Mitologiniai motyvai Viktoro Žilinsko kūryboje

Šio straipsnio objektas – mitologiniai motyvai Viktoro Žilinsko, XX a. vidurio lietuvių tautodailininko, tapytojo, grafiko, medžio dievdirbio, scenografo, poeto, pedagogo, kūryboje. Didesnis dėmesys bus sutelktas į Viktoro Žilinsko grafiką.

Viktoro Žilinsko kūrybinė raiška išsiskiria ypatingu dėmesiu tautosakos, mitologijos ir archajinių simbolių pasauliui. Jo darbai atspindi modernizmo bei nacionalinės dailės sąsajas, siekį išlaikyti lietuvių kultūros tapatybę ir ją įprasminti per vizualinius įvaizdžius. V. Žilinsko kūryboje nuosekliai atsiskleidžia mitologiniai motyvai, kurie tampa ne tik dekoratyviniu elementu, bet ir gilesnės pasaulėjautos atspindžiu.

Viktoras Žilinskas gimė Beržininkų kaime (Joniškio rajonas), mokėsi Byvainių pradinėje mokykloje, Joniškio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Joniškio „Saulės“ pagrindinė mokykla). Baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas), įgijo meninio medžio apdirbimo specialybę.

Vytauto Šimkūno nuotr.

Nuo 1975-ųjų metus V. Žilinskas dirbo Joniškio buitinio aptarnavimo kombinate dailininku. 1976 m. pradėjo dirbti Joniškio kultūros rūmuose (dabar Joniškio kultūros centras) dailininku-metodininku, apipavidalino įvairių renginių scenografijas, renginių afišas. Vadovaujant Rimantui Vaitiekūnui, įsitraukė į Joniškio mėgėjų meno suaugusių ir vaikų teatro veiklą, buvo jo scenografas, vėliau Joniškio mėgėjų teatro pastatyminės dalies vedėjas-scenografas. Žymiausios scenografijos spektakliuose: „Molio Motiejukas“, „Valentinas ir Valentina“, „Salam Aleikum“, „Tamošius Bekepuris“. Pastarajame spektaklyje V. Žilinskas buvo ir aktoriumi. Su šiuo spektakliu teatras dalyvavo Respublikiniame teatrų festivalyje. Menininkas sukūrė scenografiją suaugusiųjų teatro spektakliui „Uošvė“, kuris buvo rodomas ne tik Joniškyje, bet ir Respublikiniame teatrų festivalyje. Žymiausia scenografija vaikų spektakliui – „Mikė Pukuotukas ir kiti“. Už šio spektaklio scenografiją zoniniame vaikų ir moksleivių festivalyje, vykusiame Joniškyje, pelnė geriausios scenografijos titulą.

1976–1984 m. V. Žilinskas buvo Šiaulių apskrities, Joniškio skyriaus Liaudies meistrų pirmininkas, rengė rajonines tautodailės parodas bei pats jose dalyvavo. 1984 m. jis vienas pirmųjų Joniškyje surengė Šiaulių zonos tautodailininkų parodomąją mugę-pardavimą, joje meistrai demonstravo, kaip gimsta kūriniai, tais pačiais metais surengė ir pirmąją savo personalinę tapybos parodą.

Iš viso surengė daugiau kaip 100 personalinių parodų visoje respublikoje. Dalyvavo grupinėse Šiaulių apskrities tautodailininkų parodose.

NAKTIGONĖ. 2025. 44×45. Lino raižinys

2013 m. V. Žilinskas išleido ir joniškiečiams pristatė kompaktinį diską „Kels viad namo“, skirtą Tarmių metams pažymėti. 2013 m. išleido poezijos ir esė knygą „Esmė“, 2020 m. –  poezijos knygą „Ištapyta erdvė“. V. Žilinsko kūryba spausdinta Joniškio literatų klubo „Audruvė“ almanachuose ir Joniškio rajoniniame laikraštyje „Sidabrė“, Joniškio krašto istorijos ir kultūros žurnale „Žemygala“.

Kūrybos pradžia

Viktoras Žilinskas, paklaustas apie savo kūrybos pradžią, ryšį su tautodaile bei grafikos svarbą, atsako taip: mano kūryba prasidėjo nuo „medinukų“ drožimo, kadangi baigiau Telšiuose medžio mokslus. Atsikėlęs gyventi į Kauną, atgimimo metais, daugiau dirbau  medžio skulptūros, kryždirbystės srityje. Žymiausi darbai – „Laiminantis Kristus“ Vaišvydavoje, Kauno marių užlietiems kaimams atminti. Birštone, „Atminimo take“, koplytstulpis su Pietos skulptūra bei „Dainų kalnelyje“ skulptūra „Plaukia sau laivelis“, dirbau „Raganų kalne“ bei kitur.  Žodžiu, negaliu išskirti iš daugelio  darbų vienintelio „mylimuko“, nei grafikoj, nei tapyboj, nei skulptūroj, nes jų yra daug, kai kurių jau ir neprisimenu, nes jie iškeliavo į platųjį pasaulį pas privačius žmones bei kolekcininkus… Tikroji grafika atėjo pandemijos metu, kai buvo viskas uždaryta. Turėjau popieriaus, dažų, linoliaumo, medžio. Jei atvirai, sakysiu tiesiai – kai pabosta arba nebeturiu minčių kažkokiai sričiai, imu kitą meno sritį ir taip – ratu. Be tautodailės darbų, kuriu ir „profų“ meną, nes dalyvauju ir jų parodose, pleneruose ir t. t.

Tautosakos ir mitologijos įtaka

Viktoro Žilinsko darbuose akivaizdžiai juntama lietuvių tautosakos įtaka. Jis dažnai naudoja baltiškos pasaulėžiūros simbolius – saulės ženklus, gyvybės medį, žalčio motyvą, kurie tapo tarpininkais tarp sacrum ir profanum, sakraliojo ir profaniškojo pasaulių. Šie motyvai byloja apie archajinius žmogaus ryšius su gamta, kosmosu, dvasiniu pasauliu. Menininkui mitologija – ne praeities reliktas, o gyva, aktuali kultūrinė sistema, terpė, galinti prabilti šiuolaikiniam žiūrovui.

Žilinskas teigia, kad „viena iš stipriausių grafikos parodų buvo „Dainų skrynią atvėrus “, kuri pabuvojo Vilniuje, Kelmėje, na, ir gimtajame Joniškyje. Tai paroda lietuvių liaudies dainų motyvais. Ji buvo eksponuota pandemijos metas, todėl ir mažai reklamuota.

Grafikos paroda DAINŲ SKRYNIĄ ATVĖRUS

Kosmologiniai simboliai

Itin svarbią vietą visoje Viktoro Žilinsko kūryboje (ir grafikoje, ir tapyboje, ir fotografijose, ir eilėraščiuose) užima kosmologiniai vaizdiniai: saulė, mėnulis, žvaigždynai. Jie perteikia pasaulio ir gamtos cikliškumo, atsinaujinimo idėjas. Dažnai šie simboliai komponuojami kaip ornamentai, kuriuose jungiasi liaudies meno papročiai ir modernistinė plastinė kalba. Taip Žilinskas sukuria savitą mitopoetinę erdvę, kurioje žmogus tampa visatos dalimi (pvz. V. Žilinsko paveikslų ciklas „Debesų sonata“).

Iš ciklo DEBESŲ SONATA. 2025. 50×40. Akrilas, drobė.

Archetipiniai personažai

Menininko darbuose galima pastebėti archetipinių personažų – mitinių būtybių, deivių, karių ar paslaptingų figūrinių siluetų. Jie nėra tiesiogiai perkelti iš tautosakos, bet transformuoti, modernizuoti, pritaikyti meninei vizijai. Taip Žilinskas pabrėžia ne tiek siužetinę, kiek simbolinę figūrų prasmę: jos tampa tiltu tarp senųjų pasakojimų ir šiuolaikinės dailės kalbos.

Viktoro Žilinsko kūryba liudija, kad mitologija yra neišsenkantis įkvėpimo šaltinis, leidžiantis menininkui jungti praeitį su dabartimi. Jo darbuose mitologiniai motyvai atlieka ne tik estetinę, bet ir kultūrinę funkciją – jie primena tautos šaknis, archajinį pasaulio matymą, kartu atveria galimybes šiuolaikinei interpretacijai. V. Žilinsko menas įrodo, kad lietuvių mitologija gali būti aktuali ir modernioje dailėje, išsaugodama savo gyvybingumą bei reikšmingumą.

Viktoro Žilinsko grafinėje kūryboje – linoraižiniuose – galima pamatyti visą lietuviškų-baltiškų  dievų panteoną, tokius dievus kaip Perkūnas, Žemyna (vaizduojama pasitelkiant javų varpų karūną), ragais puošiamas Ragutis (midaus ir alaus dievas).

2020 m. Viktorui Žilinskui buvo įteiktas aukščiausias tautodailės apdovanojimas – „Aukso vainikas“, būtent už linoraižinius, kuriuose „persipina pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulių simboliai su derlingosios Žiemgalos vaizdiniais“. Tai rodo, kad Viktoro Žilinsko kūrybinė raiška sinergiškai jungia skirtingas tradicijas – pagoniškas ir krikščioniškas – ir praturtina tai Žiemgalos krašto gamtos vaizdiniais. Šie kūriniai demonstruoja, kaip mitologiniai personažai ir simboliai gali būti išreikšti subtiliai ir harmoningai, tinkamai įsiliejant į regiono kultūrinį kontekstą.

„Perkūnas“ – mitologinis krašto globėjas

2020 m. Viktorui Žilinskui skirtas „Aukso vainikas“ taip pat už kūrinį „Dievaitis Perkūnas“ – meninę interpretaciją pagoniškosios mitologijos dievo Perkūno, kuris lietuvių kultūroje simbolizuoja griaustinį, jėgą ir dangaus galybę. Šis motyvas atspindi archetipinį pasaulėžiūros suvokimą ir gyvą ryšį su senosiomis tradicijomis.

DIEVAITIS PERKŪNAS. 2020. 45×45. Lino raižinys.

„Žemyna“ – augalijos ir derlingumo deivė

Viename kūrinių Žilinskas vaizduoja Žemyną pasitelkdamas „javų varpų karūną“, simbolizuojančią derlingumą ir ryšį su žeme – tai pagoniškų šaknų vaizdinys, perteikiantis fundamentalias gyvybės temas.

ŽEMYNA. 2019. 45×45. Lino raižinys.

„Ragutis“ – midaus ir alaus dievas

Ragutis, kaip folklorinis personažas, siejamas su midaus ir alaus kultūra, taip pat atsispindi V. Žilinsko kūryboje – tai iškalbingas lietuviško etnokultūrinio pasaulėvaizdžio fragmentas. Šis motyvas perteikia senųjų lietuvių stichines šventes, ritualus ir jomis grindžiamą laisvalaikio kultūrą.

RAGUTIS. 2020. 45×45. Lino raižinys.

Gamtos ir žmogaus ryšys

Mitologiniai motyvai V. Žilinsko kūryboje dažnai atsiskleidžia per gamtos įvaizdžius – augalus, gyvūnus, elementus (ugnį, vandenį, orą). Jie simbolizuoja žmogaus ryšį su stichijomis, pirmapradę harmoniją, kurią modernus pasaulis linkęs prarasti. Žilinskas savo darbuose siekia atkurti šią jungtį, paversti ją meninės kalbos dalimi.

Gamtos ir žmogaus ryšys atsiskleidžia ir V. Žilinsko linoraižiniuose, skirtuose kalendoriniams archajiškiems kaimo žmonių darbams (kurie bebaigią nykti šiandieniniame kaime) įprasminti, pvz., „Šienapjūtė“, „Rugiapjūtė“.

RUGIAPJŪTĖ. 2025. 45×45. Lino raižinys.

Kryždirbystė ir gamtos vaizdinys – tradicija ir kraštovaizdis

Be religinių ir mitologinių simbolių, Viktoras Žilinskas taip pat kūrė kryždirbystės objektus (pvz., koplytstulpius), ir vaizdavo vietos reljefus – gimtojo Joniškio ir Žiemgalos gamtą, kuri tebegyvena jo vaizduotėje kaip atminties kraštovaizdis. Toks derinys atskleidžia menininko tapatybę – kaip žmogų, kuriam kraštas, prigimtis ir kultūra yra organiškai susiję.

Galima pridurti, kad 2025 m. birželio pabaigoje Joniškio rajono savivaldybės meras, atsižvelgdamas į Mykolo Arkangelo statulėlės nominantų atrankos grupės sprendimą, pasirašė potvarkį, kuriuo vienu aukščiausių Joniškio rajono apdovanojimų – Joniškio miesto globėjo statulėle – pagerbiamas Viktoras Žilinskas už kūrybinę ištikimybę Joniškio kraštui, išskirtinai skleidžiant jo etninę savastį, Joniškio žiemgališkos tapatybės puoselėjimą, vizualinio meno bei grožinių tekstų kūrybą ir jų sklaidą[1].

[1] Prieiga per internetą: https://joniskis.lt

BULVIAKASIS. 2025. 48×46. Lino raižinys.

Apibendrinimas

Šios konkrečios kūrinių analizės leidžia pastebėti, kad mitologiniai motyvai Viktoro Žilinsko kūryboje nėra atsitiktiniai – tai svarbi jo meninės tapatybės dalis, glaudžiai susijusi su krašto įvairiapuse kultūra, senaisiais tikėjimais ir paties autoriaus pasaulėjauta.

Dar galima pridurti, akivaizdžiai skiriasi V. Žilinsko grafikos ir tapybos darbų stilistika: grafikos darbuose – linoraižiniuose – vyrauja detalus piešinys, grafiškų linijų žaismė, primenanti senuosius liaudies grafikos darbus, o paveiksluose – stilistika kur kas lakoniškesnė ir abstraktesnė (paveikslų ciklas „Dedikacija Čiurlioniui“), taip pat jaučiamas akivaizdus ir gilus V. Žilinsko ryšys su M.  K.  Čiurlionio kūryba.

DEDIKACIJA ČIURLIONIUI. 2025. 40×50. Akrilas, drobė.

Labai saviti ir naujausi V. Žilinsko kūriniai, kuriuose derinamas grafiškas lakoniškumas (šiuo atveju  – ne detalių gausa, bet jų „taupumas“) ir subtilios eilės – trieiliai, primenantys haiku bei gamtos fotografijos su inkrustuotais trieiliais.

Nepaisant to, visoje V. Žilinsko kūryboje nuosekliai plėtojama gamtos sakralumo pajauta, taip pat mitopoetika bei mitologinės sąmonės – sąmoningumo – laukas, kaskart pražystantis vis įvairesnėmis formomis bei spalvomis.

Pabaigoje norisi pasidalinti V. Žilinsko eilėraščiu „Tik“:

trys minutės tylos
trys nemigos naktys –
bevaisės
slenka debesys
juodas mėnuo
krykščiančios gervės –
krentančios žvaigždės
į žemę kuri nekalta
krauju aplaistyta
dar negimusių kūdikių
ir naktis ne naktis –
po lietaus
švari kaip drobulė
kaip Dievo apvaizda
–
o gal Dievo šiandien
jau tarp mūsų nėra
jei nemigos naktys kankina?
žiūriu į tave –
juodas mėnuo
mano sapną kitiems
/iš/dalina

NAKTIES PAUKŠTIS. 2023. 80×60. Akrilas, drobė.