Nuo žemės drebėjimo melchioriniai stalo įrankiai lengvai dunksėjo į medinį paviršių. Prieš tai jie buvo kruopščiai surūšiuoti ir paruošti šveitimui. Šaukštai sriubai, salotoms, mišrainei, padažui, košei, desertui, šaukšteliai cukrui, ledams, kavai, arbatai, šakutės omarams, vėžiams, austrėms, šprotams, dar trijų rūšių šakutės desertui, įrankiai užkandžiams ir karštiesiems patiekalams, žuvies patiekalams ir vaisiams. Kiekvienas įrankis turėjo savo vietą dėžutėje, kur buvo užrašyta jo paskirtis.
Arvyda žinojo, kad bus žemės drebėjimas, bet neįvertino jo stiprumo. Mūrinis XIX amžiaus namas jai atrodė patikimas. Sėdėjo fotelyje, laikydama ant suriestų kelių atverstą Rilkės poezijos tomelį ir stebėjo sienos plyšį, atsiradusį prieš keletą metų, kai žemė drebėjo vos už kelių šimtų kilometrų netoli Karaliaučiaus. Pirštai nevalingai glostė raktikaulius, masažuodami taip vadinamus limfos vartus.
Drebėjimas tęsėsi gal dešimt minučių, gal trumpiau.
Stalo įrankiai išsimėtė ir susimaišė, bet ant žemės nukrito tik vienas peilis.
Alvyda išėjo į virtuvę susirasti skambančio telefono.
Skambino jos naujasis draugas Matisas. Jis dirbo kino reklamos įmonėje, kuri savo įvaizdžiu buvo išsipirkusi žalią kaukę su Jim Carrey veidu. Matisas buvo keliais metais jaunesnis ir visada labai žvalus. Jį išmušdavo iš vėžių tik gilūs Arvydos atodūsiai, kai ji kvėpuodavo pakibusi virš jo krūtinės, laukdama kada jam prasimuš sperma ir ji galės nuvirsti šalimais, nebesukdama galvos, ar jai pačiai dar norisi ko nors ar ne. Ji nebuvo frigidiška, bet pastaruoju metu ją labiau jaudino Rilkė nei Matiso penis.
Matisas dėl to per daug nepergyveno, nes jam nereikėjo dar kurį laiką plušėti, norint patenkinti savo naująją draugę. Jis gal ir juto jos abejingumą, bet tai jo nejaudino. Į santykius jis žvelgė paprastai, ieškodamas naudos pirmiausia sau, o jei reikia, ir kitam, bet tik tada, jei tas kitas naudos reikalauja.
Matisas pranešė, kad vakare į namus pasikvietė kolegę, kuri mėgsta makaronus ir sūrį, todėl jis nori paprašyti, kad Arvyda išvirtų makaronų, o sūrio jis parneš pats. Jos vardas skambėjo rusiškai, Maroza. Ir net nebuvo aišku, ar tai moteris ar vyras.
Matisas parėjo ant galvos užsimaukšlinęs raudoną sportinę kepuraitę. Tokių Alvyda negalėjo pakęsti. Ją mažą buvo užpuolęs vyriškis su raudona kepure, todėl bet koks raudonos kepurės vaizdas ją pykino, grąžindavo į apgailėtiną situaciją, kai riksmas plėšia krūtinę, bet pro lūpų tarpą girdisi tik menkas šnypštimas. Alvyda nieko nepasakė apie naują Matiso kepurę, ištiesė ranką Marozai, kuri turėjo lengvai pastebimo žavesio ir neslepiamo egocentriško pasitenkinimo savimi.
Alvyda pabandė suprasti, kodėl Matisas pasikvietė šią naują kolegę į namus, kurie nėra jo namai ir kuriuose jis nežino net, kur laikomas siurblys.
Kalba apie žemės drebėjimą užėmė centrinę vietą Matiso ir Marozos pokalbyje tarp makaronų siurbčiojimų, o Alvydą tai jaudino mažiausiai. Ji prisiminė, kad paliko nebaigtą perskaityti Rilkės eilėraštį, kai prasidėjo drebėjimas, tad pakilo ir nuėjo į miegamąjį. „Prieš išeidamas būk lyg jau būtum išėjęs...“, iš XIII soneto Orfėjui.
Alvyda įsižiūrėjo į plyšį sienoje, bandydama suprasti, ar jis padidėjo. Plyšys atrodė šiek tiek ilgesnis nei prieš tai. Ji neketino grįžti prie stalo ir klausytis istorijų apie kvailus tųdviejų bendradarbių pokštus. Žalia kaukė su Jim Carrey išraiška buvo taip stipriai prilipusi prie Matiso ir jo draugės veidų, kad ir po darbo jie su ja mielai nesiskirdavo.
Kai Matisas išlydėjo Marozą, sužėrė į dėžę melchiorinius stalo įrankius ir pabandė ant stalo pasiguldyti Alvydą, kuriai mintyse skambėjo žodžiai „prieš išeidamas būk lyg jau būtum išėjęs“. Ji nesipriešino, leidosi nurengiama, o Matisą jos nuolankumas dar labiau kaitino. Jis jau nebeskubėjo, o lėtai mėgavosi jos primerktų akių žvilgsniu. Nesuprato, kodėl Alvyda tokia pasiekiama, bet tai buvo jam įprasta, visos moterys yra pasiekiamos, kai suvilgai pirštą ir perbrauki per apatines lūpas, prieš tai nuplėšęs kelnaites.
„į neaprėpiamą sumą įskaičiuok save su džiaugsmu ir skaičių ištrink.“
Matisas jau buvo ištrintas iš jos kontaktų, odos, gleivinės, nutrinti jo pirštų pagalvėlių anspaudai nuo stalo įrankių ir nuo siurblio rankenos, kurią jis žadėjo paliesti šį savaitgalį. Jis buvo sunaikintas kaip statistinis vienetas ir išmestas per padidėjusį po žemės drebėjimo sienos plyšį. Tik jis dar to nežinojo.
Kai ji pakibo virš jo ir jis baigė, ir kažkas sunkaus krito už lango, ir dusliai atsimušė, net neaišku, koks metų laikas galėjo būti, tarpinis, tarp žiemos ir vasaros, arba tarp vasaros ir žiemos, ir nusikaltimas buvo tik toks, kad skaičius, kuriame Matisas buvo įskaičiuotas, jau nebeegzistavo. O tas sunkus nukritęs daiktas po langais išgulėjo iki ryto, kai pirmas bomžas pakėlė raudoną sportinę kepuraitę ir užsidėjęs ant susivėlusios galvos pasuko link konteinerių. Artėjo pusryčių valanda. Reikėjo susirasti maisto. O raudona kepuraitė juk yra kiekvieno bomžo svajonė, kurią rytais kartais galima rasti užsimušusią po šiltuose namuose gyvenančių žmonių langais.