Gydantis Vytauto Ambrazo menas

Medikas, keliautojas ir fotografas Vytautas Ambrazas gimė ir augo Lietuvoje, Kaune. Nuo 1999 m. gyvena JAV ir jau 18 metų dirba Njudžersyje spindulinės terapijos srityje. 2009 m. su kuprine ant pečių iškeliavęs į Vietnamą ir Kambodžą Vytautas atgaivino prigesusią aistrą fotografijai.

Bekeliaudamas po Indiją, Radžastane, mažame miestelyje, 2011 m. Vytautas netikėtai sutiko keliautoją ir fotografą Paulių Normantą. Akimirksniu su juo susibičiuliavo. Pauliaus įkvėptas Vytautas sugrįžo prie juostinės fotografijos. „Paulius paskatino suprasti, kad fotografuojant su juostiniu fotoaparatu daug tikresnis ryšys tarp žmogaus ir fotografijos, daug stipresnė energetika: ir prie juostelės prisilytėji, ir su nuotraukomis ryškindamas turi sąlytį, o su skaitmeniniu fotoaparatu tu prie nieko ir tikrųjų neprisilieti ir jokio tikrumo žiūrovui neperduodi,“ ‒ sako V. Ambrazas. Dabar Vytautas fotografuoja juostiniu aparatu, klasikine fotografijos technika spaudžia sidabro želatininius atspaudus ir teigia perpratęs fotografijos savastį.

Vytautas Ambrazas. Fotografija Arūno Kulikausko

Pažintis su P. Normantu suvedė ir su fotografu Arūnu Kulikausku, kuris tapo ne tik bičiuliu, bet ir sektinu pavyzdžiu, mokytoju, o fotografija – ne vien pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu, teikiančiu pilnatvę tiek pačiam autoriui, tiek jo nuotraukų žiūrovams.

Indų mergaitė. Fotografija iš V. Ambrazo ciklo „Indija. Be spalvų“

Vytauto nuotraukos spinduliuoja meile ir jautriu atidumu fotografuojamam objektui. Šiandien, kai fotografuoja beveik visi, išsiskirti, atkreipti dėmesį į savo kūrybą nelengva. V. Ambrazo nuotraukų paslaptis galbūt slypi tame, jog tai ‒ ne vien kelionių dienoraštis, bet ir paties autoriaus pasaulėjautos atspindys, kuriame užčiuopta akimirkos amžinybė. Neatsitiktinai kartą parodų ciklo pristatymo Kaune, „Villa Kaunensis“ parodų salėje, metu viena iš lankytojų prisipažino jaučianti fotografijose tam tikrą viršlaikiškumą, kai ir nežinia, ir nesvarbu, kada daryta fotografija, nes ji amžiams įprasmino tą akimirką, kada užgimė. Šį nepavaldumo laikui pojūtį kuria ir nuotraukų monochromiškumas, jautri pilkų ir juodai baltų tonų sąveika. Paklaustas, kodėl tokioje spalvingoje šalyje fotografuoja juodai-baltai, autorius atsako, jog kai nuotrauka netenka spalvų, ji  verčia į tą patį pažvelgti kitaip ‒ įprastai mes nesame pratę gyventi bespalviškume, tad tai nauja patirtis, gimdanti naują žvilgsnį ir naujus atradimus. Eliminavus fotografijos spalvas, lieka paprastumas, išryškėja kompozicija, atsiveria esmė.

Upė. Fotografija iš V. Ambrazo ciklo „Indija. Be spalvų“

2010 m. vienoje pirmųjų kelionių po Indiją, Thar dykumoje V. Ambrazas susibičiuliavo su klajoklių muzikantų šeima, kuri keliaudama per kaimus rengdavo religinius-muzikinius, visą naktį trunkančius spektaklius. Ilgainiui Vytautas tapo šeimos dalimi ‒ buvo atlikta netgi savotiška įsūnijimo ceremonija ir nuo tada jis aplanko šiuos indus beveik kasmet. Jie – vieni V. Ambrazo fotografijų personažų, reikšminga jo kūrybos, o kartu ir gyvenimo dalis.

Klajoklių muzikantų, „įsūnijusių“ Vytautą Ambrazą, pora. Fotografija iš V. Ambrazo ciklo „Indija. Be spalvų“

Fotografuojant V. Ambrazą domina indų santykis su religija, su Dievu, o svarbiausia ‒ su paprastumu. Šiandien pasauliui besivystant beprotišku tempu, nuolatiniame lėkime nugrimzta esminiai egzistencijos dalykai ‒ dvasingumas, tikrumas, glaudus tarpusavio ryšys, o sustojusiame Indijos laike, jos paprastume išsigrynina tikrieji vidiniai žmogaus poreikiai, numalšinamas dvasinis alkis, pajuntamas dėkingumas už buvimą šioje akimirkoje.

Palapinių miestelis. Fotografija iš V. Ambrazo ciklo „Indija. Be spalvų“

Dėl šios priežasties Vytautas kelionėms renkasi ne Indijos didmiesčius, o atokesnes kaimo vietoves ar piligrimystės vietas. „Net nežinau, ko ieškau, tiesiog vaikštau ten nieko nepametęs ir vis grįžtu vėl ir vėl į tą paprastumą prisiliesti prie pačių šaknų, ‒ apie savo keliones į Indiją pasakoja V. Ambrazas ir priduria, – pasaulyje viskas vyksta beprotišku greičiu, o Indijoje laikas tarsi sustoja. Gyvenimas lėtesnis, paprastesnis. Žmonės labiau jaučia ryšį vieni su kitais. Ir pagalbos ranką prireikus vieni kitiems ištiesia vos prireikus. Patys nieko neturėdami, jie dar sugeba su kitu pasidalinti. Pas mus tuo tarpu daugiau susvetimėjimo, oficialumo, atstumo, kito negirdėjimo ir nematymo. Dažnas, kas galėtų važiuoti traukiniu, čia vaikšto pėsčiomis, kad gyvenimas neprabėgtų lyg pro važiuojančio traukinio langą, kad spėtum pamatyti, kaip upelis teka, išgirsti, kaip paukštelis čiulba…“

Mergaitė traukinyje. Fotografija iš V. Ambrazo ciklo „Indija. Be spalvų“

Fotografijų ciklo „Indija. Be spalvų“ pristatyme vienas lankytojas fotografo klausė:

– Ar keliauti Indijoje saugu? Ar nenutiko kokių įvykių?

–  Visų pirma tai aš ten ir važiuoju būtent įvykių, – juokėsi fotografas ir čia pat pridūrė, kad visgi Indijoje jaučiasi saugiai. Mažiau saugu gal didesnėse vietovėse, bet Vytautas kelionės tikslu dažniausiai renkasi mažus kaimelius, kur žmonės nori bendrauti, yra draugiški. Jie visi šypsosi, visi švyti. O tie gerieji „įvykiai“, kurių fotografas ieško Indijoje – labiau vidiniai atradimai. Ir pati kelionė savo esme vidinė, nors drauge ir labai reali.

Indas prie traukinio bėgių. Fotografija iš V. Ambrazo ciklo „Indija. Be spalvų“

Kiekviena V. Ambrazo nuotrauka pasakoja istoriją, dažniausiai atsitiktinai autoriaus pamatytą visai to nesitikint, o kadras būna neplanuotas, nepozuotas ir vienas vienintelis (išskyrus gal tik prorečiais kokiems nors statiniams vaizdams daromus kelis kadrus). Ir nors, anot R. Dichavičiaus, atsitiktinėmis situacijomis paremta fotografija retai teįstengia priartėti prie tobulo formos sprendimo, be kurio nėra meno, visgi drįsčiau V. Ambrazo nuotraukas vadinti menu: estetišku, įtraukiu ir paveikiu. Juodai baltame kolorite išryškėjusi formų gelmė čia užgauna emocijas, kompoziciniai sprendimai estetiškumu glosto akį, o turinio gelmė gydo sielą.

Berniukas su kupranugariu. Fotografija iš V. Ambrazo ciklo „Indija. Be spalvų“

Žiūrint į Vytauto nuotraukas užplūstantis pilnatvės pojūtis veikiausiai tėra tik menkas atgarsis tos pilnatvės, kurią justum pats būdamas Indijoje. Ir vis tiek tai labai stiprus potyris kiekvienam stebinčiajam. Potyris, dėl kurio trūkumo šiandienos skubančiame pasaulyje dažnai tarsi subyrame. Daugeliui turbūt pažįstamas jausmas, kai norisi stabtelėti savęs išsibarsčiusio susirinkti. O jei dar ilgai šį jausmą ignoruojame, tai byrame vis labiau ir fiziškai, ir dvasiškai. Liaudyje kartais sakoma, jog ligas Dievas atsiunčiąs stabtelėjimui, grįžimui prie savo esmės. Žiūrint į V. Ambrazo kūrybą, dingteli mintis, jog šios fotografijos ‒ ne tik menas ir ne tik paties Vytauto kelionė „prie šaknų“. Kartu tai ir mediko – spindulinės terapijos specialisto – duoklė, alternatyvus dvasinę pusiausvyrą grąžinantis vaistas savo pacientams.

Indiška būtis. Fotografija iš V. Ambrazo ciklo „Indija. Be spalvų“