/arba nereikalinga išpažintis…apie Justiną Marcinkevičių/
Kad galėtum atvirai kalbėti apie žmogų, kuris savo kūryba ir gyvenimu sugeba tavo sielos stygas užgauti iš kitos pusės – tarytum iš ten, kur neretai ir tau pačiam rodosi nepasiekiamai paslaptinga, – privalai turėti įžūlumo. Niekad nemokėjau sakyti komplimentų, nes tą daryti man visad atrodė tiek pat įžūlu, kiek ir įžeidinėti. Tačiau visuomet pavydėjau tiems, kuriems netrūksta pirmojo įžūlumo, ir nekenčiau tų, kurie nesikratė antrojo. Neapykantai įžūlumo nereikia. Tačiau maniškei reikėjo, nes labiausiai iš visų nekenčiau savęs.
Mano mirtis buvo tas įvykis, kurį planuoti patikdavo labiausiai. Sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Dievo juokas buvo vienas pagrindinių motyvų planų neatidėlioti. Tačiau kol vieni planuoja, kiti miršta. Kai planavau gyventi, kasryt klūpėdamas prieš senelio tapytą Kristaus paveikslą, netekau tėvo – o kartu su juo numirė ir Dievas. Neabejojau, kad jis yra, kad niekur nedingo, tačiau nebegalėjau patikėti, kad jam rūpiu. Todėl kai planavau numirti, kasnakt per ašaras kalbėdamas su užmigti nepajėgiančia savo siela, kurią tuo metu įtariau neegzistuojant, sulaukiau ypatingo ryto. Vasario šešioliktosios ryto.
Kaip tik to, kurį numirė Justinas Marcinkevičius. Jis numirė tądien, kurią prasidėjo Lietuva, kurioje jis gimė, o gimė dieną prieš šventę, kuria prasidėjo ta Lietuva, kurioje jis numirė. Kaip žmogus jis gimė tarpukario Lietuvoje, o numirė šių laikų Lietuvoje, tačiau kaip poetas šių laikų Lietuvoje jis tik gimė, o tarpukario Lietuvoje – kaip tik numirė.
Gyvenimą apjungiančių datų prasmė negali būti išsemta nuotolių, kuriuos suvokiame tik per erdvės metaforas. Jos išsemia gyvenimą tik tiek, kiek apie datas mąstome laiko dimensijos neprijungdami prie erdvės. Taip mąstyti beveik ar net visai nemokame. Jeigu fizinį laiką suvokiame per erdvės metaforas (trumpas, ilgas, einantis), tai su metafiziniu laiku susiduriame visiškai anapus chronologijos. Tai yra pasaulis, kuriame nebegalioja jokios sienos, kur susikerta gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, ir kur įvyksta tikroji poezija, išėjusi ne tik anapus erdvės ir laiko, bet kartu ir anapus kalbos. Tai patirtis, kurią poetas užkoduoja eilėraštyje. Tokios patirties neturėjusieji yra bejėgiai tokį eilėraštį atkoduoti. Per kitą atpažinti save yra sunkiau, negu kitą per save paslėpti.
Tą rytą man buvo pranešta tokia patirtis. Jos mirtis svetimame kūne pranoko mano mirtį nuosavoje sąmonėje. Šios mirties įsisąmoninimas kažką pakeitė. Dešimtys mirčių, atėmusių artimiausius žmones, ir nė viena neišjudino taip, kaip šita: ji kitokia. Ji nieko iš manęs neatėmė, bet priešingai – davė.
Kartais kalbama, kad tikras poetas per savo gyvenimą gali parašyti tik keletą tikrai vertingų eilučių. Tačiau ar pagalvojame, kiek eilučių tikras skaitytojas per savo gyvenimą gali iš tiesų suprasti? Nemanau, kad šiuo klausimu skaitytojo galios viršija rašytojo galias.
Lyg naktį užkluptas žaibo nustėrau suvokęs eilučių in memoriam Justinui Marcinkevičiui prasmę. Netiesa. Aš jų dar nesuvokiau. Tai yra tos eilutės, kurios nutraukė mano planus nusižudyti, nes ligi šiol vis dar bandau jas suprasti. Dabar labai aiškiai suvokiu, kad žudytis nebereikės, nes to neįstengčiau nesupratęs šių eilučių, o jeigu pavyktų jas suprasti iki galo, tai jau būtų tolygu savižudybei.
Pirmą eilėraštį savo gyvenime parašiau 2010 metų gruodį. Tą patį lemtingą gruodį, kai poetas pargriuvo ant laiptų. Antrą eilėraštį savo gyvenime parašiau 2011 metų vasarį, iškart po poeto mirties. Jo gyvenimo pabaiga sutampa su mano kūrybinio kelio pradžia. Kreivas tas mano kelias, dulkėtas ir duobėtas. Tačiau jis atvedė į Jaunųjų filologų konkursą. Tai – vienas didžiausių įvykių mano gyvenime, be man svarbių žmonių ir pasiekimų, atvedęs į moksleivių vasaros akademiją su rašytojais. Ten susitikau su poetu Aidu Marčėnu, kurį, viso labo tik keletą kartų su juo kalbėjęs, laikau vienu didžiausių savo mokytojų ir autoritetų. Jis – metafizinis mano tėvas. Aiškumo dėlei reikia pasakyti, kad Jaunųjų filologų konkurso sumanytojas – Just. Marcinkevičius.
Kaip tyčia, pirmoji A. Marčėno paskaita prasidėjo nuo pastabos, kad krienai yra padaryti iš ašaros Dievo aky. Per kelias dienas iš tų ašarų išaugo metafizinės bulvės: nuo poeto antryt parašyto eilėraščio Arvydui Šliogeriui apie bulvę, esančia laiko formomis, iki Sigito Gedos, knisusio sapnus, kol per tuos dašuto keletas tiesos krešulių. Tų bulvių tiek užderėjo, kad visus paskesnius metus A. Marčėno poezijos augintas laukas sužydėjo filosofiniais žiedais – bulves jau kasiausi iš poetiškai prirodytos Bulvės metafizikos fragmentų. Šie buvo taip galingai jonizuoti, kad nusprendžiau mesti gyvenimą ir pradėti filosofijos studijas.
Taip A. Marčėnas tapo tiltu tarp poezijos ir filosofijos, kurį už vieno galo laiko Just. Marcinkevičius, o už kito – A. Šliogeris. Tarp šių gigantiškų krantų po tvirtu tiltu srovena laiko upė – ta, kuri vis primena metafizinę patirtį, kuriai kaip laidininkai talkininkauja tiek poezija, tiek filosofija, galiausiai abi prieš ją vienodai bejėgės.
Visa tai – giluminės patirtys, iš kurių kasdien lipdau save. Tų patirčių židinys – Just. Marcinkevičiaus mirties įvykis. Todėl poetas yra mano metafizinis senelis. Metafizinis grynų gryniausia prasme – artimiausias fizinis sąlytis su juo buvo galimas tik per kapo akmenį.
Iš tų žmonių, su kuriais neteko susidurti, niekas manęs žmogiškumo neišmokė labiau, nei Just. Marcinkevičius, niekas labiau už jį neišmokė branginti gyvenimą ir galų gale branginti tikėjimą, kurį buvau praradęs. Taip, Just. Marcinkevičius – didysis tarybų ateizacijos ideologas – sugrąžino man tikėjimą gyvenimu, o netrukus – ir Dievu. Toks, kuris su ašaromis akyse pasakoja apie savo vaikystės Kūčias, apie vaikiškai naivią bendrystę tarp žmogaus ir gamtos – toks yra poetas, kurį aš pirmiausia pažinau. Ir visų pirma dėl to, kad kaip tik toks yra gyvenimas, kurį pirmiausia pažinau. Dėl to, kad tokia buvo ašara, sunkiai toldavusi nuo mano akių poeto balso auroje.
Tačiau lieka viena neišmokta pamoka. Kuklumo pamoka. Jos taip ir nesugebėjo išmokti nei poeto gerbėjai, nei jo priešininkai…
* * *
