Mašina, vienijusi pasaulio moteris (vienos „Singer“ instruktorės istorija)
tekstas: Skaidra Grabauskienė
Viename baltame kambary stovėjo senas bufetas. Kadaise kambarį puošė rudi spalvotais ornamentais išmarginti Art Deco stiliaus tapetai. Bufetas prisimena tuos tapetus, nes stovi šiame kambaryje jau šimtą metų (nors pats yra dar senesnis) ir savo stalčiuose bei lentynose saugo daug istorijų – įdomių ir paslaptingų, skaudžių ir linksmų, sudėtingų ir paprastų. O bufeto veidrodis dar mena tų istorijų herojų veidus, kadaise ieškojusius savo atvaizdo jame…
Šį kartą iš lentynos traukiu „Singer“ mašina siuvinėtą staltiesę, tada fotografijų albume ir dokumentų segtuve randu įrodymus, kad šio bufeto savininkė Antanina Uščiauskaitė-Proškinienė buvo neeilinė moteris ir priklausė pasaulinės „Singer“ kompanijos imperijai…
Šįsyk papasakosiu iš bufeto ištrauktą mikroistoriją, kuri atspindės XX a. Kaune vykusius procesus, žmonių kasdienybę, gyvenimo sąlygas, profesinę veiklą, moterų emancipaciją. O kartu tai bus šalies ir viso pasaulio istorija, kuri telpa vienos paprastos šeimos archyve ir pasakojimuose.
„Singer“ dėžutė smulkmenoms, Rokiškio krašto muziejus
Jei paklaustume žmonių, specialiai nesidomėjusių „Singer“ kompanijos istorija, ką jie žino apie šią įmonę, dažniausiai išgirstume, kad tai vokiečių firma, jog tai seniausia ir populiariausia pasaulyje siuvimo mašina. Pirmuosius du teiginius tenka paneigti, su trečiuoju sutikti ir papildyti jūsų žinių bagažą mažiau žinomais, bet įdomiais ir netikėtais faktais.
Trumpa „Singer“ kompanijos įkūrėjo istorija
„Singer“ siuvamosios mašinos tėvynė – Jungtinės Amerikos Valstijos, kur laimės ieškojo imigrantai iš viso pasaulio. Kai kurie rado. Vienas tokių buvo Issacas Merritas Singeris, 1811 m. gimęs Niujorke imigrantų žydų iš Vokietijos šeimoje. Jaunystėje pasirinko aktoriaus karjerą, tačiau labai sėkmingas nebuvo, o gyvenimo aplinkybės privertė pasirinkti profesiją, kuri atneštų finansinį stabilumą. Sulaukęs trisdešimties metų jau buvo du kartus vedęs ir turėjo aštuonis vaikus… Tad nuo aktorystės pasuko link išradimų, kuriuos užpatentavęs tikėjosi užsidirbti.
Pirmasis sumanymas – pagaminti mašiną, kuria būtų galima raižyti raides spaudiniams, nenusisekė, nes nerado rėmėjų. Tačiau netikėtai sulaukė pasiūlymo išbandyti naują išradimą – siuvamąją mašiną. Ir taip pasikeitė ne tik I. M. Singerio bei pasaulio moterų, bet ir mašinos išradėjo Elias Howe’o gyvenimai, nes E. Howe pavyko užsidirbti net 2 milijonus dolerių nieko nedarant, tik stebint, kaip kitos įmonės gamina ir pardavinėja siuvamąsias mašinas su jo išrasta adata – nuo kiekvienos mašinos, parduotos JAV, jis gaudavo po 5 dolerius, o nuo parduotos užsienyje – po 1 dolerį.
„Singer“ siuvamoji mašina, Tauragės krašto muziejus
Finansinė sėkmė ne tik padėjo išlaikyti jau ir taip gausią šeimą, bet paskatino ją dar labiau padininti. 1863 m. Issacas M. Singeris jau turėjo 24 vaikus su šešiomis moterimis, iš kurių dvi buvo vedęs. Poligamisto ir donžuano reputacija grėsė verslo žlugimu konservatoriškoje Amerikos visuomenėje. Doros namų šeimininkės negalėjo pirkti siuvamųjų mašinų iš moralės neturinčio žmogaus. Kompaniją nuo žlugimo išgelbėjo sumanusis partneris Edwardas B. Clarke’as pasiūlęs Singeriui būti nematomam. Susitarimas buvo naudingas abiem pusėms – Singeris perrašo 50 procentų nuo visų savo patentų kontrolės korporacijai, pasiima 40 procentų kompanijos akcijų ir nutraukia su ja visus ryšius.
M. Singeris padaro dar daugiau, kad užtikrintų, jog jo gyvenimo būdas JAV niekam nebekliūtų, – su visa šeimyna persikelia į Angliją. Čia pasistato didžiulę rezidenciją, pavadinimu „Vigvamas“. Iki pat mirties, 1875 m., rūpinasi vaikais ir partnerėmis, taip tarsi paneigdamas savo vėjavaikio įvaizdį.[1]
[1] Plačiau apie „Singer“ kompanijos įkūrimą ir jos įkūrėją I. M. Singerį skaitykite https://visithistoricalelizabethnj.org/.
Issacas Merritas Singeris (1811–1875)
„Singer“ kompanijos sėkmė – tobulinimų ir reklamos fenomenas[2]
Užimanti mažai vietos, turinti nesulaužomą adatą, galinti padaryti 900 dygsnių per minutę, naudojanti elektros energiją ir taip taupanti siuvėjos energiją bei laiką „Singer“ siuvamoji mašina užkariavo pasaulį. O kaipgi galėjo būti kitaip, jei dabar marškinius galėjai pasiūti per 1 valandą ir 16 minučių, kai siuvant rankoms prireiktų 14 valandų.
„Singer“ kompanijos siuvamosios mašinos nebuvo skirtos vien drabužiam ar patalynei siūti. Buvo sukurtos specialios mašinos batams ir skrybėlėms siūti, verpti bei siuvinėti.[3] O prie mašinos pritaisyta lemputė, kaip teigė kompanija, saugojo moterų akis, nes jos spinduliai švietė tiesiai į siuvinį ir nesudarė šešėlių.[4] Mašinos populiarumui įtakos galėjo turėti ir praktiniai, su pačiu siuvimu nieko bendro neturintys elementai, kaip, pavyzdžiui, dangtis, kuris apsaugojo mašiną nuo dulkių.[5]
Nuolat tobulinama siuvamoji mašina palengvino gyvenimą namų šeimininkėms, ypač turinčioms dideles šeimas.
„Singer“ kompanijos vadovai puikiai suprato, kad vien sukurti gerą produktą neužtenka. Kad apie jį sužinotų, reikia reklamos, todėl dar XIX a. II p. buvo įsteigtas reklamos skyrius, kuris sukūrė raudoną „S“ raidę su siuvančia mergina – iki šiol lengvai atpažįstamą prekės ženklą.
[2] Plačiau apie „Singer“ kompanijos raidą ir reklamą skaitykite https://www.singer.com.tr/en/corporate/history.
[3] Siuvamosios mašinos išsivystymo istorija, Singer, 1930 m., p. 48-51, 55.
[4] Siuvamosios mašinos išsivystymo istorija, Singer, 1930 m., p. 39.
[5] Siuvamosios mašinos išsivystymo istorija, Singer, 1930 m., p. 32.
1880 metų kalendorius. Wellcome collection muziejus, Londonas.
„Singer“ kompanija pirmoji pasaulyje sukūrė muzikinį reklaminį džinglą „Merry Singer“, kuriame skambėjo žodžiai, kad saulė niekada nenusileidžia siuvant „Singer“ mašinoms. Ir iš tiesų kompanija tampa multimijoninė ir globali. Steigiamos parduotuvės ir prekybos atstovybės ne tik JAV, Europoje, bet ir Azijoje. Pastatyti mašinų gamybos fabrikai Škotijoje, Rusijoje, Turkijoje leido ne tik greičiau ir paprasčiau pristatyti prekes užsakovėms, bet ir tiekti atsargines detales siuvimo mašinų meistrams.
1892 m. buvo išleista „Singer“ atvirukų serija, kurioje vaizduojami įvairių šalių žmonės, apsirengę tautiniais drabužiais ir siuvantys „Singer“ mašina. 36 atvirukai, sudėti į dėžutes, buvo dalinami apsilankiusiems prie „Singer“ stendo Pasaulio mugėje Čikagoje 1893 m. Atvirukuose pavaizduoti Europos, Azijos, Afrikos šalių atstovai.[6]
Skelbimai spaudoje ir radijuje, tiesioginis marketingas, pirkimas išsimokėtinai, garantinis aptarnavimas ir nemokami siuvimo kursai – tokios reklamos ir vadybos naujovės suvienijo pasaulio moteris. Visos norėjo „Singer“ mašinos.
[6] Atvirukus galima peržiūrėti https://www.singersewinginfo.co.uk/
„Singer“ reklama žurnale „Moteris ir pasaulis“ (1937 m. Nr. 1)
„Singer“ Lietuvoje
Pirmosios „Singer“ siuvamosios mašinos Lietuvą pasiekė dar carinės okupacijos laikais, kai Peterburge ir Maskvoje buvo įkurtos atstovybės, o 1902 m. ir fabrikas Podolske. Tiesa, vėliau viską nacionalizavo bolševikai, bet „Singer“ rado kelią į atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę. Juo labiau, kad Vilniuje dar 1915 m. buvo net 4 firminės parduotuvės: Didžiojoje gatvėje, Georgijaus (dab. Gedimino) prospekte, Zavalnaja (dab. Pylimo) ir Kalvarijų gatvėse. Tarpukariu, be Kauno ir lenkų okupuoto Vilniaus, parduotuvės buvo įsteigtos Panevėžyje, Šiauliuose bei Ukmergėje.[7]
Laikinojoje sostinėje veikė generalinė „Singer“ kompanijos atstovybė A. Mickevičiaus ir K. Donelaičio gatvių kampe, centrinė kontora K. Donelaičio ir S. Daukanto gatvių kampe bei 2 parduotuvės Laisvės alėjoje ir Šančiuose.[8] Spauda mirgėjo nuo reklamų, kviečiančių pirkti būtent šias siuvamąsias mašinas, nes jos nuo seno žinomos savo kokybe.[9] Norint turėti gerą siuvamąją mašiną, pirkti reikia tik „Singer“. O reklaminis šūkis, kad ši siuvamoji mašina geriausia moterų draugė[10], galėjo būti ir teisingas. Galimybė greitai ir lengvai pasiūti patalynę ar drabužius šeimos nariams suteikė moterims daugiau laisvo laiko bei leido sutaupyti, nes nereikėjo eiti pas siuvėją ar modistę, kurių paslaugos buvo nepigios. Klausimas, ar modistėms patiko faktas, kad moterys pačios gali pasisiūti sukneles…
Jau minėta tiesioginė rinkodara taip pat ženkliai prisidėjo prie mašinų pardavimų. Labai svarbus momentas buvo tas, kad mašiną buvo galima įsigyti išsimokėtinai, tai leido net ir nepasiturinčioms šeimoms, o tokioms greičiausiai labiausiai ir reikėjo, įsigyti mašiną. Taip pat nemokamas garantinis aptarnavimas turėjo atrodyti patrauklus dalykas, nes tai tikrai nebuvo įprasta praktika tuometiniame versle. Tiesa, buvo keletas išlygų – nemokamas aptarnavimas suteikiamas tik pas jų įgaliotą meistrą. Apie tai buvo pranešama garantinio aptarnavimo talone (neapmokamas klientui patarnauti kuponas).[11] Ir dar vienas rinkodarinis triukas – kompanija negarantuoja, kad mašina veiks puikiai, jei nebus naudojamos „Singer“ atsarginės detalės ir įvairūs priedai, net adatos ir siūlai.[12] Buvo netgi pardavinėjamas specialus kompanijos sukurtas tepalas, kurį naudojant mašina turėjo mažiau gesti (arba visai negesti).[13] Buvo prekiaujama ir kitomis prekėmis su firminiu ženklu – įvairios metalinės dėžutės smulkmenoms susidėti, siūlų ritės ir pan.
[7] R. M. Lapas, Kaip „Singer“ pakeitė pasaulį ir Lietuvą, Draugas, 2021 m. spalio 7 d., p. 8–9.
[8] „Visas Kaunas“ su Kauno miesto planu: Lietuvos respublikos 1932–1933 m. Kauno m. valdžios ir savivaldybės įstaigų, visuomenės veikėjų, pramonėsir prekybos įmonių knyga, Kaunas, 1932 m., p. 131, 155.
[9] Moteris ir pasaulis, 1937 m., Nr. 1.
[10] Moteris ir pasaulis, 1939 m., Nr. 4.
[11] Neapmokamas klientui patarnauti kuponas, 1934 m., https://www.limis.lt
[12] Singerio siuvamosioms mašinoms rankvedis, 1926 m., https://www.epaveldas.lt
[13] Singerio siuvamosioms mašinoms rankvedis, 1926 m., https://www.epaveldas.lt
„Singer“ nemokamų taisymų liudijimas, XX a. 3 deš. (dokumentinės nuotraukos iš S. Grabauskienės archyvo)
Tačiau pats svarbiausias dalykas sėkmingai siuvamųjų mašinų prekybai buvo klientūra. Neužteko gerų pardavimo sąlygų, reikėjo, kad būtų kuo daugiau moterų, mokančių siūti. Šią problemą „Singer“ sprendė novatoriškai ir pasiūlė moterims nemokamas pamokas… tiesiai parduotuvėje![14] Siuvimo, adymo ir siuvinėjimo pamokos atskleisdavo visas mašinos galimybes ir dar labiau skatino įsigyti mašiną, kuriai padedant ne tik šeimą aprūpinsi drabužiais, bet ir sukursi jaukius namus su siuvinėtomis staltiesėmis ir pagalvėlėmis.[15] Išlikusios pirkimo sąskaitos atskleidžia, kad „Singer“ mašinomis naudojosi ir namų ruošos mokyklos, jas pirko ir Lietuvos moterų globos draugija.[16]
O ką reikėjo daryti moterims ten, kur „Singer“ parduotuvių nebuvo? Čia dar kartą atsiskleidė nepriekaištinga kompanijos vadyba ir reklamos specialistų išradingumas. Regionuose imti organizuot kelių savaičių kursai. Ir jie vyko visame pasaulyje!
Todėl „šiandien mes randame siuvamąją mašiną kuklioj bakužėj ir puikiausiuose rūmuose kaip nepamainomą tiek beturčio, tiek ir turtuolio padėjėją“ – rašoma trumpoje „Singer“ tarpukariu išleistoje knygelėje apie siuvamosios mašinos istoriją.[17] Kuriamas įspūdis, kad mašina atlieka ir tam tikrą socialinį vaidmenį, nes yra prieinama, nepriklausomai nuo žmogaus gyvenamosios vietos ir turtinės padėties. Dar daugiau, teigiama, kad „mašina paliuosavo milionus rankų kitiems darbams, kurie nemažiau yra naudingi tautos ūkiui.“[18] Taigi, moterys, turėdamos daugiau laisvo, gali daugiau jo skirti tėvynės labui. Tokie teiginiai atspindi tarpukario Lietuvos retoriką, kai prie valstybės gerovės kūrimo turėjo prisidėti visi.
[14] Moteris ir pasaulis, 1938 m., Nr. 11.
[15] Moteris ir pasaulis, 1938 m., Nr. 11.
[16] Sąskaita, išrašyta Lietuvių moterų globos valdybai, 1922 m., https://www.limis.lt/ ; sąskaita namų ruošos mokyklai, 1926 m., https://www.limis.lt/
[17] Siuvamosios mašinos išsivystymo istorija, Singer, 1930 m., p. 23.
[18] Siuvamosios mašinos išsivystymo istorija, Singer, 1930 m., p. 23.
Namų ruošos kursai, XX a. 4 deš. pr. A. Uščiauskaitė antroje eilėje antra iš kairės.
„Singer“ instruktorės Antaninos Uščiauskaitės istorija: instruktorė ir vadybininkė
Pasaulio ar šalies įvykiai visada paliečia ir paprastą žmogų arba, atvirkščiai, paprasto žmogaus gyvenimas atspindi pasaulio ir šalies įvykius. Tokia ir ši istorija apie paprastą moterį, kurios gyvenimas parodo, kas vyko Lietuvoje XX a. Ir kaip „Singer“ kompanija suformavo nepriklausomos moters pasaulėžiūrą.
1905 m. Ukmergėje buvusių dvarininkų šeimoje gimė dukra, kurią tėvai pavadino Antanina. Šeimoje buvo dar keturi vaikai, kurių visų aprūpinti bajoriškais turtais tėvai negalėjo. Jie buvo kilę iš giminės, kuri dalyvavo 1863 metų sukilime, o tai reiškia, kad didžioji dalis turto buvo prarasta. Palikuonys pasakoja, kad šeima, bijodama represijų, pati paliko namus ir kurį slapstėsi Lenkijoje. Į Lietuvą grįžo pasikeitę pavardes, tad į buvusį turtą pretenduoti net ir negalėjo. Kad apsirūpintų ateičiai, vaikai turėjo įgyti profesijas. Dukros galėjo sėkmingai ištekėti, tačiau šis atgyvenęs santuokos dėl išskaičiavimo paprotys jų netenkino. Kaip netenkino ir namų šeimininkės vaidmuo būsimame šeimyniniame gyvenime.
Paskatinta sesers Halinos, Antanina nusprendė mokytis amato, kad ateityje netektų būti tik žmona ir mama. Noras būti savo gyvenimo šeimininke suartino seseris ir jos bendravo visą gyvenimą, net kai ištekėjo ir apsigyveno skirtinguose miestuose. Nors reikia pastebėti, kad artimiems seserų santykiams galėjo sutrukdyti skirtingas jų požiūris tautybės klausimu. Tarpukario Lietuvoje nemažai šeimų išgyveno skilimus, kai vieni pasirinkdavo lietuvių, kiti lenkų tautybę. Bajoriškos kilmės šeimoms buvo ypač sunku apsispręsti, nes jie labiau buvo linkę į lenkų kultūrą, nei prastesnę, jų nuomone, lietuvių. Tačiau vis daugiau ėmė rastis progresyvių ir modernių idėjų šalininkų, bajorų šeimos pradėjo samdyti lietuvių kalbos mokytojus savo atžaloms ir rūpintis lietuvybės sklaida. Uščiauskų seserys priėmė skirtingus sprendimus. Nors oficialiai jos buvo lietuvės, nes tokią poziciją bendrai priėmė šeima, tačiau širdimi ir vidumi Halina buvo lenkė ir iki pat mirties kalbėjo, rašė laiškus lenkiškai, ir tik sesers vyras Aleksejus priversdavo Haliną prašnekti lietuviškai, nes kitaip jis su ja tiesiog nekalbėdavo.
Halina ištekėjo už Ukmergės makaronų fabriko „Viktorija“ savininko Česlovo Švabinsko ir padėjo jam versle. O Antanina sugebėjo atskleisti ir suderinti du savyje slypinčius talentus – menininkės ir vadybininkės.
„Singer“ kursai, 1929 m. Anykščiai. Kursų vedėja A. Uščiauskaitė stovi pirma iš kairės.
Antanina turėjo gerą, išlavintą skonį, kaip ir visos bajoraitės mokėjo siūti ir siuvinėti, tik darė tai gražiau už kitas. Kadangi buvo moderni mergina, prisijaukino ir tuometines technologijas – išsimokėtinai įsigijo „Singer“ siuvamąją mašiną. Šeimos archyve yra išlikęs tai paliudijantis kvitas.[19] Siuvo ir siuvinėjo nepaprasto grožio staltieses, servetėles, takelius, pagalvėles bei paveikslus.
1927 m. rugpjūčio 24 d. Antanina įsidarbina kasininke ir pardavėja „Singer“ parduotuvėje Ukmergėje. Šeimos archyve išlikęs „Singer“ kompanijos Ukmergės filialo vadovo išduotas pažymėjimas atskleidžia, kad gana greitai vadovybė pastebėjo jos sugebėjimą siuvinėti „atliekant su skoniu ir reikiamu supratimu dailės darbams išsiuvinėti“ ir nuo 1928 m. sausio 1 d. ji paskiriama instruktore-išsiuvinėtoja.[20]
Toks darbas tiko avantiūristiškai ir neramiai A. Uščiauskaitės sielai, nes jis reikalavo neužsibūti vienoje vietoje. Iki 1930 m. liepos 12 d. ji dirbo instruktore Utenos apskrityje. Išlikusios fotografijos atskleidžia, kad per tą laiką vedė „Singer“ kursus Anykščiuose, Zarasuose, Giedraičiuose. Tos pačios fotografijos parodo ir tai, kad kursai buvo populiarūs, į juos susirinkdavo po 10–17 vietinių moterų. Kursų metu, kurie trukdavo kelias savaites, buvo mokoma siūti ir siuvinėti.
Kartais buvo užsisakomi ir individualūs kursai, kai instruktorė kelioms savaitėms apsigyvendavo užsakovės namuose ir mokydavo ją, jos dukras, viešinčias artimas giminaites siuvimo ir siuvinėjimo meno.
Ne mažiau svarbi šių kursų dalis buvo siuvamųjų mašinų pardavimas. Ir čia Antanina pasirodė turinti vadybininkės gyslelę. Jau minėtame „Singer“ išduotame pažymėjime taip pat teigiama, jog „panelė Uščiauskaitė dirbo sąžiningai ir reiškė ypatingo sumanumo padidinime apyvartos laike kursų“.[21] Gali būti, kad nepaprastai gražūs Antaninos darbai skatino pardavimus – moterys ir merginos tikėjo, kad su „Singer“ mašina ir jos sugebės sukurti tokį grožį. Į santuokinį gyvenimą Antanina išėjo užsidirbusi ne vieną tūkstantėlį, todėl galėjo kelti tam tikras sąlygas būsimam vyrui – nebūti vien tik namų šeimininke.
[19] Iš S. Grabauskienės archyvo
[20] Iš S. Grabauskienės archyvo
[21] Iš S. Grabauskienės archyvo
„Singer“ kursai Zarasuose, 1929 m. Kursų vadovė A. Uščiauskaitė stovi pirma iš kairės.
Antanina Uščiauskaitė-Proškinienė: apsukrioji, ne visai namų šeimininkė
Antaninos šeimos sukūrimo istorija parodo, kad romanuose aprašytos intriguojančios istorijos neišgalvotos, jos nutinka realiuose gyvenimuose. Antanina ruošėsi tekėti už vieno vaikino, kuris, pasirodo, buvo jos tolimos eilės giminaitis. Ašaras nudžiovino buvusio sužadėtinio draugas Aleksejus, kuris pažinojo gražią, elegantišką bei apsukrią panelę ir pasiūlė tekėti už jo. Antaninai avantiūrizmas nebuvo svetimas ir ji sutiko. Jai turbūt taip pat patiko simpatiškas, rimtų gyvenimo planų turintis jaunuolis, kuris, beje, kaip ir ji, nenustygo vietoje. Jo pasirinkta kontrolasistento, vėliau zootechniko, specialybė, vertė jį nuolat keliauti po šalį. 1930 m. pora susituokė Ukmergėje, o, baigus statyti namą, 1932 m. persikėlė gyventi į Kauną, kurortinę tuo metu buvusią Aukštąją Panemunę.
Antaninos ir Aleksejaus Proškinų vestuvės, 1930 m. Ukmergė.
Kad ir kokia moderni buvo Antanina, prieš santuoką ji metė darbą „Singer“ bendrovėje, pabaigė namų ruošos kursus ir netgi gavo pažymą iš gydytojo, kurioje teigiama, kad „prie apžiūrėjimo… jos nekaltybę rado nepaliestą“.[22] Tai nebuvo plačiai išplitusi praktika, nes paklausinėjus medicinos istorijos tyrinėtojų, jie apie tokį dalyką papasakoti negalėjo. Nors vieno tokio liudijimo egzistavimas leidžia manyti, kad jų galėjo būti ir daugiau, tik gal ne visose šeimose tokie dokumentai buvo saugomi ateities kartoms…
Bet emancipacija yra emancipacija. Savarankiškumo suteikęs darbas „Singer“ kompanijoje neišnyko be pėdsakų. Atsidavimas šeimai, namų ruoša, valgio gaminimas nebuvo tie dalykai, kurie galėjo iki galo užpildyti Antaninos gyvenimą. Jai reikėjo veiklos. Tą puikiai suprato ir jos vyras, todėl buvo priimtas sprendimas po santuokos pirkti didesnį namą, kuriame, be būsto šeimininkams, būtų keletas butų nuomai. Šis žingsnis buvo sumanus, nes leido užsiimti papildoma veikla neišeinant iš namų ir galint laiku paruošti pietus bei tinkamai prižiūrėti vaikus, kurių šeimoje buvo trys. Kita vertus, tai buvo ir protingas verslo sprendimas, atsižvelgiant į to meto Kauno situaciją, kuri spaudoje buvo nušviečiama kaip butų krizis. Laikais, kai žmonės ieškojo galimybių išsinuomoti net ne kambarį, o dalį kambario su lova, maži atskiri butukai, kad ir be elektros ir vandentiekio, garantavo nuolatinę klientūrą ir gana pastovias, nors ir nedideles, palyginus su to meto butų nuomos rinkos kainomis, pajamas.[23]
Sumaniai buvo išnaudota ir ta aplinkybė, kad Antaninos ir Aleksejaus šeima gyveno kurortinėje vietoje. Niekas turbūt nebūtų pagalvojęs, kad elegantiškoji „Singer“ instruktorė laikys karvę… kurios pieną ūgtelėję vaikai nešios prie Nemuno gražiose vilose apsistojusiems poilsiautojams. Beje, karvė buvo apdrausta…[24]
[22] Iš S. Grabauskienės archyvo
[23] Žinios apie butus ir gyventojus iš pareiškimo mokesčių inspektoriui, 1939 m., KRVA. F. 209, ap. 3, b. 4481.
[24] Draudimo liudijimas, 1953 m., Iš S. Grabauskienės archyvo.
Proškinų šeima Panemunės šile, XX a. 4 deš. vid.
Antrasis pasaulinis pakoregavo visų žmonių gyvenimus, nepaliko be pokyčių ir Antaninos. Turbūt pats toliaregiškiausias jos poelgis buvo nebeimti nuomos mokesčio iš nuomininkų. Tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl šeimos nepalietė sovietinio teroro žiaurumai. Už labdarą gi nebausi, ypač, kai dar viena lengvinanti aplinkybė buvo vyro Aleksejaus profesija. Gerų zootechnikų kurti ir kelti tarybiniams ūkiams labai reikėjo. Tačiau be priežiūros jų nepaliko – į vieną kambarį jų bute buvo įkeltas gyventi karininkas. Nors ir trukdė svetimo žmogaus buvimas, tačiau problemų su jais nekilo nė karto, visi jie buvo skirtingų tautybių, tad ir priešas, nors garsiai ir neįvardintas, buvo tas pats.
O vėliau gyvenimą koregavo pats gyvenimas, laiko tėkmė, natūralūs pokyčiai. Vaikai užaugo, dalį namo pardavė dukros kraičiui, kitus butus perleido gyventi sūnums. Ir, atrodytų, šioje gyvenimo atkarpoje Antanina galėjo pagaliau nurimti. Praleisti daugiau laiko prie savo numylėtos „Singer“ siuvimo mašinos. Bet… Kai vyras nusprendė, kad jam reikia „mesti pensininko darbą“ ir padirbėti sandėlio vedėju Kauno radijo gamykloje, Antanina nusprendė, kad ir jai reikia darbo, nes nuomininkų tada nebeturėjo. Būdama netoli 70 metų ji įsidarbino budėtoja toje pačioje gamykloje. Padirbusi kelerius metus ir vėl sugrįžo prie nuomos verslo – savo bute vieną kambarį išnuomojo karininkams.
Iki pat gyvenimo pabaigos Antanina buvo elegantiška, prisižiūrinti, net ir senatvėje kasdien skirianti 20 minučių grožio miegui moteris. Jos gyvenimas, išlikę daiktai, siuvinėtos staltiesės, fotografijos buvo ir yra įkvėpimo bei sektino pavyzdžio šaltinis jos anūkėms, proanūkėms ir proproanūkėms. Nuostabaus grožio ir kruopštumo „Singer“ mašina prieš šimtą metų išsiuvinėtas žiemos paveikslas „Aušrinė žvaigždė“ kabo pas vieną proanūkę namuose ir primena jai bei jos dukroms, kokia nepaprasta moteris buvo jų pro(pro)senelė Antanina Uščiauskaitė-Proškinienė…
