Gamta ir tikėjimas scenografo Liudo Truikio kūryboje
tekstas: Rasa ir Dalia Bieliūnaitės
Tarpukario ir pokario Lietuvos scenografas Liudas Truikys užaugo nuošaliame Žemaitijos vienkiemyje Pagilaičių kaime tarp miškų, pievų, dirbamų laukų ir juos pripildžiusių lietuviškų dainų. Prieš gerą šimtmetį, kada kiekvieną lietuvio darbą lydėdavo daina, jis, lakstydamas po laukus ir stebėdamas gamtą, buvo sužavėtas palei ežerą augančių medžių ritmo. Tai buvo pirmas kartas, kai būsimas dailininkas pajautė vaizdo ir garso dermę, vėliau įkvėpusią jį menų sintezės paieškoms, kurioms Liudas paskyrė visą gyvenimą.
Liudas Truikys ir Antanas Dakinevičius Vilniaus operos ir baleto teatre Dž. Verdžio operos
„Don Karlas“ pastatymo metu
Žemaičiai savo dainas vadindavo giesmėmis dėl jų lėtumo ir ištęstumo. Dailininkas prisimena, kaip būdamas mažas berniukas, rytais girdėdavo mamą giedant, kai ji kurdavo ugnį. Ji sakydavo, kad tai giesmės skirtos Gabijai, kurias išmoko iš savo giminės moterų. L. Truikio šeimoje senasis baltų tikėjimas buvo persipynęs su krikščionybe. Be ūkininkavimo jo tėtis užsiimdavo dievdirbyste: dekoruodavo bažnyčių altorius, droždavo šventųjų skulptūras. Mažajam labai patikdavo stebėti tėvo darbą, jį vesdavosi kartu ir net nosies galiuką paauksuodavo, kad ir jis jaustųsi prisidėjęs. Kadangi tuo metu buvo įprasta jauniausią sūnų paskirti dvasininko keliui, taip buvo nutarta ir dėl Liuduko.
L. Truikys savo namų balkone 1978 m. Fotografas Rimantas Dichavičius
Tačiau visi šeši šeimos vaikai ne tik traukdavo liaudies dainas, bet ir mokėsi skambinti fortepijonu. Jų muzikos mokytojas, pastebėjęs, kad Liudas turi absoliučią klausą, pasiūlė tėvams leisti jį įkompozitorius, kurti bažnytinę muziką ir tarnauti Dievui panaudojant savo talentą. Tėvas pritarė šiam pasiūlymui ir Liudas buvo išsiųstas į Telšių gimnaziją pasiruošti kompozitoriaus studijoms. Čia jis sutiko, kaip pats sakydavo, savo pirmą didį mokytoją – Vydūną. Ši asmenybė padarė didelę įtaką dailininko gyvenimui ir kūrybai. Smalsus jaunuolis buvo sužavėtas juo ir jo skleidžiamomis idėjomis, stengėsi kiek galėdamas daugiau prisisemti iš šio išskirtinio žinių ir išminties šaltinio. Vydūnas mokė savo mokinius stebėti gamtą, atvėrė jiems platesnį tikėjimo suvokimą. Iš jo L. Truikys išmoko rimtai ir atsakingai žiūrėti į savo gyvenimo ir kūrybos kelią ir šį požiūrį perdavė savo studentams.
Filosofas, rašytojas, dramaturgas, publicistas ir kultūros veikėjas
Vilhelmas Storosta (slapyvardis Vydūnas) per Sekmines kalba Rokiškio
gimnazijos moksleiviams, mokytojams ir jaunimui Serapiniškio pamiškėje. 1923 m. (RKM-9757)
Besimokydamas gimnazijoje Liudas nusprendė, kad nori būti ne kompozitoriumi, o sakralinio meno kūrėju. Antrą kartą gavęs tėvo palaiminimą išvažiavo į Kauno meno mokyklą studijuoti tapybos. Kaune jis atrado dar vieną savo didį mokytoją – M. K. Čiurlionį. Dailininkas prisimena, kad atėjęs į sales, kur buvo iškabinti paveikslai, jis suprato pamatęs tai, ką su broliais ir seserimis grodavo visą vaikystę. Muzikinio skambesio, didingų gamtos reiškinių ir pagarbaus tikėjimo jausmo persmelkti Čiurlionio kūriniai sustiprino jo norą tęsti muzikos ir dailės vienovės paieškų kelią.
Besimokydamas gimnazijoje Liudas nusprendė, kad nori būti ne kompozitoriumi, o sakralinio meno kūrėju. Antrą kartą gavęs tėvo palaiminimą išvažiavo į Kauno meno mokyklą studijuoti tapybos. Kaune jis atrado dar vieną savo didį mokytoją – M. K. Čiurlionį. Dailininkas prisimena, kad atėjęs į sales, kur buvo iškabinti paveikslai, jis suprato pamatęs tai, ką su broliais ir seserimis grodavo visą vaikystę. Muzikinio skambesio, didingų gamtos reiškinių ir pagarbaus tikėjimo jausmo persmelkti Čiurlionio kūriniai sustiprino jo norą tęsti muzikos ir dailės vienovės paieškų kelią.
M. K. Čiurlionis „Fuga“, 1908 m. Popierius, tempera, 72,6×62,2
Studijų pabaigoje dailininkui atsirado galimybė vykti studijuoti į Paryžių. Studijos Žiuljeno meno akademijoje jo nesudomino, dėl to Liudas tobulinosi savarankiškai: lankydamasis muziejuose, bažnyčiose ir teatruose – čia jis atrado operą. Pajutęs jos galią ir paveikumą žiūrovui bei sužavėtas to, kaip ši meno kryptis gali sujungti muziką ir dailę, menininkas nusprendė visą savo gyvenimą paskirti tos dermės tobulinimui. Jis atsidavęs siekė kurti tokias scenografijas, kurios ne papildytų, bet pratęstų scenoje skambančią muziką.
L. Truikys ir Antanas Dakinevičius Vilniaus operos ir baleto teatre Dž. Verdžio operos „Don Karlas“ pastatymo metu
Kartu su savo gyvenimo ir kūrybos drauge operos soliste Marijona Rakauskaite jie matydavo muzikos ritmą visoje gamtoje. Menininkai apsigyveno buvusiame Ąžuolyno šlaite, skendinčiame žalumoje, tarp tuo metu retai išsimėčiusios tarpukario architektūros namelių.
L. Truikio darbo kambarys memorialiniame muziejuje, 2021 m. Fotografas Rymantas Penkauskas
Taip gyvendami jie turėjo nevaržomą laisvę stebėti pro langus atsiveriančią panoramą ir kartu ieškoti, kaip Liudo kūryboje perteikti ritmą, kurį matė net medžių šakų išsidėstyme. Šiame tarpukarinio namo bute buvo įkurtas šių abiejų asmenybių memorialinis muziejus.
L. Truikys su M. Rakauskaite prie operos „Turandot“ dekoracijų.
Kūrėjai įkvėpimo sėmėsi ir iš įvairių kultūrų, religijų meno. Jie gyveno apsupti rytietiškų dievybių statulėlių, tapybos darbų, persiškų kilimų, gausios daugiakalbės bibliotekos, pripildytos įvairių tautų meno knygų. Garbingą vietą šioje kolekcijoje užėmė ir senųjų lietuvių drožinėtos šventųjų skulptūrėlės. Namuose pristatęs pasvirusių jo vadinamų smutkelių, Liudas pabrėždavo, kad jie savo palinkimu atspindi kosminę vibraciją. Kadangi gamtoje dėl natūralių sąlygų liaudies menas dažniausiai pakrypdavo, scenografas sakydavo, kad tai be galo reta, jog kuris šventasis stovėtų taip tiesiai, kaip jo mėgstamiausia Jėzaus Nazariečio skulptūra, kur jis pavaizduotas stovintis ant visatos centro.
L. Truikys savo namuose prie Jėzaus Nazariečio skulptūros. Fotografas Algimantas Žižiūnas
Savo mokinius Liudas taip pat kviesdavo eiti į muziejaus saugyklas grožėtis senuoju lietuvių menu, įkvėpti jo kvapo, ragindavo klausytis senųjų lietuviškų dainų, kuriose vis dar išlikusi tautos dvasia. Jis pabrėždavo, kad tik besidomintis savo tautos kūryba žmogus gali išaugti kaip tvirtai įsišaknijęs medis, į kurį vėliau galima skiepyti kitų kultūrų šakas.
L. Truikio namų svetainė su pasvirusiomis liaudies meno skulptūrėlėmis. 1986 m.
Fotografas Arūnas Baltėnas
Skrupulingai kreipdamas teptuko kotą dailininkas ieškodavo savo mėgstamiausių kompozitorių, Dž. Verdžio, G. Pučinio muzikos pratęsimo ir atvaizduodavo tai įtemptai pasvirusiomis linijomis dramatiškuose raudonos ir mėlynos spalvų deriniuose, juodos ir baltos kontrastuose. Sakydavo, kad tie ieškojimai gali tęstis be galo, tol kol neįsižiebdavo ugnelė, kurios vedamas jis jau galėdavo savo pajutimus perteikti popieriuje. Su juo dirbę žmonės pasakojo, kad jis kruopščiai apspręsdavo ne tik pačią scenografiją ir kostiumus, bet ir atlikėjų sceninį judesį, kuriam kintant, tiksliai parinktas apšvietimas atsispindėdavo nuodugniai sužiūrėtose detalėse.
L. Truikys prie Džiuzepės Verdžio operos „Traviata“ dekoracijų. Premjera įvyko Kauno muzikiniame teatre 1966 09 24. Kairėje scenos darbininkas Vytautas Lukėnas.
Deja, šiai meno šakai laikas nėra gailestingas. Ne tik popieriuje išlikę scenografijų eskizai, bet net ir nufilmuoti spektaklių vaizdai negali perteikti to, ką žiūrovai galėdavo pajusti girdėdami ir matydami šviesų, spalvų, formų bei figūrų žaismą dėmesingai sustatytame L. Truikio teatre. Tačiau tas pojūtis išliko žmonių atmintyje. Į memorialinį menininkų namų muziejų vis dar užsuka lankytojai, turėję galimybę gyvai stebėti operas, kuriose skambėjo ne tik muzika, bet ir ją pratęsusios Liudo scenografijos. Kai kurie netgi pasakoja, jog scenos uždangai prasivėrus, publika pakildavo savo vietose ir pradėdavo ploti jau vien tik atsivėrusiam vaizdui. Šie pasakojimai ir akyse įsižiebiančios ašaros yra autentiškiausias Liudo Truikio talento įrodymas.
