Nebijok, aš baltas
tekstas: Renata Valatkienė
Techniškai baltą spalvą galime įvardinti kaip spalvų nebuvimą, bespalvybę, nors išties balta spalva yra pati turtingiausia. Balta spalva gali būti puikus neutralus fonas. Galime baltą spalvą suvokti kaip tuščią drobę, kurią taip maga nuspalvinti. Galime manyti, kad tai tuščias, dar neprirašytas knygos lapas, naujos istorijos, naujo gyvenimo pradžia. Balta spalva gali reikšti ribą tarp gyvenimo ir mirties. Ne kartą esame girdėję, kad grimztantys į mirties tamsą staiga pamato ryškią šviesą ir grįžta į gyvenimą. Kūdikiai, tik išstumti iš motinos įsčių, taip pat pirmiausiai regi ryškią šviesą. O juk ryški šviesa ir yra balta spalva. Šitai mums padėjo išsiaiškinti garsusis Izaokas Niutonas (1643–1727), anglų fizikas, matematikas, mokslininkas. Vieną dieną, paėmęs stiklinę prizmę ir pro ją siaurą dienos šviesos spindulį nukreipęs į ekraną, jame gavo spalvotą juostelę – baltos šviesos spektrą, kuriame išsiskyrė septynios spektro spalvos – raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna ir violetinė, tolygiai pereinančios viena į kitą. Taip buvo nustatyta, kad balta šviesa yra sudėtinė, sudaryta iš skirtingų spalvų spindulių mišinio.
Balta spalva netgi siejama su triukšmu, kuris turi daug spalvų. Vienas iš jų – baltasis triukšmas. Moksliškai jis yra apibrėžiamas kaip vienas iš atsitiktinių signalų, kurio intensyvumas, kintant dažniui, pats nekinta. Pastebėta, kad baltasis triukšmas padeda lengviau užmigti, giliau miegoti, pagerina miego kokybę tiek suaugusiems žmonėms, tiek ir vaikams. Kūdikiams šis triukšmas primena garsinę atmosferą, kurią jie jautė būdami motinos įsčiose.
Buityje baltuoju triukšmu vadiname raminančiai veikiančius, geriau miegoti padedančius įvairius foninius garsus, primenančius garsą ššš ar pššš. Pavyzdžiui, lietaus barbenimą, jūros ošimą, lapų šnaresį, kai kurių buitinių prietaisų ūžimą.
Mūsų kasdienybėje balta spalva dažnokai nuvertinama, priskiriama prie nuobodumo, neįdomumo, jėgos nebuvimo, atmetama kaip nepatogi, turinti specialių poreikių ir reikalaujanti išskirtinio dėmesio. Kažką primena, ar ne?
Mariaus Kunigiškio nuotr.
Pabandykime baltą spalvą sužmoginti. Jeigu balta spalva įgautų žmogaus pavidalą, koks tai būtų žmogus? Tikriausiai pirma mintis, kuri mums šauna į galvą apie žmogaus sąsajas su šia spalva, būtų metaforinis palyginimas: balta varna. Ši varna – individas, pasižymintis kitokiomis vertybėmis, pasaulėžiūra, kitokiu elgesiu ar išvaizda. Baltos varnos fenomenas yra kitoniškumo, nepritapimo prie aplinkos simbolis. Dažnai toks individas siejamas su kančia, nes aplinkinių būna vertinamas įtariai, gali būti niekinamas, nesuprantamas, atstumiamas ar net visiškai izoliuojamas. Ir dažnu atveju veši nuo seno įdiegta nuostata, kad tavo baltumas yra tik tavo paties reikalas. Nori būti kaip visi – persidažyk, paslėpk išskirtinumą ir būsi priimtas į tipinių žmonių ratą. Dėl savo kitoniškumo, kaip ir gamtoje, kurioje pasitaiko albinosų, neretai toks žmogus tampa plėšrūnų grobiu. Kas yra plėšrūnai, net nereikia aiškinti, nes ir labai saugioje aplinkoje jų pasitaiko, tad greičiausiai vienaip ar kitaip su jais visi esame susidūrę. Nors dabarties psichologai stipriai dirba su baltos varnos fenomenu, bandydami paprotinti žmoniją ir išmokyti vertinti išskirtinumą kaip teigiamybę, visgi baltos spalvos neigiamybė dar pakankamai gaji. Kaip ir minėjau anksčiau, techniškai balta spalva aiškinama kaip jokios spalvos nebuvimas. Kartais mūsų mąstymas ties tuo ir sustoja. Jeigu žmogus yra kitoks, vadinamas balta varna, dažniausiai tampa apsimestinai „nematomas“, apeinamas iš tolo, nekalbinamas ir neįtraukiamas į bendruomenines veiklas, lyg bijant, kad bus sugriauta nusistovėjusi tvarka. O ar bandėte kada nors žiemą paimti baltutėlio šalto sniego saują ir pažvelgti į jį saulei šviečiant? Nustebtumėte pamatę, kiek ten spalvų žaižaruoja. Taip ir su žmogumi. Tereikia pažvelgti į jį saulės šviesoje ir išvysime, kiek jis turi spalvų.
Ar atsisakytume mums dovanojamo balto puodelio, lėkštelės, staltiesėlės, balto angelo statulėlės, vazelės arba balto pūkuoto kačiuko? Tikriausiai ne. O jeigu žmogų įdaiktintume ir paverstume jį į kažką balto, ar mes jam rastume vietos savo namuose? Regis, mieliau priimame daiktus ar gyvūnus, nei žmones tikrais jų pavidalais. Galbūt niekada nesame pagalvoję, kad tiek baltos varnos, tiek juodos avys arba pilki, bjaurūs ančiukai į mūsų gyvenimus ateina kaip dovanos, tik mes jų kratomės ir atstumiame, lyg bijodami užsikrėsti.
Žmogui duota nuostabūs potyriai, kurių didžiąją dalį gauname per regą. Beveik 80 procentų visų savo jausenų patiriame per spalvų jutimą akimis. Apskritai, visi daiktai ir objektai turi savybę sukelti regos pojūtį. Įdaiktinta balta spalva mums gali sukelti ir pagarbos, grynumo, paprastumo, švaros, ramybės, kuklumo jausenas. Taigi, asociacijos su šia spalva gali būti labai įvairios. Kaip žmonės skirtingi, taip ir jų matymai labai skirtingi. Netgi suvaryti kaip avys į vieną gardą, idant būtų lengviau gyventi, vis tiek niekada neprarasime savito vidinio regėjimo. Kai kas mato taip, kaip reikia, kai kas mato taip, kaip nori, tačiau, kad ir koks būtų, vidinis matymas niekur niekada nedingsta.
Živilė Rudzikaitė-Matuzonienė. MĖNESIENA. 2023. 100×100. Aliejus, drobė.
Tarytum norėdama gauti palaiminimą baltos spalvos išaukštinimui ir patvirtinimą šios spalvos sukeliamai jausenų įvairovei, pakalbinau keletą asmeniškai garbinamų ir dievinamų poečių, užduodama vieną vienintelį klausimą: su kuo jums asocijuojasi balta spalva?
Poetė, vertėja, publicistė, literatūros kritikė Rima Juškūnė (Rima Juškevičiūtė Palubinskienė): „Balta spalva man yra rūkas. Ramybė. Mano grenlandiško šuns ausys ir blakstienos, kai ji žiūri į ledkalnius. Viską sugeriantis sniego minkštumas. Rožės prie tėvo karsto, kai jam nieko nebeskauda. Balta kūdikio krikšto suknelė, kurią mezgu, kuri ilga (iki žemės) kaip takas ateiti šiapus, kaip tikėjimas, kad toks ilgas bus jo gyvenimas. Smilkalais kvepiantis mano vaikystės nuometas, per atlaidus barstant gėles.“
Poetė, literatūros kritikė, straipsnių autorė, dėstytoja Lina Buividavičiūtė: „Prieš dvidešimt penkerius metus Kauno šauniausių moksleivių konkurse turėjome vaidinti spalvą. Aš buvau baltoji – žengiau nuotakos, princesės žingsniu. Dabar šypsausi, pamiršusi, kaip žengia nuotakos. Parašiau pastarąjį sakinį ir pati save pagavau už uodegos. Vis dar žengiu baltai – kai pradedu naujus dalykus, kai atsisėdu prieš baltą kompiuterio ekraną ar užrašinės lapą… Balta drobulė – jau kitos konotacijos, kita tuštuma. Gyvenime stengiuosi labiau akcentuoti baltumą – kaip visų rasčių ir prasmių šaltinį, glūdinčią potenciją.“
Rašytoja, menininkė, kultūros entreprenerė ir fasilitatorė, kultūros žurnalistė Renata Karvelis (Renata Jančiauskienė): „Kai tik išgirdau šį klausimą, į akis sugrįžo mano balti džinsai, kuriuos atradau labdaryne vasarą ir būtent vasarą kartu su visu savo baltu garderobu juos pradėjau nešioti. Vasarą aš stengiuosi rengtis baltais drabužiais, nors seniau man atrodydavo, kad reikia rengtis juodais, nes su jais atrodau lieknesnė. Po kiek laiko supratau, kad tas baltas rūbas ir balta spalva mane įpareigoja, įpareigoja ne tik išorę, bet ir vidų. Atrodo, kad balta spalva leidžia būti visiems atviriems, šviesiems, šiltiems. Maniau, kad galėsiu ignoruoti rudenį ir žiemą ir vis tiek rėdysiuosi baltai. Nešioju tuos pačius baltus džinsus, kuriuos radau vasarą labdaryne ir kuriuos vasarą pradėjau nešioti su kitais baltais rūbais, tačiau jie neatlaiko nei vienos dienos. Aš nesuprantu, kas nutiko rudeniui ir baltai spalvai, nes atrodo, kad ruduo, krentantys lapai ir gatvės murzinėja, ima purvinti mano baltus drabužius. Ir norom nenorom turiu palikti baltą spalvą vasarai, rengtis kažką tamsaus, netepaus, nes ruduo nenori priimti mano baltos spalvos.“
O tau, mielas žmogau, kuris tai skaitai, kas tau yra balta spalva?
Vieni esame lyg rašalas. Kiti – lyg popierius. Ir jei ne vienų juodumas, kiti būtume nebyliai. Ir jei ne vienų baltumas, kiti būtume akli. (Kahlil Gibran)
