernų į pardavimo vietas. Ir tuomet egiptiečiai buvo beteisiai. Žmogaus teisių pažeidimai, teisės neturėjimas išvykti iš šalies be užsieniečio iškvietimo, fiktyvios vedybos kaip priežastis palikti Egiptą ir ieškoti darbo užsienyje, socialinė nelygybė, jaunimo nedarbas, pinigų plovimas egzistavo prie Mubarako, egzistuoja ir prie Sisi. Tačiau šiandien, po trejų metų turizmo badmečio, Šarmo centras Naama Bay, Soho skveras yra išoriškai sutvarkyti ir patrauklūs atvykėliams, nyksta įkyrus pardavėjų kvietimas apsipirkti.
2011 m. arabų pavasaris nepateisino egiptiečių naujos ateities lūkesčių: po Mubarako nuvertimo rinkimus laimėjo Musulmonų brolijos atstovas Mohamedas Morsis. Nuvertus Morsį, generolas Sisi įvedė karinę diktatūrą, žiniasklaidos cenzūrą, apribojo visuomeninių organizacijų veiklą, žiauriai susidorojo su priešininkais.
Šiandien Egiptas traukia turistus ne vien praeities kultūros didybe, nuostabiu klimatu, gamtos grožiu, bet ir pigiu pragyvenimo lygiu, 100 procentų nuvertėjusia valiuta. Egipte neišprusęs turistas jaučiasi esąs didelis ponas, o tai matant kyla gailestis dėl nepateisinamai socialiai žeminamų Egipto žmonių.
Didžiausia prieštara Egipte yra didingos Senovės Egipto istorijos, kultūros, architektūros ir dabarties neatitikimas. Šiandien egiptiečiai gyvena islamo religijos šešėlyje, o Senojo Egipto praeities simboliai liūdnai atsispindi kičo mene, parduodamose faraonų, pagoniškų dievybių reprodukcijose, šiuolaikinių statinių puošyboje, masiniuose suvenyruose. Senojo Egipto kalba ir rašyba – hieroglifai (gr. šventi paveikslėliai) išlikę karalių, karalienių, didikų, karvedžių ir kt. kapaviečių sienų freskose, šventyklų akmenų raižiniuose, giminės papuošalų (kartušų) simbolikoje, yra žinomi tik egiptologijos specialistams ar egiptologijos gerbėjams.
Šiuolaikinis turistas Egipto valstybės ir kultūros istorijoje, klausydamas istoriko gido paaiškinimų, pamato 3 kultūrų mišinį – pagoniško Senovės Egipto, graikų, romėnų ir turkų, arabų užkariautojų samplaiką ir prancūzų, britų įtaką. Be specialių šios istorijos studijų ar gido palydos yra sunku perprasti Egipto valstybės praeities sudėtingumą ir istorijos raidą. Lankantis Kaire Gizos piramidėse, Kairo meno ir karo istorijos muziejuose, Luksoro Karalių slėnyje, Karnako šventykloje, stebint nuostabius Nilo upės saulėlydžius, prie Nilo upės ar kanalų nusidriekusias dirbamos žemės ir sodų oazes, automobiliu kertant dykvietes, supranti, kad esi nepaprastoje šalyje, kuri pasižymi daugialype istorija ir religija, genčių, šeimų ir tautų kraujomaiša.
Atsigręži į dabartį ir didinga istorija išnyksta. Matai paprastų žmonių skurdą, kasdienę kovą už būvį, taksi vairuotojų ginčus dėl kiekvieno kliento, policijos patikros postus, draudimą įžengti į oro uosto pastatą, jei nevyksti į kelionę, religinius apribojimus moterims musulmonėms, augančius mokesčius už elektrą ir vandenį…
Matai ir tai, kaip Vakarų Europos ir postsovietinių šalių piliečiai perka Egipte butus, juos išnuomoja ar kurį laiką gyvena patys. Įgyja žemę, stato joje namus ir patogiai leidžia senatvę, pigiai apsipirkinėja. Stebi ir tai, kaip smagiai leidžia laiką viešbučių turistai, kurie neiškiša nosies iš viešbučio teritorijos, nes joje yra prabangios parduotuvės, įvairios paslaugos ir galimybė persivalgyti „viskas įskaičiuota“ programoje.
Mėnesį praleidus Šarme viskas pabosta, imu svajoti apie gaivų ir drėgną, miškingos Lietuvos orą, tačiau žinau, kad ateis lietuviškasis ruduo ir aš vėl vyksiu į Saulės nušviestą kraštą pabūti su savimi.