„Lilimų knyga“

Ištrauka iš naujojo mitinių mąstymų romano

Takuva

Kartą senelis Antanas krapštė ir dailino močiutės verpimo ratelį, mat močiutė Levutė visą laiką skundėsi, kad siūlas kažkur kabinasi ir trūkinėja. Ir štai Antanas sėdosi prie ratelio, bet užuot dirbęs ėmė kažką šnekėti, murmėjo: „Verpe, Verpe… mezga mazgą“, apspjaudavo ratelį kelis kartus ir čia pat bučiuodavo, o paskui plovė iš upelio atneštais vandenimis ir kažką tyliai giedojo: „Verpk kaip voras, vark kaip bitė, kad užverptum pilną ritę…“¹ Keistas senelio elgesys priviliojo mane ir Liūną. Paklausiau: „Seneli, ko spjaudaisi, leisk ir mums paspjaudyti.“ Anas atsakė, kad čia ne spjaudalai. „Čia mano nėriniai, kad nepainiotų siūlų, o bučiniai, kad nepyktų.“ „Bet tu spjovei,“ – neatlyžo jaunėlis Liūnas. Antanas nesutiko: „Spjaudo, kai kam nors žada pikta ar ginasi nuo juodų kačių. O čia linkėjau meilės, tai nėriniai žalčiams ir auka jiems,“ – ir čia pat, įsipjovęs pirštą, krauju patepė išvalytą žalčių piešinį ir pagarbino kažkokią Laimą ir Verpstę. „Čia ne žalčiai, – sakiau, – tik piešinys.“ O jis man: „Tai – dar nepabudę žalčiai, kuriuos kažkas pavertė piešiniu, o aš jiems duosiu savo gajos. Tebūnie prabunda ir nesiožiuoja!“ – ir smarkiai papūtė. Bet Liūnas vis tiek spyriojosi: „Betgi jie negali ožiuotis… jie nevalgo šieno. O Matą apspjaudysi ir ištepliosi krauju, jei jis ožiuojasi?“ „Ne, – atsakė senelis, – aš iš jūsų abiejų išvarysiu ožiuką!“ – ir paėmęs rykštę mus išvijo iš kamaros.  

***

Evestroje visi siekė svajonės. Lilimė Elėda apsisprendė tobulinti vaizdų šmėkščiojimą ir tapti dangaus mirgėjimu, pasaulio miražais, kurie lekia kartu su dulkių debesimis ir šildosi saulės spinduliuose. Odė mokėsi vėtros arijų, pirmapradžių kaip kalnų pūgos, tikėdamasi kada nors iškeliauti į paslaptingąją Traramę, muzikos visatą. Pintė – tobulino žiežulių gudrybes, ji niekur nesirengė keliauti. Jos stichija buvo bujojantis Evestros augalų pasaulis. O lilimas Omanas  slapstė savo audrų alchemiją ir buvo įtartinas: iš kur jis turi tiek amo? Kadangi mažai kas iš lilimų išmanė ženklų sferą, juokavo, kad Palinuras virsta geometrija. Tik niekam, be Odės ir Pintės, tai nerūpėjo. O ir Pintė beveik nieko negirdėjo apie paslaptingą Abiloną, kur dingsta vėjai. Tik Odės šėlą stabdė nerimas dėl blyškaus vėjo, dėl Palinuro, jai skaudėjo ir ji bijojo Abilono. Todėl slapta bandė prisiklausyti nešiojamų gandų, svarbiausio lilimų išmanymo šaltinio. Kas gali būti smagiau vėjūkams, nei nešioti gandus! Kas yra tas Abilonas, kodėl jame prapuola vėjai, kas ta Beamė?

¹ Iš  Jurgio Baltrušaičio eilėraščio „Verpėja“.

Augustinos Miknevičiūtės (LUNARIA) nuotr.

Ji išgirdo, kad nuošalyje gyvena lilimė Takuva: ta, kuri geria tiesiai iš Vajaus. Evestroje  vėjūkams buvo leidžiama daug kas, bet tik negerti iš Vajaus. Didžiosios gajos srovė buvo tokia kvapą audrinanti, kad vėjai, netekę proto, pagauti pamišimo, kildavo ir krisdavo į apačią, kol galiausiai prarasdavo kryptį ir centrą ir išsiblaškydavo kaip debesys. Jie tapdavo panašūs į žemės vėjus, kurių tik retas galvoja ir ieško savo brolių. Taip ir Evestroje, pamišusio lilimo nebelikdvo, jis ištirpdavo Vajuje arba išlydavo debesų ašaromis, nežinia tik ar liūdesio, ar juoko, arba iškrisdavo snaigėmis. Nors kiti sakydavo, kad grįžę lilimai ne mirdavo, o grįždavo pas Laumę ar Lilitą, visaip tuos vardus painiojo ar užmiršo, kas jos tokios.

Buvo kalbama, kad kažkas Takuvai atsitiko, kai ji klimpo į Beamę, ar gal net keliavo į Abiloną. Nešiojami ir blaškomi gandai kalbėjo, kad Takuva dažnai lankosi Beamėje, kur renka paslaptingus ir lilimams reikalingus sugadintus daiktus: dūdas, kankles, skraistes, ratus, kamuolius: visa, ką vėjai gali pūsti, plazdenti, ridenti, bumbenti, žaisti. Toje Beamėje kažkas Takuvą sužalojo ar vis dar žaloja, todėl esą ji, norėdama išlikti ir turėti pakankamai gaivalo, geria tiesiai iš Vajaus, kad atgautų tai, kas iš jos buvo atimta, bet paskui staugia kaip išprotėjusi ir niekas jos nebesupranta arba šoka varlių šokius kartu su paikais pelkių gyviais.

Takuva gyveno dideliame kelių aukštų mediniame name, su nežinia kiek verandų, kurios augo ir nyko, kaip auga medžio šakos. Namas buvo pilnas gajos, gyvas. Jis dūsavo, kraipėsi, tikra lilimo troba, tik kad ne ant vištos kojos, bet tik todėl, kad Evestroje nebuvo vištų. Aplinkui buvo gausu sulaužytų daiktų. Tą vietą lilimai vadino pabaigų šiukšlynu. O šiukšlės – kaip žinoma – siurbia iš tavęs jėgas, ypač tos, kurios nebeturi pradžios. Pabaigos be pradžių yra išbaigtos, bet nepradėtos, išbaigtai nepradėtos. Jos atnešti daiktai neturėjo pradžios: to, kam yra skirtos, tačiau turėjo tai, kas liko – pabaigas (kažką panašaus į dūdą, kuri neturėjo skylės; kankles, kurių stygos nejudėjo, mat buvo prilipdytos prie lentos paviršiaus; ratus, kurie nesisuko, nes nebuvo ašies, ant kurios jie būtų pakabinti). Atitempusi šiuos daiktus Takuva burdavo, bandydavo kurti ir grąžinti daiktams jėgą. Bepradžių daiktų krūvos tyliai rūko ir svilo aplink burbančius namus. Takuva bepradžius daiktus, kaip neišnešiotus kūdikius, laistė Vajaus vandeniu, spjaudėsi, gesino, šlapinosi ir vėl bandė įpūsti gyvenimui. Smirdėjo kažkieno nebaigtos medinių arkliukų uodegos be pačių arkliukų, apipeliję naujametiniai sparnai be paukščių, niekada negyvenę pliušiniai pusšuniai ir puskatės. Po ilgo mirkymo Vajaus vandenyse, apspjaudytos ir apšlapintos dūdelės kartais imdavo groti, smuikai – smuikuoti, bent taip lilimams atrodė. Kiekvienas lilimas galėjo prašyti Takuvos dovanos ir, sakoma, ji už ką nors, dainą ar pokštą, tuos daiktus atiduodavo šventei ar juokui.

Prieiti iki jos trobos buvo galima tik varliašernių keliais. Takuva ir pati strikinėjo ir svečiai negalėjo lėkti tiesiai: tuoj užsikabindavo už dygliuotų ir klastingų pelkės augalų, chimerų. Varliašernių trajektorija keitėsi lyg šokyje: šuolis pirmyn, paskui atgal ir į du, į šoną, aukštyn, žemyn, tarp Vajaus pelkių, spygliuotų chimerų ir  vienišų uolų. Gaivalingai girta ir apsikarsčiusi skraistėmis ir dūdelėmis Takuva buvo beveik visados ne vietoje, ne į temą, netinkama. Ji tai rėkė, tai aimanavo, tai kūkčiojo, tai spygavo… kaip laukinis Žemės vėjas. Vyresnieji lilimai kvietė mažiau patyrusius vėjūkus laikytis atokiai nuo šėliojančios valkatos. Todėl pas ją mažai kas lankydavosi, bet daugelis ją gerbė.

Takuva jaukino šiuos pelkių monstrus – varliašernius, plaukuotas niurzgas, kurie šokinėjo kaip varlės ir buvo  grėsmingi kaip Vajaus šernai. Jie su malonumu rausėsi tarp daiktų, juos laižė, o gal bandė pažadinti naujam gyvenimui. Mat kai kokia dūdelė staiga atsigaudavo, jos garsiai kvaksėdavo ir kriuksėdavo.  Rausdamiesi šiukšlių duobėse, jie iškasdavo tai nereikalingas kojas, tai ausis, sulaužytus trimitus, o taip pat visokiausias pripučiamas, bet jau skylėtas lėles ar seksualius manekenus. Bent taip lilimai juos įsivaizdavo. O jie buvo, kaip vėliau pamatysime, sekso žinovai, bent jau žmonės taip manė, melagingai vadindami juos sukubais ir inkubais. Na patiko vėjams kartais prispausti žemiškus vyrus ar moteris, nieko nepadarysi. Vėjai yra vėjai.

 Vilma Vasiliauskaitė. RŪBINĖ. Iš ciklo FETIŠAI. 2017. 140 x 90. Aliejus, drobė.

Aistrą svajoję lilimai prisigalvodavo sau patinų ir patelių vaizdų ir, nesugebėję jų pakankamai atgaivinti, grąžindavo daiktus Takuvos malonei. Tų lėlių buvo ištisa kolekcija. Daugelis jų buvo labai kuklios, bet nors ir neturėjo galvų, po drabužiais slėpė įspūdingus lytinius organus, kad nebeužtekdavo vietos net ir kojoms. Tokius tai jau smagu buvo mirkyti Vajuje ir pūsti joms amą. Vėjai buvo gaivalingi ir geidulingi. Jiems tik duok kur nors įsismelkti. Todėl kai tik gaudavo kokią pažadintą lėlę išdarinėdavo su ja visa, kas tik įmanoma: ir danguje, ir pelkėje. O tas lėles ar jų organus, kurie nebesudomindavo ir lilimų, ilgainiui aplipdavo pelkių polipai, gal ir jie jautė kokį smagumą?  O jau polipais smaguriavo varliašerniai. Odė buvo ne prieš tokius džiaugsmus, tačiau šiandien neturėjo tam laiko.

Kudlota ir plačių verandų vajausholikės gryčia buvo paramstyta daugybės medinių sandėliukų. Kiekvienas lilimas galėjo Evestroje padedamas kitų susiręsti namą pagal vaizduotę. Jis ir gimdavo iš darbo bei meditacijos. Tačiau Takuva vaizdavosi kartu su beprote Vau, kita paslaptinga Vajaus pelkių lilime, kuri dar pasirodys mūsų pasakojime. Sandėliukų reikėjo visam Beamės šlamštui sukrauti. Daug buvo ir drabužių, tarp kurių ar į kuriuos vėjūkai smaginosi įsisukti: nailoninių moteriškų kojinių, žybsinčių, bet aiškiai per mažų bet kokiai kojai batelių, tinkančių nebent lėlei, ar plačių skrybėlių su kutais. Pamačiusi Odę, šnarinėjančią apie batelius, nepasisveikinusi paaiškino:

– Tai vis pelenės sindromas. Jie iš mūsų gamina batelius, kad tiktų pasakų princesei, o po to princesė nesugeba įkišti kojos, nes buvo pagaminta kito dydžio. Pasakose nepasakyta, kokio dydžio, o jie tik daugina ir daugina, ką jų raštai sako. Juk kas yra pasaka apie pelenę ir jos kurpaitę? Tai košmaras, kad tavo koja visados per stora. Tai tos mašinos ir gamina šitą košmarą, supranti? – Ir, nepaisydama to, kad Odė purtė galvą, rodydama, kad nieko nesupranta, tęsė: – Štai, pas mane ir  guli šimtai mažų sidabrinių ar net auksinių batelių ir nei viena princesė neįkiša kojos. O ir įkišti nėra kur… Pažiūrėk, bato viršus yra, o viduje nėra jokios ertmės. Toks pas juos ten durnių Abilonas. O tu nesigėdyk, man irgi kartais smagu pripūsti kokias šilkines kojines, ach!

Vilma Vasiliauskaitė. LABANAKTIS. 2019. 80×100. Aliejus, drobė.

Takuva gėdos jausmą išmanė ir džiūgavo sutrikdžiusi kokią vėjūkę. Sako, kad kai vėjūkės labai susigėsta – paraudonuoja kaip vakare horizontas, kai leidžiasi raudonoji saulė. Vajaus gėrikė mėgo rasti raudonuojančius vėjus ir šito tikėjosi ir iš Odės. Tačiau tai bateliai buvo nė motais, ne to ji čia atpūtė ir nei rausvėjo, nei žydrėjo, o buvo kaip visada – permatomo sidabro spalvos. Tad, kai aistros dėl daiktų aprimo, Odė papasakojo, ko čia atėjusi, pasiguodė apie Palinuro keliones į Beamę ir svajones tapti Abilono žyniu.

– Miela Takuva, aš suprantu, kad mes visi svajojame. Ir aš noriu iškeliauti į Traramės giesmes, ir tam mokausi dainuoti su Evestra, tačiau Palinuro pasirinkimas kažkoks kitas. Jis vis labiau niekina Vajų ir lilimus. Kartais galvoju, kad jis nori sustoti! Argi tai įmanoma? Virsti uola?

– Ne uola nori būti, o raide. Atspindėti tai, ko nėra, būti neregimybės šešėliu! Paklausyk, ką tau sena vėjė papasakos. Nenorėjau mokytis skaityti raidžių ir žudyti savęs. Kam? Vajus per platus ir per gajus, kad jį pažintume. Jo gaivalas srūva per pasaulius ir kiekvienoje gėlėje ir net varliašernyje pasirodo kitaip. Tačiau šalia Beamės lilimai aptikdavo keistų daiktų, sulaužytų, lyg kas būtų sprogęs, o gal net visa jėga priešinęsis. Mane traukė mįslės, todėl ir bastausi tarp Evestros ir žmonijos, nenoriu keistis. Mįslės mano stichija. Todėl vieną naktį labai tyliai įdvelkiau į Beamę, stengdamasi krutėti kaip galima lėčiau, taip viskas ten nejudru ir tylu. Nenorėjau sutikti kartais ten slankiojančių žynių, bijojau jų. Kažkokios jos negyvos, netikros, lyg atgiję atspindžiai, be gajos ir be amo. Papūsi ir kiaurai, lyg ir nepalietei. Jos judėjo man tada nesuvokiamu būdu, bet į mane, pasivertusią virpančiu šešėliu, nekreipė dėmesio. Šešėliai ir ten juda, svarbu nedvelkti. O ir nedaug jų mačiau pirmą apsilankymą, dvi ar tris. Galiausiai išvydau kažką, kas buvo kaip uolos, bet greitai judėjo, dundėjo, kaip griaustinis, ritmiškai. Vėliau man paaiškino, kad ten – mašinos.

Kadras iš filmo „Metropolis“ (režisierius Fritz Lang), 1927 m.

Neklausk dabar, kas tai per mašinos, per ilga aiškinti ir nelabai pati suprantu. Ilgainiui pastebėjau, kad kartais jos lyg gyvos stuksi, o kitą kartą tampa labiau mirusiomis nei akmenys ar uolos. Ir purškiau, ir šnarpščiau ant jų – nieko. Kaip mirusios, taip ir negyvos. Supratau, kad pačios mašinos neturi jokios gajos, jokio amo, jos negyvos. Todėl į jas buvo kažkas pilama, kas jas judino. Kas? Kai nieko šalia nebuvo, prislinkau arčiau. Tai buvo Vajaus pelkių durpės, užmigę ir apsamanoję gaivalai, kurie dar ketino prabusti ir kuo nors tapti, bent jau Vajaus musėmis. Tačiau durpes pildavo į mašinas ir šios staiga prabusdavo, žiaumojo, žudė gaivalus ir kaip patrakusios pradėdavo dunksėti ir gaminti šituos daiktus. Prabudę ir sukrėsti gaivalai dar bandydavo priešintis, tačiau, atrodo, mašinos tik to ir laukė. Čiupdavo juos ir smagiai bildėdavo. Tačiau vėliau, gerokai vėliau, sužinojau, o ir pati įkliuvau: jie mašinoms judinti naudoja ir mus, lilimus, vėjūkus. Štai kodėl mes klimpstame Beamėje. Jie sukūrė specialius vėjus gaudančius ir engiančius prietaisus. Mašina yra vėjo ir ženklų mišinys, supranti? Kai tik dvelkiame, jie mus čiulpia kaip vampyrai. Jie sukūrė vėjų vampyrus, kad išsiurbtų mūsų amą ir paverstų mašinų dunksėjimu.

– Įkliuvai ir tu? Tave pagavo? Ką tau jos padarė?

– Manęs nepagavo. Žynės lilimų negaudo. Jos ir pačios neturi amo, ir mūsų gajos joms nereikia, mes joms tik kenkiame, pūdome jų Abiloną. Kas gi leis vėjus ypač per šlapdribą siausti ten, ką jie vadina biblioteka. Tik nesuprantu, kuo Vajaus snaigės gali pakenkti jų ženklams. Na, bet tradicija yra tradicija. Ženklams ne vieta Vajuje, o mums – Abilone. Mane pagavo ne žynės, o mašina. Aš įslinkau į ją, norėjau pažiūrėti, kas ji per daiktas. Kodėl negyva. Norėjau pripurkšti gryno Vajaus gaivalo, kai staiga ji pradėjo traukti mane ir naikinti, paversdama kažkokia kita jėga, kurią valgo tik mašinos, bet ne lilimai. Mašina beveik mane sunaikino. Išgelbėjo jų žynė, Amaja. Tačiau ji man paaiškino, kad ištraukė ne dėl to, kad manęs gaila, o, kad negadinčiau mašinos. Atseit net lilimo sunaikinimas turi būti prasmingas. Kodėl, klausiau? Ji man neatsakė. Tačiau, matai, po to laiko, nebeturiu pakankamai amo, todėl ir geriu iš Vajaus.

– Nori pasakyti, kad tos… mašinos – gali valgyti lilimus?

– Ne visai taip. Joms reikia gaivalo, kurio pakankamai yra Vajaus durpėse, uolų dulkėse, net pačiose uolose. Tačiau gali maitintis ir lilimais. Tik tai jie daro ypatinga proga, kažkokių ženklų švenčių metu. Tada, sakoma, pagauna lilimą ir verčia jį sukti kažkokius sparnus, kol vėjūkas išnyksta.

– Nori pasakyti, kad jie grobia lilimus ir juos kankina, paverčia kažkokių mašinų dunksėjimu?

Kadras iš filmo „Metropolis“ (režisierius Fritz Lang), 1927 m.

– Ne dunksėjimu. Jie tai vadina darbu. Mašinos dirba. O jų darbui pakanka ir gaivalų, bet tinka ir lilimai. Įtraukia mus mašinos, kankina, verčia judinti visokius sparnus, sukti būgnus ir tada mašinos pradeda dirbti, o vėjai tilsta, blanksta ir išnyksta. Jei laiku nesustabdysi – lilimai išnyksta visam.

– Ar tai panašiai kaip išgėrus per daug Vajaus: išsisklaidoma danguje ir pavirstama gajos lietumi ar sniegu?

– Ne, ne taip. Mašina vėją paverčia kažkuo mirusiu, pavyzdžiui, neveikiančia dūdele, kurią dar reikia ilgai laistyti gaja ir įkvėpimu, kol ji pradeda groti.

– O kas yra darbas?

– Mmm, tai taip pat sunku paaiškinti kaip ir kas yra mašina. Darbas tai savęs ar ko nors kito pavertimas nesavu; tai toks pokytis, kai tu netenki dalies savęs, bet atsiranda kitas, tik negyvas. Darbas iš tavo gajos, iš tavo širdies pagamina niekada negyvenusius daiktus. Taip atsiranda štai šita niekam nereikalinga, negyva lėlė. – Ir ištraukė kažkokios lėlės krūtinę su kojomis, kitų dalių nebuvo. – Darbas yra sunaikinimas, kai tavęs nebelieka, bet už tai atsiranda daiktai, mašinų ir ženklų kūdikiai. Beamės šmėklės Vajaus gajas paverčia mašinų jėga ir tos tada dirba ir pagamina kažką dar kita, mirusius vaikus, kuriuos labai sunku atgaivinti nors kokiam, kad ir labiausiai banaliam žolės ar vabalo gyvenimui. O buvusios gajos nebelieka. Tokia yra Abilono kaina.

– O kodėl dirba? Kam to reikia? Ar nepakanka aplink džiaugsmo? Kiekviena snaigė ant kiekvieno lapo vis kitokia! Džiaukis, ir nereikia eikvoti gajos. Vajaus džiaugsmai tik įkvėpia, suteikia norą lėkti, dumti, šaukti…

– Nežinau, kodėl gamina. Manau, dirba iš godumo. Juk raidės yra gyvybės stoka. Jos tik siurbia. Kuo daugiau išsiurbia, tuo labiau stengiasi būti, tapti ir tada ima gaminti, manydamos, kad šitaip taps Vajumi. Godumas yra baisi stoka, o Abilonas ir yra būties godulys. Tik nesu ten buvusi, taip man Amaja plepėjo, kai traukė iš mašinos sparnų. Manau, tavo Palinurui ten lankytis yra pavojinga, ir jau tu, mano mieloji, net nepūsk į tą Beamę.

(bus daugiau)

Augustinos Miknevičiūtės (LUNARIA) nuotr.