Loulou de la Falaise – grynakraujė Paryžiaus kairiojo kranto bohemos atstovė

Kas yra mada – realybė ar rūpestingai palaikoma iliuzija? Kažkas praktiško ar, priešingai, kažkas meniško?.. Visą XX amžių vyko kova tarp šių dviejų tendencijų. Bet žmogus yra daugiau nei funkcionalumas: kaip tik tai, kas nebūtina, ir daro žmogų žmogumi – jis rašo poeziją, filosofuoja, kuria grožį… Kai siekiama tik efektyvumo ir pragmatizmo, buvusi sudėtinga sistema paprastėja – degraduoja.

Coco Chanel (1883–1971) kaip tik iškilo ant tokios laiko dvasios (Zeitgeist) bangos. 1910 m. atidariusi mados namus, ji sėkmingai naikino, kas Belle Epoque buvo „belle“ – moterys noriai atsisakinėjo talijos, t. y. korsetų, gėlėm puoštų didžiulių skrybėlių; vaikščiojo panašios į darbininkes ar tarnautojas bulvių maišo silueto rūbais: masės budo ir jas mėgdžioti buvo madinga. Coco Chanel, pati išeivė iš masių, buvo vedama didžiulio noro prasibrauti į aukštesnius socialinius sluoksnius bei menką kilmę kompensuoti praturtėjimu ir išgarsėjimu. Viskas jai vyko pagal planą, kol 1927 metais priešais, Vandomo aikštėje name nr. 21, neatsidarė Elsa Schiaparelli (1890–1973) madų namai.

„Schiaparelli“ mados namai. XX a. III dešimtmetis.

Schiaparelli buvo iš italų aukštuomenės, išsilavinusi, studijavusi menus, išaugusi apsupta klasikos ir antikos estetikos. Chanel idėjų paprastumą ji matė kaip prastumą, idėjinį skurdą; jos pomėgį bendrauti su menininkais – kaip greitos reklamos siekimą ir nieko daugiau. Tai Schiaparelli buvo nepriimtina: taip, pasaulis tampa vis labiau pragmatiškas, bet tada bent jau apsirenkim meniškai – už lango siurrealizmas, žmonės, pajudinkim smegenis, sužaiskim idėjom! Karas po viskuo šitu galiausiai užbraukė storą juodą brūkšnį… Schiaparelli dirbo Raudonajam Kryžiui Amerikoje, Chanel liko Paryžiuje ir kolaboravo, dėl ko pokariu jai teko dešimtmetį tyliai pasėdėti Šveicarijoje, kol viskas pasimirš.

Grįžo ji 1953 m. ir atidarė mados namus iš naujo, kaip tik tuo momentu, kai Schiaparelli savus uždarė galutinai. Bet pergalę švęsti buvo per anksti – nauja dizainerių karta jau buvo įsibėgėjusi ir pilkoje pokario kasdienybėje moterys mielai gyveno svajone: tiuliniais plačiais sijonais, didžiulėm skrybėlėm – Dioro prezentuotas New Look… „Dior“ mados namai buvo atidaryti 1947 metais, Pierre’o Balmain’o – 1945-ais, Huberto Givenchy – 1952-ais. Chanel vėl turėjo su kuo kovoti, girdi, „tie berniukai niekada nebuvo moterimi, jie neturi supratimo apie tikrus moters poreikius…“ Gal. Bet jie suprato moters svajonę atrodyti kaip iš pasakos – svajonę, kuri Chanel buvo svetima.

Christianas Dioras mirė netikėtai, 1957 metais, nuo širdies smūgio. Buvo planuojama, jog ilgainiui Yves’as Saint Laurentas (YSL), tada 21 metų amžiaus talentingas dizaineris, perims vadovavimą „Dior“ mados namams. O gyvenimas pasisuko taip, kad jau 1958 metais YSL pristatė pirmą savarankiškai sukurtą „Dior“ mados namų kolekciją. Paradoksalu, bet kaip tik patys madų namai buvo nepasiruošę naujiems vėjams – kitos YSL kolekcijos (bytnykų, bohemiško stiliaus) sulaukė daug kritikos ir 1960 m. YSL ir „Dior“ namų keliai išsiskyrė.

1962 metais YSL ir jo partneris, industrialistas Pierre’as Bergé, atidarė savo „YSL“ mados namus. Chanel dar buvo aktyvi iki savo mirties 1971 m., bet pagrindiniai mados žaidėjai jau vėl buvo kiti: YSL ir Karlas Lagerfeldas, konkurentai ne tik asmeniškai, bet ir pagal pasaulėžiūrą, idėjas. Lagerfeldas nuo 1954-ųjų dirbo pas Balmainą, 1967-aisiais užsiėmė gaivinti „Fendi“ mados namus, nuo 1970-ųjų dirbo „Chloé“ ir galiausiai 1983 metais tvirtai sėdo už „Chanel“ mados namų, jau visai nurašytų į mirusius, vairo. Iš esmės du kitus dešimtmečius Paryžiaus mados pasaulyje buvo dvi stovyklos – Lagerfeldo („Chanel“) ir Saint-Laurento (tęsiančio „Schiaparelli“ elegancijos tradiciją). Ir jei buvai su vienais, tai niekada daugiau nebegalėjai būti su kitais – perbėgėliai buvo niekinami, belaisvių neimdavo.

Lagerfeldas, nors ir visą laiką vaikščiojo pirštinėtas, su juodais akiniais ir XVIII amžių primenančia kasele, bet su jį supančiu pasauliu bendravo noriau ir lengviau nei YSL. Todėl jis taip „Chanel“ namuose ir pritiko: nors ir estetas, bet pragmatizmas vokiškam kraujui visada buvo savas. O YSL buvo nepaprastai drovus, šiuolaikinį pasaulį atmetantis, dramblio kaulo bokšte užsidaręs M. Prousto ir orientalistikos mėgėjas. Yra sakoma, jei „Chanel išlaisvino moteris, tai YSL padovanojo joms jėgą“… 1966 metais jis sukūrė La Smoking – vyriško vakarinio kostiumo variantą moterims, iki šiol nepralenktą savo elegancija.

Yves Saint Laurent La Smoking, prancūziškas „Vogue“. Rue Aubriot, Paris, 1975.

 © Helmut Newton nuosavybė

Chanel maža juoda suknelė liko tik kaip smulkiaburžuazinė pretenzija ir miesčioniškumo išraiška – dvasinio polėkio nebuvimas yra Chanel stiliaus realybė (ką šitai sako apie mus, laikančius tai elegancija?). Per du dešimtmečius „Chanel“ namuose Lagerfeldas turėjo visą virtinę taip vadinamų mūzų – mėgstamų manekenių, šmėžavusių namų reklamose ir žengusių priekyje demonstruojant kolekcijas (žinomų ir mažiau žymių jų buvo gal 25). Bet aštuntas dešimtmetis buvo pažymėtas Inès de la Fressange vardu: pirma manekenė, pasirašiusi ekskliuzyvų kontraktą ir dirbusi tik su „Chanel“ mados namais (o dar ir iš veido keistai primenanti pačią Coco). Gyvenimas lyg tyčia susiklostė taip, jog YSL mūza, jo moters tipažu ir stiliaus ikona tapo Loulou de la Falaise ir plačioji mados publika painiojo ne tik jų pavardes, bet ir jas pačias.

Loulou de la Falaise gimė 1947 metais anglės ir prancūzo aristokratų neturtingoje sąntuokoje Paryžiuje. Mama greitai išėjo toliau gyventi savo gyvenimą – šiek tiek modeliavo rūbus, šiek tiek dirbo manekene pas Givenchy, vėliau persikėlė gyvent į Niujorką. Mamos mama buvo ekscentriška anglė – pvz., virdama savo mylimoms rožėms tręšti kokį viralą, užsimiršusi, pripildavo konjako, pritarkuodavo į jį triufelio… Apie Loulou mamą, Maxime de la Falaise, populiariausias anglų aukštuomenės fotografas Cecilis Beatonas sakydavo, jog „ji – vienintelė jam žinoma anglė, sugebanti stilingai atrodyti, dėvėdama, kad ir pačius klaikiausius aprėdus“. Tai ko kito buvo galima tikėtis iš augančios Loulou, nors ir paliktos globai tėvo, kuris jos auginimu užsiimti neturėjo nei laiko, nei noro? Genas, per moteriškos giminės linijos kartas einantis, pasireiškė ir joje: sugebejimu iš nieko padaryti kažką, išgyventi ir žydėti bet kokiomis sąlygomis, įgyvendinti kylančias idėjas tuoj pat, nesėdėti ir nelaukti malonių…

Loulou už maištingumą buvo išmesta iš keleto mokyklų Šveicarijoje ir Anglijoje, galiausiai apsigyveno pas močiutę netoli Londono ir ėmė uždarbiauti kaip manekenė ir stilistė Londono „Queens“ žurnale, apie kurio redakciją sukosi visi, kas buvo susiję su nauja mada, nauja muzika, nauju pop menu – Paryžius tuo metu dar buvo užstrigęs praeity – iš Londono į jį ėjo bitlų ar stounų muzika, Twigy merginos tipažas, mini sijonai (britų dizainerės Mary Quant taip pavadinti pagal jos Mini Cooper automobilį)… Jane Birkin pas Serge’ą Gainsbourg’ą 1968-ais Paryžiuje atsirado irgi iš Londono, o Loulou de la Falaise pas YSL – 1972-aisiais. Tik ji pirmiau dar ištekėjo už škotų lordo su apleista pilimi ir ambicijom ją atgaivinti. Būdama 18 metų Loulou greit apsižiūrėjo, kad šeimininkavimas pilyje, kažkur Škotijoje, kad ir kiek ji turėjo talento organizuoti, stilizuoti interjerą, ruošti puotas ir svečių priėmimus, yra ne tas gyvenimas, kokio ji norėtų: vėliau prisimindavo, jog vaikštant po milžinišką pilies parką jai norėdavosi kaukti… Ir ji, ilgai nelaukusi, pabėgo: viską paliko ir kaip stovi išėjo pas žinomiausią to meto Londono donžuaną, o vėliau išvažiavo pas mamą į Niujorką. Išsiskyrė oficialiai 1970-aisiais ir niekad neatsigręžė atgal.

Mama, Maxime de la Falaise, tada buvo ištekėjusi už Metropoliteno meno muziejaus tapybos skyriaus kuratoriaus. Konsultante muziejuje jau buvo atėjusi dirbti Diane Vreeland („Vogue“ žurnalo redaktorės postą palikusi 1971 m.) – ir vėl Loulou pakliuvo į patį įvykių sūkurį: dirbo pas mados fotografą Helmutą Newtoną, kūrė tekstilės raštus Halstono firmai, vakarus ir naktis leido „Studijoje 54“ su Andy’io Warholo publika, o kai grįžo į gimtąjį Paryžių, tai tiesiai ir pataikė į YSL „gaują“…

Loulou de la Falaise

25-erių metų Loulou de la Falaise tapo „YSL“ mados namams tuo šviežiu gaiviu vėju, tuo kontaktu su viskuo, kas naujo vyko pasaulyje, kurio jiems ten reikėjo netgi labiau, nei jai reikėjo naujos kūrybinės galimybės jos gyvenime. Jos stilius  ilgainiui nulėmė „YSL“ stilių. Nuo vaikystės, paauglystės (kadangi pinigų niekada neturėjo) ji kūrė sau rūbus iš senoviškų medžiagų, draperijų, nėrinių – netikėčiausi senoviški objektai tapdavo jos papuošalais, diržais, šaliais, apsiaustais. Taip ji visada buvo savimi – su pasitikėjimu, be mažiausios abejonės, žinodama, kas ji tokia, ir eidama per gyvenimą ji kūrė ne kažką nuo gyvenimo atskirą (pvz., meną), bet patį savo gyvenimą kaip kūrinį. Ne tik nuo gimimo, bet ir dvasios aristokratė ypač kitiems ji atrodė laisva ir drąsi… Planai išgarsėti, praturtėti, elgesys su kitais iš aukšto ar primadonos manieros – visa tai jai buvo svetima. Ji vienodai elgėsi ir su pačiu YSL, ir su bet kuria mados namų siuvėja ar manekene, o tai buvo labai retas atvejis tame milžiniškai išsipūtusių egoistų pasaulyje, koks visada buvo mada. Vien už tai jau daugelis ją mini geru žodžiu iki šiol.

Po kurio laiko (1977 m.), kad ji nenuplauktų kažkur vėl toliau gyvenimo srovės nešama, Loulou prie „YSL“ mados namų tvirčiau „pririšo“ nežymiai, bet atkakliai paskatinę ištekėti už kito YSL „gaujos“ nario, Thaddeuso Klossowskio de Rola’os. Garsaus dailininko Balthuso likimo valiai paliktas sūnus, intelektualas (kas Prancūzijoje reiškia – be profesijos ir be pajamų), išoriškai labai panašus į patį YSL, tik be būdingų masyvių akinių. Vestuvinėse nuotraukose Loulou atrodo kaip Šecherezada iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ – paskutinę minutę ant greitųjų sudrapiruotas efektingas kostiumas ir turbanas su plunksna (iš to, kas tuo metu „YSL“ ateljė buvo po ranka) – irgi „YSL“ stiliaus ir mados namų reklama kaip ir pačios vestuvės su šimtais svečių – nuo Rothschildų iki Micko Jaggerio (ir viskas apmokėta iš mados namų PR sąskaitos)…

Loulou ir Thaddeuso Klossowskio de Rola’os vestuvių nuotrauka. 1977 birželio 11 d.

Loulou ir Thaddeusas atpažino vienas kitame likimo draugą ir liko pora iki pat Loulou mirties 2011 metais. Kai jiems gimė dukra – didelis nelauktas džiaugsmas – YSL tapo jos krikštatėviu, ją vienintelę iš vaikų pakentęs savo ateljė. Thaddeusas ją augino, kadangi vis tiek buvo namuose (atseit rašė niekad nepabaigiamą parašyti knygą), o Loulou toliau dirbo per dienas ir šventė per naktis klubuose ir baruose su savais: greitas ir efektingas atsipalaidavimo būdas – alkoholis ir narkotikai – pasaulyje, kur kasdien iš naujo laukia didelė atsakomybė ir iš tavęs tikimasi tik pačių geriausių rezultatų… Įtampa, spaudimas – toks mados pasaulis buvo tada, toks, manau, yra ir dabar. Mados namuose Loulou pradėjo Yveso Saint Laurento asistente, paskui jos atsakomybėn perėjo aksesuarų kūrimas – ne iš brangių, bet iš netikėtų medžiagų, įgyvendinant vieną už kitą originalesnes idėjas. Vintažiniai papuošalai iki šiol kolekcionuojami, ieškomi ir brangūs. Priešingai amžiniems Chanel perlams, kurių nešiojimą pastaroji suvulgarino iki neįmanomumo.

O kai 1993 metais „YSL“ mados namai buvo parduoti ir Loulou pasiliko su dizaineriu, ji jau buvo esminė grandis procese tarp kolekcijos eskizų ir jų įgyvendinimo medžiagoje sukirpėjų ir siuvėjų rankomis.

Žiūrint iš šalies, gal geriau būtų buvę Loulou tada išeiti ir pradėti savą verslą, kaip tai padarė Ines de la Fressange, dėl nesutarimo su Lagerfeldu 1989 m. palikusi „Chanel“ ir 1990 m. ištekėjusi už aristokrato Luigi d’Urso. 1991 m. ji atidarė savo firmą, kuri, ne be problemų pakeliui, bet gyvuoja iki šiol. Ines buvo dešimčia metu jaunesnė už Loulou ir visokeriopai praktiškesnė. Dabar ji rašo knygas apie paryžietišką stilių, turi naują partnerį (tapo našle 2006 m.) iš Air France direktorių, o Loulou, atidavusi širdį „YSL“ namams ir visokeriopai rėmusi paties Yvo kūrybą – nes neturejo ambicijos įsiamžinti savo vardu, išgarsėti ar pakilti socialiniu liftu aukštyn, kas paprastai motyvuoja daryt karjerą – ji jau dešimtmetis kaip po žeme.

Ines de la Fressange „Chanel“ reklamoje. 1984. Foto Jean-Claude Sauer.

1999 metais „YSL“ mados namai perparduodami, nauji savininkai koncentruojasi į pelną nešančią prêt-à-porte liniją – vyriausiu dailininku ten paskiriamas Tomas Fordas (sėkmingai dirbo iki 2004 m.), o pats Yvesas, jau prastos sveikatos (alkoholis ir kokainas), dar kūrė haute couture kolekcijas iki 2002-ųjų. Nes, kad visuomenė masiškai pirktų kvepalus, akinius, rankines ir kitus aksesuarus su didžiųjų mados namų ženklais, reikia palaikyti aukštosios mados prašmatnumo, nepasiekiamumo, viliojančios svajonės iliuziją kaip ekskliuzyvų klubą, bilietą, kurį dar vis tiek, bent kažkaip galima įpirkti.

Haute couture telikusi kaip reklama, ir kaip tokia madų namų ir biudžetuojama. Nes laikai, kai ji nešė pelną ar bent atsipirkdavo, jau tada buvo pasibaigę. XX a. paskutiniais dešimtmečiais pasaulyje gal dar buvo kokie 200 000 haute couture klientų. Dabar jų belikę ne daugiau 200…

2002 metais Yvesas Saint Laurentas išėjo į pensiją (ir mirė 2008-ais nuo smegenų auglio). Loulou tada jau buvo priversta pradėti daryti kažką savą madoje – atrodė, patirtis yra, kontaktai, idėjų netrūksta. Nemaža pinigų suma irgi gauta išeinant – pasisekimas garantuotas. Pirmais metais jai ir ėjosi gerai, bet ji neturėjo ekonominio mąstymo pagrindų. O laikai buvo atėję tokie, kad mada buvo tapusi ekonomine schema pinigams „daryti“, pati savaime ji nebeatsipirko niekaip. Reikėjo vadybos, reikėjo verslo plano, o Loulou buvo tiek tolima pinigų realybei, jog net piniginės paskutiniais dešimtmečiais niekada su savim nesinešiojo… „YSL“ mados namai mokėjo už jų butą Paryžiuje (todėl jiems ir neatėjo į galvą jo nusipirkti, kai pinigų dar buvo į valias), Loulou algą mokėjo jiems abiems, padalintą į dvi dalis dėl mokesčių minimalizavimo, sąskaitos už restoranus, barus, taksi, gydytojus ir kitką ėjo tiesiai į „YSL“ namų buhalteriją. Nei Loulou, nei Thaddeusas nebuvo pratę klausti, kiek kas kainuoja…

Teko atsisakyti buto, išsikelti į priemiestį. Loulou niekada nesiskundė, nors Paryžiaus ilgėjosi – prižiūrėjo rožes, nors sveikata jau buvo ne ta, kūno resursai išsemti, gyvenimas jau daugmaž sukurtas. Kai ji mirė, daugumai netikėtai, 64 metų amžiaus, spauda plačiai nušvietė laidotuves ir rašė, jog YSL dabar jau mirė galutinai. Na, o kitais metais Thaddeusas – pagaliau! – išleido knygą-dienoraščius, pasakojančius apie žmonos gyvenimą.

Knygos „Loulou & Yves: The Untold Story of Loulou de La Falaise and the House of Saint Laurent“ viršelis. Aut.

Christopher Petkanas, išleista St. Martin’s Publishing Group, 2018, 512 psl.

Mada dar niekada nebuvo tokia masinė kaip dabar (massa is kassa!), o masės pačios, savarankiškai nežino, ką veikti su idėjomis, nežino, kaip kurti ar turėti savo stilių: jiems idėjas sukramto ir į konkrečius apčiuopiamus faktus paverčia visokie influenceriai, pop ar filmų žvaigždutės, gyvenimo stiliaus blogeriai ir pan. Labai mažai kas žino, kaip būti savimi, ir iš viso, kaip būti. Kovą tarp mados meniškumo ir pragmatiškumo lyg ir aišku, kas laimėjo, – „Chanel“ mados namų stiliaus konkretumas masėms dabar yra kaip tik, mes dabar tos masės ir esame… Rusų oligarchų meilužės visada nešios Chanel – vulgarumas dabar tapęs visateisiu estetiniu stiliumi. Bet garsios manekenės, dabartinės ar iš praeities, šventiniam vakarui visada rinksis YSL smokingo kostiumą, jei tik tokį joms bus pavykę įsigyti kolekcijos išpardavime ar turėti vintažinį – La Smoking gyvuoja ir jo elegancijos dar niekas „neperspjovė“, kad ir kaip stengtųsi.

Liūdnas mūsų laikų ženklas – fantazijos neturinti Ines de la Fressange jau įrašyta į geriausiai besirengiančių prancūzių Hall of Fame – jei Loulou de la Falaise tai žinotų, ji grabe apsiverstų… Lagerfeldas mirė 2019 metais, dabar „Chanel“ namų vairą perėmusi jo dešinioji ranka Virginia Viand, bet kolekcijos nerizikuoja, eina pagal pagrindinį vadybos reikalavimą: pagamink šįmet daugiau to paties, ką geriausiai pardavei pernai… O dabartis be idėjų, deja, ateities neturi.

„YSL“ mados namams nuo 2015 m. sėkmingai vadovauja Anthony’is Veccarelo – ne kiekvienam toks stilius, bet kas akį turi, mato: Yveso Saint Laurento estetika labai talentingai ir logiškai pratęsta į XXI amžių ir tiesiog žydi… O dar ir 2007 m. buvo nupirkti atgaivinimui taip pat ir „Schiaparelli“ mados namai. Įdomesnių ir gražesnių kolekcijų už jų rodomas jau kelerius metus nėra. Nuo 2019 m. namams vadovauja amerikietis mados dizaineris Danielis Roseberry’is – žiūri ir supranti, jog čia yra mados ateitis, jei ji iš viso yra. Nes pasaulis kardinaliai keičiasi: labiau nei bet kada dabar žmonės madą perka ne tam, kad apsirengtų, dėvėtų – rūbų yra prigaminta tiek, kad nuogam niekam neteks vaikščioti… Žmonės ne tik perka kažką ypatingo, kuo pabrėžtų savo identitetą, kuria savo įvaizdį – mums vis idomesnis tampa virtualus pačios realybės variantas – pagrąžintas, apkaišytas iliuzijomis – jame greitai galės gyvent kiekvienas. O pasaulis aplink mus, kasdienybės pragmatiškumas yra nuobodus ir nepopuliarus kaip niekad.

Galima sakyti, fizinė realybė miršta, jei savo egzistavimo nepateisina kuriamu grožiu, idėjomis, netikėtais efektais, stiliaus inteligencija… Mases lengvai pakeis robotai ar jos bus robotizuotos dirbtinio intelekto, tačiau išsilavinusio žmogaus, kaip sudėtingos sistemos pasaulyje, reikės visada, o tokiam žmogui meno ir idėjų reikės taip pat. Visada.

Haute couture, „Schiaparelli“ mados namai. 2022 / 23 ruduo–žiema.