M. K. Čiurlionio mokytojas: kitapus tikrovės

tekstas: Vilma Kilinskienė

K. Stabrausko sąsajos su Lietuva ir M. K. Čiurlioniu

Kazimieras Stabrauskas (1869–1929) gimė 1869 m. lapkričio 21 d. pasiturinčių žemvaldžių šeimoje Gardino gubernijoje, Kruplėnuose, netoli Naugarduko. Jo tėvas Antanas Stabrauskas buvo Rusijos armijos karininkas, o mama Sofija buvo kilusi iš dvarininkų Pileckių giminės. Vaikystę mažasis Kazimieras praleido tėvų dvare Kruplėnuose. Septynetą metų nuo 1880-ųjų mokėsi Balstogės realinėje gimnazijoje, o 1887 m. buvo išsiųstas studijuoti į Peterburgo dailės akademiją pas Pavelą Čistiakovą ir Ilją Repiną.

Čia jis susipažino su Kaune gimusia būsima žmona skulptore Julija Janušauskaite, kurios dėka vėliau nemažai laiko ir energijos skyrė Lietuvos meninio ir kultūrinio gyvenimo puoselėjimui. Dailininkas Adomas Varnas netgi prisimena pirmųjų lietuvių dailės parodų laikotarpiu K. Stabrauską vadinusį save lietuviu. Taigi nors menininkas nemažą gyvenimo dalį praleido ir mirė Lenkijoje, nevertėtų pamiršti jo sąsajų su Lietuva.

Kelią į meno pasaulį pradėjęs 1887 m. Peterburgo dailės akademijoje, 1897 m. K. Stabrauskas studijas pratęsė Paryžiaus Juliano akademijoje pas Jeaną Josephą Benjaminą Constant’ą ir Jeaną Paulį Laurens’ą. Kūrinių stilistikoje jis jungė secesijos bruožus ir klasikinių formų stilizaciją, pamažu ryškėjo jo polinkis į simbolizmą, misticizmą, intuityvizmą. Keletą metų po Paryžiaus pagyvenęs Peterburge, 1903 m. persikėlė į Varšuvą, kur su bendraminčiais įsteigė Varšuvos dailės mokyklą ir tapo pirmuoju jos direktoriumi bei mokytoju. 1904–aisiais čia dailės mokslus pradėjo M. K. Čiurlionis.

Stabrauskas buvo ne tik M. K. Čiurlionio mokytojas, bet ir jo draugas, patarėjas, kolega, rėmėjas, bendramintis, o kartais netgi sekėjas. Mokinys ir mokytojas mokėsi vienas iš kito, jų kūrybinės vizijos gimdavo iš turiningų diskusijų ir pamąstymų, abu buvo įkvėpti tų pačių simbolizmo idėjų, todėl menininkų darbuose šiandien matome stiprią abipusę įtaką. Jie tapė figūrines kompozicijas pasakų, legendų, mitų motyvais, simbolines fantastines kompozicijas ir peizažus. Dailėje juos jungė idealaus pasaulio paieškos, puikiai įvaldyta pastelės technika, panašūs siužetų motyvai. Tiek M. K. Čiurlionio, tiek jo mokytojo kūryboje dažnai vaizduojama gamta, ypač kalnai. Šiose gamtos sakralumą teigiančiose kompozicijose jie nėra tik kalnai. Tai savotiškos simbolinės vidinio virsmo vertikalės, kuriomis kylant apačioje, papėdėje paliekami bereikšmiai žemiški reikalai ir siekiama kur kas tvaresnių dvasinių aukštumų. Šis intuityvus dvasingumo siekis yra tiek M. K. Čiurlionio, tiek K. Stabrausko kūrybos esmė ir prasmė.

Didelis K. Stabrausko indėlis į Lietuvos meną yra tai, kad jis buvo vienas aktyviausių pirmųjų lietuvių dailės parodų palaikytojų. 1907–1912 m. kartu su žmona skulptore Julija dalyvavo šešiose parodose. Būdamas vienintelis tarptautiniu mastu pripažintas šių parodų dalyvis, K. Stabrauskas labai prisidėjo prie teigiamos viešosios nuomonės formavimo, visuomenės susidomėjimo. Tai turėjo didžiulę reikšmę atveriant tiek M. K. Čiurlioniui, tiek lietuvių dailei apskritai duris į pasaulinį pripažinimą. K.Stabrausko dalyvavimas šiose parodose buvo svarus įnašas ir menine prasme.

K. Stabrauskas. Rytietiška aikštė (Tunise). 1893–1904. 51 x 68. Popierius, pastelė. Iš dr. Jauniaus Gumbio kolekcijos.

Kūrybinės paieškos

Kūrybinio kelio pradžioje simbolizmo idėjų persmelktas K.Stabrauskas, kaip ir dauguma simbolistų, įkvėpimo sėmėsi Rytuose. 1893 m. dailininkas, ieškodamas medžiagos savo diplominiam darbui „Mahometas dykumoje“, keliavo po Palestiną ir istorinius Artimųjų Rytų regionus, kuriems dėl neginčijamai stiprių kultūrinių ir istorinių ryšių priskiriamos ir tokios Magrebo šalys kaip Marokas, Alžyras, Tunisas. Pastarosios šalies gyvenimo ritmu alsuoja daugybė K.Stabrausko tapytų prekyviečių vaizdų.

Ryškaus, ganėtinai linksmo kolorito pastelėse rytietiškos architektūros fone vaizduojamos abstrahuotos beveidės prekeivių ir pirkėjų figūros. Kai kurios jų neryškios, tarsi persišviečiančios. Taip akcentuojamas materialaus, kūniško būvio laikinumas. Nusitrynę spalvingos regimosios tikrovės kontūrai ragina atsigręžti į po jais glūdintį intuityvųjį pradą, dvasinę būtį. Remiantis dailininko itin vertinto filosofo Anri Bergsono nuostata, jog menas yra autentiškos filosofijos idealas, galima pastebėti, jog K. Stabrausko kūriniuose šis meno ir filosofijos giminingumas išties labai ryškus.

Studijų Paryžiaus Juliano akademijoje laikotarpis buvo išskirtinai reikšmingas K. Stabrausko gyvenime ir kūryboje. Čia jis susidomėjo intuityvizmo filosofija, minėto Anri Bergsono veikalais. Toliau formavosi K. Stabrausko antiracionalistinės nuostatos, atsiradusios dar bestudijuojant Peterburge ir keliaujant po Europą bei Artimuosius Rytus, kuomet jis kūrė savo diplominį darbą. Būtent Rytuose K. Stabrauskas pirmiausia susidomėjo įvairiomis meditatyviomis, į antgamtinį pažinimą orientuotomis Rytų filosofijomis ir religijomis.

Kaip ir M. K. Čiurlionio, jo mokytojo kūryboje nyksta ribos tarp fantazijos ir tikrovės. Viena vertus, matome tarsi tikroviškus gamtos peizažus, kita vertus, iš jų dvelkia mistiška nuotaika. K. Stabrauskas itin domėjosi mistiniais reiškiniais, pasąmonės klodais. 1922 m. Varšuvoje jis įkūrė dailininkų mistikų draugiją „Sursum corda“ („Pakelkime širdis“). Dalyvavo ir keleto mažiau žinomų mistikų draugijų veiklose. Tai darė stiprią įtaką jo kūriniams.

Pavyzdžiui, kompozicijos „Pilis“ siužetas atveria paslaptingą pasaulį, kur efemeriškam rūke vidury vandenų dunkso nebe reali, o simbolinė gėrio ir grožio pilis. Tai mistinė vieta už materijos ribų, vidinio išsilaisvinimo viršukalnė, vainikuojanti simbolistų idealizuotą dvasinio tobulėjimo siekį. Materijos laikinumo idėja K. Stabrausko kūryboje perteikiama itin dažnu griuvėsių, kadaise didingų statinių motyvais.

K. Stabrausko pamėgtas vingiuoto, tarsi besirangantis žaltys, kelio per kalnus motyvas, būdingas ir M. K. Čiurlionio tapybai („Laidotuvių simfonija“, „Žalčio sonata“), atskleidžia abipusę mokinio ir mokytojo įtaką vienas kitam. Užuomina į žaltį čia neatsitiktinė. Lietuvių kalboje žodis „žaltys“ kildinamas nuo žodžių „želti“, „žaliuoti“. K. Stabrauskas niekada neslėpė savo lietuviškos kilmės, kaip tik dažnai ją pabrėždavo, todėl jam turėjo būti nesvetima ir lietuviška žalčio, kaip amžino gamtos atsinaujinimo simbolio, interpretacija. K. Stabrauskas yra nutapęs paveikslą ir lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais.

K. Stabrauskas. Pilies griuvėsiai. XX a. pr. 47 x 67. Popierius, pastelė. Iš dr. Jauniaus Gumbio kolekcijos.

Meninis braižas

Ankstyvuoju kūrybos periodu (1887–1895) K. Stabrauskas daugiausia tapė portretus ir peizažus, kuriuose jaučiama stipri taip vadinamojo rusiško nuotaikos peizažo įtaka. Paskutiniais studijų metais Peterburge ir vėliau Prancūzijoje bei Varšuvoje, įtakotas savo susidomėjimo mistiniais okultiniais reiškiniais (Kazimieras palaikė artimus asmeninius ryšius su austrų filosofu, ezoteriku, antroposofijos pradininku Rudolfu Štaineriu bei keletu žinomų rusų teosofų.), K. Stabrauskas ėmė tapyti fantastinio mistinio charakterio simbolistinius paveikslus. Ši tematika vyravo iki menininko gyvenimo pabaigos.

Dailininkas labai mėgo keliauti ir fiksuoti kūriniuose kelionių įspūdžius ir pajautas. Jį žavėjo itališki vaizdai ir Italijos architektūros grožis, Kanarų salų egzotika, atšiauri Švedijos ir Norvegijos gamta, grėsmingai didinga Tatrų kalnų misterija. Kelionių įkvėptų kūrinių stilistika įvairuoja nuo realistinio nuotaikingumo ir ryškiaspalvės secesijos atgarsių iki ezoterinių gamtos gyvenimo momentų pajautos jo simbolistinėje fantastinėje plastikoje. Nepaisant šios stilistinės įvairovės K. Stabrausko kūryba visgi turi gana vientisą charakterį.

K. Stabrauskas. Kurganai. Iš ciklo „Audra“. 1907–1910. 50 x 67. Popierius, pastelė. Iš Rolando Valiūno kolekcijos.

Mistiškos Kaprio grotos ir mirties dvelksmo palytėta kūryba

Lankydamasis Kapryje K. Stabrauskas buvo įsitraukęs į vietos ezoterikų bendruomenės veiklą. Menininkas tiesiog degė jų pasaulėžiūra ir idėjomis, jo kūryboje išreikštomis Kaprio grotų (urvų vandenyje) vaizdais. Uždaros, slogios grotų erdvės simbolizuoja žmogaus atsiskyrimą nuo slėpiningos būties vienovės, jo įkalinimą paties susikurtų proto varžtų ir dvasinės tamsos nelaisvėje.

Vienoje K. Stabrausko tapytų grotų tolumoje švyti anga, per kurią vidun patenka siauras šviesos ruoželis. Savo spalvine gama ir simbolika kūrinys primena M. K. Čiurlionio „Jūrą naktį“, kurioje, nors ir nėra švytinčios grotos angos, tolumoje blyksi paslaptingos švieselės, simbolizuojančios mistinį nušvitimą.

Šviesa, saulė yra svarbios simbolinės kategorijos tiek K. Stabrausko, tiek M. K. Čiurlionio kūryboje. K. Stabrausko paveiksluose daug saulėlydžių, daug aušrų. Kartais aušros fone atsiranda paslaptinga moteris, įkvėpėja, mūza. Šiems aktams, kaip, beje, ir portretams, nors autorius pavadinimuose to ir nenurodydavo, dažniausiai pozavo jo žmona Julija.

Moterišką lyriką menininko kūryboje papildo itin stipraus emocinio krūvio 9 paveikslų ciklas „Audra“, simboline protėvių kaulus saugančių pilkapių forma perteikiantis sunkią tėvynės dalią. Daugelyje darbų, pavyzdžiui, „Kape tarp medžių“, galima išvysti dailininkui svarbią mirties temą, susipinančią su gamtos sakralumo idėja.

Visą gyvenimą domėjęsis ezoterinėmis idėjomis, priklausęs ne vienai mistikų draugijai, K. Stabrauskas subtiliomis mistinėmis pagavomis ir nuojautomis pasižymėjo ne tik kūryboje. Gyvenimo pabaigoje, 1928–1929 m., dažnu motyvu, lyg nujaučiant savo paties mirtį, jo kūriniuose tapo mirties pranašai – juodvarniai ir varnos. 1929 m. birželio 8 d. dailininkas užgeso Garvoline, Sedlcių vaivadijoje, Lenkijoje, palikdamas ateities kartoms neįkainojamą meno palikimą.