(iš sapnų dienoraščio)
tekstas: Ramūnas Vaicekauskas
Baltas užrašas juodame fone „Pero eso no la es verdad“ (isp. Bet tai netiesa). Vaizdas trūkčioja lyg senuose filmuose.
Taip ir yra – tai senovinis, begarsis, nespalvotas, pagreitinto vaizdo filmas.
Prie kalėjimo sienos pristumiamas kambarėlis ant ratų. Tada jo – ir drauge kalėjimo – sienoje išsprogdinama skylė. Na, ir pro ją išgabenamas… kitas kambarys! Maniau, jog čia tiesiog norės pabėgti kaliniai, o, pasirodo, yra kažkas svarbiau. Ir filmas pasidaro įdomesnis.
Kambarys saugiai išgabenamas, o kaliniai sugrįžta prie skylės ir bando skubiai ją vėl užmūryti, kol neatvyko policija. Atvyksta policija. Įtūžęs inspektorius pirmas žengia vidun pro skylę.
Luanos Masienės nuotr.
Kalėjimo koridorių labirintais pasiekia vidinį kiemą. Ten stovi didelis apleistas pastatas, iš kurio tikriausiai ir paimtas išgabentas kambarys. Tačiau inspektorius ieško kažko svarbesnio. Palieka kiemą užnugary ir ryžtingai eina gilyn. Vis dar sparčiu tempu ir dideliais žingsniais. Kryptingai gilyn vis tamsesniais koridoriais, kurie galiausiai tampa juodu fonu. Matomas tik inspektorius, tiesa, jau kitoks: jaunesnis, skaistaus veido, visai be pykčio ir, apskritai, be jokių emocijų. Tylus, ramus veidelis slenka ilgu koridoriumi.
Koridorius galiausiai baigiasi prie paskutiniojo kambario. Inspektorius įžengia. Jis apsupamas tamsiai raudonos prigesintos atmosferos. Tai jaukus, prabangus kambarys. Paveikslai, aksomu apmušti baldai, minkštas kilimas. Be garso rodo televizorius. Jauki tyla. Iš už nugaros pasirodo pats kalinių vadas. Mandagiai užsimena, jog inpektorius atvyko truputį vėliau, nei jis planavo.
Tai ir yra „ta akistata”. Jie kalbasi. Taip, kaip kalbasi du lygiaveričiai, vienas kitą gerbiantys priešininkai. Kaip kalbasi du galingi, išmintingi karaliai. Du paskutinieji, likę ant visos šachmatų lentos. Tik netikėtai vienas jų, inspektorius, pasirodo esąs karalienė… Na, ir jie jau mylisi ant minkštos ištaigingos lovos.
*
Ankstyvą vakarą sutinku įstiklintame balkone. Su manimi dar yra mergina, bet svarbiausias čia yra jos žvirblis. Nedrąsiai jį paimu, labai bijau sužeist, tačiau šeimininkė vis ramina, kad nesužeisiu, ir dar sako, kad žvirbliui aš patinku. Jis striksi ant mano rankos, baksnoja snapu ir čiulba vis suplasnodamas sparnais. Taigi džiaugiasi! Džiugu ir man jį tokį matyti. Tada jo šeimininkė papasakoja, kad senovės lietuviams šie žvirblio veiksmai pranešdavo Andajaus sugrįžimą, o tai reiškė, kad prasidėjo pavasaris. Viskas būtent taip ir yra, be menkiausios abejonės! Pasijuntu šiek tiek ypatingas, kad Andajus pasirodė būtent man.
Tas pats vakaras, tik vėliau. Artėja sutemos. Aš paliktas kieme saugoti automobilio, kol mano draugai tvarko reikalus. Nežinau, dėl ko mes čia atvykom. Kiemas – didelė uždara teritorija, neprižiūrėta, su keliais pastatais, vielinėm tvorom ir tamsios, blankios spalvos žole. Čia patekti teoriškai draudžiama, kodėl – labai neaišku. Suprantu tik tiek, kad aš padedu draugams pasiekti tikslą. Vaikštau ratais, dairausi ir netyčia užkliudau vyrą įtemptu veidu. Jis bijo, jaudinasi, nerimauja, bet motyvas čia atsidanginti, matyt, yra už visa tai stipresnis.
Manto Bukotos nuotr.
Kartu su draugais išeidinėjam iš didelio pastato. Nors esam viduj, visur aplink mus susiraizgę stori medžių kamienai – jais ir tenka lipti. Tuo metu prieš mane vėl atsiranda žvirblis ir aš trumpam sustoju. Pasirodo moteris ir paprašo sekti paskui ją. Prieinam kambarį. Nedrąsiai žengiu vidun.
Nesijaučiu saugus, o jai užtrenkiant duris aš nevalingai link jų ištiesiu ranką, tačiau moteris tik nusijuokia iš šio mano reflekso bei vedasi toliau.
Ant stalo išdėliojusi iš pirmo žvilgsnio beverčius daiktus, ji ramiai laukia. Lėtai iš šešėlinės kambario dalies įeina vyras juoda barzdele. Ir jie kartu man paaiškina, kodėl visi veržiasi į šią teritoriją. Daiktai ant stalo iš tiesų yra magiški – kiekvienas jų skirtas konkrečiam mano draugui ir kiekvienas jų turi tam draugui reikalingiausią savybę. Sužinojęs tikslias magiškų daiktų savybes išsirenku svogūnus – jie skirti Ž. Pagydys nuo kažkokios ten ligos. Ž. bus sveikas ir, negana to, dar suras meilę! Labai gerai. Esu tikrai patenkintas ir nekantrauju tai įteikti draugui. Su maišeliu stebuklingų svogūnų išeinu į lauką.
Apakina diena. O aplinka irgi visai kitokia: nei vielinių tvorų, nei emocinės prieblandos. Dabar tai miesto centras, o pastatas, iš kurio išėjau, – rotušės bokštas. Aplink jį yra centrinė aikštė, pilna skubančių, šurmuliuojančių ir abejingų. Dairausi saviškių ir nerandu… Nu nėra! Turbūt jie mane paliko… Ir šiaip, juk panašu, kad manimi tiesiog naudojosi. Atsigręžiu – ten stovi ta pati moteris ir tyli. Viskas sustingę. Į mano klausimą moteris nereaguoja ir vaizdas pradeda lietis. Paprastai taip būna baigiantis sapnui ir aš pradedu busti.
Bet tuomet pasirodo vyras su barzdele – tai sugrąžina į sapnų pasaulį.
– Tavo draugai, – ramiai sako jis, – grįžo atgal ir pasiėmė paskolą.
– Ką?
– Jie grįžo atgal, užlipo į viršutinį aukštą ir aš paskolinau jiems pinigų. Tačiau sąlygos buvo truputį kitokios nei įprastame banke…
Senis kalba toliau, tik jau pakitusiu balso tonu. Bando išaiškinti sąlygas, o aš ir be jo aiškinimų viską puikiai supratau. Draugai grįžo atgal ir pardavė savo sielas. Liūdna. Ne, vis dėlto pikta! Apkaltinu vyrą esant velniu, tada atkunta ir moteris pagalbininkė – jie kartu nusijuokia. Susimąstau apie draugus, jų troškimus. Ir visi šie žmonės aplink… Nelaimingas pasaulis.
*
Luanos Masienės nuotr.
Nedidukė tvanki auditorija geltonom sienom. Žaliuzės nuleistos, o šviečia erzinančiai dirbtinės geltonos lempos. Suolai kreivai sukalti iš medžio plokščių, o jos – ir vėl!– padengtos riebiu geltonų dažų sluoksniu.
– Nu ir bjauru čia, – tarsteliu draugui.
– ŠT! – esu iškart sudrausminamas šalia sėdinčio plikio. Jis labai rimtai nusiteikęs klausosi paskaitos ir piktai į mus šnairuoja – kaip drįstam negerbti dėstytojo! Tasai jo dėstytojas yra ryškiai per mažo ūgio žmogelis, išsikišusiais dantimis, apverstos kriaušės formos galva ir rausvu nosies galiuku, primenančiu susiraičiusią virkštelę ar šiknaskylę. Pasišlykštėtina.
– Tai, turbūt, sekta, – nutariam ir paliekam salę.
Bet man knieti ten dar sugrįžt. Grįžtu atgal. Dėstytojas mažais žingsneliais šlubčioja palei lentą, kurioje surašyti jų tikėjimo principai. Vos tik pradėjus skaityt mano susidomėjimą užuodžia plikis. Prieina ir taria:
– Žmonės mirę arba atgimsta žmonėmis su paprasta nosim arba aukštesnio dvasinio lygio žmonės atgimsta su užpakalio skyle vietoj nosies galiuko, – rimtų rimčiausiai liudija savo tikėjimą.
Aš dar gana tolerantiškai suabejoju ir tuo metu pajuntu mokytoją stovintį tiesiai man už nugaros. Nepatinka jam mano abejonės. Pradeda kažką aiškinti vaikštinėdamas pirmyn ir atgal taip, kad man vis reikia nepatogiai apsisukinėti, kad jį matyčiau. Pareiškiu, jog jis nėra Dievas, nes jaučiu, kad tas jį suerzins, ir žmogelis kriaušės veidu iš tiesų supyksta rimčiau. Sustoja. Tariu dar kažką, bet jam aiškiai jau pakako – stovi priekiu į mane išsižergęs, akivaizdžiai blokuoja išėjimą. Visąlaik tvyrojusi sunki atmosfera pasiekia aukščiausią tašką. Stojuos ir aš. Pareiškiu, kad jis greičiau yra velnias, jeigu taip elgiasi, ir supykęs griebiu tą išsigimėlį. Noriu mest jį šonan, tačiau mano ranka nuslysta jo nesveikai prakaituotu dilbiu ir pats vos neparkrentu. Greitai čiumpu ant grindų gulintį sodininko grėbliuką ir atatupstas einu link durų. Žinau, kad jei tik nusisuksiu, šitas niekšas su savo pliku pagalbininku mane puls. Kažin kodėl aš nuolat veliuosi į tokias situacijas?
