Iliustratorė Rasa Kaper: Aš negaliu nepiešti

Kaip pasakė viena rašytoja – draugystė prasideda nuo knygų. Su Rasa Kaper mus suvedė knygos, kurias aš rašau, o ji iliustruoja. Kai mes su šeima nusprendėme kraustytis gyventi į Nyderlandus, parašiau Rasai, nes žinojau, kad ji gyvena šioje gražioje šalyje ne vienerius metus. Mūsų draugystė prasidėjo dvejais metais anksčiau nei šis pokalbis, o pokalbis užtruko ne vieną valandą ir ne dvi, bet kelias savaites, kol abi išjautėme ir klausimus, ir atsakymus.

 Kas tave atvedė į Nyderlandus?

Kai gavau šį klausimą, keletą dienų mąsčiau, nes negaliu atsakyti vienu sakiniu ar įvardyti vieną priežastį. Rudenį bus 10 metų, kai persikėlėm gyventi į Nyderlandus. Mūsų šeima mišri, todėl nori nenori tenka susitaikyti su galimais pokyčiais. Pagyvenom Lietuvoj beveik 20 metų, atėjo eilė pagyventi Nyderlanduose, gal maždaug tiek pat, tada trauksim  atgal į Lietuvą arba kur nors kitur.

Priimti sprendimą persikelti gyventi nebuvo lengva. Atidėjom jį daugelį kartų. Galiausiai supratom, kad jei ne dabar, tai niekada. Vaikai buvo tokio amžiaus, kad lengvai galėjo įsilieti į visuomenę, mokyklą, o mes tokio amžiaus, kai nesudėtinga susirasti darbą ir įsikurti… nors iš tiesų, ilgą laiką aš buvau didžiausias stabdis šiam žingsniui. Išvažiuoti buvo be galo sunku. Dabar, po beveik 10 metų, į tai žiūriu kitaip. Gal prasiplėtė akiratis, gal atėjo daugiau suvokimų, pasikeitė tam tikros vertybės, pasaulis sumažėjo, atstumai susitraukė, atsirado daugybė įvairių bendravimo būdų ir galimybių palaikyti artimą ryšį su artimaisiais ir draugais. Vis dėlto pagrindinė priežastis išvykti buvo suvokimas, kad vaikams norim parodyti kitokį gyvenimą, kitokią visuomenę, suteikti daugiau galimybių išmokti kalbų, pamatyti kitą kultūrą, tapti pasaulio piliečiais. Aš suprantu, kad visus šiuos veiksnius nebūtinai lemia geografinė padėtis. Tačiau pagyvenus Nyderlanduose manau, kad pažinti kitą šalį, kultūrą įmanoma tik būnant jos visuomenės nariu, o ne atvažiavus pasisvečiuoti porai savaičių. Kad ir kaip būtų, vaikai yra per pusę lietuviai, per pusę olandai, jiems tikrai buvo pravartu pažinti kitą savo pusę ir šalį.

Iliustratorė Rasa Kaper

O kurti geriau sekėsi Lietuvoje, ar atvirkščiai – kurti kitoje šalyje, išvykus, yra lengviau?

Kūryba mane lydėjo nuo mažumės, visada ką nors veikdavau. Mano pirmasis prisiminimas yra iš vaikų darželio, kai buvau gal kokių 4–5 metų. Ant stalo gulėjo knyga, ir aš nukopijavau jos viršelį. Atsimenu auklėtojos nuostabą, kad tokia nedidelė  ir sugebėjau taip gražiai perpiešti. Vaikystėje mėgau piešti, drožinėjau iš muilo peles, tapydavau aliejumi. Oi, ko tik nesusigalvodavau! Ir liedavau iš gipso medalius, paskui ant jų piešdavau ir aliejiniais dažais išpaišydavau pėdkelnes, ir apklijavau didelę medinę vazą Palangos akmenukais, ir dar daug ko.

Sunku palyginti kūrybą, kur yra kurti geriau. Kai užaugau, Lietuvoje nebeturėjau tam daug laiko, dirbau „normalų“ darbą, tačiau vis tiek užsiimdavau kūryba atliekamu laiku, daugiausia naktimis. Persikėlus į Nyderlandus, nesprendžiau nepulti ieškoti darbo, o leisti sau kurti ir atsiduoti kūrybai. Tik persikėlus gyventi, adaptacija buvo labai sunki: ilgai neradom kur gyventi, glaudėmės pas vyro tėvus, kamavo nežmoniškas Lietuvos ilgesys, viskas nauja, net vyras jautėsi kaip užsienietis, nes per ilgą laiką šalis pasikeitė. Jis daug dirbo, o aš stengiausi laikyti namus, vaikus. Ne kartą naktimis kroviausi lagaminą grįžti į Lietuvą, rytais išsikraudavau ir eidavau kurti. Kūryba mane išgelbėjo. Atsidavusi kūrybai (tuo metu siuvau kolekcinius Teddy meškius), pamiršdavau viską aplinkui. Visai netrukus atsirado didelis klientų ratas, turėjau užsakymų metams į priekį. Dirbau labai daug. Tai atnešdavo daug džiaugsmo.

Rankų darbo meškis Pedingtonas, už kurį 2015 m. prestižiniame tarptautiniame konkurse Vokietijoje

Rasa buvo nominuota apdovanojimui GOLDEN GEORGE.

Vėliau pradėjau piešti, taip gimė keturios vaikiškos knygos apie meškius, kurioms tekstus parašė Evelina Daciūtė. Dabar, kai pasižiūriu atgal, išvažiavimas į Nyderlandus iš manęs kai ką atėmė, bet daug ir davė. Čia galėjau netrukdoma kurti, pradėti daryti tai, apie ką net nedrįsau svajoti. Labai abejoju, ar būčiau pradėjus daryti tai, ką darau čia, jei būčiau pasilikus gyventi Lietuvoje.

Vaikiškos knygos apie meškius, kurioms tekstus parašė Evelina Daciūtė.

Ar galvoji kartais, kad kažką gyvenime galėjai padaryti kitaip?

Manau, kad gyvenime niekas nevyksta veltui, atsitiktinai. Gali galvoti, kad o, koks atsitiktinumas, sutikai kažkokį žmogų, kuris tau suteikė svarbią informaciją! Bet iš tiesų, ta informacija „kabojo“ ties tavimi, tiesiog tu subrendai ją pasiimti.

Kartais pagalvoju, įdomu būtų, jei tas ar anas būtų susiklostęs kitaip, pavyzdžiui, jei nebūčiau atsidūrusi Nyderlanduose. Bet iš tiesų, nieko nekeisčiau, net ir turėdama galimybę grįžti į praeitį. Eičiau tuo pačiu keliu. Kartais mano kelias buvo nelengvas, bet jis atvedė ten, kur esu dabar. Gal tik vieną dalyką pridėčiau. Daugiau dėmesio skirčiau sau, savo kūrybai, tačiau taip galiu pasakyti tik dabartinė aš. Tuomet atrodė viskas kitaip –  laiku ir gerai.

Kaip manai, kas yra tikras menininkas? Kaip tu supranti meną? Ar tai tik skonio reikalas ar kažkas daugiau?

Aš nežinau, kas yra tikras menininkas. Mūsuose gajus toks apibūdinimas „ai, jis / ji  – tikras menininkas“. Dažnai taip apibūdinami asmenys, atrodantys  arba besielgiantys kitaip nei visi, išsiskiriantys iš masės. Menininkas dažnai apibrėžiamas kaip gyvenantis kančioje, nepritekliuje, nuolat besiblaškantis kūrybinėse kančiose ir būtinai nelaimingas. Bet aš manau, kad nereikia kančios menui kurti. Menas / kūryba yra gėris, šviesa, malonumas. Tik tiek, kad dažniausiai menininkai yra jautrios asmenybės ir kartais jie save išreiškia per kančią, nes tai labai stipri emocija.

Rasos Kaper pieštos iliustracijos

Šiuo metu skaitau norvegų rašytojos knygą ir, man bemąstant, kas yra menas ir menininkas, perskaitau: „Menas yra išraiška, kurią sukuria ne gamta, o žmogus, pasitelkęs visą savo jausmingumą“ ( H. Wassmo). Negaliu nesutikti su šiuo sakiniu. Matai, gyvenime nebūna atsitiktinumų. Juk mąsčiau apie tai visą savaitę ir visi apibūdinimai, iškilę mintyse, man atrodė netikslūs. Atsiverčiu knygą, skaitau, ir prašau!

Tikrai, menas yra jausmingumas. Į meną aš žiūriu per savo jausmingumą, žiūriu, kokią emociją jis man sukelia. Žinoma, įjungus loginį, analitinį protą, galiu pamatyti ir kitus dalykus, bet man labiau patinka patirti meną per jausmus, kvapus, regą. Menas, manau, yra skonio reikalas jausmingąja prasme. Vienam patinka vieni darbai, kitam – kiti. Tuo pasaulis ir įdomus. Įsivaizduok, kad mums visiems patiktų tik vienas menininkas ir tik vienas jo darbas! O ką kitiems daryti? Kurti kopijas? Būtų be galo nuobodu. Tačiau, ačiū Dievui, taip nėra. Nėra nei vieno kūrinio, kuris patiktų visiems. Van Gogh’as ar Picasso patinka ne visiems, nors tai labai žymūs ir didūs menininkai. Mes esame visi skirtingi, jaučiame skirtingai, matome skirtingai, bet tai nereiškia, kad vieni mąsto / jaučia gerai, o kiti – blogai. Tiesiog skirtingai, todėl ir sukurti meno darbai yra tokie skirtingi.

Restauruoto malūno (~ 1780) Heemstede (miestelyje, kuriame Rasa gyvena) eskizas

Man rašymas yra darbas, kuriam reikia pasiruošti, nusiteikti, suplanuoti tam laiko. Ir parašiusi porą valandų aš jaučiuosi išsekusi. O iš tavo instagram profilio atrodo, kad kiekvieną savo laisvą minutę tu imi pieštukus į rankas ir pieši viską, ką mato tavo akys ar nori perteikti rankos. Piešimas yra tavo iškrova?

Iš principo piešimas man nėra darbas. Man – tai didelis malonumas. Gal dėl to, kad šiuo metu turiu nemažą kūrybinę pertrauką ir piešiu savo malonumui, daug mokausi ir eksperimentuoju. Anksčiau maniau, kad norint kurti reikia pasiruošimo ar didelio nusiteikimo,  galiausiai – įkvėpimo. Tačiau Picasso gerai sakė: įkvėpimas egzistuoja, bet jis turi rasti tave dirbantį. Vadovaudamasi šia mintimi, aš nustojau laukti įkvėpimo, tiesiog sėdu ir piešiu. Negaliu sakyti, kad visada turiu minčių, bet paėmus piešimo priemones į rankas, atjungus protą, leidžiu rankai pačiai veikti.

Pagrindinės jogos pozos vaikams

Ar būna taip, kad nustembi, ką ta ranka ėmė ir sukūrė? 

Taip, tikrai nustembu, ką ji išvedžioja! Kartais pasijuntu, kad esu dvi asmenybės viename: ta, kuri nepiešė ir nemokėjo, ir ta, kuri tai daro dabar. Todėl, kai į padarytą darbą žiūri tas ankstesnis žmogus, jis labai nustemba.

Pagaliau nustojau galvoti apie rezultatą, apie tai, kad kiekvienas sukuriamas darbas turi virsti šedevru. Mėgaujuosi pačiu procesu. Žinoma, kartais reikia ir rezultato, jei turiu galvoje kokį nors  projektą. Tada piešiu rezultatui. Bet dažniausiai stengiuosi atjungti šią smegenų funkciją.

Kažkas yra pasakęs, kad jei gali nedaryti, nedaryk. Gali nerašyti, nerašyk. Gali nepiešti, nepiešk. Aš negaliu nepiešti. Tai tokia išlaisvinanti kūryba, tokia meditacija, kad tikrai piešiu kasdien ir daug.

Negaliu tavęs nepaklausti apie meškius. Pirmoji tavo knygų serija „Meškių istorijos“ prasidėjo būtent nuo jų, pirmiau atsirado meškiai, paskui jiems Evelina Daciūtė sukūrė istorijas. Taip pat tu juos siuvi, tavo naujajame logotipe  –  bėgantis meškis, įsikibęs pieštuką… Nors tavo piešiniai apima daugybę temų, tačiau labai aišku – meškiams jose pirmoji vieta. Kodėl meškiai?

Aš nežinau, kodėl meškiai. Gal todėl, kad meškiukas kaip žaislas asocijuojasi su vaikyste, saugumu, prisiminimais, jaukumu. Man patinka meškiai, tokie drūti, stiprūs gyvūnai. Bet man patinka ir visi kiti gyvūnai. Dar vis turiu savo mylimiausią vaikystės žaislą, bet tai – lapė. Gal tarybiniais laikais nebuvo pakankamai meškių?

Po pirmosios knygų serijos apie meškius kelerius metus bandžiau pabėgti nuo jų. Bet sukus apsukus aš vėl grįžtu. Juos man piešti lengviausia, jie –  artimiausi mano sielai. Va ir dabar aš vėl piešiu meškius, tiesa, kitokius negu mano pirmosiose knygose. Nusipiešiau naują logo su meškiu, atsispausdinau atvirukus su meškiais, kuriu istoriją apie meškį. Kas iš to išeis, pamatysim. Gal kokia lapė ar zuikis ateis į svečius.

Menininkės Rasos Kaper logotipas

Sakei, negali nepiešti. Bet ar kada nors pagalvojai, ką veiktum, jei nekurtum? 

Jei nekurčiau… jei nekurčiau… net neįsivaizduoju. Juk anksčiau, prieš atvykstant į Nyderlandus, kūrybos mano gyvenime buvo nedaug. Dienomis dirbau, tik naktimis šiek tiek kūriau. Tačiau naktį juk reikia ilsėtis. Nors iš esmės manau, kiekvienas žmogus gali kurti: kas piešia, kas siuva, kas rašo, kas užsiima sodų dizainu, kas įrenginėja namus. Visose veiklose yra kūrybos ir tik mūsų reikalas, kaip mes į tuos darbus pažiūrėsim ar kaip save išreikšime.

Šiuo metu tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo be kūrybos. Nors negaliu pasakyti, ką darysiu, tarkim, po 10 metų. Tikiuosi, kad vis dar kursiu ir mano norai, planai, projektai pildysis, bet taip pat suprantu, kad tam, jog tai įvyktų, turiu daug dirbti.

To tau ir linkime,  kad visi tavo kūrybiniai projektai ir planai pildytųsi ir nebūtų kūrybai pabaigos! Labai ačiū už pokalbį.  

Meškis THEODORAS