Mergaitė su sparnais
tekstas: Rasa Sagė
(mažiesiems)
Labai labai seniai, kai žmonės dar turėjo sparnus, Kukenburgo mieste gyveno mergaitė vardu Lumina. Vaikams tada nereikėjo nei telefonų, nei planšečių, kad galėtų paskambinti vieni kitiems, o ir internetas buvo kitoks. Viską galima buvo perduoti mintimis arba prisilietimu. Užtekdavo pagalvoti apie žmogų, kuriam nori kažką pasakyti, ir jausdavai, kad jis jau tai žino. Arba užtekdavo paliesti piršto galiuku kitą vaiką ir jis puikiai suprasdavo, ko tu nori. O jei reikėdavo ką nors naujo sužinoti, tik pagalvodavai apie tai ir jau žinodavai.
Kadangi žmonės turėjo sparnus, jie, žinoma, negyveno ant žemės namuose (kaip mes dabar), bet turėjo įsirengę inkilus medžiuose. Medžiai tuo metu buvo tokie dideli ir aukšti kaip penki Pizos bokštai sustačius vieną ant kito.
Medžius užsiaugindavo patys. Tereikėjo visai šeimai sutelkti dėmesį į norimo dydžio medį ir jis pamažu išaugdavo iš mažytės sėklytės žemėje.
Dėmesiu buvo galima užsiauginti viską. Ir inkilus, ir knygas, ir žaislus, ir skanumynus… Trumpai tariant, viską, ko tik širdis geidė.
Lumina gyveno dideliame spalvotame inkile kartu su tėčiu ir mama. Kol jos sparnai dar buvo nedideli, ji niekur neskrisdavo viena. Jei kelionė būdavo tolimesnė, ilsėdavosi ant tėčio ar mamos nugarų.
Vieną kartą – kaip dažniausiai pavasarį – šeima išsiruošė aplankyti močiutės. Močiutė gyveno kitame miesto rajone, bet nelabai toli. Mergaitės močiutė buvo labai labai sena, o jos sparnai tokie dideli, kad ji beveik nebegalėjo skraidyti neužsikabindama už medžių šakų. Ji nieko neveikė, niekur nėjo, tik sėdėdavo savo inkile ir visą savo dėmesį atiduodavo Luminai ir jos tėvams.
Lumina jau gerai žinojo kelią pas močiutę, tad linksmai skrido pirma tarp storų medžių kamienų ir juose įrengtų inkilų, iš kurių jai mojavo kiti sparnuoti vaikai.
Galiausiai Lumina pavargo ir užsikabino tėčiui už kaklo. Ilsėjosi ir girdėjo tėvų pokalbį mintimis.
– Kaip manai, gal mes per dažnai lankome tavo mamą? – paklausė Luminos mama tėčio.
– Ar kartą į metus yra per dažnai? – suabejojo tėtis. – Ji tau kažką sakė?
– Ne, nieko negirdėjau, tik pati jaučiu, kad jai per daug mūsų dėmesio. Jai jau greitai penki šimtai metų… Gal reikėtų lankytis rečiau?
– Tu teisi. Skrisime pas ją tik kas antrą pavasarį, – sutiko tėtis.
Metai bėgo ir šeima skrido pas močiutę kas antrą, paskui kas ketvirtą, paskui kas dešimtą pavasarį, kol galiausiai visai nustojo skraidyti. Nustojo apie ją kalbėti ir dėmesio jai nebeskyrė.
Per tą laiką Luminos sparnai sutvirtėjo ir ji pati jau galėjo nuskristi kur tik nori. Ji niekaip negalėjo pamiršti močiutės, o jei jau tėvai jos nebelanko, aplankys ją viena pati. Ir kai močiutei sukako septyni šimtai metų, Lumina nuskrido pasveikinti ją su gimtadieniu. Nieko nepranešusi, nes norėjo padaryti staigmeną.
Austėja Masevičiūtė. MĖNULĖ. 2024. 40×40. Mišri skaitmeninė technika.
– Vaikeli, na kam gi tu atskridai, – užuot apsidžiaugusi sudejavo močiutė. – Ir vėl pamaitinai mane savo dėmesiu… O aš noriu palikti šį pasaulį. Man jau laikas.
Lumina nusiminė.
– Aš negaliu nekreipti į tave dėmesio, močiute. Aš tave myliu.
– Bet juk žinai, kad tie, kuriuos kažkas myli, niekada neišeina.
– Žinau… Bet… Močiute, kai aš būsiu tokia sena ir mane visi pamirš? – neatlyžo Lumina.
– Tai bus geriausia, ką tave mylintys žmonės dėl tavęs galės padaryti. Juk žinai, kokiame pasaulyje mes gyvename. Kam atiduodi savo dėmesį, tas ir auga. Matai, kokius sparnus man užauginot.
– Bet kaip? Kaip pamiršti tą, kurį myli? – paklausė Lumina.
– Nukreipk dėmesį į save. Galvok apie save. Kas tau patinka, ko nori, ką jauti. Niekada savęs neišduok. Kurk. Mokykis. Žaisk. Skirk sau laiko, dėmesio, meilės. Augink save dėmesiu kaip medį.
Lumina buvo gera mergaitė, todėl pažadėjo: „Gerai, močiute… aš pažadu.“
Lumina tik dabar suprato, kaip tai svarbu, kam skiri savo dėmesį. Suprato, kad kai kuriuos dalykus reikia pajėgti paleisti. Daugiau ji pas močiutę nebeskrido ir paleido ją eiti savo keliu – iš šio pasaulio, kaip ji ir troško.
Sunkus darbas laukė Luminos. Užuot nuolat galvojusi apie močiutę, tėvus, draugus, kaimynus, dabar ji turėjo nukreipti visą dėmesį į save. Kas ji tokia, Lumina? Kokia ji iš tikrųjų? Kaip ji jaučiasi šiame pasaulyje? Kas stiprina jos sparnus?
Lumina ėmė stebėti save, susipažino su savimi iš naujo. Pamilo save tokią, kokia buvo iš tiesų, su visais trūkumais ir privalumais.
Buvo sunku, bet jai pavyko. Ji pragyveno dar ilgiau nei močiutė ir visą laiką augino save.
Ohoho, vaikai, kokia užaugo Lumina!
Jos sparnai taip sustiprėjo, kad ji galėjo pakilti virš visų milžiniškų, debesis remiančių medžių ir skristi kur panorėjusi. Sparnai buvo dar didesni nei močiutės, bet pilni jėgos, todėl niekada niekur neužkliūdavo. Išmokusi auginti savo dėmesiu save, Lumina tapo stipriausia ir galingiausia mergaite su sparnais visame pasaulyje.
O vėliau… Žmonės kažkodėl daugiausia dėmesio ėmė skirti inkilų ir daiktų auginimui. Nebeskyrė dėmesio sparnams ir jie per daugelį metų nunyko. Nebeturėdami sparnų, žmonės iš medžių persikėlė gyventi ant žemės.
Tačiau – jei labai labai nori – vaikai vis dar gali užsiauginti nematomus sparnus. Ir tada jie vėl gali skraidyti. Svajonėse ir sapnuose.
