Kaip nuobodūs žmonės žudo tikrumą

– Pernai mano dukra ištekėjo už labai turtingo vyro.

– Ah, šūdas.

– Ir ji nebesugeba dalyvauti giliuose pokalbiuose.

– Na tai aišku. Pinigai yra tarsi sušiktas heroinas nuobodiems žmonėms.

Dialogas iš filmo „A Real Pain“ (liet. Tikras skausmas, rež. Jesse Eisenberg)

Turbūt visi pažįstame žmonių, kurių visas gyvenimas sukasi aplink darbą, pasilinksminimus mieste savaitgalį bei keliones per atostogas. Nieko kito tų žmonių socialiniuose tinkluose nepamatysite. Nuolatinė trintis su alkoholiu, triukšminga muzika šviesų apsuptyje, viena už kitą vienodesnėmis nuotraukomis su fonu virtusiais egzotiškais vaizdais bei lėktuvų bilietais, rankose atsiduriančiais dažniau nei knygos ar bilietai į kultūros renginius.

Už tokius žmones nuobodesni gali atrodyti nebent vartotojiškumo kritikai, kepantys vieną knygą po kitos apie pertekliaus visuomenę, kapitalizmo kritiką ir pokolonialistinio mąstymo būtinybę, atveriančią ideologinėse etikėtese ištirpdyto individualumo kultą.

Abiejų tipų žmonės – blizgučius mėgstančios, abejingos bei nepretenzingos vidutinybės ir fondų lėšas siurbiantys, blizgučiais nepatenkinti pretenzingi inteligentai – galėtų konkuruoti dėl nuobodžiausio žmogaus titulo. Tačiau jie tokie yra tik dėl to, kad nuolat bėga nuo nuobodulio, kuris lyg infarktas juos ištinka tylios ir neveiklios refleksijos minutę, kuri dėl to turi būti kuo labiau atitolinta.

Poreikis prablaškyti nuobodulį egzistuoja tik nuobodžių žmonių sąmonėse. Jos pernelyg skurdžios, kad būtų įdomios pačios sau, o išoriniai dirgikliai taptų tik trukdžiu ar nebūtinu papildu, praturtinančiu, tačiau netampančiu sąmonės pakaitalu. Nuobodiems žmonėms jų patirtys, nuotykiai ir planai yra tapę būtent sąmonės pakaitalu, aplink kurį sukasi visas gyvenimas.

Tačiau ar labai nuo nuobodulio nutolsta kitokius gyvenimus pasirenkantys asmenys? Kokias pasekmes turi pasauliui buvimas nuobodžiu žmogumi – ar tai tėra vien asmeninė tragedija, dažnai nė nesuvokiama ją patiriantiems žmonėms, kurie kaip tik nuobodžiais laiko tokius, kurie nėra panašūs į juos?

Išlavinto skonio nuobodulys

Tie, kas vietoj turistinių kelionių ar pramoginių laisvalaikio formų renkasi meno parodas, kino festivalius, teatrą, knygų pristatymus – juk tokie žmonės visiškai nėra nuobodūs, ar ne?

Etatiniai vaikščiotojai į meno parodas, tiesą sakant, neretai su savo frankofilija ir nemokamo vyno pomėgiu atrodo kaip dar vieną nuobodulio luobą pramušę svajotojai, laikantys save geresniais už tokiose parodose nesilankančius.

Tomo Valkatos nuotr.

Jų pretenzingumas neretai niekuo nesiskiria nuo to, kurį demonstruoja naujausių Teslų ir iPhone’ų pirkėjai, palapinėse miegantys prie naujos serijos technologijos parduotuvių, kad tik nusipirktų valandėle anksčiau nei kiti jiems nereikalingą prekę.

Parodomasis vartojimas, kaip jį vadina Thorsteinas Veblenas, vienodai tinka apibūdinti norinčius demonstruoti savo pranašumą tiek finansine, tiek intelektualine, tiek ir kultūrine ar net moraline prasme. Kai sureikšminamas išlavintas skonis ar geros manieros, pasak T. Vebleno, tai signalizuoja visuomenei apie tokio žmogaus gyvenimo būdą ir jam pasiekti skirtą laiką, taip iš esmės atliekant parodomojo vartojimo funkciją^[1].

Parodomasis švaistymas – kita T. Vebleno aptariama medalio pusė – lygiai taip pat būdingas žmonėms, norintiems atsiriboti nuo vartotojiškos visuomenės ir pozicionuoti save kaip moraliai viršesnius, kuriems nerūpi materialūs dalykai.

Parodose ar knygų mugėse visada galima sutikti daug ir įvairių žmonių – kur kas įvairesnių ir įdomesnių nei naktiniuose klubuose ar skrydžiuose į kurortines šalis. Tačiau didžioji jų dalis yra kur kas nuobodesnė, nei įsivaizduojate.

Visada tokioje aplinkoje sutiksite tik sau pačiam įdomų intelektualą, kuris cituoja dažniau, nei mirksi akimis lyg nuo to citavimo priklausytų pandų populiacijos likimas, tačiau nieko substancialaus nepasako. Atpažinsite ir tą žmogų, kuris kritikuoja bet ką, kas populiaru, ir eina į „nepatogų kiną“, kuris jam yra labai patogus, nes gelžbetonine jėga įtvirtina visus jo išankstinius įsitikinimus, ten išrodomus tarsi užslėptas, netikėtu kampu ir giliai tikrovę perskrodžiančias patirtis ar įžvalgas, savo banalumu nepatogias tik konservatyvesnių pažiūrų žmonėms. Tokių festivalių programos dažnai pribloškia savo vienodumu ir nuspėjamumu. Būtinai ten pamatysite ir susirūpinusių tradicijos gynėjų, kalbančių apie medijų žalą, skaitmeninę visuomenę ir prarastus religinius idealus, apie kuriuos klausant sykiais kyla sudžiūvusį batoną šaltoje pirkioje graužiančio inteligento nudėvėtu švarku vaizdinys, apie kurį galvojant neretai dingsta noras liestis prie knygų, kad netyčia nepavirstum vienu jų.

Užtenka nueiti į kino klasikos vakarą, kur rodomas koks nors Andrejaus Tarkovskio filmas, ir pamatysite susireikšminusius žiūrovus, žengiant pro duris visa savo povyza rėkiančius aplinkai, kad ei, pažiūrėkite, kokie mes gilūs ir įdomūs, mes einame žiūrėti Tarkovskio, tikro meno, čia jums ne koks holivudinis šlamštas! Tie žvilgsniai, tos šukuosenos, tos veido mimikos, tie aprangos stiliai – kūnai, paversti reklaminių skelbimų lentomis, panašiai kaip itin tatuiruoti žmonės, bandantys rašalu ištaškyti savo pasaulėžiūrą. Arba orios senjorės, atėjusios į baleto teatrą ir savo žvilgsniais bei manieromis teigiančios savo buvimą elitu ir neelitinės kultūros, neelitinio gyvenimo atmetimą.

Šie žmonės tarsi nieko blogo nedaro. Blogas esu aš, kuriam jie užkliūva. Ir nuobodus esu aš, kuris burba apie juos. Tačiau tikrasis blogis yra dalies tokių žmonių nepasitikėjimas ir nuvertinimas visko, kas netraukia iki jų lygio – tai tokie pat žmonės, kurie vertina kitą žmogų ne pagal jo intelektą ir moralinį charakterį, o pagal formalias manieras, nuskalbtus rūbus, pigius automobilius ar kvepalus. Tai būdas sau pačiam priminti, kad tu esi geresnis už kitus. O kodėl to priminimo reikia? Nes giliai savyje žmogus yra tiesiog tuščias, todėl jam – nuobodu.

Iš tokio nuobodulio kartais susiformuoja ir politinio protesto bangos, išeina tie žmonės į gatves su savo reikalavimais, su savo pasaulio vizija, smerkiančia viską, kas neatitinka jų skonio, nes juk jis – rafinuotas, išlavintas, intelektualus, todėl, vadinasi, visa, kas neatitinka jų vertybių ir įsivaizdavimų, yra prastas skonis, žemas intelektas ir nevertingos preferencijos.

Liūdna pastebėti, kad dažnai žmonės, kurie šį bei tą supranta apie politiką, nieko nesupranta apie meną ir kultūrą, o kas supranta, skaito, domisi, dažnai būna gėdingi beraščiai politiniais klausimais. Ir vieni, ir kiti mano, kad jų nesuprantama ar nemėgstama sritis yra neverta jų dėmesio, kad ten kažkas prasčiau, žemiau, kažkas neįdomaus ir nuobodaus. Tačiau abiejose pusėse gausu manančių, kad, prireikus, galima kuo puikiausiai komentuoti tą sritį, kurios nesupranta. Panašiai kaip dievais pasijautę akademikai vien dėl to, kad gerai išmano savo sritį, neretai jaučia turintys teisę geriau už kitų sričių ekspertus komentuoti jų sritis.

Išlavintas skonis yra puiku, tačiau sureikšmintas skonis dažniausiai tik iškraipo tikrovę, susiaurindamas jos supratimą. Turbūt nereikia nė sakyti, kad tikrai išlavintas skonis niekada jo nesureikšmins, kad tokį skonį gali turėti tik nenuobodus žmogus. Nuobodulys yra toks galingas, kad kultūrą ir intelektualinę erdvę kaip priemonę jam užmušti pasirinkę žmonės iš tiesų nužudo pačią tikrovę.

Parodomojo humoro nuobodulys

Panašų ardomąjį darbą tikrovės atžvilgiu daro ir vadinamieji humoristai. Esama labai mažai komikų, turinčių gerą humoro jausmą ir sugebančių kurti tikrovę atliepiančius, tačiau jos nesupaprastinančius juokelius. Didžioji dalis humoristų paprasčiausiai neturi humoro jausmo, saviironijos, gebėjimo pažvelgti subtiliai į žmogų kankinančius klausimus ir juose atrasti skausmą užglaistantį bei gyvenimą praturtinantį juoką.

^[1] Veblen, Th. The Theory of the Leisure Class: An Economic Study of Institutions. New York: The Macmillan Company, p. 48-49. Parodomasis ir šis citavimas, nes parinkau mano mintį iliustruojančią  vietą iš Vebleno knygos, jos visos neskaitęs.

Robertas Strazdas. PAVE(D)ŽIOTI ŠUNIS. 2025. 54×50. Pastelė, popierius.

Dauguma humoristų eina pigiausiu keliu, balansuodami ant pašaipos ribos, kūrybinę impotenciją dangstydami keiksmažodžiais, į automatizmą pavirtusiu sarkazmu ir nuorodomis į seksualinę sferą.

Lietuvoje ši situacija dar prastesnė. Dera prisiminti Sigito Parulskio taiklią formuluotę apie absurdo būklę mūsų šalyje: Lietuvoje viskas juokinga, išskyrus humorą.^[2] Kai kurie jaunesniųjų kartų humoristai įsivaizduoja, kad tokiu būdu supriešinama senoji (Orlausko-Bingelio-Šilansko) humoro karta, kuri esą buvo juokinga posovietiniams bumeriams, su dabartine à la humoro klubo kartos tradicija, kurios bambekliai nesupranta, nes nemėgsta jokių nuorodų į jaunimo realybę. Nors nė velnio jie negalvoja taip, nes dažniausiai nėra nei girdėję, nei skaitę to Parulskio. Nes yra nuobodūs žmonės, ėmę kurti nuobodų humorą už juos pačius dar nuobodesniems klausytojams. Esama išimčių. Tačiau dauguma jų, pakeitę turinio formą, iš esmės siūlo tą patį nykų, tuščią, beprasmį, neįdomų, nekūrybingą humoro iškamšomis apkaišytą mykimą, atspindintį jų siaurą pasaulėvaizdį ir išsilavinimo stoką.

Puiki tokio nykaus nesusipratimo, vadinamo humoristais, iliustracija gali būti Manto Katlerio ir Rolando Mackevičiaus duetas. Savo laidoje „Vėl tie patys“ kalbindami istoriką Robertą Petrauską, išsamiai, dalykiškai, argumentuotai kalbantį apie Europos geopolitinę situaciją ir istorines pamokas, dažnai pertraukinėjo, bandydami užmetinėti pirmoko lygio juokelius ir savo žvengimais ir springimais versdami pašnekovą tiesiog nutaisius poker face pralaukti tą šeštokų, per gamtos pažinimą išgirdusių apie lytinį dauginimąsi, žvengiantį beždžioniavimą, demonstruojamą toliau neevoliucionavusių smegenų, ir primityvaus pasaulio suvokimo koncentratą. Visiems rekomenduoju pasižiūrėti tą laidą net ne dėl turinio, o būtent dėl kontrasto tarp Petrausko intelektualaus rimtumo ir nebrandžių vedėjų kvailumo. Atrodė, tarytum būtų susidūrę du pasauliai, kurių viename siekiama suprasti, o kitame – suprastinti. Panašiai pasijauti iš paskaitos apie modalinę logiką atsidūręs stoties rajone, kuriame galioja kita – kumščio ir promilės – logika.

Kvailas ir primityvus humoras nėra tik prasto skonio ženklas. Jis normalizuoja nenormalius dalykus. Pavyzdžiui, humoras apie amoralius santykius, išdavystes, nevykusius pirmus kartus ir norus permiegoti dėl nuotykio, nepaisant kito žmogaus emocijų ir lūkesčių, iš esmės žmogų įkontekstina sociume, kuris sako, jog tai normalu ir nieko tokio, kad kažką panašaus patyrei ar padarei – mes visi, girdi, esame kažką panašaus patyrę, mes visi tokie, toks gyvenimas. Jei tau kiltų dėl to abejonė, sitcom žanro serialai yra pasiruošę tau padėti, fone užleisdami juokimosi garsą, kad žinotum, jog šioje vietoje galima ir netgi reikia juoktis, esą nieko čia gėdingo.

Humoras, kuris skirtas socialiai normalizuoti tai, ką esą mes visi iš tiesų darome ir kaip gyvename, tik viso labo kuria mitą apie tikrovę, kurios nėra. Jis daro anekdotą iš kitų žmonių skausmo. Tai nereiškia, kad negalima juoktis iš skausmo. Galima ir netgi būtina. Tačiau tą reikia mokėti daryti. Primityvus humoras atsisako standartų – nereikia dėti jokių pastangų, kad taptum vertas ir pajėgus tokį humorą suprasti. Jis padėtas ant lėkštutės kaip fekalijos gabalas, į kurį pažvelgus juokas gali kilti nebent tam pačiam dvejetukininkui iš šeštos klasės, besijuokiančiam iš lytinių organų piešinėlių vadovėlyje.

Toks humoras skatina abejingumą žmogaus skausmui, jo patirties unikalumui, jis suvienodina, suprimityvina ir į bukiausią lygį nustumia visus tikrovės niuansus. Panašiai kaip ir save intelektualesniais už tokio humoro gerbėjus laikantys pseudointelektualai, kurie mėgsta juoktis iš kitų žmonių primityvių nedrąsių frazių, pasireiškiančių situacijose, sukeliančiose tokį negilų elgesį.

Pavyzdžiui, esama liūdnai pagarsėjusių moterų, vaikštančių į daug pasimatymų, kurios vėliau mėgsta juoktis iš vyrų negrabių frazių ir nerišlių minčių, taip iškeldamos save aukščiau ir pademonstruodamos visišką nesusivokimą, kokios yra pasimatymų kultūros sąlygos, kad dalis tų vyrų gali būti kur kas gilesnės asmenybės už tokias moteris, tačiau atėję į retus pasimatymus jaudinasi, nervinasi, nežino, ką sakyti, nes jiems tai yra stresinė situacija. Toms moterims tai irgi būtų stresinė situacija, jeigu jos nebūtų tokios nuobodžios ir tuščios savo viduje, kad joms reikėtų eiti į daugybę pasimatymų tai tuštumai užpildyti, kurią tie pasimatymai tik pučia platyn. Pašaipos iš tavimi susidomėjusio žmogaus nuoširdaus gesto rodo žiojinčią nenuoširdumo spragą tavo paties gilumoje, kurią desperatiškai bandoma užkimšti parodomuoju išjuokimu.

Primityvių santykių nuobodulys

Santykių sritis nuobodulio klausimu galbūt aiškiausiai atskleidžia, kodėl būti nuobodžiam žmogumi yra ne tik neįdomu ar kvaila, bet netgi amoralu. Egzistuoja ištisa santykių dinamikos ir pasimatymų kultūros išjuokimo ekosistema su visais memais, tipinėmis istorijomis ir skaudžiomis patirtimis, kurios triuškina savo vienodumu tiek, jog daugybė žmonių, tos ekosistemos išjuokiamą realybę patyrę savo kailiu, praranda norą apskritai ką nors susirasti ir verčiau renkasi vienatvę, nes pavargsta aukoti savo orumą, trypiamą išnaudoti linkusių ir kito žmogaus nevertinančių padugnių.

Iliustratyvus klausimas: kodėl tiek daug moterų nemėgsta tvarkingų, gerų, jas gerbiančių, gražiai besielgiančių ir atsidavusių vyrų, o juos atstūmusios pasirenka įvairiausio plauko agresyvius narcizus ir kitokius kažkodėl patrauklius blogiukus, nuo kurių nukentėjusios ima rašinėti graudžius rašinėlius apie toksiškus santykius ir kaip atpažinti narcizus, keldamos klausimą, kur dingo visi geri ir garbingi vyrai.

Atsakymas labai paprastas: tos moterys yra nuobodžios. Joms nuobodūs santykiai, kuriuose nėra dramų, kuriose vyras be jokių dviprasmybių sako tai, ką galvoja, kuris nemanipuliuoja, nerodo agresijos, nekelia pavojaus palikti. Joms lyg narkotiko dopaminui pakelti reikia nuolatinės dramos, konfliktų, neužtikrintumo, joms reikia nuotykio pažado, pavojaus nuojautos. Joms kelia aistrą savimi pasitikintys vyrai, nes jos painioja jų pasitikėjimą savimi su galia, su jų kompetencija, su jų sugebėjimu užtikrinti saugumą. Nes jų vairuojamas automobilis, piniginės storis, charakterio įžūlumas rūpi labiau nei intelektas ir moralė, nes joms charakterio defektai kuria intrigą, kurios nekuria gero žmogaus charizma.

Tiesiog nesuvokiamas mastas, kiek daug netgi protingų, išsilavinusių moterų pakimba ant tokių vyrų, kurių tikslai, moralinės ydos ir charakterio tuštumas matomi nuo pat pirmų akimirkų, tačiau jie vis tiek pritraukia moteris, kurios lyg sovietų kariai be lygiaverčio pasipriešinimo priemonių vis šoka ir šoka ant Vermachto artilerijos pabūklų tarsi ČK užtvarinių būrių kulkos iš užnugario varomi. Tik po daugybės skaudžiai pasibaigusių bandymų susivokiama, jog visu kūnu smeigtis ant tokių padugnių šūvių – nieko gero..

Tada jau joms atrodo, kad reikia atsigręžti į tuos gerus, garbingus, atsidavusius, mylinčius vyrus, kurie niekada nedomino. Deja, dažniausiai jau būna per vėlu, nes tokie vyrai arba sukūrė šeimas su save gerbiančiomis moterimis, kurioms gyvenime yra svarbesnių dalykų nei pinigai, galia, statusas, pramogos ir nuotykiai, arba tokie vyrai buvo galutinai demoralizuoti ir nusprendė nebekurti jokių santykių apskritai, pasirinkę vienatvės ramybę.

^[2] Vėl parodomasis citavimas, nes nors knygą „Sraigė su beisbolo lazda“ seniai perskaičiau, neradau ir nenurodau tikslios vietos, kurioje ši mintis pasakyta.

Raimonda Grikšaitė.  ŠVIEČIANTIS PASLAPTIES GARSU. 2024. 250×200. Akrilas, drobė.

Taip yra dėl to, kad tokios moterys neturi turtingo vidinio gyvenimo, joms greitai pasidaro nuobodu, joms reikia nuolatinio išorinio stimuliavimo, nes jos pačios yra beviltiškai nuobodžios. Kaip nuobodūs ir vyrai, kurie savo gyvenimo tikslu paverčia moterų vaikymąsi vardan nuotykių, pramogos ir nuolatinio siekio patenkinti savo vyriškus poreikius. Toks vyras veikiau primena mažą berniuką, sėdintį minėtoje gamtos pažinimo pamokoje ir žvengiantį iš lytinių organų piešinėlių vadovėlyje. Nesuprantantį, kad ten pavaizduotos ne organų reprezentacijos, o jo moralinio ir intelektualinio gyvenimo portretai.

Keletas apibendrinimų

Buvimas nuobodžiam ne šiaip kelia nuobodulį kitiems žmonėms, ne šiaip yra neįdomus ir atstumiantis dalykas. Jis tiesiogiai prisideda prie pasaulio naikinimo ir kitų žmonių skaudinimo. Jis skatina ne tik abejingumą kito žmogaus skausmui, jį nureikšmina ar paneigia, bet ir uždaro galimybę tam skausmui būti išjaustam. Ypač žmonės, kurie yra pasidavę pozityvumo manijai ir nenori girdėti liūdnų istorijų, kurie visą savo laisvalaikį užpildo pramogomis ir linksmybėmis, kurie nori gyventi lengvai, „atsipūtę“, be įsipareigojimų – tai žmonės, kurie skausmą užmūrija šypsenų plytomis ir pozityvumo tinku.

Jie pirmieji jums paaiškins, apie ką dera ir apie ką nedera kalbėti prie stalo, kaip reikia atsipalaiduoti ir nuleisti garą smagiame seksualiniame nuotykyje arba padėkoti Dievui už nuostabų gyvenimą, kurio galbūt tu net nenori gyventi dėl patiriamų kančių. Abi žmonių grupės – už viską Dievui dėkojantys ir jį garbinantys bei nuo dvasinio dopamino apsinešę tikintieji ir kūniškuose svaigaluose paskendę pramogautojai savo nuobodumu ir abejingumu kito skausmui ir jo gyvenamajai tikrovei iš esmės niekuo nesiskiria, nežiūrint išimčių, kurių kartais pasitaiko ne taip ir mažai. Formos skirtingos, o pasekmės – tos pačios.

Vieni iš nuobodulio užsimano ką nors užkariauti ar sugriauti, pražudydami daugybę gyvybių ir gyvenimų, kiti iš nuobodulio nusprendžia paieškoti nuotykių, pavyzdžiui, pamindami mylinčio žmogaus pasitikėjimą ir ištikimybę. Treti nusprendžia užsimerkti prieš kenčiančius net ne kažkur kitame pasaulio krašte, o savo pačių artimoje aplinkoje, nes tada nebebus įmanoma linksmai švęsti gyvenimo, linksmintis ir duoti erdvę savo kūnui būti užbombarduotam įvairiausių patirčių ir dirgiklių. Ketvirti nusprendžia kurti idiotiškas teorijas, kurias penkti įgyvendina kitų žmonių pinigų, gerovės ar net gyvybių sąskaita.

Vienintelis kelias siekiant įveikti nuobodulį yra ne išorėje, ne veiklose, ne patirtyse, o savo paties viduje. Iš tiesų nugalėti nuobodulį – tai tapti nenuobodžiu žmogumi. Kuris skaito, domisi, ieško, patiria, žiūri ir klauso ne dėl to, kad turėtų ką kitiems papasakoti ir galėtų pasirodyti protingesnis, ne tam, kad „įsipaišytų“ į pageidaujamą aplinką, o dėl to, jog jam tai nuoširdžiai rūpi ir yra įdomu. Gali norėti ir pasirodyti prieš kitus, bet svarbu, kad tai nebūtų nei vienintelis, nei svarbiausias veiksnys. Net jeigu nuo jo prasideda kelionė po intelektualinius atradimus, ji turi baigtis noru atrasti, o ne noru pademonstruoti atradus.

Svarbiausias iš atradimų – šalia esančių žmonių vidiniai pasauliai su visais jų džiaugsmais ir skauduliais. Kartais nuoširdžiai pasikalbėję su žmogumi, esančiu šalia, galime atrasti daugiau nei apkeliavę visą pasaulį. Atvirumas kito skausmui yra pirmas žingsnis anapus nuobodulio.

Sykiu būtina suvokti, kad tu gali aplankyti visas šalis ir kultūras, perskaityti visas pasaulio knygas, išmanyti visas teorijas, parašyti visas nuomones ir pakovoti už visas pasaulio neteisybes bei ideologijas, tačiau vis tiek likti nykiai neįdomiam palyginus su močiute iš tolimo kaimo, iš kurio ji niekada nebuvo išvykusi, kuri gyveno, vargo ir mąstė apie savo gyvenimą, pasakojamą iš tikros patirties gelmenų, nes tikrasis žmogaus įdomumas kyla iš jo autentiškos patirties ir jos permąstymo. Nei knyginė, nei klubinė patirtis ar išmintis to pasiekti neleis, jei santykis su tikrove yra tarytum santykis su klounu, turinčiu tave linksminti – ar teorijomis, ar svaigalais, ar nuotykiais. Tikrasis nuotykis prasideda ten, kur nustojama jo ieškoti.

Tomo Valkatos nuotr.