Laikas pasuka atgal
tekstas: Linas Bitvinskas
Jei žiūrime į gyvenimą, tai kyla klausimas, ar jis suvynioja, ar išvynioja? Turbūt priklauso nuo įrankio, ant kurio papuolame, ir nuo aplinkos, kuri supa.
Deja, pastaraisiais metais įžengėme į teritoriją, kurią galėtume pavadinti ne žygiavimu keliu iš taško į tašką, o šokinėjimu per ledo lytis. Pasaulyje, kur nebėra tiesos, lieka atskiros salos, kuriose egzistuoja momentinė tiesa. Kiekvienas turi savo tiesą ir visi yra teisūs vienu metu, o drauge ir neteisūs. Praėjo laikas, kai galėjome pasikliauti mokslu, žiniasklaida, mokykla ir kitais institutais, galiausiai mus įtikino, kad nebeturėtume iliuzijų, kad balta yra balta, o juoda – juoda. Teisinga yra tai, kas kalbama šiuo metu, rytoj bus teisinga, ką kalbėsime rytoj…
Šis neapibrėžtumas, nepaisant išorinio patrauklumo ir praktiškumo, gimdo nesaugumą, kuris vienintele vertybe pripažįsta tik patį asmenį, kuris ir nustato, kas yra gera ir kas yra bloga. Tačiau ir šioje upėje per daug akmenų. Užaugo karta, kurią įtikinėjo, kad vaikystė buvo žalojanti, nepritekliai ir įtempti santykiai, neteisybė, su kuria jie (o kartu ir visi kiti) susidūrė, neleido jiems savo laiku atsiskleisti. Ir ką mes matom? Matom žmones, kurių vienintelė tapatybė ir liko traumos. Jie metai iš metų bando jų atsikratyti, tačiau tai neišsprendžiama, nes atėmus traumas, tiesiog neliks jų pačių. Skaitome knygas, matome televizijoje suaugusius vyrus ir moteris, raudančius dėl savo sunkių patirčių, kaltinančius tėvus, motinas ir bet ką, kad tik pateisintų savo nepasitenkinimą. Turiu traumą, vadinasi, esu kažkas…
Tai esmingai skiriasi nuo kartos, kuri perėjo karus ir tremtį. Jie dažniausiai vengė apie tai kalbėti, nors patirtys buvo žymiai skaudesnės už tas, kad „neturėjau kompiuterio“ ar „manęs mama nepagirdavo, o mokykloje šaipydavosi“… Ir jie nelaikė savęs gyvenimo aplinkybių sužalotais ar didvyriais, kad tiek teko patirti.
Gintaras Gesevičius. NORAI. 2007. 120×80. Akrilas, drobė.
Taigi, pasaulyje, kuriame nėra objektyvios tiesos, kažkas turi sakyti, kad taip nėra. Puiki proga menui būtų tarti savo žodį. Juk būtent menas visų suiručių laikotarpiu leisdavo ne tik jas pakelti, bet ir transformuoti arba bent brėžti gaires ateičiai. Bėda ta, kad ir menas pastaruoju laiku išmoko prisitaikyti prie laikinumo, net, sakyčiau, yra patekęs į priklausomybę ir vergystę laikmečiui, nors turi pretenzijų ilgaamžiškumui.
Menininkų nuolatiniai skundai dėl to, kad trūksta lėšų, tiesiogiai atspindi paplitusį pasiteisinimą dėl nevykusios vaikystės. Kas dar blogiau – perdėtas susirūpinimas gerove ir sąlygomis, perdėtas valstybės finansavimas mene gimdo negyvus kūdikius ir pabaisas. Atsiranda visa jūra pretenduojančių į meną kaip į verslo šaką. O juk menas nepriklauso nuo gerovės. Van Gogas, būdamas gyvas, pardavė tik vieną paveikslą, Dostojevkis buvo katorgininkas, Mocartas mirė skolose, kas ir koks buvo Šekspyras, spėliojama iki šiol, Donelaitis neišvydo savo poemos pasirodymo… O daugelis populiarių dvarų menininkų gyveno sočiai ir šlovėje, tačiau kas iš to?
Žodžiu, neramiai gyvename, tad natūraliai kyla klausimas, o kas bus toliau – ar taip ir išvynios mus po siūlą? Jei atidžiau stebėsite žmones, pamatysit, kad anksčiau ar vėliau laikas pasuka atgal – kur tik mes nueitume, vertingiausia, ką patyrėme, yra tai, kas buvo vaikystėje. Lyg ir einame pirmyn, bet iš tikro – tik atgal. Toks tas mūsų išvyniojimo kelias.
Ar dabar galime teigti, kad žinome, kas buvo gerai ir kas – blogai?
