Iš Tėtės (Kazio Abramavičiaus) dienoraščio

tekstas: Marius Abramavičius

V. 28

Baigiasi pavasaris. Žydi obelys, kaštonai, alyvos. Karštis apie trisdešimt laipsnių.

Buvau Kapsuke, Jurbarke. Ir ten nuostabiai sodai žydėjo, kriaušės lyg varške nudrabstytos. Aš vėl iš arti pamačiau, kaip vyšnios žydi ir kriaušių kriaušę, laukinę, šlaituose prie Bišpilio Jurbarke mačiau. Prisiminiau tą akinamai baltą kriaušę, kuri žydėjo prieš keturiasdešimt metų prie Vilkijos gimnazijos. Man buvo šešiolika metų tada. Dabar jau Mariui dvidešimti. Kažin kur jis? Gal jau paskyrė, kur prie aerodromo.

Trys avantiūristai: Vytautas Abromavičius, Marius Abramavičius, Kazys Abramavičius. 1979 m.

19 VII. 29 pirmadienis

Meškeriojau Kulautuvoj netoli Brūžės. Pagavau. Ir Glūke – vakar net šešias valandas prasėdėjau valtyje. Geriausias poilsis, tokia ramybė. Su žuvimis nė kalbėti nereikia. Ir taip nurimsti, gera taip ir laikas nejučiom prabėga greitai. O dar jeigu kimba, tai vienas malonumas.

NEMUNAS NUO SUDARGO AUKŠTUMŲ. 1956. 41×30.

IV. 16

Grįžus iš Berlyno

Vėl žiūriu pro mūsų langus į Antakalnio pušynus, o visai neseniai pro langą į Kaizerdam gatvę žiūrėjau ir savo atvaizdą požeminio traukinio lange mačiau.

Miestas tas pats ir kažkoks suprastėjęs – lyg didelis turgus, buitinis kažkoks.

Aplankiau dail. A. Švėgždą. Jis serga – inkstas dirbtinis, dabar ir kepenys nesveikos. Kitą dieną išvažiavo į kaimą, link jūros, gryno oro, deguonies pasikraut. Aš jam nunešiau savo akvarelę, lietuviškos duonos, margutį, verbą. Jis man davė savo katalogą ir nedidelį grafikos darbelį. Gražūs jo darbai. Buitis pakylėta iki būties. Nelengvas jo gyvenimas svetur, ir dabar neseniai grįžęs iš ligoninės.

I. 6

Dangus išsigiedrijo. Pro medžius pavasarinė mėlynė. Nuo šakų byra purus sniegas, lyg pudra. Medžiai stovi sustingę, kaip žvakės.

O aš sėdžiu lovoje kaip ligonis (net neįtikėtina) ir žiūriu pro langą. Visur gyvenime atsitiktinumai ir dėsningumai, neišvengiamybė.

III. 21

Akvareles bandau, pavargstu, neišeina. Atrodo, kad visai nebemoku liet. Skystai. Gal tas popierius labai prastas?

SENAS ĄŽUOLAS IR SENI NAMAI STRAZDŲ KAIME (į ąžuolą trenkė perkūnas). 1979 m.

SODYBA. VAIŠNIŪNAI. 1979 m.

Nušvito saulė, tirpsta sniegas ir bėga upeliais. Dangus giedras, naktimis dar pašąla. Dienos jau žymiai ilgesnės.

Smagu, kai turi malonų darbą. Omaro Chajamo vertimas – sunku, bet įdomu.

Omaro Chajamo [rubajatų – red. pastaba] vertimai:

Jeigu likimo dėsnius aš valdyt galėčiau,

Aš viską perbraukčiau ir iš pradžių pradėčiau.

Aš panaikinčiau liūdesį visiems laikams,

O džiaugsmą į padanges pakylėčiau.

Ąsotį mano su vynu tu sudaužei, o Viešpatie!

Duris tu mano džiaugsmo uždarei, o Viešpatie!

Išliejai žemėn vyną purpurinį…

Aš Nelaimingas! Ar girtas tu buvai, o Viešpatie!

Atėjau į pasaulį – dangus visiškai nenustebo.

Išėjau – tos pačios žvaigždės danguje pleveno.

Nepasakė man niekas, kodėl aš gimiau

Ir kodėl paskubom sunaikintas gyvenimas mano.