Niekieno žmonės

tekstas: Aurelija Drevel

Sėdim su pusbroliu Kaune, oro uosto kavinėje, turbūt ankstyvą 2011-ųjų pavasarį. Lauke lengvai snyguriuoja, pamažu, be vėjo, smulkiai sumaltais dangaus miltais, apipudruojančiais šaligatvius ir praeivių kepures. Mano pusbrolis, iš pažiūros rimtas, rūstus vyras, staiga susiraukia, pasikaso savo ilgą, juodą lyg arabų teroristo barzdą ir sako: „Žinai ką? Ko Floridoje labiausiai pasiilgstu? Sniego!“

I can relate – pagalvoju, angliškai. Pirmaisiais emigracijos metais sniegą sapnuodavau dažnai, įvairiais pavidalais: krentantį iš aukštai, dideliais kalėdiniais kąsniais, sūkuriuojantį pūgos verpetais, siautulingai, tarp mikrorajono daugiaaukščių, kartais lengvą lyg pūkas, kartais viduržiemišką, girgždintį spaudžiančiu šalčiu po močiutės aulinukais. Sniegą, pasirodantį savotišku ženklu, kviesliu, kuriuo palikta žemė lyg ir šaukė pas save, pasąmonėje, išplėštoje iš čia ir sąvotiškai įskiepytoje ten, kitur.

Sniego pas mus, Olandijoje, deja, nebuvo.  Rytų Europos emigracijos tema, išnyranti I. Krastevo „Užgesusioj šviesoj“ ir daugelyje kitų (knygų), dažniausiai pasirodo savotišku baigtiniu pavidalu, the ninth seal, po kurio scenoje lyg ir nusileidžia uždanga ir aktoriai išsiskirsto namo. Realybėje, tiesa, emigracija pasirodė besanti procesas, tęstinis veiksmas, kuriame lėktuvų pakilimai ir nusileidimai kartojosi, įvietinimai tižo Skype pokalbiuose, svarbūs sprendimai būdavo priimami po dešimt, penkiolikos emigracijos metų, t. y. gerokai vėliau negu siekė net ir ilgiausios longitudinių studijų apimtys, o repatriacijos klausimas visuomet kirbėjo kažkur, pasąmonėje, suspausdamas širdį gimtų vietų ilgesiu.

Pradžioje, tiesa, kildavo svarbesnių klausimų. Gyvenant Lietuvoje susimąstyti „Kas aš esu? Kas esame mes?“ man tekdavo retai, o jei taip ir nutikdavo, tai buvo daugiau ornamentikos lygio problema, t. y., buitiškai kalbant, labiau priminė svarstymus, kaip papuošti jau supjaustytą ir į dubenį sudėtą mišrainę, neeksperimentuojant su pačios mišrainės receptu. Emigracijoje buvo visai kitaip, mišrainė jau nebuvo vien raudona, balta ar kopūstų. Lietuvoje „aš, lietuvė“ nebuvo net klausimas, greičiau jau retorinis, „ir taip aišku“ lygio pastebėjimas. Emigracijoje retorikos buvo mažai: „ar aš esu lietuvė?“ tapo kasdieniniu, buitiniu, ypatingo svarbumo klausimu, tiek nustatant savo santykį su vietine, tiek su paliktąja Lietuvos kultūra, tiek prisijungiant prie bet kurios vietinės socialinės ar kultūrines grupės. Gerai pažįstamas „o pas mus“ konstruktas dabar jau galėjo reikšti tiek olandišką, tiek lietuvišką realiją, priklausomai nuo konteksto, pašnekovų, emocinės būsenos.

Vilnius. Dano Meškausko nuotr.

Pirmąjį didįjį klausimą lydėjo ir antrasis: „Kas tai yra, tas lietuvis?“ Gyvenimas Lietuvoje tam atsakymui visai neparengė, o iš žinomų patriotinių klišių jau po kelių emigracinės egzistencijos savaičių liko tik greitai vėjyje besiplaikstantys plėnys: prigimtys, genai, kraujo grupės ir visa kita nieko nereiškė, skirtys kitoje tvoros pusėje ėjo klasinėmis, rasinėmis, religinėmis ir visokiomis kitokiomis linijomis. Tariamo lietuviško išskirtinumo niekas nepastebėdavo, visi mes, iš Rytų Europos, vietiniams buvome bendriniai „lenkai“, ir, kas baisiausia, labai greitai pastebėjome jog tame, tiesą sakant, buvo nemažai tiesos. Panašumų buvo daug, visame kame: įpročiuose, išgyvenimuose, kultūrinėje logikoje, pasaulio matymo būde. Skirtumų – ne tiek ir daug, kalba ir kelios regioninio lygio smulkmenos, panašiai kaip tarp mūsų žemaičių ir dzūkų. Neišėjo net mestis į lietuviškai patrauklią saviplaką ir apeliuoti į tariamą Lietuvos atsilikimą ar ypatingai dramatišką istoriją: vietiniai buvo buvę, buvo matę ir labai blogai apie mus negalvojo, o Pabaltijo valstybių istoriją į kontekstą greitai padėjo traukinyje atsitiktinai prisėdęs somalietis, išsišiepęs iki ausų, nes ką tik gavo pabėgėlio statusą ir pagaliau atsidūrė šalyje, kurioje į jį niekas nešaudė, tiesiogine to žodžio prasme. Vietinė visuomenė buvo marga, visko mačiusi ir dėl mums svarbių smulkmenų nesuko sau galvos.

Lietuviškoje lygties pusėje, tiesa, reikalai klostėsi kiek kitaip. Išvykusieji turbūt kokį trečią emigracijos mėnesį paprastai būdavo pasilikusiųjų nuteisiami ir liežuviais nuplakami kaip tautos išdavikai. Išeidavo kaip su ta spyna, kuri nei pati valgo, nei kitam duoda, patiems lyg ir nereikia, bet kitam atiduoti irgi gaila. Ryšiai trūkinėjo, bet ne dėl atstumo ar emigracinio susvetimėjimo: susigrąžinti paklydusias tautos avis mažai kam rūpėjo, visi labiau rūpinosi, kad avys pačios namo nepareitų, tiek dėl pragmatinių priežasčių, giminėms ir artimiesiems dažnai priklausant nuo namo siunčiamų eurų, bet kartu ir dėl socialinių nuoskaudų, viešai bei privačiai vis primenant, kad mes, Lietuvai, nebesame reikalingi, mus išvijo, jei ne skurdas, tai bent jau juridinės ar politinės „klano“ machinacijos. Kažkur, maždaug tada, mes dar būdavome ir nutildomi, paverčiami priverstinai nebyliais stebėtojais.

„Ne motinos kalbinėje aplinkoje arba už jos tėvynės ribų gimę vaikai „išsižada“ mamos tą pačią akimirką, kai pasijunta pajėgūs paleisti jos ranką. Vaikai, net pypliai, sugeba peršokti prarają tarp motinos ir vietos tokiu greičiu, kad kitatautė motina nespėja aiktelėti, kai lieka ant skardžio priešingoje pusėje“, – tolimais 2003 m. rašė Dalia Stepunkutė. „Visi modeliai diegti „su pienu“ savo gimtąja kalba, kai aplink aidi sirtakiški motyvai, subyra kaip kortų nameliai. „Great mother“ projektai, tai yra motinos troškimas dominuoti kalbiškai bet kokiomis sąlygomis, būdingi tik romantikėms-anarchistėms. Tačiau ir šie bruožai jų neapsaugo nuo tylos nuosprendžio, nes vaikų kalba vis dėlto priklauso vietai-kanibalei.“

Lucas Hoefsmid (5 metai). Mama – lietuvė, tėtis – olandas. Gyvena Nyderlanduose. Ievos Hoefsmid nuotr.

2020-ieji, Kaunas: užeinu į didelį knygyną, klausiu, kaip visada, ar neturite knygų, skirtų emigrantų vaikams, kurių gimtoji kalba – ne lietuvių. Knygyno darbuoja tik gūžteli pečiais kaip visada – ne, neturime nieko, geriausiu atveju tik pasakų, kurios vienoje pusėje surašytos anglų kalba, kitoje – lietuviškai. Rimtai? Ėjo turbūt 20-tieji masinės emigracijos metai ir taip niekas ir nepagalvojo, kad kalbos mokymui reikalinga medžiaga, metodas?  Kad kalbos mokėjimas nėra savaiminis procesas, lydekai paliepus, man panorėjus, ypač dvikalbėje, trikalbėje aplinkoje? Kad tas dažnai prikišamas argumentas, jog „tavo vaikai vis tiek nekalbės lietuviškai“, turi ir labai paprastas, institucinio pobūdžio priežastis ir pasekmes?

C’est la vie, lietuviško kalbėjimo nutildymas vyko sparčiai ir visapusiškai, daugiausiai – pačios lietuviškosios pusės iniciatyva, įgydamas įvairius pavidalus. Vaikų plotmėje – pritaikytų knygų, vaizdo medžiagos nebuvimu,  persimetimu į English, kai tik kieme pasirodydavo jaunasis emigrantas, netgi senosios lietuvių kartos požiūriu, o kam tos lietuvių kalbos reikia, kur jie ją naudos. Suaugusiųjų lygyje nukalbinimas irgi vyko: išvažiavusiųjų nuomonės nepaisymu, būtinybe slėpti, jog rašai iš svetur, jog braidai lietuviškame internete beveik nelegaliai, tau nepriklausančiai, nes kitaip tavo nuomonė nustodavo būti argumentu ir tapdavo tik įkyriu svetimšališku trolinimu. Atsiribojusi visuomenė tuo pat metu ir tarsi laukdavo, kada pagaliau pagaus tave šnekančią su akcentu, kada užtiks tą įrodymą jog maždaug po metų tu jau kaip ir nebesi lietuvė nes… PAGALIAU praradai kalbą.

Nukalbinimo, tiesa, ne visada pakakdavo, kartais atimdavo ir tautybę, pavyzdžiui, keliuose pristatymuose iš lietuvės tapau „lietuvių kilmės“ užsienio autore. Be to, daugybę kartų, parvažiavus namo (?) ir bandant, gana skausmingai, nustatyti savo naują santykį su gimtosomis vietomis, kartu įvykdavo ir savotiškas gerovės performansas, kaip toje Jude Cook esė, kurioje kenčiantis chroniškus skausmus pacientas ima apsimesti sveiku, nes auditorija su laiku pavargsta girdėti apie jo ligą:

„Nuolatinis skausmas izoliuoja, visiškai. Ne kartą pagavau save atliekančią savotišką sveiko kūno performansą – kentėdama ilgas vakarienes, pobūvius, teatro lankymus, kai mano kojos tiesiog spiegė iš skausmo. Prašydavau, tiesiog maldaudavau savo kompanjonų sulėtinti žingsnį, nes kitaip bijojau tiesiog susmukti vietoje. Pamažu tai tapo darbu, pagrindiniu mano gyvenimo akcentu, ir tuo pat metu savotišku melu, farsu: aš gėdijausi, nenorėjau apkrauti kitų savo bėdomis ir taip pamažu pasidaviau spaudimui vaidinti sveiką, nepaisydama to, kaip iš tiesų jaučiausi. Aš nesėdėjau vežimėlyje, nesinaudojau ramentais ir nešlubavau, taigi, mano kompanjonai nuspręsdavo, kad aš turėjau jaustis visai gerai.  Tiesa, vienas aiškiai matomas simptomas vis dėlto buvo: aš smarkiai suliesėjau. Pažįstami paklausdavo, tačiau tuoj pat apipildavo komplimentais apie tai, kaip gerai aš dabar atrodžiau.“

Parvažiavus į Lietuvą įvykdavo kažkas panašaus. Kalbos praradimas ir kitos emigracijos godos buvo lyg tas ligonio sulysimas, iki absurdiškų situacijų, kai pašnekovas tiesiog įsivaizduodavo nesamą užsieniečio akcentą ir laikydavo tai keistu, perversišku komplimentu. Be to, be mūsų žinios, mes tapdavome investicija, iš kurios buvo tikimasi dividendų ir vakarietiškos gerovės demonstravimo, nepaisant to, kad pinigais užsienyje vis dėlto nesnigo. Iš vienos pusės, iš Lietuvos niekur nosies nekišantiems ir angliškai nekalbantiems tėvynainiams Olandija, UK, Prancūzija ir pan. vis dar buvo ta mitologinė zagranica, svajonė, andželikiškai ir montekristiškai nužengusi iš SSSR laikų filmų, ypač moterims, kurioms tai dar buvo ir savotiška garbė parduoti, tfu, išleisti nuotaką į užsienius, už to „beveik muškietininko“. Iš kitos pusės, gerovės performansas vykdavo ir auksinius kiaušinius dedančios anties pavidalu, buitiškai, prašant, pavyzdžiui, sumokėti svetimas skolas ar nupirkti į kaimą televizorių. Be to, gerovė ilgainiui tapo ir pasiteisinimu, tam tikru esamos padėties neigimu, nes finansinės injekcijos į namų ūkius turėjo ir nematerialią kainą, savotiškus socialinius emigracijos šalutinius efektus, t. y. negalėjimą padėti fiziškai, kai prisireikdavo sukasti daržą ar nuvežti kurį nors giminaitį pas gydytoją. Pripažinti skausmą, abipusį, buvo pripažinti pralaimėjimą, prarasti ir tuos pačius paskutinius, dar likusius, pensijinio orumo ir savigarbos likučius.

Taip ilgainiui, po lietuviškos visuomenės atstūmimo ir olandiškosios indiferentiškumo etniniams reikalams, kildavo ir trečiasis, paskutinis klausimas, kylantis iš pirmojo ir antrojo: „Jeigu jau dauguma sako, kad aš nesu lietuvė, tai kas aš tada esu?“

Kartais tautybė telieka tik įrašu pase… Nyderlandai. Manto Bukotos nuotr.

Integracija atvykus į Olandiją buvo pilna kuriozų, Lietuva buvo ką tik įstojusi į Europos Sąjungą kaip pilnateisė narė, todėl kažkaip diskriminuoti Rytų europiečių niekas nesiruošė: taip mes, oficialiai, buvome pakrikštyti ne laukiniais ir atskirti nuo tų visų kitų, kuriems triskart per savaitę buvo taikomi intensyvūs integracijos kursai. Kita vertus, mes nebuvome ir expat‘ai – čia gyvenantys Vakarų Europos piliečiai. Taip vadinami alochtonai (ne etniniai olandai) išsisluoksniavo į tris klases: aukštąją, t. y. migrantus-vakariečius, žiūrinčius į visus kitus iš viršaus, antrąją, darbininkų klasę, kuriai priklausė dauguma bendrinių „lenkų“, ir trečiąją, pabėgėlių, t. y. visą Afrikos, Azijos ir musulmoniškų šalių kontingentą, nesvarbu, kiek turtingą ir kiek išsilavinusį, bet vis tiek nužemintą iki visiškų parijų.  Visos šios grupės, iš esmės, tarpusavyje nesimaišė ir, pavydžiai saugodamos savo socialinių-kultūrinių konglomeratų ribas, kartu dar ir varžėsi su etnine Olandijos kultūra, kuriai jie visi buvo tiesiog imigrantai. Taip savotiškai aš atsidūriau tautiniame limbo, bendrinėje „lenkų“ kultūroje, kuri net nebuvo lenkų kultūra, kuri apibrėžė save per panašumus tarp viso Centrinės ir Rytų Europos kultūros masyvo ir kuriai smulkūs inter-tautiniai pasipešiojimai, tokie svarbūs namie atskiriant svetimus nuo savų, nieko nebereiškė, nes reikėjo laikyti bendrą, rytietiškai europietišką frontą.

Taip pamažu, nebūnant nei lietuve, nei olande, emigracijoje praleisti metai darė savo: repatriacijos klausimas ėmė badytis įvairiais kampais ir iš jų pačiu svarbiausiu: ar, nusprendus grįžti, Lietuvos visuomenė vis dėlto pajėgtų priimti tuos, niekieno žmones, kurie jau nebėra tokie kaip išvykimo dieną, kurie grįžta ne su gerovės paslaugomis, bet su praplėstais akiračiais, su naujais įpročiais, su kitokiomis ekspektacijomis?

            „Aš labai daug kalbu su žmonėmis kurie repatrijavosi, – savo bloge rašo Naomi Hattaway, –ir kartu aš kruopščiai slepiu tą patirtį nuo žmonių, kurie nežino, ką tai reiškia (…)“

            Įsivaizduokite Apskritimų šalį: visi, kas gyvena toje šalyje yra apvalūs Apskritimų šalies piliečiai, su savo kalba, kultūra, šventėmis ir pan. Dabar, įsivaizduokite kitą, Kvadratų šalį. Visi jos gyventojai yra kampuoti, su savo kalba, kultūra, šventėm ir t.t., ir visai nepanašūs į apskritimus.

             Tada įsivaizduokite, vienas iš apskritimų įsėda į lėktuvą ir po kelių valandų nusileidžia Kvadratų šalyje, kur dėl vienos ar kitos priežasties apsigyvena. Jam nėra kur dėtis, jam reikia adaptuotis ir nors jis niekada netaps visišku kvadratu, jis, laikui bėgant, įgis kelis aštrius kampus, prarasdamas dalį savo apvalios kultūros. Metai po metų, nepastebėdamas, jis taps kažkuo visiškai kitu, nauju, kultūriškai tarpiniu tarp dviejų kultūrų – pavadinkime tai trikampiu.

Dabar įsivaizduokime, tas trikampis vėl įsėda į lėktuvą ir grįžta namo, atgal į Apskritimų šalį. Jis netaps apskritimu vien todėl, kad repatrijavosi ir grįžo atgal, aptakumai jam dabar tokie pat svetimi kaip ir Kvadratų šalies keturi kampai. Trikampis iki gyvenimo galo liks trikampiu. Aš visada liksiu trikampiu.“

Trikampėju, pagalvojau tada, 2011-ųjų pavasarį. Išlydėjusi pusbrolį namo, aš taip pat grįžau „namo“, į Šilainius, į mamos butą, nors tikrais namais tas standartinis trijų kambarių butas jau senokai nebebuvo. Autobusui ilgai vinguriuojant per pasikeitusį miestą pagalvojau, kad Kaunas jau nebebuvo MANO Kaunas, ta pažįstama, nusisavinta erdve, per dešimtmetį pradingusi kavinėmis, parduotuvėmis, girtuoklysčių ir romantiškų nutikimų vietomis, vaikyste, gyva jau tik prisiminimuose. Tam tikra prasme tai priminė pirmus metus svetur, pažindinimąsi iš naujo, be įsipareigojimų, svetimam pamažu tampant familiariu, bet taip iki galo ir neprisijaukinant. „Nėra džiaugsmo šiame prakeikime“, – sakė Sylvanas apie nemirėlius. Tam tikra prasme tai buvo aktualu ir mums, niekieno žmonėms, savo tautai nei gyviems, nei mirusiems.

Dano Meškausko nuotr.