Greitasis traukinys VILNIUS – KAUNAS
tekstas: Dijana Apalianskienė
Pasiilgsti tų dienų, kai ryte, laukdama traukinio, stovi savo miestelio perone, bet tuo pat metu lauki ir savų stebėtojų, savų žiūrovų, o ir pati esi įdėmi aplinkos stebėtoja. Prasideda eilinė diena tavo gyvenime, kuriame tu – ir aktorė, ir žiūrovė. Visada pasitempusi, nes kiti spręs apie tave iš tavo veido išraiškos ir tavo drabužėlių. Viskas išlyginta, be jokios raukšlelės – lyginta dar iš vakaro, per naktį viskas kabėjo ant kėdės, o dabar jau gražiai prigludo prie tavo kūno.
Bėgai į traukinį, skubėjai, kad nepavėluotum į tą ekspresą, tą greitąjį, neberankiojantį ,,ubagų” iš mažų pakelės stotelių. Tik Vilnius – Kaunas ir pusiaukelėje Kaišiadorys.
Edita Rudinskienė. Kaunas, žemieji Šančiai. 2015
Įsėdi į traukinį, o ten visas būrys tokių, kaip tu studenčiokų – visas vagonas tiesiog dūzgia, kaip koks bičių avilys. Visi dar pilni rytinės energijos. Bet palauk vakaro, kai važiuosi atgal į namus – visi šie
triukšmautojai ,,pukšės sau į akį”, atlošę galvas ant kietų sėdynių atlošų, kol vėliau bus pažadinti įsakmaus kontrolieriaus balso -,,bilietukusssss prašome”…
Kai kurie iš jų bus važiavę ,,zuikiais”, kiti ilgai, labai ilgai ieškos bilieto savo kišenėse. Tu pasinaudoji ta proga ir pati karštligiškai bandai susirasti savąjį bilietuką, kuris nulindęs kažkur tarp knygų, tarp suplyšusių pėdkelnių ( nežinia, kodėl tas suplyšusias pėdkelnes veži atgal namo, gal tikiesi – mama jas sutaisys), tarp pyragėlio trupinių, raktų, užrašų knygelių. Išverti visą rankinės turinį ant sėdynės, kad tik tą baltą lapelį surastum. Viskas pabyra į šalis, palenda po suolu. Tada smunki žemyn, ropoji keliais ir rankioji ant grindų pabirusius savo reikmenis, o surankiojusi vėl viską atsainiai sužeri atgal į rankinę.
Tu net ir vakare atrodai ,,šviežiai” ir tvarkingai – sėdėjai paskaitose atsargiai, vos vos pritūpusi ant kėdės kraštelio, mat bijojai suglamžyti gražųjį savo sijonėlį. Jis medvilninis, ne iš kokio krempleno. Tie krempleniniai buvo nepamainomi keliauninkės palydovai – juos dėvint, nereikėdavo bijoti, kad jie susiglamžys. ,,Bet jie nesveiki kūnui,”- kartodavo mama .
LAIKO BILIETAS. Koliažas: 2017 metų Kauno Geležinkelio Stotis
ir nuotrauka iš 1987 metų madų žurnalo RIGAS MODES
Tą dieną paskaitos Vilniaus universitete buvo ilgos, o vakare dar ir meno istorijos būrelio susirinkimas. Kalbėjote apie Šv. Jokūbo bažnyčią, jos architektūrinius ypatumus. Ten, savajame istorikų kiemelyje, po vieninteliu didžiuliu medžiu. Uždaras kiemelis – saugu, gražu, girdimumas kaip graikų amfiteatre: tyliai ištartas žodis gražiai nuvirpa stogų paviršiais ir, viršuje apsukęs ratą, vėl sliuogia žemyn.
Taigi ištraukį bilietėlį – dar porą minučių ir tau jau nebūtų reikėję jo atiduoti kontrolieriui, mat jau pasiekei savo stotelę… Vis tas student biednumas!
Bet tos kelionės tau patikdavo, visada patikdavo – jauteisi laiminga, nes buvai jauna – labai jauna ir laisva, be to, žadanti daug gero sau ir pasauliui. Tu bene vienintelė iš savo draugių jau tuomet aiškiai suvokei jaunystės reikšmę. Tu jau tada ja labai džiaugeisi ir vertinai. Tau labai patiko būti jaunai – anksti subrendusi siela suprato, kad jaunystė yra laikina…
Tu žinai – vėl kada nors pakartosi tą senąją, kažkada buvusią tokia įprastine kelionę. Būtinai pakartosi. Pirksi bilietą į abi puses ir bandysi susigrąžinti anų dienų kelionių skonį. Važiuodama spoksosi pro traukinio langus ir stengsiesi atrasti senus, į tavo atmintį įsirėžusius vaizdus. Ten viskas jau bus pakitę. Bet vis tiek tu bandysi. Tuo labiau, kad tu jauna, vis dar labai jauna.
Tik labai neseniai supratai, kad jaunystė – tai būsena, tai gyvenimo būdas.
Niujorkas
