„Gyvenimas tarp uniformų – kaip Kaunas su sovietine kariuomene sugyveno”

Pro mano namo langus atsiveria vaizdas į vieną iš trijų Aukštosios Panemunės karinių miestelių. O šimtamečiame bufete saugomame sename nuotraukų albume – kareivių nuotraukos. Kai kurios jų yra visai svetimų žmonių… Bandymas išsiaiškinti, kodėl tos fotografijos atsidūrė šeimos albume, atveda iki tyrimo apie kareivinių įtaką Kauno gyvenimui.

XIX a. pab. apraizgiusi  Kauną fortais, įtvirtinimais, kareivinėmis ir kitos paskirties pastatais, Kauno tvirtovė neišvengiamai užėmė svarbią vietą tiek miesto urbanistikos raidoje, tiek gyventojų mentaliteto vystymesi. Šis darinys atspindi ir krašto istorijos vingius, matome po kareivinių stogu gyvenusias skirtingų valstybių  kariuomenes. Skirtingas buvo ir jų santykis su vietos bendruomene. Caro laikais kareivinės ypač pakeitė miesto karštovaizdį, mat buvo kertami medžiai, tiesiami keliai, tuščiuose plotuose statomi raudonų plytų pastatai. Tarpukario laikais, kai priešų statytose kareivinėse įsikuria nepriklausomos Lietuvos kariai, stebime išdidžią pagarbą kariuomenei ir kariams, kariniai daliniai buvo vietos gyventojų pasididžiavimas, nors ir stengtasi daugiau ar mažiau išlaikyti atstumą tarp karių ir civilių.

Senojo bufeto savininkas Aleksejus Proškinas Kaune apsigyveno dėka kareivinių – atlikęs privalomą karinę tarnybą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio 5-ajame pulke Panemunėje, panoro šioje vietoje kurti savo gyvenimą ir, pasistatęs namą, 1930 m. čia persikėlė iš Žemaitijos. Pasaulis šiapus kareivinių tvoros buvo neatsiejamas nuo išorinio. O sovietiniai laikai gerokai pakoregavo žmonių gyvenimus, tad ne išimtis buvo ir Kauno tvirtovės pokyčiai.

Kokią įtaką kauniečiams ir kokį požiūrį į sovietinius karius suformavo gyvenimas šalia kareivinių? Peržiūrėjus per pusantro šimto bylų Kauno regioniniame valstybės archyve,  paaiškėjo, kad informacijos teks ieškoti ne valstybiniuose dokumentuose ir teisės aktuose, o amžininkų prisiminimuose, kurie ir sudaro didelę dalį tyrime naudotos medžiagos.

Šiame straipsnyje daugiausiai rašysiu apie Panemunę – tą Kauno dalį, kurioje buvo net trys kariniai miesteliai ir gyveno pagrindinis atsiminimų šaltinis – Proškinų šeima, kuri nuo 4 deš. gyveno vos keli metrai nuo kareivinių Perlojos gatvėje.

Aukštosios Panemunės dvaro rūmų liekanos. 2008 m.

R. Vaitilavičienės nuotr. / Ąžuolyno bibliotekos fondas

Kareivinės ir vietos valdžia. Kareivinės sovietiniame Kaune buvo tarsi ne miesto dalis. To meto spaudoje neaptinkame straipsnių apie karinius dalinius, kareivių gyvenimą. Netgi miesto dokumentacijoje kareivinės beveik neegzistuoja. Oficialiuose įvairių žinybų ir ministerijų susirašinėjimuose informacija apie kariuomenės buvimą yra minimali. Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pateiktame paaiškinamajame lakšte apie Kauno miesto suskirstymą į 3 savarankiškus rajonus (Požėlos, Stalino ir Lenino) pateikiami duomenys apie žemės plotą, gyventojų skaičių, namų skaičių su gyvenamąją kvadratūrą, pramonės, prekybos bei visuomeninio maitinimo įstaigas, mokyklas, ligonines, teatrus. Smulkiai pateikiami skaičiai, kokie stovi namai, kiek grįstų, negristų gatvių, išskirta, kokios pramonės šakos įmonės ir pan. veikia rajone, bet statistikoje nėra nė vieno žodžio apie Kaune stovinčias kareivines, jos pastatus, gyventojus, prekybos įmones. Susidaro įspūdis, kad siekta, jog ne tik vietos gyventojai, bet ir miesto valdžia neturėtų tikrų ir išsamių duomenų apie sovietų armijos karinių dalinių dislokaciją Kaune, jos būklę, karių, karininkų skaičių. Kariuomenė priklausė Pabaltijo karinei apygardai su centru Rygoje ir buvo atskaitinga tik Maskvai. Kauno deputatų taryba sulaukdavo vien įsakymų, kad privalo ką nors padaryti ar suteikti kariniams daliniams.

Karinės dalys buvo atleidžiamos ir nuo kai kurių prievolių, ypač finansinių, pavyzdžiui, sovietinė armija buvo atleista nuo nuomos mokesčių už kareivinių patalpas, karinių štabų, karinių komisariatų, karinių gydymo įstaigų, sandėliavimo patalpas.

Vietinė miesto valdžia privalėjo aprūpinti Gynybos ministeriją ne tik plotu kareivinėms, pratyboms, gyvenamuoju plotu, bet ir inventoriumi.

Kareivinės ir vietos gyventojai Antrojo pasaulinio karo metu. Tačiau šalia užslaptintų reikalų slypi visai kitokia situacija. Sovietinė armija, nors ir suvokiama kaip okupantas, tapo vienu efektyviausių būdų sovietinei propagandai skleisti. Beveik išsivystė savotiškas Stokholmo sindromas, kai vietiniai gyventojai ne tik kad nejautė priešiškumo kariams, bet  dar daugiau – nei viena kita sovietinė organizacija nesugebėjo taip integruotis į vietos gyvenimą, kad taptų neatskiriama ir natūralia tiek kraštovaizdžio, tiek kasdienio gyvenimo dalimi.

Raudonosios armijos kariai į kareivines įsikėlė jau Antrojo pasaulinio karo metu. Apie tai mena ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. Stasys Raštikis ir kiti žmonės, gyvenę prie karinių miestelių.

Lietuvos kariuomenės vadas prisimena kaip 1940 m. birželį į Panemunę įžygiavo Raudonoji armija, kuri gyventojams pasirodė keista ir prastai pasiruošusi karui – apsiavę „obuotkėm“, tik keli karininkai dėvėjo batus, daugumą sudarė siauraakiai. Tačiau jų buvo daug ir Panemunė virto „laukinių bolševikų prieglauda“ – nešvarų, susivėlusį, prastais rūbais apsivilkusį kovotoją ar jo žmoną galėjai sutikti kiekviename žingsnyje. Vietiniai gyventojai, matydami tokius varganus kovotojus, suko galvas, kaip tokia armija iš viso pajėgi kovoti. Perlojos gatvėje esantį Priešlėktuvinės rinktinės rajoną užgriozdino ginklais ir visokiu šlamštu, darže pristatė arklių. Iš karto ėmė suiminėti žmones.

Tačiau vaikai ir jaunimas su kariais bendravo. Berniukai per kareivinių tvorą pardavinėjo išbadėjusiems kariams bandeles, o vyresnieji žaisdavo futbolą. Varžybas laimėdavo vietiniai, tad galime numanyti, kokie suvargę ir išsekę buvo Raudonosios armijos kariai.

Įsiveržus vokiečiams, sovietų kariai skubiai traukėsi, iš pradžių tvarkingai, vėliau bėgo, kiek kojos neša. Panemunės kurhauzo savininkas Vaitkevičius nušovė paskutinį bėgantį sovietų armijos kareivį.

   Grįžusi iš fronto sovietų armija iš karto pradėjo leisti gilias šaknis Kaune. Gyventojus tai paveikė labai tiesiogiai, nes pirmiausiai atėjo Butų eksploatavimo dalis (Kvartirno eksplotacionaja čast – KEČ). Dar 1941 m. kovo 22 d. išleistas Lietuvos komisarų tarybos nutarimas Nr. 26 dėl butų fondo sudarymo teigia, kad teisė į gyvenamąsias patalpas nacionalizuotuose namuose suteikiama atitinkamais orderiais, išduodamais komunalinių skyrių butų valdybų ir sutartimis su nuomotojais ir nuomininkais. Slaptas LTSR ministrų tarybos susirašinėjimas su  Kauno miesto vykdomuoju komitetu atskleidžia, kad miesto valdžia  privalo aprūpinti butais Kauno garnizono karininkus. 1947–1948 m. karininkams buvo suteikta 470 butų (254 ir 216). Tačiau skųstasi, kad kariuomenės KEČ nesugeba perimti savo žinion viso suteikto gyvenamojo ploto, nes namai yra netinkamos būklės – išdaužyti langų stiklai, neveikia krosnys, apsilupinėjusios sienos, kai kur – net antisanitarinės sąlygos (dėl šiukšlių ir kito šlamšto). Taigi KEČ’as apžiūrėdavo gyventojų namus ir nuspręsdavo, kurie yra tinkami apsigyventi karininkams. Keldavo ten, kur buvo daug vietos ir geresnės buitinės sąlygos. Taip pat svarbi sąlyga buvo ir rusų kalbos mokėjimas.

Taip nutiko ir Proškinų šeimai – jiems buvo liepta atlaisvinti vieną savo trijų kambarių buto kambarį, įvestas lauko telefonas, nes taip būdavo daroma, jeigu turėdavo apsigyventi aukštesnio rango karininkas. Įvyko ir komiška situacija, kuri galėjo baigtis Sibiru. Namuose kabėjo portretas ir Antaninai Proškinienei nepavyko įtikinti sovietų karių, kad tai jos tėvo, o ne Antano Smetonos atvaizdas. Visa laimė, kad pavyko sutarti, jog portetas tiesiog bus nukabintas ir šeimininkai bausmės nesulauks.

Aleksejus Proškinas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio 5-pulko eilinis,

XX a. 3 deš. vid. / S. Grabauskienės asmeninis archyvas

Kauno priešlėktuvinės gynybos aikštėje pastatę tankus, sovietai buvusį generolo S. Raštikio namą pavertė sanitariniu punktu, kituose vieno aukšto pastatuose apsigyveno karininkai, negavę butų pas vietinius gyventojus. Karininkai būdavo įkurdinami Panemunėje, Šančiuose, Žaliakalnyje ir centre. Po poros metų karininkams buvo leista atsivežti šeimas, kad šios nemirtų iš bado, o kartu ir kolonizuotų kraštą.

Nevedę karininkai visą sovietmetį nuomodavosi kambarius pas vietinius gyventojus, mat egzistavo tokia vadovybės nuostata esą jauni, neturintys šeimų kariai gali peržengti padorumo ribas ir rodyti blogą pavyzdį. Armija jiems skirdavo nuompinigius, bet vedę šie persikeldavo į kareivines, o jų vietoje iš karto apsigyvendavo nauji karininkai. Uždarbis namų savininkams nebuvo labai didelis, nes dar 1941 m. nustatyti butų nuomos tarifai rodo, kad kareiviai ir karininkai turėjo mokėti mažiausią po karo invalidų nuomą – nuo 30 iki 80 kapeikų (palyginimui: darbininkai mokėjo nuo 80 kapeikų iki 1,50 rublio, laisvųjų profesijų 1,80 rublio, prekybininkai ir amatininkai –  3 rublių nuomos tarifą). Kariškiai gyvenamuoju plotu turėjo būti aprūpinami per Butų eksploatavimo dalis, o kariuomenėje dirbančius darbininkus ir tarnautojus būstu turėjo aprūpinti vietinių Tarybų vykdomieji komitetai. Butų eksploatavimo skyriaus žinion patekdavo visi laisvi Kauno butai ir namai. Didžiąją jų dalį sudarė konfiskuoti ištremtų ir suimtų žmonių būstai. Vietiniai gyventojai karius privalėjo aprūpinti maistu, kas turėjo karves – pienu. Tačiau ir vietiniai galėjo gauti kai kurių produktų bei kariškų daiktų iš karių. Proškinų sūnus Romualdas džiaugėsi, kad į studijas Kauno politechnikume vaikščiojo apsiavęs patogius amerikietiškus kareiviškus batus.

Kai pradėjo gauti iš sąjungininkų paramą, sovietų kariai sušelpdavo ir savo butų šeimininkus – duodavo jiems amerikietiškų mėsos konservų, kruopų, muilo. Paprastai tokių namų šeimininkai nuomojo butus dar iki karo, todėl prie svetimų žmonių buvo įpratę. Greičiausiai dėl to, kad gyveno labai arti vieni kitų, o dažnai – ir tuose pačiuose namuose, savininkai su kariais sutarė gana draugiškai, nekildavo jokių konfliktų. Jei netyčia koks karininkas, gyvenęs pas vietinius, įsimanydavo patriukšmauti, jį tuoj pat išvesdavo ir žmonės jo daugiau nebematydavo. Rodos, stengtasi sudaryti gerą įspūdį apie Raudonosios armijos karius. Vietiniai net buvo patenkinti, turėdami tokius nuomininkus. Jiems pravertė papildomi pinigai, o karininkai jiems netrukdydavo – į virtuvę užsukdavo tik arbatos išsivirti, kambarius susitvarkydavo patys.

Žmonės niekada nežinojo, ką atkels. Jiems išduodavo orderį, kuriame buvo nurodoma, kokios patalpos paimamos karinėms reikmėms. Nepasaint griežtos tvarkos su orderiais, įvykdavo ir nesklandumų. Kauno regioniniame valstybės archyve teko aptikti dokumentą, kuriame SSRS vidaus reikalų ministro prašoma leisti  nubausti du karininkus, kurie savavališkai pasielgė. Kapitonas Skorobotovas išvažiavo į Vilnių ir, užuot, grąžinęs savo buto orderį KEČ’ui, savavališkai įleido ten gyventi kapitoną Romanovą. Pagal įstatymą tai buvo neteisėtas buto užgrobimas. Nors vietos valdžia neturėjo daug galios, stengėsi užkirsti kelią visiškai savivalei.

Jau vėliau, nuo 8 deš., leista nuomotis kambarius ir vedusiems karininkams, kad jie ramiai gyventų su šeimomis. Pasitaikydavo atvejų, kad kariui išvykus į Afganistaną, čia gyventi likdavo jo žmona, o netrukus – našlė. Tokios moterys buvo ne tik geros nuomininkės, bet dažnai padėdavo ir tvarkytis, gaminti maistą tuo metu jau seniems butų savininkams. A. Proškino namuose gyveno buriatė Marina, kurios istorija atskleidžia, kaip sovietų okupantai traiškė žmonių gyvenimus. Pirmiausiai į Kauną atvyko nevedęs karininkas, kuris įsikūrė Proškinų namuose. Gavęs atsotogų, jis parvyko į gimtinę ir vedė. Grįžęs su jauna žmona pagyveno vos vieną mėnesį, nes buvo išsiųstas į Afganistaną, iš kurio nebegrįžo… Aleksejus Proškinas leido Marinai pasilikti, ji pragyveno čia trejus metus, kol ištekėjo antrą kartą.

Proškinų šeimos nuomininkas majoras Gutijevas su sūnumi, 1946 m.

Nuotraukos reverse užrašas „Ilgai ir amžinai atminčiai Proškinams nuo majoro Nikolajaus Gutijevo.

Visada liksiu labai dėkingas už šiltą priėmimą jūsų dovanotą man. Nepamiršiu niekada.“ / S. Grabauskienės archyvas

Sovietinės kariuomenės įtaka Kauno daugiabučių statybai. Didėjant kariuomenės skaičiui, o taip pat norinčių Kaune pasilikti liktinių su šeimomis, ėmė trūkti butų. Todėl buvo įkurti karinės statybos batalionai, kurie pradėjo statyti gyvenamųjų namų rajonus. Taip Perlojos gatvėje išdygo trys vieno aukšto dviejų butų namukai, o buvusioje Priešlėktuvinės gynybos aikštėje, kurioje vietinis jaunimas su kariais žaisdavo futbolą, pastatytas penkiaaukščių namų kvartalas – taip atsirado dabartinės Kampiškių ir Mažoji gatvės. 1975 m. liepą buvo išleistas nutarimas skirti 14 butų iškėlimui iš uždarų karinių miestelių. Taigi nuo 8 deš. vidurio  pastebima dar viena priežastis, kuri sukėlė butų poreikį: gyvenamasis plotas tapo reikalingas ne tik išėjusiems į atsargą kariškiams, bet ir tarnaujantiems, tačiau, sukūrusiems šeimas, kad šioms nereikėtų gyventi barakuose ar kaip nors trikdyti kareivinių tvarką. Matomas esminis pasikeitimas – šeimos gyvenimas uždarame kariniame miestelyje buvo laikomas šiurkščiu režimo pažeidimu. Kauno regioniniame valstybės archyve galima aptikti raštų, kuriuose karinių dalių vadovai prašo miesto valdžios, kad ši kasmet išskirtų vis daugiau gyvenamojo ploto karių šeimų iškeldinimui. Ne visada miesto valdžia turėjo galimybę rasti vietos karių šeimoms, bet kariuomenė Sovietų Sąjungoje buvo aukščiau už darbo liaudį –  tai pati Gynybos ministerija 1976 m. liepė Lietuvos TSR ministrų tarybos pirmininkui I. A. Maniušiui prižiūrėti, kaip vykdomi SSRS ministrų tarybos ir Gynybos ministerijos privalomi nurodymai. Valdžia, tiek miesto, tiek Lietuvos, ieškojo išeičių suteikti gyvenamąjį plotą kareiviams. 1978 m. Lietuvos TSR lengvosios pramonės  ministerija atleidžia lengvosios pramonės gamyklas ar jų susivienijimus nuo butų suteikimo jų darbuotojams pastatytuose daugiabučiuose, išskyrus TSRS gynybos ministerijai privalomus duoti butus. Matome, kad vietinė valdžia nebuvo linkusi nepritarti Maskvos įsakymams, ir buvo stengiamasi butus kariškiams išskirti visuose naujuose statomuose daugiabučiuose ar suteikti plotą naujų namų, skirtų specialiai kariams, statybai. Pavyzdys – 1977 m. rugsėjo mėnesį Kauno miesto vykdomasis komitetas paskiria 1990 kv. m. gyvenamojo ploto specialiai pastatyme name Plento gatvėje. Su karinėmis dalimis buvo suderinta, kad iš karinio miestelio į šį namą išsikels 17 šeimų. Iki 9 deš. pabaigos minėtoje gatvėje buvo pastatytas ištisas  penkiaaukščių namų kvaratalas, kuriame iki šiol gyvena kariškių palikuonys. Taip pat buvo įsteigtas ir vaikų darželis rusų tautybės vaikams. Dabar Panemunėje galėjo įsikurti daug sovietinės armijos karių su šeimomis, čia ir liko ištisos jų palikuonių kartos. Gausėjant karių šeimoms, trūko ne tik butų, bet ir darželių, mokyklų rusakalbiams vaikams, kas ir buvo steigiama. 8-ajame dešimtmetyje Kaune buvo 3 rusiškos vidurinės mokyklos – ten, kur gyveno daugiausia rusakalbių ( Panemunėje ir Šančiuose, Centre bei Dainavos mikrorajone). Rūpintasi ir užklasine veikla. 1977 m.  norėta įsteigti savarankišką muzikos mokyklą – Kauno įgulos karinių namų vaikų muzikos studiją su filialais karinėse dalyse Linksmadvaryje ir Gaižiūnuose. Kauno miesto Vykdomasis komitetas sutiko su tokios mokyklos steigimu, jei bus paskirta papildoma dotacija Kauno švietimo skyriui – atlyginimams, mokesčiui už nuomą ir instrumentų įsigijimui. Kaip žinoma, buvęs Karininkų ramovės viešbutis buvo pritaikytas muzikos mokyklos reikmėms, vadinasi, finansų rasta ir kultūriniam karių vaikų švietimui.

VI forto žiede sovietmečiu stovėjo IS-2 tipo tankas, kuris į šią vietą buvo perkeltas 1962 m.

iš tuometinio Kauno valstybinio istorijos muziejaus sodelio (dab. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis).

Šis tankas buvo pasirinktas neatsitiktinai – neva jis dalyvavo mūšiuose išvaduojant Kauną

1944 m. / Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos fondas

Ir kitose Kauno vietose ima dygti daugiabučių kvartalai, o senus, nebetinkamus eksploatuoti namus pradedama griauti, tad tenka spręsti ir klausimą, kur dėti gyventojus iš griaunamų namų. Armija buvo nepaprastai svarbi sovietinės sistemos dalis, tad savaime suprantama, kad kariai buvo ta grupė žmonių, kuri naujais butais turėjo būti aprūpinta greitai. Įvairių laipsnių karininkai turėjo teisę gauti butą per 3 mėnesius, liktiniai karininkai turėjo teisę gauti butą, jeigu sovietinėje armijoje ištarnavo ne mažiau kaip 20 metų. Taip pat teisė stoti į eilę butui gauti išlieka į tarnybai pašauktų darbuotojų šeimoms.

Archyviniai duomenys atskleidžia, ir koks kariškių skaičius buvo aprūpintas butais. Štai 1974 m. eilėje gauti butą stovėjo 14 karininkų, 1975 m. – 13, 1976 m. – 19, o 1977 m. gauti butą tikėjosi 14 kariškių. Tačiau butus gavo kur kas mažiau norinčių (1974 ir 1975 m. – po 5 butus, 1976 m. 11 butų buvo išskirta karininkams). Tai parodo, kad nespėta statyti daugiabučių, siekiant patenkinti gyvenamojo ploto poreikius. Bet galime pastebėti, kad 7–9-ajame dešimtmečiais kariai būdavo apgyvendinami ne tik šalia karinių dalių, bet ir toliau nuo jų – Šilainiuose, Dainavos, Kalniečių mikrorajonuose.

Kareivinių vidaus gyvenimas. Nors kareivines ir supo aklinos bei aukštos tvoros, bet kareivinių vidaus gyvenimas reguliavo ir vietinių civilių dienotvarkę.

Daugiausiai kareivinių ritmu gyveno Aukštosios Panemunės gyventojai, nes juos nuo kareivinių skyrė vos keli metrai. Tad jų prisiminimai padeda atkurti ir kareivių dieną. 6 valandą ryto prasidėdavo kareivinių daina. Po to – krosas, kuris pakeldavo ir vietinius gyventojus iš miegų: monotoniškas kareiviškų batų dundėjimas ir iš visos širdies plėšiama daina sukeldavo baisų triukšmą. Vėliau vykdavo rikiuotė. Išsirikiavę kariai sulaukdavo vado, kuris išklausydavo budinčiųjų raportų apie paskutinės paros įvykius ir duodavo įsakymus, ką kariai turi šią dieną daryti. Tada kariai išsiskirstydavo ir eidavo pusryčiauti. Buvusio 5-ojo pulko kareivinės (dab. Kareivinių gatvėje) turėjo orkestrą, tad ten rikiuotes užbaigdavo iškilmingu maršu. Dažnai kariai pražygiuodavo ir ne kareivinių teritorijoje, o už jos tvoros, tai gyventojams buvo dar įdomiau į juos pažiūrėti. Vakare apie 22 valandą vėl pasigirsdavo dainos ir rikiuotė neretai vėl būdavo išvedama į gatvę.

Kaunas. Šančių kareivinės tarpukariu / Ąžuolyno bibliotekos fondas / epaveldas.lt

Nemažai streso vietiniams gyventojams įvarydavo naktinės pratybos. Kai pro jų namus pravažiuodavo sunkvežimių kolonos ir amfibijos, žemė imdavo drebėti. Žmonės, prisižiūrėję filmų apie karą, manydavo, kad prasidėjo Trečiasis pasaulinis.

Gyventojai prie Karo komendatūros pastato taip pat neturėjo ramybės, nes teritorijoje buvo garažai, todėl nuolat atvažiuodavo ir išvažiuodavo karinės technikos mašinos. Veiksmas vykdavo bet kuriuo paros metu, bet labiausiai gyventojams trikdė nakties miegą. Teritorijos vartai garsiai atsidarinėjo, be to, vairuotojai, atvežę kokį kariuomenės vadą, laukdavo jo kieme ar tiesiog gatvėje neišjungę variklio. Tad buvo ir triukšmo, ir dūmų iš duslintuvo – tokioje aplinkoje turėjo augti vaikai.

Civilių darbas kareivinėse. Atlikti tam tikrus darbus kariniuose daliniuose buvo samdomi ir civiliai gyventojai. Nestatutiniais pareigūnais buvo valytojai, kiemsargiai, kūrikai, šaltkalviai, elektrikai. Štai, pavyzdžiui, laisvai samdomas šaltkalvis per mėnesį gaudavo 45 rublius algos, o valytoja – 30 rublių per mėnesį.

Panemunėje pirmaisiais pokario metais veikė dar viena įdomi tarnyba. Ant kalno už pontoninio bataliono buvo pratybų aikštė, tačiau labai mažai naudojama, iš esmės tik šuolių su parašiutais pratyboms. Todėl pievoje buvo leista gyventojams ganyti karves, iš pradžių veltui, vėliau pradėta imti pinigus. Pratybų ploto prižiūrėtoju būdavo paskiriamas vietos gyventojas, kuris rinkdavo pinigus ir išrašydavo kasos pajamų orderius. Pinigus perduodavo atsakingam karininkui, o pats gaudavo algą. Tačiau nutikdavo ir taip, kad tas „atsakingas“ karininkas pasisavindavo pinigus, o civilis turėdavo padengti sovietinei liaudžiai padarytus nuostolius. Kurį laiką A. Proškinas irgi dirbo šį darbą, bet atsisakė, nes patyrė per daug įtampos dėl baimės būti apkaltintam valstybės turto grobstymu.

Karių santykiai su vietiniais gyventojais. Karininkai gerai sutarė su vietos gyventojais, eiliniai kariai irgi buvo jiems malonūs, ypač vaikams. Vaikai labai norėdavo pažiūrėti į kareivinių vidų, todėl dažnai užsikardavo ant tvoros. Vienų dalinių kariai juos nuvaikydavo, kitų leisdavo papramogauti.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio 5-pulko kareivinių viduje,

XX a. 3 deš. vid./ S. Grabauskienės asmeninis archyvas

Ne mažiau svarbu suvokti, kad sovietinės armijos kariai, atkelti į Lietuvos teritoriją, dažnai buvo ne rusų kilmės. Tad ir bendravimas su vietiniais galėjo būti paprastesnis, nes tiek vieni, tiek kiti suvokė esantys tos pačios sovietinės sistemos įkaitais. Kaip pavyzdys – pas vietinius gyventojus Perlojos gatvėje atkeltas majoras Gutijevas iš karto prisistatė esąs lezginas ir tikėjosi, kad lietuviai jį supras, t. y. nelaikys priešu, kaip ir jis nesijaučia esąs okupantas, o tik aukštesnės jėgos įstatymų vykdytojas. Taip pat atvykėliai suvokė atsidūrę ekonomiškai gana klestinčioje vietoje, tad buvo patenkinti, jog apsigyveno Lietuvos TSR, o ne kitoje Sovietų Sąjungos respublikoje.

Nemenka pramoga, kuria kariai dalinosi su vietiniais gyventojais, buvo kinas. Perlojos gatvėje buvusiame dvaro pastate įkurtas karininkų klubas, kuriame vykdavo koncertai. Vasarą lauke rodydavo filmus, tad leisdavo ir vietiniams ateiti pažiūrėti. Taip pat ir Karo komendarūros kieme lauke rodydavo kino filmus, kuriuos per tvoras žiūrėdavo ir vietiniai vaikai.

Vienas kuriozinis įvykis parodo, kad armija stengėsi vengti konfliktų su vietiniais gyventojais ir juos užglaistydavo tyliai ramiai. Štai 5-ajame dešimtmetyje berniukas iš karininko, gyvenusio jų namuose, pavogė pistoletą ir išėjęs į kiemą juo pamosavo kaimynei. Šiai pradėjus rėkti, pistoletas netyčia iššovė. Kadangi veiksmas vyko už karinio dalinio tvoros Perlojos gatvėje, tai kariai prisistatė labai greitai. Ar buvo nubaustas karininkas už aplaidumą, nežinia, bet berniukui teko tik grąžinti ginklą, be jokių pasekmių tiek jam, tiek jo šeimai.

Ne paslaptis, kad raudonosios armijos kariai nemažai gėrė, todėl nyko ir pagarba karininko specialybei. Tarpukario karys buvo vietos pasididžiavimas ir rodė pavyzdį likusiai visuomenei daliai, o sovietinį karį galėjai sutikti prie parduotuvės ne tik geriantį alkoholį, bet čia pat ir gulintį. Panemunėje, kur buvo ypač didelė karių koncentracija, nes buvo net trys kariniai miesteliai, vietiniai gyventojai iš sovietinėe armijos karių apskritai mokėsi ne visai tinkamo elgesio. Jau 5 deš. pabaigoje Panemunėje atsidarė keturių staliukų vadinamoji „zabegalovka“, kurioje buvo galima nusipirkti alaus, vyno ir degtinės, o maisto meniu sudarė sausainiai ir silkė. Po kelerių metų atsirado dar viena užeiga, kurią vietiniai praminė „Tarybinis vynas“. Joje jau buvo dešimt staliukų ir meniu papildytas virtais kiaušiniais su grietine.

Karininkų mamos gerai sutarė su vietinėmis moterims, o kartais ir tapdavo jų vaikų auklėmis. Aleksejaus Proškino anūkė Jūratė taip pat turėjo „nianią“, nes pagal tuometinius įstatymus mamos į darbą privalėdavo grįžti praėjus vos keliems mėnesiems nuo vaiko gimimo. Tačiau karininkų žmonos buvo visai kitokios. Jos buvo nemandagios ir nekultūringos. Labiausiai šiurpindavo pašto darbuotojas, reikalavo aptarnavimo be eilės ir kad viskas būtų padaryta labai greitai, aprėkdavo, jei nepavykdavo staigiai susjungti telefonu su kitu miestu.

Ypač gerai buvo išvystyta karių ir vietinių gyventojų mainų prekyba, vadinama „prapoišiku“. Pagrindinės karius dominančios prekės buvo cigaretės ir alkoholiniai gėrimai. Kadangi daugiausiai prekiavo jaunimas, tai jie mainais gaudavo kareiviškos amunicijos, įvairių panaudotų šaudmenų, ženkliukų, sagčių, sagų, raketų, fejerverkų. Tačiau kareiviai galėjo aprūpinti ir kitomis prekėmis, nelygu, kuriame dalinyje tarnavo, štai, pavyzdžiui, Panemunės pušyne buvo maisto sandėliai, tad kariai gyventojams duodavo morkų, bulvių, kopūstų.

Apskritai jaunimas su eiliniais kariais labai bendravo, kaip minėta, žaisdavo futbolą, o su budinčiais nuošalesnėse vietose, kaip, pavyzdžiui, Panemunės šile, net kartu prie laužų ir vakarodavo.

Daugėjant karių skaičiui, o gal ir norint paskatinti to skaičiaus augimą, buvo nuspręsta steigti kariniuose daliniuose karinės prekybos punktus, vadinamuosius „vojentorgus“. Jie būdavo aprūpinami iš karinės apygardos centro Rygoje.

„Vojentorgas“ VII forte. Sovietmečiu čia veikė  29-jo Pabaltijo karinės apygardos „vojentorgo“ (karinės prekybos) bazė

Šios parduotuvės prekiavo visai kitokiomis prekėmis nei civilių, todėl į jas patekti norėjo ir vietiniai. Buvo ieškoma įvairių būdų, kaip jose apsipirkti, ir šiuo atveju vėl išryškėjo kariuomenės santykis su vaikais. Vaikai, atnešę pieno, įeidavo į dalinį ir apžiūrėdavo prekes, tada papasakodavo mamoms, šios prašydavo, kad karininkų žmonos ką nupirktų, bet jos nelabai tą darė. Tačiau kai kur, pavyzdžiui, prie Karo komendatūros veikiančioje parduotuvėje vaikams parduodavo miltų.

Vėliau buvo leista apsipirkti ir vietiniams. Įvesta dviejų durų sistema – vienos durys kareivinių pusėje, skirtos kareiviams, kitos – į nesaugomą teritoriją civiliams. Iš gatvės parduotuvę atidarydavo 10 valandą ir uždarydavo 14. Parduotuvė buvo mėgstama gyventojų, nes ten galėjai gauti deficitinių prekių – drabužių, maisto, žaislų, laikrodžių, buitinės technikos. Pardavėjos buvo malonios ir neslėpė prekių nuo gyventojų, gailėjo tik pieno popieriniuose maišeliuose, norėjo, kad jis liktų kareiviams, kuriems nebuvo kur dėti stiklinių pieno butelių. Pasitaikydavo, kad civiliams apsipirkinėjant įsmukdavo koks kareivėlis, tai tokį greitai aptarnaudavo be eilės, kad vadovybė nepastebėtų. Kareiviai pirkdavo batonus, pieną, kefyrą ir, žinoma, saldainius vaikams.

Sovietinių kareivinių įtaka kauniečių gyvenimui. Sovietinių kareivių įtaka vietiniams gyventojams buvo nepaprastai reikšminga, ypač tiems, kurie gyveno šalia karinių miestelių, todėl daugiausiai tai pastebima Panemunėje ir Šančiuose. Karių skaičiaus didėjimas keitė urbanistinį miesto vaizdą – kariai apgyvendinti ne tik naujų statomų daugiabučių kvartaluose visame mieste, bet atsirado net ištisų kvartalų, skirtų specialiai Raudonosios armijos kariams ir jų šeimoms. Kasdienis bendravimas išmokė vietinius gyventojus sovietinio gyvenimo ypatumų, suformavo supratimą, kad iš kareivinių galima viską pavogti, viską parduoti. Galbūt dėl to, sovietinei armijai pasitraukus, kareivinės buvo nusiaubtos labiau nei per karą. Tačiau šalia neigiamų dalykų formavosi ir kiti socialiniai pokyčiai. Žmonės pamatė kitų tautybių – estų, ukrainiečių, kazachų, kitų Azijos šalių atstovų. Susiformavo ir keisti dvigubi standartai – kariuomenė, kaip institucija, buvo suvokiama kaip priešas, tačiau kariai priešais nelaikyti. Galima sakyti, kad šioje karių ir civilių gyventojų bendravimo terpėje iš tiesų vystėsi „tautų draugystė“, kurią stiprino neapykanta okupantui.

Šios parduotuvės prekiavo visai kitokiomis prekėmis nei civilių, todėl į jas patekti norėjo ir vietiniai. Buvo ieškoma įvairių būdų, kaip jose apsipirkti, ir šiuo atveju vėl išryškėjo kariuomenės santykis su vaikais. Vaikai, atnešę pieno, įeidavo į dalinį ir apžiūrėdavo prekes, tada papasakodavo mamoms, šios prašydavo, kad karininkų žmonos ką nupirktų, bet jos nelabai tą darė. Tačiau kai kur, pavyzdžiui, prie Karo komendatūros veikiančioje parduotuvėje vaikams parduodavo miltų.

Vėliau buvo leista apsipirkti ir vietiniams. Įvesta dviejų durų sistema – vienos durys kareivinių pusėje, skirtos kareiviams, kitos – į nesaugomą teritoriją civiliams. Iš gatvės parduotuvę atidarydavo 10 valandą ir uždarydavo 14. Parduotuvė buvo mėgstama gyventojų, nes ten galėjai gauti deficitinių prekių – drabužių, maisto, žaislų, laikrodžių, buitinės technikos. Pardavėjos buvo malonios ir neslėpė prekių nuo gyventojų, gailėjo tik pieno popieriniuose maišeliuose, norėjo, kad jis liktų kareiviams, kuriems nebuvo kur dėti stiklinių pieno butelių. Pasitaikydavo, kad civiliams apsipirkinėjant įsmukdavo koks kareivėlis, tai tokį greitai aptarnaudavo be eilės, kad vadovybė nepastebėtų. Kareiviai pirkdavo batonus, pieną, kefyrą ir, žinoma, saldainius vaikams.

Kauno Įgulos bažnyčia tarpukariu / Trakų istorijos muziejus

Kauno karinės  Įgulos šv. Mykolo bažnyčia statyta 1891–1895 m.

Soboras buvo skirtas rusų Kauno tvirtovės įgulos kariuomenei, vėliau nepriklausomos Lietuvos kariuomenės reikmėms.

Po II-jo pasaulinio karo jame veikė Vitražų Galerija.

ŠALTINIAI

1. Kauno regioninio valstybės archyvo bylos:

KRVA, F. R-292, Ap. 2, B. 3,1004, 468, 574, 516, 576, 577, 578.

KRVA, F. R-754, Ap. 1, B. 6.

KRVA, F. R-292, Ap. 7, B. 35, 77, 86, 151, 520, 575.

2. Autorės 2012 – 2025 paimti interviu iš R. Proškino, J. Mikalauskienės, E. Gelčienės, T. Liulaitienės, J. Tamulio, R. Strazdo. / S. Grabauskienės asmeninis archyvas.
3. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, T. II, V. 1990.