Genčių miestas

Itališki aidai airių uoste¹

1912

Golvėjus, rugpjūtis

Tingusis dublinietis, kuris mažai keliauja ir pažįsta savo gimtąją šalį tik iš nuogirdų, tiki, jog Golvėjaus gyventojai yra ispanų giminės palikuonys ir kad jis negalėtų žengti nė keturių žingsnių tamsiose Genčių miesto gatvėse nesutikęs tikro ispaniško tipo žmogaus, gelsvai žalia veido oda ir juodais žvilgančiais plaukais. Tas dublinietis – ir teisus, ir neteisus.

Mūsų dienomis Golvėjuje juodos akys – retai pasitaikančios, juodi žvilgantys plaukai – taip pat, kadangi labiausiai paplitę rusvai gelsvi² Senieji ispaniški namai virsta griuvėsiais, kuokštai piktžolių auga išsikišusiuose erkerių languose. Už miesto sienų kyla priemiesčiai – nauji, ryškūs, nesiskaitantys su praeitimi, – bet jums reikia tik minutėlei užmerkti akis prieš šitą įkyrią modernybę, kad pamatytumėte istorijos sutemose „ispanišką miestą“. Jis guli išsibarstęs ant nesuskaičiuojamų salelių, išraižytų upokšniais, kriokliukais, vamzdynais ir kanalais žemesniajame plačios Atlanto vandenyno įlankos gale, kur galėtų nuleisti inkarus visas britų karinis jūrų laivynas.

Įlankos įplaukoje trys Arano salos, gulinčios ant pilkų vandenų kaip miegantis banginis³
, formuoja natūralų bangolaužį, sumažindamos Atlanto bangų galią. Nedidelis pietinės salos švyturys meta į vakarus silpną šviesos spindulį – paskutinį Senojo pasaulio pasisveikinimą su Naujuoju, – ir atkakliai kviečia, tačiau veltui, užsienio komersantą, kuris jau daugelį metų nepasirodo netoli šių vietų.

* * * *

O vis dėlto viduramžiais šiuos vandenis raižė tūkstančiai užsienio laivų. Užrašai siaurų gatvių kampuose užfiksuoja miesto ryšius su lotyniška Europa: Madeira Street, Merchant Street, Spaniards Walk, Madeira Island, Lombard Street, Velasquez de Palmeira Boulevard.

Oliverio Cromwell‘io korespondencija įrodo, kad Golvėjus buvo antras pagal svarbumą Jungtinės Karalystės uostas ir pagrindinė ispanų ir italų gamybos rinka visoje Karalystėje.

Pirmą keturioliktojo amžiaus dešimtmetį Florencijos pirklys Andrea Gerardo buvo valdžios mokesčių rinkėjas, o septynioliktojo šimtmečio oficialių asmenų sąraše randame pavardę Giovanni Fante⁴. Pats miestas turėjo sergėtoją šventą Nikolą [Nicholas] iš Bario [Bari], jūreivių ir kūdikių patroną, o tame taip vadinamame „koledžo antspaude“ [‘seal of the college’] regime panašumą į jį. Popiežiaus pasiuntinys kardinolas Rinuccinis⁵
atvyko į Golvėjų kankinio karaliaus išmėginimo metu ir iškėlė virš miesto popiežiaus vėliavą. Dvasininkija bei religiniai ordinai atsisakė pripažinti jo valdžią, taigi karštasis kardinolas sudaužė varpą Karmelitų bažnyčioje ir prie durų pastatė du kunigus iš savo palydos – kad užkirstų kelią anų ištikimiesiems.

Šventojo Nikolo parapijos namai lig šiol saugo oficialų kito vidurinių amžių italų prelato⁶ dokumentą – visiems žinomo Bordžijos⁷
rankraščio originalą. Ten pat saugomas ir toks kurioziškas dokumentas, paliktas šešioliktojo šimtmečio italų keliautojo; jame autorius teigia, kad nors apkeliavo visą pasaulį, jam niekad neteko vienam žvilgsny išvysti tai, ką regėjo Golvėjuj – kunigą, iškeliantį Ostiją, gaują vilkų, persekiojančių elnią, laivą, įplaukiantį į uostą su visomis iškeltomis burėmis ir lašišą ore, persmeigtą ietimi⁸.

Beveik visas vynas, importuojamas į Jungtinę Karalystę iš Ispanijos, Portugalijos, Kanarų salų ir Italijos, pereidavo per šį uostą; metinis importas sudarydavo iki 1500 tanų⁹, tai yra beveik dviejų milijonų litrų¹⁰.

Ši prekyba buvo tokia svarbi, jog Olandijos vyriausybė pateikė pasiūlymą, kad ji gali nupirkti didelį žemės ruožą netoli miesto ir užmokėti už jį padengdama visą šį plotą sidabro monetomis. Bijodami užsienio konkurencijos, Golvėjaus pirkliai įpareigojo savo pasiuntinį atsakyti, kad jie priimtų tą pasiūlymą, jei sidabrinės monetos būtų sustatytos ant žemės stačios.

Olandų atsakymas į šitą labiausiai mielą kontrapasiūlymą dar neatkeliavo.

[1] Versta iš italų kalbos, str. “La Città delle Tribù; Ricordi Italiani in un Porto Irlandese“, Il Piccolo della Sera, Trieste, August 11, 1912.

[Komentarai 1, 3, 5, 6, 7, 10, 11, 12, 14, 15, 16 – knygos JAMES JOYCE The Critical Writings of James Joyce redaktorių ELLSWORTHO MASONO ir RICHARDO ELLMANNO; kom. 2, 4, 8, 9, 13, 17 bei intarpai minėtų redaktorių komentaruose – JERONIMO BRAZAIČIO.].

[2] …gelsvai žalia… juodais žvilgančiais… rusvai gelsvi – orig. olive… raven… Titian red – pždž. alyvų spalvos… kranklio… Ticiano raudona.

[3] „They halted, looking towards the blunt cape of Bray Head that lay on the water like the snout of a sleeping whale.“ Ulysses, p. 9 (5-6) – [„Jie sustojo žiūrėdami į buką Brei Hed iškyšulį, gulintį ant vandens kaip miegančio banginio snukis.“ Ulisas 1 k., p. 20. Čia ir kitur Uliso ištraukų vertimas mano ir vertimo bendraautoriaus Sauliaus Repečkos.]. Joyce‘as taip pat naudoja šią frazę str. “The Mirage of the Fisherman of Aran“ (p. 234 žemiau).

[4] Ulise veikia „misteris J. P. Nannettis“, tuometinis (realus) Dublino lordas meras, su juo turi reikalų Bliumas, o jis pats „vakare išvyksta į Londoną paklausti apie tai Bendruomenių rūmuose“; Stivenas su Almidano Artifoni kalbasi itališkai; Moli, sopranas, koncerte atliks „La ci darem su J. C. Doiliu“; pramogautojai Ormondo bare pradeda nuo bel canto arijų.

[5] Giovanni Battista Rinuccini (1592-1653), popiežiaus nuncijus, atvyko į Airiją su pinigais ir ginklais, kad padėtų katalikams jų maište; tai įvyko valdant Karoliui I [Charles I], tam „kankiniui karaliui“.

[6] “The plump shadowed face and sullen oval jowl recalled a prelate, patron of arts in the middle ages.” Ulysses, p. 5 (1). – [„Tuklus veidas ir niūrus ovalus pagurklis šešėlyje priminė prelatą, viduramžių menų patroną.“ Ulisas I knyga, p. 16.4-5.].

[7] Popiežiaus Aleksandro VI (Roderigo Lanzol Borgia).

[8] Akyse – atgijęs vaizdas: mačiau tokią reprodukciją! Tikriausiai vėl užtiksiu…

[9] Orig. ‘tuns’ – tūrio matas – 250 galonų; 1 gal = 4 Imperinės kvortos = 8 pintos = 4,546 litro.

[10] „Ciklopo“ skyriuje, Ulisas, p. 322 (312), Pilietis skelbia: “We had our trade with Spain and the French and with the Flemings before those mongrels were pupped, Spanish ale in Galway, the winebark on the winedark waterway.“

[– „Mes prekiavome su Ispanija ir Prancūzija, ir su flamandais, kai tie mišrūnai dar buvo šunyčiai, ispaniškas alus Golvėjuj, vyno barkai tamsvyniam vandens kely.“ Mano red. Ulisas 1 k.., p. 359.].

Viduramžių Golvėjus

* * * *

Daug šimtmečių visas municipalinis ir bažnyčios valdymas buvo keturiolikos genčių palikuonių rankose, jų vardai užrašyti keturiuose metriniai netobuluose eilėraščiuose.

Pats keisčiausias ir įdomiausias istorinis dokumentas miesto archyvuose yra miesto žemėlapis, nubraižytas Lorraine‘o hercogui, kai Jo Didenybė panoro, kad jam būtų garantuota miesto didybė ypatingo įvykio proga, nes iš jo mandagiai pareikalavo paskolos jo anglų kolega, laimingasis valdovas¹¹. Tas žemėlapis, pilnas simbolinių išsireiškimų ir graviūrų, buvo sukurtas Henry‘io Joyce‘o¹², miesto Taisyklių [orig. the Canons of the city] dekano. Visos to pergamentinio dokumento paraštės užpildytos heraldiniais genčių herbais, o patsai žemėlapis – tai net truputį daugiau nei topografinė simfonija genčių skaičiaus tema. Taigi žemėlapio sudarytojas išskaičiuoja ir aprašo keturiolika bastionų, keturiolika bokštų ant pylimo, keturiolika pagrindinių gatvių, keturiolika siaurų gatvių, o tada, sklandžiai nusileisdamas į minorinę būseną, šešis sodus, šešis Dievo Kūno procesijos altorius, šešias prekyvietes ir šešis kitokius stebuklus. Tarp tų išskaičiuotų pastarųjų, faktiškai paskučiausia iš paskutinių, garbingojo dekano įtraukta ir „senoji balandinė, esanti pietinėje miesto dalyje“.

* * * *

Iš visų genčių žymiausia buvo toji Linčų [Lynches]. Per pusantro šimtmečio, praėjusio nuo miesto įkūrimo iki niokojamųjų Kromvelio [Cromwellian] kariaunos įsiveržimų, šios šeimos narys buvo užėmęs vyriausiojo magistrato¹³ postą gerus aštuoniasdešimt tris kartus.

Pats tragiškiausias įvykis miesto istorijoje buvo jaunojo Walterio Lyncho, vienintelio vyriausiojo magistrato Jameso Lyncho FitzStepheno¹⁴ sūnaus, įvykdytas 1493-iaisiais kriminalinis nusikaltimas ir kaltės atpirkimas.

Tas magistratas, turtingas vyno pirklys, tais metais keliavo į Ispaniją: kaip vieno ispano draugo, tokio Gomezo, svečias. To vyro sūnų, kiekvieną vakarą klausiusį keliautojo pasakojimų, labai patraukė tolimoji Airija, ir jis pasiprašė tėvo leidimo lydėti jų svečią, kai jis susiruoš atgal į savo gimtąją žemę. Tėvas abejojo. Laikai buvo pavojingi – keliautojai net surašydavo testamentus išsiruošdami į svetimus kraštus, žinomus ir nežinomus. Bet magistratas Lynchas garantavo jaunuoliui saugumą, ir jie išplaukė drauge.

Kai jie atvyko į Golvėjų, jaunasis ispanas susidraugavo su magistrato sūnumi Walteriu, užgaidžiu audringos prigimties jaunuoliu, kuris siekė Agnes Blake, kito kilmingo miesto piliečio dukters, prielankumo. Bet labai greitai tarp Agnes ir užsieniečio užsiplieskė meilė, ir vieną naktį, kai Gomezas ėjo iš Blake‘o namų, Walteris Lynchas, kuris tykojo pasaloje, smeigė jam į nugarą peilį, o tada iš aklo įniršio dar kiek pavilko kūną gatve ir įtempė į griovį.

Nusikaltimas buvo atskleistas, jaunąjį Walterį suėmė ir apklausė. Jo tėvas, vyriausias miesto magistratas, buvo tos bylos teisėjas. Kaip kurčias reaguodamas į argumentus apie kraujo ryšį ir galvodamas tik apie miesto garbę ir savo paties duotą pasižadėjimą, jis nuteisė nusikaltėlį mirti. Veltui jo draugai bandė atkalbinėti. Žmonės, pilni gailesčio nelaimingam jaunuoliui, apgulė teisėjo namus, tamsią ir niūrią pilį, kuri lig šiol meta šešėlį pagrindinėn gatvėn. Tačiau magistratas buvo nepermaldaujamas – net ir tada, kai budelis atsisakė įvykdyti bausmę. Tėvas ir sūnus naktį prieš egzekuciją praleido drauge kalėjimo celėje melsdamiesi iki aušros. Kai atėjo mirties bausmės vykdymo valanda, tėvas ir sūnus pasirodė namo lange. Jie pasibučiavo, atsisveikino ir tada tėvas pasibaisėjusios minios akyse pats pakorė savo sūnų, permetęs virvę per lango siją.

Seni ispaniški namai virsta griuvėsiais. Genčių pilys – nugriautos. Kuokštai piktžolių auga languose ir atviruose kiemuose. Kilmingi herbai virš vartų, iškalti jau patamsėjusioje uolienoje, beveik visai išnykę – Kapitolijaus vilkė su tais dvyniais¹⁵, tasai dvigalvis Habsburgų erelis¹⁶, Darcysų juodasis bulius, Karolio Didžiojo palikuonių. Golvėjaus mieste, rašo senas kronikininkas, karaliauja pasididžiavimo ir aistringų norų protrūkiai.

* * * *

Vakaras ramus ir pilkas. Iš tolumos už krioklio sklinda murmesys. Skamba kaip bičių dūzgimas aplink avilį. Murmesys priartėja. Šeši jaunuoliai pasirodo, grojantys dūdmaišiais, priekyje grupės žmonių. Jie praeina, išdidūs ir karingi, be kepurių, groja neaiškią ir keistą muziką. Miglotoje šviesoje tu sunkiai įžiūri žalius pledus ant dešinio peties ir kroko spalvos kiltus. Jie žengia į Konvent ev Oferings¹⁷ gatvę, ir, neaiškiai muzikai pasklindant prieblandoj, prie vienuolyno langų pasirodo vienas po kito balti vienuolių šydai.

[11] Charles II [Karolis II].

[12] Joyce‘as visada skyrė ypatingą dėmesį savo bendrapavardžiams. [Stuart Gilbert pirmojoje studijoje apie Ulisą (1930) cituoja P. W. Joyce‘ą, A Concise History of Ireland autorių; vakarų Airijoje yra JOYCES COUNTRY – DŽOISŲ KRAŠTAS; pats Joyce‘as savo straipsnyje Ireland at the Bar (1907) aprašo teismo procesą, kai „buvo suimti keturi ar penki miestiečiai, visi priklausantys senovinei Joyce‘ų genčiai“.].

[13] – arba vyriausiojo magistratų teismo (žemiausios instancijos teismo Anglijoje ir Velse) teisėjo.

[14] Turėdamas minty tos šeimos istoriją, Joyce‘as davė savo draugui Vincentui Cosgrave‘ui fikcinę pavardę „Linčas“ savo kūriniuose Menininko jaunų dienų portretas ir Ulisas. [Tik reikia žinoti, jog terminai „linčiavimas“ ir „linčo teismas“ kilo iš Amerikos Revoliucijos (1775–83) dalyvio Charleso Lyncho pavardės.].

[15] Kapitolijaus Vilkė – Romos miesto emblema.

[16] nacionalinis Austrijos herbas.

[17] orig. Convent of Offerings – pždž. Aukojimų moterų vienuolynas.

Iš anglų kalbos vertė JERONIMAS BRAZAITIS

Versta iš JAMES JOYCE The Critical Writings of James Joyce

New York: The Viking Press, 1959.

Menlo (Blake) pilis