Ieškant gyvenimo skonio: Arthuro Lourié gyvenimo kalneliais

tekstas: Žilvinas Vareikis

I

 

Iš pradžių arklio kaustytos kanopos Didžiąja Sodų gatve Slavgorode skleisdavo panašų garsą į  tekintojo Elijahu  sraigto sukimąsi, tokį pratisą, kad jo  įkyrus garsas užpildydavo visą dirbtuvės erdvę, kol galiausiai  pradėdavo nuobodžiauti ir plačiai išžiojęs gerklę išsiverždavo į gatvę, – ten spiegdavo iš visos sveikatos gatvės kaštonų šakose pasislėpusių varnėnų ir balose besimurkdančių žvirblių nuostabai. Nejučiomis dieną iš dienos tą patį vežėjo Kilbako vežimą traukiančio arklio žengimas tapdavo toks vienodas kaip kaimynės Zojos rankų judesiai, kada ji, pavargusi po vištų plunksnų plėšymo darbų, dar turėdavo maišyti tešlą mieliniam pyragui su razinomis, kurį su pasimėgavimu sukirs abu jos vyrai vakare po sunkaus darbo karčiamoje: joje  reikia ne tik viską paduoti, išplauti, bet dar  maloniai šypsotis visokiems pro šalį važiuojantiems bošams.

Galiausiai arklio kanopų caksėjimas, protarpiais peraugdavęs į staigius ksilofono kirčius, imdavo slopti, kol galiausiai kelioms minutėms nuščiūdavo vežimui sustojus prie Naumo tėvų namų, niekuo per daug neišsiskiriančių prakutusių žydų tarpe. Tėčio pagalbininkai, garsiai šnopuodami ir kartkartėmis spjaudydami kramtomojo tabako skreplius ant tarpuose tarp kelio akmenų prasikalusios žolės liaunų ir gana skurdokų stiebelių, iškraudavo dėžes, aidint vienas į kitą besidaužančių butelių  motyvui; tvarkingai sukraudavo maloniai šiugždančius audinius, žibalo, maisto ir kitus produktus atskirose šešėlių gaubiamos parduotuvės lentynose. Tėčiui atsiskaičius su senuoju Kilbaku, sužiūrėjus ir suskaičiavus atskirus prekių vienetus važtaraštyje, prasidėdavo eilinė darbo diena.

Gomelis, Baltarusija. 1911 m.

Kaukšintis poliruoto medžio skaitliukų plonais metaliniais virbais frazių skambesys, nuolatos keičiantis įvairaus plauko klientų srautams, mokantiems grynaisiais ir besiskolinantiems su rašteliu, laiduojančiu, kad anksčiau ar vėliau atiduos, menkai traukdavo Naumo dėmesį. Pasičiupęs molinę  švilpynę, jis traukdavo paupin su paukščiukais melodijų spalvingumu parungtyniauti. Pronia tykiai ir kantriai  kaip caro varginama baltarusių tauta paknopstomis įveikdama ištisus kilometrus nešdavo savo vandenis ir pati girdėdavo visokiausių paukštelių chorų repeticijas. Naumas irgi uoliai klausydavo vietinių dainininkų trelių, pūsdavo švilpynę, o protarpiais į darbą įtraukdavo dantų švarplę ir visaip gomuriu vinguriuojantį liežuviuką, kuriuo pamėgdžiodamas paukščių balsus, jų girdoje tapdavo tarsi savas. Iš pradžių paukščiai juo netikėjo, nutildavo, bet naujam choristui puikiai sekėsi įsitraukti į bendrą  gamtos giesmių giedojimą. Dėl to vėliau jau visi kartu  traukdavo džiaugsmo odę ramiai Proniai, savo paties natūraliai gyvasčiai pašlovinti bei naujos gyvenimo dienos giedrai, kol saulutė, dosniai žerdama spindulius smagiai sau gulinėjant ant švelnios žolytės ir ramus vėjelis bei maloni dainavimo patirtis, užliūliuodavo mažąjį dainininką.

 

II

 

Mokydamasis Piteryje (Sankt Peterburge) senuose iš bukinistų pirktuose prancūziškuose žurnaluose atrado Van Gogho darbų spaudus, kuriais tiek susižavėjo stambių ir greitų dailininko potėpių pakerėtas, jog  klajodavo miesto gatvėmis, matydamas regėtus vaizdus akyse. Anava senas rusas su bobule panašus į olando tapytus bulvių lupėjus, o sunkias sukneles su pasijoniais dėvinčios moteriškės, apsisiautusios skaromis, labai jau priminė bretones. Skyrėsi tik apranga. Nebuvo tarp vietinių moterų tų šiaurietiškų kykų ir krakmolytų apykaklaičių. Paprastos gatvės moterytės, kvepiančios krosnimi ir kažkokiais sunkiai nusakomais kepinių aromatais. Matyt, dėl to širdį užgaunančio aplinkos ir žmonių bendravimo paprastumo galvoje liedavosi slaviškos melodijos, kurias užrašų knygutėje pavadindavo etiudais, mazurkomis. Jų užrašymui stengdavosi pasitelkti nelabai mėgstamo Konservatorijos profesoriaus Aleksandro Glazunovo taisykles. Ypač nemėgo to bachiškojo kontrapunkto, subalansuojančio melodiją, bet reikalaujančio preciziško natų užrašymo. Nuobodus darbas, nors jis sutvarko tą greitą pulsuojančią mintį, kuriai vienu metu įstringa žydų klezmerių atliekama melodija, o staiga netikėtai dėmesį išblaško durų varpelis ar belstuko staigus garsas, kada Ninočka įleisdavo netikėtą svečią į namus. Visą garsų paletę norisi išreikšti ir nieko nepraleisti!

Vakarais nusivesdavo kai kuriuos skurdžiau gyvenančius draugus į Palkin restoraną Nevskio prospekte, nes jam buvo gaila jų skurdo ir šiek tiek gėda savo dendiško puošnumo. Galiausiai norėjosi bendrystės, džiaugsmo ir visko iš karto vienu metu. Geriant butelį po butelio Prochoro balta prijuostė virsdavo snieguota plyne, o salėje skambantys Strausso ir Čaikovskio valsai čiūčiuodavo tarsi kūdikį, kol jis užmiega arklių nešamose rogėse, dzinguliuojant vėsių pūgos pirštų čiupinėjamiems  pakinktų skambaliukams.

Restoranas Palkin Sankt  Peterburge, Nevskio prospekte. XX a. pradžia.
 aldusku.livejournal.com

III

 

Žydas ne ką geriau nei čigonas ruso sąmonėje, tik kad nieko nevagia, bet gero iš jo nelauk.  Naumas vaikystėje labai jautriai išgyveno vidinį kartėlį valgydamas bandelę kavinaitėje ar tiesiog kieme žaisdamas su  vaikais. Ne žydų  slepiami žvilgsniai dažnai primindavo, jog jis kitoks tarsi ne savas toje aplinkoje, kurioje nesimatė žydų. Šis jausmas jo galvoje sukeldavo pratisą do, apninkantį sielą tarsi rudeninis liūdesys, kuris, nusimetęs spalvotų lapų maršką nuo savo prakaulių pečių, lėtai žygiuoja žiemop. Močiutės Lėjos ir senelio Isaacho pasakojamos dvasinės ir pasaulietinės išminties prisotintos chasidų istorijos, bibliniai pasakojimai, suteikdavę vidinio pasitikėjimo, jog esi mylimas ir išskirtinis Dievo tautos vaikas.

Issachar-Ber Rybak. VIETA. MANO SUGRIAUTAS NAMAS. ATSIMINIMAI. Berlynas. 1923.

Vis dėlto šie brangūs prisiminimai tik tuo metu padėdavo pasijusti gerai. Širdį gildančios melancholijos Naumas pabandė atsikratyti dar mokydamasis Konservatorijoje, kada jam, mėgaujantis Van Gogho reprodukcijų albumo darbais, toptelėjo mintis pasivadinti Vincentu mylimo dailininko garbei. Pavardę frankonizavo pagal tuometinę madą ir, kaip nemaža dalis žydų, trokštančių  prakusti dideliuose Rusijos ar Europos miestuose, tapo konvertitu kataliku. Dabar jis nebe žydelis iš mažo Rusijos imperijos užkampio, o tikras prancūzas pirmuosius muzikinius kūrinius krikštijantis naująja gimtakalbe. Be to, jam labai svarbu pasidalinti savo kūrybiniais bandymais. Arthuras Vincentas Lourié tai daro draugų rate, o ypač daug nuostabių pašnekovų sulaukia vakarais Valkataujančio šuns (rus. бродячая собака) kavinėje Italų gatvėje, kur renkasi pati įvairiausia publika. Greta išdidžios Anos Achmatovos ir jos šnekaus bei mėgstančio kandžiai įkąsti pernelyg atviram pašnekovui vyro Nikojaus Gumiliovo besiklausančių su susižavėjimu švepluojančio ir gana netvarkingai atrodančio mažadančio Osipo Mandelštamo, buvo kitas smagus būrelis, kuriame dominavo Volodia.

Šiltas, atviras, be galo kritiškas pasaulyje klestinčiai socialinei neteisybei Majakovskis visiems draugiškai spausdavo ranką nesvarbu, ar būsi žydas, darbininkas ar aristokratas. Šis elgesio paprastumas tiek sužavėjo Arthurą, kad vakarus itin dažnai leisdavo šioje kompanijoje klausydamasis Majakovskio skaitomos poezijos, jo draugų ugningų kalbų, nuspalvinančių pasaulį meilės menui ir revoliucijos, skelbiančios visų lygybę, diskusijų žiedais.

Vladimiras Majakovskis

IV

 

Valkataujančio šuns kavinėje gerokai prisigėrusią futuristų kompaniją dažnai aplankydavo Anatolijus Vasiljevičius. Tarsi voverė  tarp žurnalistikos tekstų ir literatūros rankraščių beveik  ištisą dieną praleidžiantis Lunačarskis viešoje vietoje gerdavo mažai, kurį laiką kalbėdavo irgi nedaug, atidžiausiai klausydavo Majakovskio. Jam labai patiko Volodios Pirtis, kurios aštrus carinę tvarką pašiepiantis rusiškas humoras sulaukdavo vis naujų pastatymų sostinėje ir Piteryje. Ne veltui trejetas vėliau Lunačarskio sukurtų pjesių tarsi išreikšdamos begalinį susižavėjimą Majakovsio asmenybe buvo tokios panašios į Volodios kūrinius, atliekamus puošniose teatrų salėse, fabrikuose, mokyklose. Išlenkus šlakelį tamsaus porterio atsirišdavo Antoškos liežuvis ir nuolat kairiąja plaštaka glostydamas nesamus plaukus, jis šnekėdavo apie buržuazinės santvarkos netobulumą, darbininkų negalėjimą gauti tinkamo išsilavinimo pasenusioje ir tik aristokratams palankioje imperinėje švietimo sistemoje. Anot Lunačarskio, greitai laikai bus kiti, kada socialinė teisybė triumfuos prieš šimtmečius vyravusią carinę priespaudą, žmogui nebereikės senųjų kartų religinių prietarų, ir visi norintys dirbti ir kurti naują šviesesnį rytojų turės tokias pat teises kaip ir aristokratai.

Rūkydamas vieną po kito Azis  papirosus, prie kurių  aštraus aromato tekdavo priprasti, kadangi šioje kompanijoje dūmą traukė  beveik kas antras grupelės narys, ir gerdamas  degtinę Arthuras  visas įsikarščiavęs ne tik klausydavosi, bet  taip pat  ir pats diskutuodavo su Lunačarskiu ir kitais apie būsimą Rusijos santvarką, jos meną ir kultūrą.  Smagiausia šiose kalbose Lourié buvo šnekėti apie muziką, kuri, jo manymu, vienodai turi būti pasiekiama visiems visuomenės sluoksniams.  Įvairi muzika gali pakelti dvasią darbininkui, nusilesusiam po darbo fabrike, ir inteligentui, tvarkančiam sąskaitas kokiame nors suplėkusiame kabinete, valstybės pareigūnams, dirbantiems tik savo žmonių gerovei. Negana to, Rusijos švietimas į mokyklų programas turėtų įtraukti ne vien Galingojo sambūrio atstovų – Balakirevo, Rimskio Korsakovo, Borodino, Musorgskio – muziką, bet plačiai pažindinti moksleivius su turtinga europinės muzikos tradicija: Monteverdžio, Bacho, Mozarto, Beethoveno, šių laikų muzikos genijų – Arnoldo Schönbergo, Albano Bergo, Antono Weberno – muzika.

Klausantis Lourié ir Lunačarskio kalbų atrodydavo tarsi susitiko dvi panašiai mąstančios kūmutės (kaip abu pašnekovus juokdamasis praminė kompanijos narys poetas Benediktas Livšicas),  kurios koketuoja iki vėlaus vakaro aptardamos kiekvieną detalę iš tų reikalų, kurie joms labiausiai rūpi. Tokių kalbų metu Lunačarskis mėgdavo kartoti, jog pasikeitus šalyje santvarkai, ims į savo kompaniją Arthurą, kad padėtų jam kelti pašlijusią Rusijos kultūrą. Po šių pažadų ir prisiekinėjimo amžina draugyste paprastai abu surūkydavo dar vieną papirosą, vienas išgerdavo degtinaitės, o kitas – porterio stiklą.  Vienas mažiau išgėręs  (dažniausiai Lunačarskis ) prilaikydamas draugą padėdavo  nusigauti iki karietos, dardančios iki namų.

Anatolijus Vasiljevičius Lunačarskis

V

 

Panašiai kaip sapnas, kuris nukelia žmogų į neaprėpiamus pasakiškus pasaulius, o miego marškai plyšus  jį grąžina vėl į pilką kasdienybę, kiekvienam žmogui, kuris pagirių  svaigulio, begalinio troškulio ir nuo skausmo plyštančios galvos skausmo ištiktas, beregint pamiršta  daugelį smagybių metu nutikusių įvykių, kuriuos retkarčiais gali priminti neaiškios buvusių sugėrovų šypsenos ir pastabos apie kvailus girto žmogaus poelgius, netikėta skola draugui, kuris tau pastatė butelį, nors jo ir nenorėjai, suglamžyti drabužiai, kur nors pamesti akiniai ar  netikėtai atrastas daiktas, kurį esi priverstas atiduoti draugui, nes smagiai leisdamas laiką įsidėjai jį į savo kišenę. Reikia pastebėti, jog šiuo konkrečiu atveju  buvo visiškai kitaip, nei įprastai nutinka panašiais atvejais. Lunačarskio pažadai tapo tikrove, vos tik jo draugas Leninas ėmė vadovauti Rusijai. Greta švietimo reikalų komisaro, apsivilkusio vis ta pačia mėlyna eilute, nuolat lakstančio iš skirtingų valstybinės reikšmės susitikimų į tarybinius mitingus bei darbininkų kuopeles, Lourié iš tiesų atrodė neprastai, – įsigijo ne vieną naują kostiumą, mėgavosi aukšto valstybės pareigūno privilegijomis, galiausiai Valkataujančio šuns kavinėje tapo kasdieniu klientu. Nebuvo svarbaus partinio ar kultūrai skirto renginio Piteryje, kurio jis neaplankytų ir, žinoma, neaplaistytų su Narkompros (Народный комиссариат просвещения; rus. Liaudies švietimo komisariatas) biurų kolegomis bei kitais sovietiniais kompozitoriais: Feliksu Blumenfeldu, Vaclavu Suku, Ippolitovu-Ivanovu.

Namuose irgi buvo nenuobodu. Namą nuomojosi su scenografu ir tapytoju Sergejumi Sudeikinu ir jo žmona Vera. Vyrui gastroliuojant darbo reikalais su baleto trupėmis, Arthuras laiką leisdavo su Vera. Nuobodžiaujančią  gražuolę Vincentas grąžindavo į jos studijų Maskvoje laikus, kai ji mokėsi groti fortepijonu, o taip pat skambino grodamas  jos kūno linkiais. Abu žavėjosi prancūzų kultūra ir šios elito kultūros pavyzdžiu mėgino atsikratyti ankstesnės etninės tapatybės pasikeitę  pavardes: Vera atsikratė vokiškos tapdama Bosset, o  jos draugas – hebrajiškos. Abu beprotiškai žavėjosi muzika. Didžioji dalis tuo metu sukurtų Lourié  muzikinių opusų skirti Verai, kuri juose įkūnija Mergelę Mariją, besidžiaugiančią palaimingo laukimo akimirkomis. Pritariant skambiam sopranui fotepijonas, mėgstamiausias Veros, o taip pat ir Lourié instrumentas, pasakoja šventąją istoriją. Sudeikinui dirbant sostinėje gimsta opusas Ponios mirties klaidos, Seriožai vėl išvykus į gastroles  sukuriami vokaliniai ciklai pagal prancūzų poeto romantiko Mallarmé meilės eilėraščius, svajojama apie bendrus vaikus kuriant vaikiškų dainų ciklą pagal Levo Tolstojaus eiles, kol galiausiai  moterų chorui parengtu kūriniu Mūzos balsas netiesiogiai numanoma, kas yra tikroji Lourié  gyvenimo mūza.

Vera de Bosset

VI

 

Fortūna Lourié glamonėja tarsi laimės kūdikį, kuriam netrūksta nei laimės, nei meilės, nei pinigų. Jo kūriniai vinilinių plokštelių pavidalu spausdinami visoje plačiojoje tėvynėje, jis geidžiamas svečias ir pašnekovas oficialiuose priėmimuose ir žymių asmenų išgertuvėse, tik kažko trūksta viduje…  Prisimenate Hanso Kristiano Anderseno pasaką apie lakštingalą? Tikro meno niekada nepakeis jokie pakaitalai – jokios dirbtinės lakštingalos. Galiausiai tikri dalykai visą laiką negali būti uždaryti narvelyje. Menui reikia išeiti į dienos šviesą ir sklęsti tarsi lakštingalai džiuginant visus aplinkui savo įstabia giesme  ir giedant laisvės muziką.

Senovinis gramofonas. Šie instrumentai yra vadinami „laiko veidrodžiais“.
Jie saugo ir perduoda praėjusio laiko intonacijas. Garso takelyje užkoduota ne tik kultūra, bet ir pats gyvenimas.

Lourié trokšta pertvarkyti muzikų sekciją, kad būtų mažiau biurokratijos ir daugiau  vietos kompozitorių laisvai kūrybai. Drauge Arthurai, – ne!  Gerai, viskas aišku. Lourié tada nori keisti sudarytas programas, kad jose atsispindėtų tiek senosios, tiek naujosios muzikos komponavimo tendencijos, kuriomis seka pats Lourié. Juk kaip švelniai, kaip maloniai spindėdavo Antoškos akys Valkataujančio šuns kavinėje, kai jis pasakodavo apie  rusų muzikos atnaujinimą. Dabar Lunačarskio žvilgsnis kažkoks šaltas. Drauge Arhurai, ne – tarybinei liaudžiai reikia tos muzikos, kurią kuria jos kompozitoriai, o ne perėjūnai iš Vakarų! Kad  ir kiek Lourié  įrodinėjo, jog muzika keičiasi kaip ir pati  žmogaus dvasia, jai reikia leisti išsiskleisti, tobulėti… Karšti Lourié įtikinėjimai, deja, kaip žirniai į Lunačarskio sieną. Prasčiausia, kad tokiam mąstymui pritaria Leninas, ach, déjà, Antoška tik jo nuolankus tarnas. Po tokios nesėkmės mažai ko norisi, tik sukiesi nuo vieno kabineto kampo prie kito rūkydamas jau nebe Izis papirosus, o Gosus iš Vladivostoko. Tiesa, jie jau nėra tokie baisūs, kaip atrodė anksčiau. Kraupiausia, kad kurti visai nebesinori kaip seniau. Nebeliko ir Veročkos. Neišdrįso likti su juo, išsiskyrė su Sudeikinu, pasirinko kitą vyrą  Įgorį Stravinskį ir išdūmė  į Paryžių, bet pažadėjo jam  dažnai rašyti. Menka paguoda: rašys jam dažnai. Ką jam vienam daryti? Visiškai degraduoti savo kabinete? Vienintelis logiškas sprendimas šmėžuoja galvoje: kuo greičiausiai reikia bėgti, kur jo lakštingala vėl ims suokti nepailstančią laisvės ir meilės poezijos prisotintą giesmę, – į Paryžių.

 

VII

 

Pristatydamas tarybinę muziką ir jos kūrėjus vieno apsilankymo Berlyne metu Lourié susipažįsta su italų kompozitoriumi ir pianistu Ferruccio Busoniu. Šneka apie muziką, apie gyvenimą. Dar tuo metu, kai Vincentas studijavo Konservatorijoje, Busonis, didžiulis Johanno Sebastiano Bacho kūrybos gerbėjas, aktyviai susirašinėjo su dvylikatonės technikos muzikoje pradininku Arnoldu Schönbergu, padėjo jam organizuoti savo kūrinių pristatymus, netgi pats bandė komponuoti remdamasis naujosios muzikos principais orkestrui ir fortepijonui skirtą Indiškąją fantaziją, grįstą etniniais Šiaurės Amerikos indėnų dainų motyvais. Lourié aiškinimai, esą pasilikus Tarybų Sąjungoje, jam vėl reikėsią grįžti prie senojo romantizmo, kuris, panašu, Rusijoje vėl atgimsta, tik įgauna  ryškų ideologinį prieskonį, Busoniui buvo įtikinami ir jis pasiūlė Lourié pagyventi jo bute Berlyne, kol susitvarkys kelionės į  Paryžių reikalus. Taigi šis menininkas, sugebėjęs  suderinti aistrą senajai muzikai ir  būtinybę laužyti nusistovėjusias taisykles, suprato Lourié ir išgelbėjo jį nuo  prasigėrimo, nuo vidinės degradacijos, kuri tarsi pasiutusi katė valkataujančiam šuniui leidžia savo nagus, kol jis nugaišta savo vienišame kamputyje.

 

VIII

 

Lourié negaišdamas brangaus laiko susitvarko reikiamus dokumentus ir išvyksta į Paryžių. XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių  Paryžius atviras bet kokiems meniniams eksperimentams.  Jame taikiai sugyvena Satie valiūkiškas impresionizmas ir konservatyvus, bet širdį glostantis Camille’io Saint-Saenso romantizmas.

Operos teatro Palais Garnier interjeras Paryžiuje XX amžiaus pradžioje

Paryžiuje bendraudamas su įvairiais mokslo ir meno žmonėmis Lourié sutinka kitą savo rėmėją, Tomo Akviniečio kūrybos propaguotoją, Jacque’ą Maritainą. Prancūzų filosofas  labai asmeniškai suvokia istoriją apie Lourié atsivertimą. Pats buvo netikintis, kol atrado tikėjimo grožį. Aišku, Lourié nieko nepasakoja apie savo išskaičiavimus religijos atžvilgiu ir diskriminuojamą žydų padėtį buvusioje Rusijos imperijoje, dėl ko persikrikštijo. Pakanka, kad Maritaine’as panašiai kaip Busonis Berlyne priima jį gyventi, kol susiras darbą, į savo namus.  Vis dėlto  Lourié  be galo sujaudina toks naujojo bičiulio širdingas draugiškumas. Karštą padėką Maritaine’ui  Lourié  išreiškia skirdamas dalį savo paryžietiško kūrybos laikotarpio kūrinių fortepijonui.

Gaila, kad Paryžiuje Schönbergo dodekafonija nėra tokia populiari kaip Vokietijoje. Visgi yra kuriančių  labai panašiai.  Pavyzdžiui, Stravinskis. Nors jis gyvena kažkur šiame mieste su jo Veročka, Lourié graužia širdį.  Nepaisant šios nemalonios santykių aplinkybės, Stravinskio muzikoje yra kažkas artimo jo paties muzikiniam stiliui. Neoklasicizmas, bandantis varijuoti tarp dodekafonijos ir romantizmo. Taip, Stravinskio kūryba neabejotinai pranoksta Glazunovo, taip pat emigravusio į Prancūziją, meilę Rusijai, kuri atrodo tokia patetiškai dirbtinė, kad pasiklausius jo baleto Raimonda muzikos, norisi išgerti dar vieną taurelę absento, taip mėgto van Gogho.

Galiausiai Lourié susirašinėjimas su Veročka atveria kelius į Stravinskio namus. Susitikimo didžiuliuose Stravinskių namuose metu Igorį  sudomina Lourié taikoma savita komponavimo technika, kurioje muzikiniai elementai tarsi  žuvytės gyvena atskiruose tvenkiniuose, o aplinkui  nėra piktžolių –  nereikalingų muzikinių ženklų. Galiausiai pokalbio metu paaiškėja, kad muzikinę kūrybą abu supranta labai panašiai, o sužinojęs, jog  Lourié ieško darbo, Stravinskis pasiūlo Lourié tapti savotišku nuomonės formuotoju, redaguojančiu  kolegos muzikinius kūrinius, populiarinančiu jo kūrybą. Aišku viena, kad dabar Lourié nereikės Maritaine’o finansinės globos, ir jis sutinka.

Prasideda vaisingo  bendradarbiavimo su Stravinskiu laikotarpis. Gilindamasis į kolegos muzikines partitūras, Lourié perėmė daug ką iš Stravinskio muzikinio stiliaus ir komponavo kamerinę muziką, opusus chorui, orkestrui, fortepijonui atspindėdamas savotišką draugo ir savo paties kūrybinę simbiozę. Dažnas lankymasis Stravinskių namuose pavertė jį beveik šeimos nariu, tad natūralu, kad atgijo Veros jausmai Vincentui ir Lourié – Veročkai. Kai mąslaus ir santūraus Stravinskio nebūdavo namuose, jo kolega laiką leisdavo su jo žmona. Taigi  grįžo auksinis aistros ir muzikinės vaizduotės žiedus barstantis pavasaris, tik šįkart paryžietiškas.

 

 IX

 

Lourié santykių su Vera idilė  baigėsi Stravinskiui vieną kartą grįžus iš gastrolių namo anksčiau nei buvo sakęs savo žmonai. Ne, Stravinskis nebuvo pavydus, nes pats ilgus metus Rusijoje apgaudinėjo savo pirmąją, tuberkulioze sergančią žmoną, kol ji mirė,  ir tuo metu susitikinėjo su Vera: jis  taip elgėsi gana atvirai, todėl jo pirmoji žmona viską žinojo.  Kartkartėmis vyras  atgailaudavo,  nes pirmoji žmona  buvo jo keturių vaikų mama, bet ir toliau elgėsi taip pat apgailėtinai. Fizine prasme jį labiau traukė liauna ir sveikata trykštanti Vera nei išdžiūvusi ir kapinaitėmis kvepianti Jekaterinuška.

Igoris Stravinskis su savo antrąja žmona Vera de Bosset Stravinsky

Savaime suprantama, kai kitas atskleidžia paties intymiausias nuodėmes savo pavyzdžiu, toks elgesys  būna itin nepriimtinas beveik  kriminalizuojamas sąmonėje to, kuris anksčiau elgėsi taip pat, bet dabar taip nedaro.  Kaip dantistas išrauna sugedusį dantį ir po kurio laiko ligonis pamiršta patirtą stresą dantisto kėdėje, lygiai taip Lourié svetimavimas Stravinskiui padėjo galutinai išgyti iš minėtų nemalonių išgyvenimų ir perkelti visą ankstesnės ir dabartinės situacijos kartėlį ant Lourié, apie kurį jis ryžosi daugiau nekalbėti ir to žodžio laikėsi visą likusį gyvenimą, pečių.

Netekus  gyvenimiško įkvėpimo šaltinio ir Stravinskio, kuris jam buvo didžiulis autoritetas, draugystės, Lourié buvo labai sunku. Vis dėlto kitaip negu paskutiniais gyvenimo  Sankt Peterburge metais, Paryžiuje, nors ir be meilės aistros, jis čia galėjo kurti, ką panorėjęs, tad komponavo išsijuosęs  muzikinius opusus orkestrui, fortepijonui ir moterų, kurių jam tuo metu taip trūko, balsams. To laikotarpio kūriniuose A Christo crucificado ante el mar (isp. Nukryžiuotas priešais jūrą Kristus), Naissance de la beauté (pranc. Grožio gimimas) pasirodo kenčiantis ant kryžiaus Kristus, daug iškentėjęs, bet tvirtas, nepalūžęs prieš gyvenimo išbandymų jūrą, ir dėl to toliau nešantis savo šlovės bei pasirinkimo tarnauti žmonijai  naštą. Panašiai kaip Lourié, kuriam sunku ir kurti, ir gyventi, bet per savo crucem jis keliauja ad astra. Kitame muzikiniame opuse  kompozitorius laimina meilę, kuri, deja, jau kito glėbyje, bet įstabi patirtis jį įkvepia prisiminti subtiliausias kartu praleistas akimirkas su nostalgija palydint klarneto trelėms  išgyventą grožį visam laikui apsigyvenusį kuriančio menininko sieloje.

 

X

 

Europoje daugėja svastikų: Hitleris užkariauja vis naujas Europos valstybes. Užkariautose teritorijose sparčiai dingsta žydų bendruomenės. Niekas nežino, kas žydams nutinka koncentracijos stovyklose.  Lourié  suvokia, jog ateis ir Prancūzijos eilė, o tada jam – galas.  Stravinskis, jausdamas bręstančius pragaištingus pokyčius, išvyko dėstyti į Harvardą, o paskui jį  – Veročka.  Lourié  taip pat nereikėtų snausti ir būti sutraiškytam nacistinio režimo girnų, bet reikia traukti į Jungtines Valstijas. Tik kaip išgyventi ledinį  vienatvės šaltį  taip toli nuo Europos?  To laikotarpio kompozitoriaus abejones išreiškia Hamleto sonata, kurioje du smuikai pasakoja apie laimingus laikus, kurie, deja, keliauja į neišvengiamą galą, svyruojančios dvasios pokytį konstatuoja graudus violos įstojimas, o violončelė primena, jog dar ne viskas prarasta, kad galima  pasipriešinti nelemtai dvasiai, pastojusiai  kompozitoriui kelią.

Visai prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią Arthuras sutiko Elizabetą Belovskają, aristokratę, pabėgusią nuo komunistų teroro į  Prancūziją.  Daug jos giminių žuvo nuo komunistų kulkų Rusijoje, todėl moteris, susipažinusi su Lourié, puikiai supranta jo norą kuo greičiau bėgti nuo potencialios susidorojimo grėsmės. Moteris nedaili, bet kilminga, daugiau nei paviršutiniškai domisi muzika, o ypač tapyba. Ne Veročka, bet ką padarysi, kai nėra geresnio pasirinkimo jau gerokai senstelėjusiam meilužiui. Ką gi,  Arthurui reikia nuovokios moters, bent šiek tiek suprantančios  jo darbą ir aistros, o Elizabetai – meilės. Vadinasi, Lourié likimas vėl dovanojo  galimybę pačiam mylėti ir būti mylimam. Pora susituokia ir trokšta kartu išvykti į JAV. Didžiausia problema:  kaip šį norą įgyvendinti, kai Prancūzija jau užimta, o ambasados neišduoda vizos žydui? Visa laimė, kad  Jungtinės Valstijos dar neįstojusios į karą, todėl šios šalies piliečiai gali laisvai keliauti į kitas šalis. Arthuras, būdamas be galo komunikabilus, Paryžiuje susipažįsta su Bostono simfoninio orkestro dirigentu Sergejumi Kusevickiu, gimusiu Rusijoje, o iš ten emigravusiu į Ameriką. Serioža tampa Lourié  didžiuoju gelbėtoju šioje kritinėje jo gyvenimo situacijoje. Pasigailėjus naujajam draugui, Lourié  oficialiai įdarbinamas dirigento padėjėju ir dėl to greitai gauna darbo vizą į Jungtines Valstijas. Gyvybę gelbstinčiu dokumentu pora greitai  pasinaudoja.

Fotomontaže: Arthuras Vincentas Lourié ir Bostono simfoninis orkestras XX a. vid.

XI

 

Kai ištrūksti iš meškos nasrų, pabėgi nuo liūto ir išvysti besišypsantį žmogišką veidą, atrodo, kad sunkus gyvenimo etapas praeityje, o dabar viskas klostysis tik į gerąją pusę. Vis dėlto  JAV Lourié  nesisekė  įgyvendinti  asmeninės amerikietiškos svajonės.  Pusiau fiktyviai sudaryta sutartis su Bostono simfoniniu orkestru pajamų  nesuteikė, tad teko ieškotis darbo, kuris užtikrintų pragyvenimą  svetimoje šalyje.  Kompozitorius ilgus metus Amerikoje nenoriai dirbo filmų  scenarijų rašeiva, o vakarais kūrė itin elegišką muziką, nostalgiškai menančią Rusiją ir joje nugyventus metus,  nuopuolius ir patirtą sėkmę (Ilgesys. Prisiminimai arfai, fortepijonui, soprano balsui). Pripratusį prie neįpareigojančių santykių laisvumo su Vera,  Lourié vargina nuolatinis žmonos artumas, bet ir be jos gyventi negali, nes nėra kitos įdomesnės moters šalia. Jaučiasi tarsi tie Rusijos valstiečiai, kurie, nors patys ir nenorėdami, klampiose pelkėse vis tiek stato Petro Pirmojo kaprizus įkūnijantį Sankt Peterburgą, kentėdami fizinius ir dvasinius nepriteklius (Petro Pirmojo pelkė, opera). Tiesą pasakius, kam gi jo vidiniai kūrybiniai ir emociniai patyrimai rūpi?  Operos niekas nestato, gausūs ir įvairūs vokaliniai ciklai (Saulė leidžiasi, Dvi poemos, Du etiudai  Mallarmé sonetui, Garsų peizažas, Karklas) sėkmės JAV taip pat nesusilaukia. Žydroji paukštė išsprūdo iš  kompozitoriaus delnų ir nusklendė  kitur, piktai žiniuonei užkerėjus laimę, kurios taip ilgu (Užkeikimai  balsui ir fortepijonui).  Regisi, kad žemė nemiela, o viskas aplinkui įgyja pilką spalvą (vokaliniai ciklai: Rimta valanda, Dešimt / Šešėliai). Norisi išrėkti vidinį skausmą, todėl  kūryboje dominuoja daugiausiai liūdnos dainos, kurioms kompozitorius muziką parašė pagal Friedricho Nietzsche’ės, aukso amžiaus  rusų didžiųjų poetų eiles. Senatvėje Lourié grįžta prie klasikos, su kuria jaunystės metais nesutarė, nes rūpėjo dodekafonija, savitų kompozicijos principų kūrimas, draugai, vakarėliai. O dabar kur jam skubėti? Daug draugų mirė, tiesa, pats didžiausias buvęs draugas Stravinskis dar gyvas, bet su juo nebendrauja; iš meilės liko tik prisiminimai ir draugiškas mandagus sugyvenimas su Elizabeta, kurį jį myli, bet jis jos – ne. Vis dėlto nepaisant vidinių praradimų privalai sutikti su laiko dvasios įkvėptos sibilės ištaromis: likimui nevalia pasipriešinti (Sibilė sako, muzikinė kantata cimbolams ir moterų balsams). Po truputį chronos (sen. gr. laikas) atima iš jo prisiminimų kartėlį, lieka tik ironiškas požiūris į gyvenimą: gyvenimas – tai žaidimas, kurį privalai sugroti iki galo (Gedulingi žaidimai Chronoso garbei, trims fleitoms, fortepijonui ir krotalams).

Luanos Masienės fotomontažas