KAŽKADA…
tekstas: Edita Skopič
KAŽKADA
Po Egipto satino dangum,
Siaučiant šitaip šiltam ir aršiam
Jiems – žiemos,
Mums – lyg vasaros
Vėjui,
Aš norėjau!..
Norėjau
Gyvent,
Verkiant – juoktis…
Ir kaip aš mylėjau!..
Nepalikus akmens ant akmens,
Prisivogus koralų vandens,
Jį slapta, bet išdidžiai nešiau
Tau –
Šventasis Mirties Padėjėjau.
IR TADA
Iš danguj atsivėrusio lango
Pamačiau Tavo kalnus,
Siekiančius ligi dangaus,
Skrodžiančius
Kamuolius-debesis.
Pamačiau Tavo dykumas,
Mano Vedly, mano Mage,
Tavo nugairintas dykumas,
Dydžiu pranokstančias netektis,
Karščiu gerokai nustelbiančias
Mano karščiuojančią kaktą.
IR PO TO – PAGALIAU!
Išgirdau minaretų dainas
Tavo Didžiosios Mečetės!
Kur aš buvau, kur aš buvau
Pusę savo Gyvenimo?..
Kur aš žiūrėjau?..
Ką veikiau
Nematydama nieko?
Pagaliau!
Pagaliau praregėjau!
Ir tos paslaptys
Tapo tikrojo vaizdo dalim.
Akmenys, jūra,
Vėl smėlis ir akmenys…
Mano išvargintam kūne
Keičiasi dienos ir naktys,
Keičiasi laiko parabolės –
Aš vėl kvėpuoju Tavim.
Ir nors truputį nerimas ima,
Ir nors vėl už langų pilna sniego,
Lyg prabudus po amžino miego
Aš rąžausi ir gaudau Buvimą…
