Mūsų pasaulis iš esmės tapo kitoks nei tas, kokiame daugelis iš mūsų gimė. Žmonės, kažkada vertinti kaip ekscentriški liberalai, veikiantys bohemos paribyje, atsidūrė pačiame inovacijų ir ekonomikos augimo centre.
Pirmą kartą mūsų ekonomiką valdo kūrybingumas. Mokslininkas Deanas Keithas Simontonas kūrybingumą apibūdina kaip naujumo, naudingumo ir netikėtumo junginį. Kūrybingumas nėra tas pats, kas intelektas. Žinoma, jis yra palankiai veikiamas intelekto, praturtinto potyrių ir perspektyvų. Na, o žinios ir informacija tėra kūrybingumo priemonės ir ”žaliavos”.
Kūrybingumas –tai gebėjimas, būdingas iš esmės kiekvienam mūsų. Kūrybingumui būtinas aistros ir pasitikėjimo savimi derinys – juk paprastai kūrybinis darbas yra akivaizdžiai griaunamasis,nes ardo esamus mąstymo ir gyvenimo modelius. Tačiau, kad ir koks jaudinantis ir patrauklus būtų kūrybingumas, iš tikrųjų tai yra sunkus darbas. Žmogui reikia laiko ir milžiniškų pastangų mentalinėms struktūroms sutelkti, kad sužinotų jų pajėgumą.
Kūrybingumas dažnai suprantamas kaip individualus fenomenas, tačiau, be abejonės, tai yra socialinis procesas. D. K. Simontovas nurodo keturias pagrindines laiko ir vietos charakteristikas kūrybingumui klestėti : aktyvumas tam tikroje veiklos srityje; intelektinis imlumas; etninis įvairumas; politinis atvirumas.
Priklausymą klasei lemia žmonių ekonominės funkcijos ir tai, už ką gaunamas atlygis. Darbininkų ir paslaugų sferos darbuotojų klasėms pirmiausia mokama už rutininį, dažniausiai fizinį, darbą, o kūrybinei klasei už protą – už kognityviuosius ir socialinius įgūdžius.
Kūrybinės klasės branduolys –tai kompiuterijos ir matematikos, architektūros ir inžinerijos, gyvosios gamtos, fizinių ir socialinių mokslų, švietimo, ugdymo ir bibliotekų, menų, dizaino, pramogų, sporto ir medijų profesijų atstovai. Greta šio branduolio kūrybinė klasė apima platesnę vadybos, verslo ir finansų, teisės, sveikatos priežiūros ir su šiomis susijusių kitų kūrybos profesionalų dalį.
Kūrybos ekonomikos suklestėjimas turėjo didelį poveikį žmonėms susiskirstyti į socialines grupes ar klases, keisdamas jau egzistuojančiųjų struktūrą ir kurdamas naujas. Ir nors kūrybinės klasės nariai vis dar nesupranta savęs kaip unikalios socialinės grupuotės, iš tikrųjų juos vienija daugybė pomėgių, troškimų ir prioritetų.
Alternatyvių vertybių atsiradimas, kardinalios visuotinių normų ir pažiūrų ( į šeimą, abortus, savižudybes, lyčių lygybę etc.) permainos – akivaizdus įrodymas, kad pasaulyje užgimė nauja grupė, kuriai individualumas, meritokratija, įvairovė( ir atvirumas jai) tampa savaime suprantama ir būtina kokybiško gyvenimo ir subjektyvios gerovės sąlyga.
Taigi, galbūt išties esame reiškinio, kurį ekonomikos istorikas Mokyras praminė homo creativus (lot. kūrybinis žmogus), liudininkais?