Kaip neišugdyti profesionalių beraščių visuomenės?

Užuot skatinę studentą atsidėti studijoms, idant jis mokytųsi, užuot ugdę jam tikrą meilę dalykui ir domėjimąsi juo, mes jį skatiname studijuoti asmeninės karjeros labui; jam padedame įgyti tik tas žinias, kurios gali pasitarnauti įveikiant sunkumus, atsirandančius ėmus siekti paaukštinimo.

Karl Raimund Popper

Įtampa tarp intelektualinio elito ugdymo ir studentų ruošimo profesinei karjerai dar niekada taip neslėgė aukštojo mokslo sistemos kaip mūsų laikais. Akivaizdu, kad pasiekti abiejų tikslų tuo pat metu neįmanoma. Rinkai vis labiau diktuojant žaidimo taisykles ­­– ypač ten, kur demografinė situacija skatina vis didesnę universitetų priklausomybę nuo išorinių reikalavimų ir jų įgyvendinimą apstiprinančio finansavimo, – intelektualinio elito ugdymas ima atrodyti kaip prie besikeičiančio pasaulio neprisitaikiusios senovės reliktas.

Bet ar tikrai nūdienos pasaulis eina koja kojon su tokiais reikalavimais ir vien tuo pateisina studentų ruošimą karjerai, universalų ir platų išsilavinimą paliekant nebūtinu laisvalaikio užsiėmimu? Pavyzdžiui, Karlas Popperis palaikė mokslo pasitelkimą dalinei socialinei inžinerijai vykdyti, kur esminis dėmesys turėtų būti skiriamas bandymų ir klaidų metodui bei savo žinių ribotumo suvokimui, taip leidžiant atsakingai imtis mažų pokyčių atsisakant karšto aktyvistų ir revoliucionierių politinio temperamento, orientuoto į pavojingą visuomenės visumos permodeliavimą[1]. Tad nenuostabu, kad jis bodėjosi ugdymo sistema, kuri skatina studijuoti karjerai ir mokymąsi paverčia profesiniu-techniniu rengimu, o ne laiko savaime vertingu dalyku, suteikiančiu platų ir universalų išsilavinimą.

Toks techniškai ištreniruotas profesionalas faktiškai baigia universitetą neįgijęs išsilavinimo. Neįmanoma siekti jokių visuomeninių pokyčių ar spręsti esminių iššūkių, jei atskirų sričių specialistai neturi susikalbėjimo būdų, kadangi jų nejungia jokios bendros mąstymo, suvokimo ir išsilavinimo prielaidos. Tai ugdo profesionalių beraščių visuomenę, kurioje kiekvienas asmuo egzistuoja kaip atskira visuotinio autizmo apraiška, galinti puikiai atlikti savo profesinę funkciją, tačiau nelabai suvokianti kultūrinių, politinių, socialinių, moralinių prieštarų ir kontekstų, kurie įrėmina gyvenimą atitinkamame žmogiškame erdvėlaikyje.

Lygiai taip pat konkrečioms socialinėms problemoms spręsti paruošti specialistai, kai neturi platesnio išsilavinimo, apimančio bent jau bazines techninių ar gamtamokslinių sričių žinias, gali sukelti pavojų kilus įvairioms fizinėms grėsmėms kaip, pavyzdžiui, pandemijai.

Nuo platesnio lavinimo atjunkytas ugdymas karjerai kuria mąstymą šablonais, kuris žmogų daro rinkos tarnu. Pavyzdžiui, pats darbo ieškojimo procesas tampa savotišku darbu, kurį asmuo turi nuveikti. Asmeninio gyvenimo detalės tampa potencialiomis priežastimis, galinčiomis lemti įdarbinimą, todėl nunyksta privataus ir viešo gyvenimo skirtis: žmogus net ir laisvu nuo darbo laiku yra priverstas galvoti apie darbą ir traktuoti save patį kaip prekę, kurią reikia įsiūlyti kitiems bei toliau išlaikyti šios prekės paklausą ir galiojimo terminą. Net ir darbo pokalbyje neretai privalu apsimetinėti ir atkarksėti klišes, nes gebėjimas save parduoti tampa svarbesniu dalyku už patį gebėjimą tinkamai atlikti darbą ir greitai mokantis prisitaikyti prie naujų reikalavimų.

Užuot dirbęs, kad gyventų, žmogus ima gyventi tam, kad dirbtų. Jei nepavyksta pasirinkti asmeniškai giliausius poreikius, pomėgius ir interesus atitinkančios karjeros krypties, žmogaus gyvenimas praktiškai sunaikinamas.

[1] Karl Raimund Popper, „Dalinė socialinė inžinerija“. In: K. R. Popper, Rinktinė. Iš anglų k. vertė A. Šliogeris. Vilnius: Pradai, 2001[1944], p. 399-418.; cit. p. 405-406.

Vaidė Gaudiešiūtė. KASDIENYBĖS SIŪLAI. 2017. 30×21. Tušas, plunksnelė, popierius.

Profesinis ugdymas lemia, kad žmogus, užuot nuoširdžiai gilinęsis į dalykus ir juos permąstęs savo patirties perspektyvoje toliau bręstų ir augtų kaip asmenybė, turi bandyti įsišventinti į tam tikrų šablonų apskliaustą profesinę kastą ir įtikti ne tiek savo kompetencijomis, kiek gebėjimu save parduoti ir imituoti gero profesionalo darbą užuot geriausiai atlikus savo darbą pasitelkiant visus turimus gebėjimus.

Dažnai profesionalumą apibrėžia toli gražu ne ekspertinis žinojimas, o išsikovota teisė į tą žinojimą. Andrew Abbottas panašias mintis išreiškia jurisdikcijos sąvoką taikydamas profesionalų išimtinės srities atžvilgiu. Jo teigimu, profesijų istoriją apibrėžia tarpprofesinės varžybos, kuriose rungiamasi dėl teisės perimti kitos srities jurisdikciją ir taip išplėsti savąją[2]. Profesijos steigimas neišvengia politinės logikos, pagal kurią gali būti teisingiausių sprendimų žinovas, tačiau niekada neturėsi progos tų sprendimų priimti, jeigu nesutelksi jų įgyvendinimui pajėgios politinės valios. Nei veiklai pasišventusiųjų skaičius, nei žinojimo kokybė savaime dar nelemia profesionalumo pripažinimo, kuris visų pirma priklauso nuo to, kiek erdvę klestėti suteikiančio pasitikėjimo bus išsikovota socialinėje sferoje.

Kova dėl pasitikėjimo, kaip teigia Keithas Macdonaldas, yra tas kultūrinis darbas, kurį kiekvienos profesijos atstovai turi atlikti tam, kad problemas, kurias gali spręsti pagal savo kompetenciją, galėtų nusavinti prisiskirdami savo jurisdikcijai, o tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu tą jurisdikciją su į ją įeinančiomis problemomis pripažįsta klientai, konkurentai, valstybė ir viešuomenė[3]. Priklausymas konkrečiai profesijai formaliai reikalauja eliminuoti tas žinias ir kompetencijas, kurios peržengia tos profesijos ribas. Kitų sričių pasitelkimas sprendžiant problemas rodo tos profesijos nepakankamumą, galintį mažinti pasitikėjimą pačia profesija. Tuo pat metu, kai profesinės kompetencijos yra nepakankamos tam tikroms problemoms spręsti, kyla poreikis plėsti pačios profesijos ribas ir nusavinti tam tikras kompetencijas atimant jas iš kitų sričių. Taip ir vyksta Abbotto įvardytos tarpprofesinės varžybos. Tačiau kova dėl pasitikėjimo sritimi atima laiką ir jėgas, kurie galėtų būti skirti kitų sričių pažinimui ir sėkmingam pritaikymui, nesipešant dėl to, kam čia nusisavinti didesnę ekonominę naudą už indėlį į sprendimų priėmimą.

Kadangi bandant legitimuoti savo veiklą svarbu užtikrinti savireprodukciją, idant visi būsimi srities profesionalai praeitų atrankos mechanizmą, mokymąsi ir socializaciją, taip monopolizuojant profesinį žinojimą[4], nemažėja darbdavių reikalavimai, kad aukštasis mokslas orientuotųsi į profesinį ugdymą ir mestų šalin tai, kas tiesiogiai tam nereikalinga. Kitaip tariant, norima eliminuoti iš ugdymo bet ką, kas galėtų bent teoriškai pretenduoti į universalaus ir plataus išsilavinimo statusą. Tai susiję dar ir su tuo, kad menkiau išsilavinusį žmogų, kuris puikiai atlieka savo funkciją, yra lengviau išnaudoti.

Tokiam asmenybės nuskurdinimui nepasiduodantys universitetai neišvengiamai patiria spaudimą, galintį atsiliepti ir finansiškai. „Kitaip negu tame susisluoksniavime, kurį sukuria rinka, akademinio susisluoksniavimo pagrindas yra ne ekonominiai, bet prestižo skirtumai“[5], – pastebi Zenonas Norkus. Aukštasis mokslas, spaudžiamas finansinių nepriteklių ir rinkos reikalavimų, nebegali koncentruotis į intelektualinio elito ugdymą. Dėl to neišvengiamai krenta ir tokio mokslo kokybė. Kad universitetai nepavirstų proftechninėmis mokyklomis, bandoma eiti kompromiso keliu derinant profesinį ugdymą su universalaus išsilavinimo teikimu. Tačiau vienodu lygmeniu išlaikyti abiejų dėmenų neįmanoma, nes jokia studijų programa negali apimti tiek daug specifinių sritinių ir bendrų dalykų. Pasak Rūtos Žiliukaitės, „profesinės veiklos lauko įvairovė ir švietimo lauko išteklių ribos sukuria partikuliarumo–universalumo įtampą. Švietimo laukas struktūrinių veiksnių yra stumiamas universalumo kryptimis, o profesinės veiklos laukas – partikuliarumo kryptimi“[6]. Tarp šių krypčių būtinas dialogas, tačiau jis dažnai neįmanomas kaip tik dėl to, kad skirtingų pusių atstovai vienas kito nesupranta, nes didelė jų dalis jau yra paveikti to techninio profesinio susisiaurinimo, kuris nebeleidžia matyti platesnio vaizdo ir suvokti esamos problemos anapus savo srities perspektyvos.

Kai tokią padėtį sukuriančios tarpprofesinės peštynės persikelia į aukštąjį mokslą, pagrindiniu nukentėjusiuoju tampa studentas, kuris tiesiogiai patiria tų peštynių padarinius savo išsilavinimo sąskaita. Jis priverstas spraustis į siauros srities rėmus, kurie yra nuolatos perbraižomi, užuot susitelkęs į platesnį ugdymąsi, sąmoningai tas ribas peržengdamas. Dažnai šiose peštynėse strėlės paleidžiamos į humanitarinius ir socialinius mokslus, nes jie pernelyg daug dėmesio skiria platesniam išsilavinimui ir per mažai ugdo techniškai paruoštus darbuotojus, kurie galėtų vykdyti savo siauras funkcijas. Dažnu atveju net ir neaišku, kokios šių mokslų atstovų funkcijos apskritai galėtų būti.

[2] Andrew Abbott, The System of Professions: An Essay on the Division of Expert Labor. Chicago & London: The University of Chicago Press, 1988, p. 2.

[3] Keith M. Macdonald, The Sociology of the Professions. London: Sage, 1999, p. 163.

[4]  Ten pat, p. 189

[5] Zenonas Norkus, „Akademinis mokslas ir demokratija“. Politologija 24(4): 1-50. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001, p. 20.

[6] Arūnas Poviliūnas, Rūta Žiliukaitė, Vida Beresnevičiūtė, Profesinės veiklos lauko tyrimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 192.

Ričardas Peleckas. 95. 70×50. Akrilas, drobė.

Šiose srityse ugdomi žmonės neretai iš principo negali tilpti į siaurai apibrėžto profesinio kolektyvo ribas. „Kol iš humanitarinių mokslų tikimasi kolektyvo – visuomenės, tautos, korporacijos – nario ugdymo, o ne asmeninių savybių ir gebėjimų puoselėjimo, skirtingos kolektyvo sampratos yra bene didžiausia kliūtis susikalbėti“[7], – konstatuoja Kęstas Kirtiklis. Teksto ir informacijos interpretavimo, socialinio intelekto, empatijos, savirefleksijos ir bendros moralinės savivokos ugdymas atrodo įtartinai, nes šios savybės nėra techniškai apčiuopiamu būdu įdarbinamos, todėl rinkos poreikių požiūriu dažnai traktuojamos kaip bevertės.

Tačiau didelis dėmesys šių savybių ugdymui visose studijų programose gerokai prisidėtų prie visuomenės psichinės sveikatos gerinimo, savižudybių masto mažinimo, skaudžių skyrybų retinimo, diskriminacijos vengimo ir didesnio pakantumo kitų skirtumams ir ypatumams. Galų gale tai padėtų net ir profesine prasme, nes žmonės geriau suvoktų, kas jiems tinka ir netinka, užuot slėpę ar net nesupratę savo bei kolegų frustracijų, kurios vėliau pasireiškia sveikatos sutrikimais, perdegimais, konfliktais darbe, produktyvumo kritimais, darbo kokybės mažėjimu – visa tai duoda apčiuopiamą neigiamą rezultatą, kenkiantį bet kuriai valstybinei institucijai ar privačiai įmonei.

Šia prasme reikalavimas ugdyti visų pirma rinkos poreikius atitinkančius profesionalus yra trumparegiškas net ir pačios rinkos atžvilgiu. Martha Nussbaum sekimą tokiu reikalavimu netgi laiko egzistencine grėsme demokratijos išlikimui: „Jei ši tendencija tęsis, valstybės visame pasaulyje greitai ruoš naudingų mašinų kartas, o ne visapusiškus piliečius, kurie gali patys mąstyti, kritikuoti tradiciją bei suprasti kito asmens kančių ir pasiekimų reikšmę.“[8] Naudingomis mašinomis paversti profesionalai izoliuotoje situacijoje galės gerai atlikti savo funkcijas, tačiau ilgesnėje perspektyvoje ne tik bus prasti visuomenės nariai, neatsakingi ir nejautrūs kitų asmenų kančioms ir problemoms, bet ir tą pačią atsakomybės stoką persineš į savo darbovietę, kurioje siauras akiratis ilgainiui kurs prastą moralinį klimatą, dėl kurio net ir daugiau uždirbantys žmonės paprasčiausiai jausis mažiau laimingi ir patenkinti savo gyvenimu. Per didelis dėmesys techniniam žinojimui ignoruojant kitus išsilavinimo aspektus gali pakenkti visuomenei paplaudamas sąlygas, kurios įgalina profesijų persiskirstymą ir jų darbo pažangą bei panaudojimą efektyviais ir pelningais būdais.

Mokslą nuo valstybės atskirti siūliusio Paulio Feyerabendo svarstymus, esą mokslas tapo pernelyg galingas ir pavojingas, kad būtų paliktas pats sau[9], galima pritaikyti ir aukštojo mokslo situacijai rinkos atžvilgiu.

Viena vertus, rinkai tarnaujantis aukštasis mokslas įgyvendina siūlymą mokslą atskirti nuo valstybės, nes primeta reikalavimą ugdyti ne išsimokslinusius žmones, o techniškai paruoštus profesionalus – universalus išsilavinimas, kuris ugdytų platesnį suvokimą ir skatintų etines ir pilietines savybes, kaip antai atsparumą propagandai, tampa laiką bereikalingai švaistančiu trukdžiu techniniam parengimui.

[7] Kęstas Kirtiklis, „Humanitarinių mokslų vertės diskursas Lietuvoje: vardan tos Lietuvos ar žmonių gėrybei?“ Sociologija. Mintis ir veiksmas 45(2): 7-25. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 23. https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2019.2.13

[8] Martha C. Nussbaum, Not for Profit: Why Democracy Needs the Humanities. Princeton & Oxford: Princeton University Press, 2010, p. 2.

[9] Žr. Paul Feyerabend, Against Method: Outline of an Anarchistic Theory of Knowledge. 3^rd. ed. London: Verso, 1993 [1975], p. 160.

Kadras iš animacinės komedijos „Pietų parkas“

Kita vertus, darbo rinkos tarnu paverstas aukštasis mokslas kaip tik tampa valstybinės aukštojo mokslo politikos įkaitu. Jei pasirenkama ekonominės gerovės kryptis, ignoruojant plataus išsilavinimo svarbą ir reikšmę tokių iššūkių kaip pandemija, informacinis karas, klimato kaita, migracijos krizė, įvairių socialinių grupių diskriminacija akivaizdoje, tai valstybė pasmerkia pati save iki susipriešinimų vedančioms begalinėms diskusijoms iš siaurų ir ribotų perspektyvų, tarp kurių nesant jokių bendro žinojimo matų politinio lygmens sutarimas tampa iš principo neįmanomas.

Gamtamokslinių niuansų nesuprantantis politikos specialistas klimato krizę mato kaip įvairių ekonominių ir pasaulėžiūrinių interesų grupių problemą, kurios išsisluoksniavimas interpretuojamas kaip skirtingų ideologinių įsitikinimų sankirtos padarinys, todėl bet kokie problemos sprendimai matomi tik kaip nuolaidos atitinkamiems ideologiniams interesams. Reali problema nuslenka į antrą planą arba apskritai nepripažįstama anapus socialinių teorijų, kurios iš esmės fizinę problemą laiko tik politinį antagonizmą įrėminančiu socialiniu konstruktu. O štai politiškai beraštis gamtos mokslų atstovas siūlo teisiškai, ekonomiškai ir politiškai neįmanomus sprendimus, nesuprasdamas egzistuojančių interesų konflikto, nes mato tik mokslinę problemą, kurią ir siūlo spręsti nepaisydamas socialinių, kultūrinių, moralinių ir politinių padarinių, kuriems priešinamasi ne tik iš žinojimo stokos, bet ir dėl realių egzistencinių grėsmių, kurias tokie sprendimai galėtų sukelti. Vieni kaltinami angažavimusi politinėms madoms ir mokslo vertimu ideologija, o kitiems prikaišiojama išsilavinimo stoka su bereikalingu trypčiojimu politinėse diskusijose. Šis nesusišnekėjimas kyla iš to, kad abi pusės mato problemą tik iš savo žiūros taško ir stokoja intelektualinių įrankių suprasti platesnę perspektyvą ir jų daugį tokiu būdu, kad būtų galima siekti jų sankirtoje apskritai įmanomų sprendimų.

Vien techniniam ruošimui atsidavęs aukštasis mokslas užprogramuoja tokią situaciją, kurioje pasaulinės ir egzistencinės svarbos klausimai, kaip ir smulkesnės, su kasdieniu gyvenimu susijusios problemos, paliekamos technokratams, kurių techninis išmanymas yra per daug ribotas, kad galėtų siekti visuminio sprendimo. Pasak Macdonaldo, kuo moksliškesnis profesijos žinių pagrindas, tuo labiau tikėtina, kad visuomenė tą priims kaip priežastį nesudaryti sąlygų didelei įtakai moralinės svarbos klausimuose, nes tos profesijos kompetencija yra faktų srityje, o tos profesijos, kurių empirinė bazė sąlyginai skurdi, dėl moralinio dėmens jų darbe veikiausiai bus įtraukiamos sprendžiant bendras socialines problemas. Todėl profesijų epistemologinė dimensija turi būti derinama su iš mokslinio žinojimo ateinančiu techniniu autoritetu ir profesinės veiklos ribas peržengiančiu moraliniu autoritetu[10]. Kitaip tariant, techninį autoritetą turinčios profesijos gali daryti didesnę visuomeninę įtaką tada, kai rimtai imasi moralinių dilemų, o moralinio autoriteto profesijos turės daugiau įtakos, kai savo normatyvinius principus derins su techniniu žinojimu.

[10] Macdonald, The Sociology of the Professions, p. 169.

Alisa Duda. RADIJAS. 2020. 17x11cm. Tušas, pieštukai, popierius.  alisaduda.com

Todėl, kaip pažymi Terence’as Halliday’us, nereikėtų laikyti tiesa visus sociologinius požiūrius į profesiją persmelkiančio įsitikinimo, kad profesionalizmo branduolį sudaranti savybė yra vien tik mokslinis žinojimas[11]. Moraliniai, socialiniai ir kultūriniai kontekstai bet kurioje, netgi techninėje ir išimtinai moksliniu žinojimu save grindžiančioje srityje yra ne ką mažiau svarbūs nei tose profesijose, kurios dirba išimtinai kultūriniuose ar socialiniuose kontekstuose. Vien į profesinį ugdymą sutelktas mokymasis skatina paprasčiausią žmonių bukumą ir apsiribojimą dirbtinai primestomis takoskyromis, kurios neleidžia matyti platesnio vaizdo ir suvokti savo darbo prasmės ilgalaikėje perspektyvoje bei santykyje su kitomis sritimis, kai kalbame apie pasaulinės svarbos problemų sprendimą, kuris neapsiriboja ekonominiais ir technologiniais veiksniais.

Daugelyje profesijų su privalomumu, o ne esamu būviu susiję klausimai yra neišvengiami – pavyzdžiui, teisėje ar medicinoje. Žinojimo siekis gali būti realizuotas tik per ilgą tyrinėjimą, tačiau pacientas turi būti gydomas nedelsiant, todėl, kaip pastebi Macdonaldas, dažnai gydytojai gydo pagal simptomus taip iki galo ir neišsiaiškinę, kuo sirgo pacientas, nes svarbiausia yra jį pagydyti, net jei ir neišsiaiškinama, nuo ko jis buvo pagydytas[12]. Jeigu medicina veiktų kitokiu būdu ir mokslui visuomet teiktų pirmenybę vertybinio požiūrio atžvilgiu, tai tokia medicina rizikuotų daugiau pacientų pražudyti nei išgelbėti.

Būtent toks pavojingas požiūris ir yra formuojamas, kai siekiama aukštąjį mokslą paversti rinkos aptarnautoju ir jaunus žmones ugdyti ne kaip visapusiškai išprususius žmones, o tik kaip savo karjerai atsidėjusius atskirų sričių profesionalus. Medicina parankus pavyzdys, nes joje geriausiai matoma, kokius pragaištingus padarinius gali sukelti toks siaurakaktis profesinis kretinizmas[13], kurį rinkai ir karjerai palenkto mokslo šalininkai bando ugdyti, be kita ko, patys jį puikiausiai iliustruodami.

Todėl būtina siekti daugiau sintetinių žinių iš skirtingiausių disciplinų ir bendrų teksto suvokimo, interpretavimo, tyrimų metodikos, loginio mąstymo realiose situacijose, savirefleksijos ir panašių įgūdžių. Visuomenės visapusiškas išsilavinimas didina atsparumą propagandai, visuomenės informacinį saugumą ir kultūrinę brandą, atsakomybės už savo veiksmus supratimą ir jautrumą kito skirtumams ir problemoms. Tai gerina bendrą socialinę, kultūrinę ir moralinę situaciją, ko vien techninės žinios padaryti negali. Dėl to ir paskaitos universitetuose gali būti efektyvesnės nei seminarai, nes duoda autorinę perspektyvą, asmenybės charakterio jėgą, su kuria galima polemizuoti, o ne tik abstrakčią informaciją, kurią paviršutiniškai įsisavinęs ir neperkratęs ilgametėje savo mąstymo patirtyje studentas ima apie ją diskutuoti, dažnai užsidarydamas savo perspektyvoje ir nematydamas platesnio vaizdo tiek, kad tokiu būdu daugiau imituojama, nei realiai mokomasi. Nekalbant jau apie formato rėmus, skatinančius bereikšmį plepėjimą dėl atsižymėjimo ar įspūdžio apie save sudarymo.

Tai persiduoda ir į visuomenę, kurioje visi apie viską nori diskutuoti, tačiau jau iš anksto atsineša savo atsakymus ir tik juos išsako, nesivargindami ieškoti tiesos ar sutarimo taškų anapus savo siauros profesinio žinojimo perspektyvos. Jei nėra lygiaverčio supratimo apie diskutuojamus dalykus ir bendro intelektualinio pagrindo, diskusija tampa bevertė ir tik skatina diskutuojamų problemų gilėjimą, o ne sprendimą.

Vienintelis kelias iš tokios aklavietės – universalaus ir plataus išsilavinimo grąžinimas į universitetus, tokį išsilavinimą ir traktuojant kaip geriausią priemonę prasmingai karjerai siekti dermėje su asmeniniu ir visuomeniniu gyvenimu, šių neatsisakant ir nežlugdant vardan siaurai suprastos karjeros.

[11] Terence C. Halliday, Beyond Monopoly: Lawyers, State Crises, and Professional Empowerment. Chicago & London: The University of Chicago Press, 1987, p. 29-30.

[12] Macdonald, The Sociology of the Professions, p. 168.

[13] Arvydo Šliogerio terminas; žr. „Prof. Arvydas Šliogeris apie filosofiją ir filosofijos studijas VU“. In: YouTube. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=bcG3PcVHOwE [žiūrėta 2022 05 31].

Daina Miliukaitė. 2022. 14,8×21. Skaitmena.