FILOSOFIJA NĖRA KVAILYBĖ

tekstas: Živilė Filmanavičiūtė

Jonas Čiurlionis – garsaus kompozitoriaus ir dailininko K. M. Čiurlionio brolio Jono anūkas; filosofas, mokslų daktaras, dėstantis Vilniaus universitete; vokalas ir pagrindinė gitara roko grupėje (neegzistuojančio žodžio – „dangūs“ – pavadinimu) „The Skys“. Tačiau tai tik lakoniškas kalbinto asmens apibūdinimas, jokiais būdais neapimantis šios asmenybės visumos.

Keliate opius klausimus, susijusius su filosofo samprata: Kuo skiriasi filosofas nuo ne filosofo, nuo filosofijos mokslų daktaro; ar iš viso dar yra filosofų; ar egzistuoja šiuolaikinis filosofinis gyvenimo būdas?“ ir pan. O Jūs pats ar jaučiatės esąs filosofas? Papasakokite apie savo gyvenimo būdą?

Labai paprastas klausimas. Filosofą nuo kitų skiria tai, kas yra aiškiai apibrėžta pačiu Filo-Sofijos pavadinimu. Tai yra pats esmingiausias ir pirmas žingsnis, ką reikia suvokti. Tik aiškiai supratęs, kas yra filosofija, gali tapti filosofu, nebent esi gimęs juo. Nemanau, kad kas nors turi teisę uzurpuoti filosofiją, ar tai būtų akademinės institucijos, ar pavieniai filosofai, leidiniai ir žurnalai, mokslų akademijos. Todėl buvimas filosofu nepriklauso nuo mokslinių laipsnių ar pedagoginių vardų, publikacijų, interviu ir PR skaičių, madingumo, darbovietės prestižiškumo ir kitų bereikšmių dalykų. Filosofija nėra kvailybė. Ji nėra intrigavimas, neapykanta, kova dėl galios, postų, įtakos, kitų menkinimas, susireikšminimas, nihilizmas, prestižas, pinigų kalimas, korupcija ir t. t. Ar yra filosofų? Taip, keletas dar yra. Ar aš jaučiuosi esąs filosofas? Nemanau, kad buvimas filosofu priklauso nuo jautimosi filosofu. Labai viskas paprasta – arba esi, arba nesi. Aš toks gimiau ir nieko nebegaliu pakeisti. O gyvenimo būdas mano labai paprastas – filosofinis.

Deleuze‘as su Guattari rašo apie šiuolaikinį pasaulį, tapusį chaosu; jiems daugybiškumas, heterogeniškumas – pagrindiniai filosofijos principai, o mąstymas – rizominis – lyg trumpalaikė atmintis, kaip žolė, auganti neįdirbtose erdvėse, užpildanti tuštumą, peržengianti ribą ir nesiliaujanti judėti, tęstis – nykti ir atsinaujinti. Jūsų nuomonė apie Deleuze‘o su Guattari kūrybą? Ar ji antifilosofiška? Kodėl?

Nemanau, kad filosofija yra tai, kas atmeta filosofiją. Intelektualinių pezėjimų buvo visais laikais, ypač tarp literatūrinių gebėjimų turinčių žmonių. Todėl daug kas Prancūzijoje, Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse neskiria filologijos nuo filosofijos, nors tai nėra tas pats. Filosofija nuo pat Talio laikų buvo transcendentinė metafizika. Bet kas, kas atmeta ją, atmeta pačią filosofiją. Noriu atkreipti dėmesį, kad metafizikos kritika dar nereiškia jos atmetimo. Tačiau norint ją kritikuoti reikia labai aiškiai suvokti, kas ji yra ir ką ji teigia. Todėl bet kas, kas skelbiasi filosofija, tačiau savo esme yra antifilosofiška, manęs nedomina.

Pasirodė, jog Jūsų mėgstama tema – pasaulio pabaigos ir amžinumo dilema. Ar patį Jus jaudina filosofijos likimas (mirtis), ar tiesiog apie tai kalbate, nes tai madinga dabar, gyvenimo po apokalipsės, filosofinė problema?

Mano mėgstama tema yra meilės išminčiai tema. Mano interviu apie pasaulio pabaigą buvo įrašytas, berods, dar prieš 2012 m., kada kai kurie tikėjosi pasaulio pabaigos. Aš nematau filosofijos mirties ir manęs nejaudina jos likimas, nes nors ir visi nyčistai, pozityvistai, kontinentalistai, hermeneutai, orientalistai, empiristai, marksistai ir kas tik nori ją laidojo, ji kaip gyva, taip gyva. Man atrodo, kad dažnai noras laidoti filosofiją atsiranda iš ideologinės kovos, iš noro uzurpuoti filosofiją, tapti filosofu, geriausia – madingiausiu, skaitomiausiu, reikšmingiausiu filosofu. Visa tai susiveda į tuščią garbėtroškiškumą, kuris neturi nieko bendro su filosofija. Beje, nuostabu matyti, kaip šiuolaikiniai fizikai ir mokslo filosofai grįžta prie metafizikinių problemų, o pozityvizmas mirė nebent palaidojęs pats save, nors, beje, jie patys skelbė, kad nėra filosofai. Tas pats laukia, manau, ir kitų „laidojimo rūmų atstovų“.

Vilnius, 2022 m.

Trečioji Kanto antinomija skelbia: „Tezė: pasaulyje egzistuoja laisvos priežastys. Antitezė: nėra jokios laisvės, viskas yra gamta.“ Kurią pusę palaikytumėte Jūs – tezės ar antitezės? Kodėl?

Kantas Grynojo Proto antinomijas aiškiai išsprendžia „Praktinio proto kritikoje“.

Ketvirtoji Kanto antinomija: „Tezė: pasaulio priežasčių eilėje yra tam tikra būtina esybė. Antitezė: šioje eilėje nėra nieko būtino, viskas joje atsitiktina.“ Ką pasirinktumėte, tezę ar antitezę? Kodėl?

Tas pats atsakymas, kaip ir 4-ame klausime – reikia skaityti abi „Kritikas“.

Esate filosofas – roko muzikantas. Sakoma, kad muzika gydo. Ar rokas gydo?

Priklauso nuo muzikos. Psichologinį ir fiziologinį muzikos poveikį pastebėjo ne vienas filosofas dar labai seniai. Todėl aiškiai ir aprašė, kurios dermės, intervalai naudotini ir kurie turi žalingą poveikį. O rokas tėra tik žanras.

Ar tai, kad esate filosofas, jums trukdo ar padeda muzikuoti? Muzika ir filosofija – tai tie patys ar skirtingi talentai?

Nei padeda, nei trukdo. Man muzika yra neatskiriama nuo filosofijos, ir atvirkščiai. Kaip ir medicina, matematika, fizika, politika, siela, šiaip Viskas. Aš nesuvedu muzikos ir filosofijos į žmogiškuosius talentus. Yra kur kas daugiau.

„The Skys“ muzikinio albumo viršelis

Interneto folklore sklando filosofo Alberto Schweitzerio posakis: „Yra du būdai, kaip pamiršti gyvenimo rūpesčius, tai muzika ir katės.“ Kad mylite muziką, kaip ir suprantama, o ar mylite gyvūnus – kates, šunis?

Aš pridėčiau prie muzikos ir kačių dar galvą, nuo kurios ir priklauso dauguma „gyvenimo rūpesčių“. Visus gyvūnus myliu, pats auginu du šunis. Dar myliu žmones ir augalus, ir žuvis, ir paukščius, ir net akmenis.

,,Kaip muzikologijoje nėra muzikos, kaip meno istorijoje nėra meno, taip filosofijos tyrime – vis tiek, koks jis būtų – nėra filosofijos,“ – rašė lietuvių filosofas Antanas Maceina. Gal galėtumėte praplėsti šią mintį, o galbūt oponuotumėte?

Filosofija nėra lokalizuota kažkame. Filosofijai reikalingas holistinis požiūris. Viskas priklauso nuo filosofijos tyrimo. Jei tai yra bibliotekininko, redaktoriaus, istoriko ir pan. tyrimas, gali būti, kad jame nėra filosofijos. Jei tai yra tyrimas, norint geriau suprasti, išsiaiškinti, atrasti, siekti išminties, tobulėti, tada jis yra pilnas filosofijos. Dažnai Lietuvoje yra daroma skirtis tarp Filosofijos ir Filosofijos istorijos – daugmaž viskas, kas buvo klasikoje – tai istorija, o viskas, kas šiuolaikiška – tai jau filosofija. Mąstantis suvoks, kad tai yra nesąmonė. Filosofija nepriklauso nuo „leidimo metų“, „cituojamumo dažnių“. Graikams nekildavo tokių nesąmoningų „problemų“. Aristotelis galėjo atkartoti ne vieno filosofo mintis, kritikuoti ir sutikti su jomis, tuo pat metu būdamas filosofas. Kai nagrinėji Platoną, ar tai yra filosofija ar filosofijos tyrimas? Jei pritari kitų filosofų mintims, tai yra filosofija ar filosofijos tyrimas? Maceina yra teisus tik tiek, kiek išminties meilės tyrimas pats nėra meilė, tačiau tiek, kiek jis yra meilė, tiek jis yra ir filosofija.

„Muzika – tai ne menas,“ – Arvydo Šliogerio verdiktas. Anot filosofo, muzika pasižymi haliucinuojančiomis galiomis, ji gundo, joje „esama kažko siaubingo. Pirmiausia kelia siaubą tironiška muzikos prigimtis. Muzika pavergia mane ir paraližuoja bet kokį pasipriešinimą,“ – rašo jis savo veikale „Būtis ir pasaulis“. Kaip Jūs konfrontuotumėte tokiai filosofo minčiai?

Apolonas su mūzomis gal įsižeistų? Viskas priklauso nuo muzikos. Nežinau, kokios muzikos klausė Arvydas Šliogeris, rašydamas šias mintis, tačiau klausant kai kurios, taip vadinamos muzikos, aš joms visiškai pritarčiau. Kita vertus, ta muzika, kuri yra menas, ji nėra tik menas, ji yra daug daugiau – ji yra mokslas (matematika, fizika), psichologija, filosofija…

THE SKYS gimtadienis, 2013 m. Renatos Drukteinytės nuotr.

Esate garsaus dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio giminaitis, ar  jaučiate savyje kažkokią dalelę jo dvasinio prado, kūrybinio genijaus? Kokią įtaką padarė Jums jo asmenybė?

Nelabai man patinka apie tai kalbėti. Manau, kad kiekvienas kažką turi iš savo protėvių. Atrodo, kažkokie genetikai tą nagrinėja? Lyg DNR? O įtaką padarė ganėtinai nemažą ir ne man vienam. Pirmiausia, savo paprastumu – jam nereikėjo snobiško prestižo ir visų tuštybių. Jam nusispjaut buvo į titulus, diplomus, elitus, poniučių kvailybes ir pan. Šia prasme jis buvo tikras filosofas. Paskui, savo gilumu – jis užčiuopė tokius dalykus, prie kurių nepavyko prisiliesti daugeliui kitų, taip vadinamų, menininkų. Todėl, bet kokie lyginimai su Malevičium ar Munchu, neturi jokios prasmės. Toliau, savo globalia pasauline ir transcendentine žiūra, kuri iškelia jį virš bet kokio nacionalinio konteksto. Labai dažnai mūsų krašte tvyro dvi tendencijos interpretuojant MKČ: 1) „lietuviškos mūkelės“, kuri Čiurlioniui bando uždėti Žemaitės kaukę; 2) orientalistinė. Akivaizdus Čiurlionio nesupratimas. Tiesa, Čiurlionis žavėjosi lietuvišku folkloru, kultūra ir buvo jos žiburys, tačiau jį domino tai, kas slypi už to, į ką nurodo folkloras, jį domino lietuvių tautos, pasaulio dvasia, giluminiai klodai, o ne harmonizuotos estradinės liaudies dainos. Tie, kas mato tik Dzūkijos pušeles jo paveiksluose, nemato nieko. Jo nedomino piramidės kaip tokios, ar šambalų paieškos, žalčiai ar sfinksai, kalnai, debesys. Todėl jo lyginimas su Rerichu, japonais taip pat beprasmis. Čiurlionio kūryba peržengia orientalizmo-oksidentalizmo, nacionalizmo-globalizmo dichotomijas. Ji kalba apie tai, kas yra aprašyta „Timajuje“, tai, kas galioja ir Graikijoje, ir Egipte, ir Indijoje, ir Lietuvoje…

Kokia knyga yra jums kultinė?

 Platono „Puota“.

Ar dar yra kažkas, ko nepaklausiau, ir Jūs būtinai norėtumėte tai pasakyti garsiai?

Norėčiau pasakyti garsiai tylą.

……………………………………

 

 P.S. Pirmą kartą interviu buvo publikuotas svetainėje www.filosofija.info 2018 m. vasario 5 d.

Izraelis, 2018 m. Nuotraukos iš asmeninio J. Čiurlionio archyvo