Jurgitos Rancevienės tapyba – aktuali archaika siurrealizmo kalba

Paviršutiniškas požiūris į archajinę kultūrą visada buvo itin paranki politinė priemonė: XIX a. pagoniška kultūra visuotinai priimta kaip tautinio atgimimo pagrindas, todėl senieji tikėjimai ir papročiai pristatyti itin puristiškai – kurti antikos kultūrai prilygintų, šventesnių už šventuosius protėvių „kunigaikščių-patricijų“ ir pramočių „vaidilučių-vestalių“ įvaizdžiai. Kadangi antika Europai padovanojo teisės, estetikos, filosofijos ir mokslų pagrindus, vietinių kultūrų patirtys nušviestos kaip lygiavertės klasikai alternatyvos, iš kitos pusės romantizuojant civilizacijos nesugadintų bendruomenių tariamą „prigimtinį tyrumą“. Sovietmečiu senovė pasitelkta propagandinei kovai su Bažnyčia – akcentuota neva egzistavusi prigimtinė sandrauga tarp lygiaverčių paprastos bendruomenės bičiulių, stengtasi perpasakoti su krikščionybe susijusius padavimus per pagonybės prizmę (pvz., Vilniaus herbas aiškintas kaip milžinas Alsis, nešantis per brastą žmoną Jauterytę), iki tol Bažnyčiai įprasti sieninės tapybos ar mozaikos žanrai dedikuoti pagonybės temoms ir pan. Šiuo metu archaika tampa įrankiu kraštutinių dešiniųjų politinių pažiūrų auditorijai, paradoksaliai kartojančiai „importinius“ F. Nietzsche‘ės įsitikinimus, jog senosios kultūros buvo grįstos jėga ir dominavimu, tačiau buvo nuslopintos aukos kulto vardan. Agrarinio gyvenimo būdo paprastumas priešpriešinamas pernelyg įmantriais, vingriais ir globalizuotais laikomiems šiuolaikinės visuomenės kazusams. Kaip šiame kontekste užčiuopti autentišką senųjų kultūrų pulsą ir neišversti jo į nusistovėjusių klišių pavidalą? Į šį klausimą bando atsakyti naujausi kaunietės tapytojos Jurgitos Rancevienės paveikslai, pastaraisiais metais pristatyti Ukrainos meno erdvėse – 2022 m. vykusioje labdaros parodoje „Paints of the Flame of Hearts“.

Tušas, pastelė, vaško kreidelės. 2022.

Jurgita Rancevienė yra abstraktaus ekspresionizmo krypties dailininkė, turinti ilgametę knygų iliustratorės patirtį. Dėl šios priežasties autorės darbai dažnai yra personifikuoti ir įkrauti siužetiniu naratyvu, leidžiančiu priskirti jos kūrybą ir abstrakčiojo simbolizmo krypčiai. Pastarųjų metų tapytojos darbai yra grįsti provokuojančiu reprezentatyvaus didelio mastelio drobių įvaizdžio ir erotiškų, švelniai įžūlių temų kontrastu. Toks kontrastas yra pasitelkiamas siekiant perteikti ir pirmapradžio moteriškumo temas (paroda „Gaia“ – 2021 m., paveikslų ciklas „Deivė pramotė“ – 2022 m.), kai paveiksluose, piešiniuose ir koliažuose ima ryškėti stipri siurrealizmo meno įtaka. Tarytum Giorgio de Chirico „scuola metafisica“ ar Salvadoro Dalí „žirafų“ ciklo paveiksluose bei skulptūrose yra vaizduojamos nuo konteksto atsietos arba neperskaitomose situacijose atsidūrusios personifikuotos figūros.

Figūrų ar objektų vaizdavimas be konteksto buvo vienas iš siurrealizmo pradininkų metodų siužetinei įtampai sukurti. Paveikslo suvokėjo įgimtas bandymas paaiškinti sau vaizduojamą situaciją, ieškoti su vaizduojamomis figūromis susijusių poteksčių ar metateksto buvo išnaudotas stebėtoją perkelti į kitą – nebe supančio, o paveiksle kuriamo – pasaulio realybę. Kuo daugiau klausimų ir neapibrėžtumo jausmo suvokėjui kyla, tuo realesnis atrodo jam prieš akis pavaizduotas fiktyvus kūrinio pasaulis. Iš vienos pusės, tokios meninės raiškos priemonės glaudžiai sietos su pasąmonės, fantazijos ir sapnų klodais – sapne matomi objektai ar vaizdiniai turi dalinę logiką, tačiau ši logika yra fragmentuota, be viską siejančios struktūros, tęstinumo ar sekos, jaučiama atmosfera ar emocija sapne yra dažnai svarbesnė už bet kokį vykstantį įvykį, o regimos formos yra nestabilios, lakios, kintamos ir alegoriškos.

HEKATĖ. 2018–2021.160×140. Akrilas, aliejus ir anglis.

Tokia į sapno įspūdį orientuota pasaulėjauta didele dalimi atliepia ir mitologinę pajautą, kai santykis su pasauliu nėra iki galo racionalizuotas, struktūruotas, konstruotas iš atpažįstamų situacijų, bet yra labiau susijęs su nepažinumu, nuojautomis, emociniu bei intuityviu situacijų skaitymu ir iš pažiūros loginio sąryšio neturinčių įvykių seka. Galbūt dėl šios priežasties archajinės mitologijos įvaizdžiams dedikuotose paveiksluose J. Rancevienė pasitelkia siurrealizmo estetikai priimtiną raišką. Paveiksluose vaizduojamos figūros neturi aiškios hierarchijos, įprastos klasikiniams vaizduojamosios dailės paveikslams – didžiausią drobės dalį užimanti figūra gali būti vaizduojama it šalutinis veikėjas, o smulkūs personažai išryškinti lygiai taip pat kaip ir kompoziciją įcentruojanti figūra. Koliažą primenantis pagrindinių figūrų, antraplanių detalių ir fono santykis atliepia danų siurrealizmo dailininkės, vėliau iliustratorės ir keramikės Ritos Kernn-Larsen (1904–1998) darbus. Panašiu į danų kūrėjos principu, J. Rancevienės paveiksluose nėra siekiama konstruoti konkrečios erdvės ar gilių planų įspūdžio – paveikslo vyksmas plėtojamas arba plokštumoje, arba kitu atveju tik poros plokštumų (priešakinės „scenos“ ir už figūros kabančios fono „užuolaidos“) erdvėje. Toks paveikslo realybės konstravimas yra paveiktas to, kad abiejų autorių darbuose labai svarbus yra grafinis takių, laisvai erdvėje išsikerojančių linijų piešinys. Grafinis piešinys yra svarbus ne tik dėl dekoratyvumo: laisvas meditatyvus piešimas neįpareigoja pasikliauti struktūrišku mąstymu, bet veikiau ragina kūrėjas iššaukti kažką iš impulsyvių pasąmonės klodų, įžiūrėti asociacijas, užuominas vis tankėjančiame ar augančiame linijų piešinyje. Taip dailininkė paties kūrimo metu yra įgalinta nuspręsti, kas iš pilnėjančio piešinio turėtų iškilti į paviršių ir rastis paveikslo tuštumoje (paveikslai: „Himiko“, akrilas ant drobės, 2021 m., „Mutabor / Pora“, akrilas ant drobės 2018 m.).

METAMORFOZĖS II. Kūnai / Metamorfozės / Scena. 2022. A4. Eskizai ant popieriaus atlikti mišria technika.

Šis kūrybos procesas pats savaime yra mitologinis – visų kultūrų mitai pasakoja, kaip pasaulio sukūrimo metu konkretūs pavidalai pradėjo rastis iš abstrakčios nebūties ar tuštumos. Kaip ir R. Kermn-Larsen drobėse, J. Rancevienės darbuose vaizduojami transformatyvūs, palaipsniui iš vieno pavidalo į kitą pavidalą besimainantys kūnai – iš augalinių ar gyvūninių formų išaugančios galūnės ir veidai – t. y. kunkuliuojančio chaoso masėje išnyrančios sąmonės ženklai (pvz., paveikslas „Artemidė“, 2018–2021 m.).

Patys paveikslų siužetai daugiausia atliepia principus, pagal kuriuos buvo įsivaizduotas senųjų deivių-pramočių panteonas. Chtoniškųjų deivių egzistavimas reiškė tiek gyvybės įvairovę, tiek neribotą gaivališkumą, išsiliejantį neapibrėžtais, daugiakūniais, chimeriškais gyviais. Jeigu racionalizuotas, nuo prieštaringumų „apvalytas“ mitologinis panteonas išsiskiria tiesmuka, iškart atpažįstama klasikinių deivių ikonografija ir atributika, J. Rancevienės paveikslų siužetai atliepia ikiklasikinį, neapibrėžtą, neaiškų ir nenuspėjamą moteriškumą – deivė pramotė gali pasirodyti kaip medis, paukštė, kaip kumelė, kaip trikojė ar trirankė būtybė priklausomai nuo to, kokia moteriškumo metafora skleidžiasi. Lygiai tuo pačiu metu šis – net ir daugiaplanis – pavidalas nėra konkretus: paveikslų siužetuose keliamas klausimas, kiek konkretumas yra apskritai reikalingas pirmapradžiam moteriškumui vizualizuoti.

METAMORFOZĖS III. Kūnai / Metamorfozės / Scena. 2022. A4. Eskizai ant popieriaus atlikti mišria technika.

Daugiaprasmiškas moteriškumas kai kuriuose paveiksluose virsta socialine karikatūra. Panašiai į kito siurrealizmo krypties dailininko – prancūzo Lucieno Coutaud (1904–1977) kūrybą, tiksliau į jo paveiksluose iš įvairių architektūrinių ar statybinių detalių konstruotus moteriškų figūrų „nîmoises“ personažus – J. Rancevienės moteriškos figūros tampa dekonstruotomis ir rekonstruotomis pamėklėmis. Tarsi iš dalių keistai surinkti kūnai atliepia tai, kad pirmykštis moteriškumas nebūtinai turi būti komfortabilus: juk ir mitologijoje laumės, nupasakotos kaip turinčios suakmenėjusias galūnes ar krūtis, vištos ar kumelės kojas, turėjo ir provokuojantį ar bauginamą pradą. Seksualios ar smurtingos figūros atveria langą į impulsyvų, sustabarėjusių normų nevaržomą emocinį moteriškumo klodą, kuris praeityje visada įsivaizduotas kaip pavojingas – pradedant bakchančių orgijomis, fėjų naktiniais šokių ratais ir baigiant Valpurgijos naktimi.

METAMORFOZĖS IV. Kūnai / Metamorfozės / Scena. 2022. A4. Eskizai ant popieriaus atlikti mišria technika.

Kūriniai įkvėpti kūno išraiškos scenoje. Išskirtinis dėkui Birutei Letukaitei, kuri leido pasinaudoti šokio teatro „Aura“ medžiaga.

Meditatyvus, pasąmonės vaizdinius iššaukiantis neprogramuotas ir neprognozuotinas piešimo procesas, atmosferos priešpriešinamas loginei naratyvo sekai, vaizdiniais grįstas paveikslo erdvės formavimas, mitologinio nepažinumo, neapibrėžtumo ir daugiasluoksniškumo temos, sapno pojūtis, nenuoseklūs ir daugiaprasmiški įgalintų moterų įvaizdžiai, besisiejantys tiek su dosnios pramotės, tiek su grėsmingos gundytojos ar maištingos kariūnės pavidalais, atskleistas chtoniškas ryšys su gyvybės bei gamtos formų įvairove ir fragmentiškas moteriškumo alegorijų konstravimas iš prieštaringų dedamųjų dalių J. Rancevienės kūryboje perteikia siekį pasisemti iš „nepasterizuoto“, „neharmonizuoto“, „nerafinuoto“ ir į politinį įrankį netransformuoto archajinės kultūros klodo. Pasirinkta siurrealizmo ir abstraktaus simbolizmo estetika verčia tapytoją rekontekstualizuoti visiems pažįstamus įvaizdžius mąstymą provokuojančioje naujoje situacijoje. Toks organiškas inspiracijos siekis stiebiasi į ne visada patogią ar sutramdytą pirmapradžio moteriškumo šerdį ir yra provokatyvus, tačiau savo esme yra labiau tikras nei daugybė archajinės kultūros esmės nepasiekiančių formalių pastišų, šiandieną pajungtų įvairiems su senovės kultūra niekaip nesusijusiems konceptams pagrįsti. Archajinio moteriškumo tikrovės temos – galime tikėti – turės stiprų atgarsį ir tapytojos tolimesnėje kūryboje.

DEIVĖ PRAMOTĖ. A4. Piešinys, apdirbtas DI.