PARYŽIUS, RILKĖS MITAI IR JO PAVEIKTI ŽMONIŲ GYVENIMAI (tęsinys)

Elizabeta Dorotėja Spiro (Elisabeth Dorothea Spiro) gimė 1886 m. Vroclave, sinagogos kantoriaus, atsikrausčiusio 1873 m. iš Naugarduko, šeimoje. Baladine (Baladine Klossowska) ji pasivadino kaip menininkė, paėmusi slapyvardį iš Julijaus Slovackio (Juliusz Słowacki) romantinės dramos. Užaugo ji Berlyne, 1907 m. ištekėjo už dvidešimčia metų vyresnio Ericho Klosovskio (Erich Klossowski), prancūzų hugenotų, persikėlusių į Prūsiją, palikuonio (gimusio 1875 m. Ragainėje). Kadangi abu turėjo ambicijų meno srityje, po vedybų apsigyveno Paryžiuje – ten jiems gimė du sūnūs: Pjeras (1905 m.) ir Baltazaras (1908 m.). Prasidėjus karui, kaip Vokietijos piliečiai, jie turėjo iš Prancūzijos išvykti, o Šveicarijoje 1917 metais galutinai išsiskyrė. Būtent Ženevoje R. M. Rilkė (Reiner Maria Rilke) ją vėl sutiko. (Paryžiuje jie pažino vienas kitą iš matymo – Baladinė buvo visiškai perėjusi į prancūzų kalbos ir kultūros lauką.)

Nuo 1919 m. (kai  Ženevoje jiedu susitiko ir įsimylėjo) Baladinė susiejo savo tolesnį gyvenimą su Rilke. Ir jos ilgas gyvenimas jau sekė kaip to fakto pasekmė. Išsiskyrusi su vyru ji gyveno intensyvų gyvenimą – tapė, augino sūnus. Pjerui buvo 14, o Baltazarui 11 metų, kai Rilkė, pakviestas į Šveicariją kunigaikštienės Marijos Dobržensky (Elisabeth Maria Adelheid Dobrženský von Dobrženitz) skaityti paskaitų, kaip tik ieškojo, kur įsitvirtinti, kad pasiliktų gyventi karo nepaliestame pasaulyje. Kontaktas su Baladine gerai įsibėgėjo tik po metų, kai vėl būdamas Ženevoje poetas užėjo atsisveikinti ir vietoj to pasiliko – jie valandų valandas klajojo po miestą, kalbėjosi, Rilkė ją apipylė gėlėmis – „jautėsi kaip komunija“…

 R. M. Rilkė ir Baladinė (1923 m.)

Rilkė visą gyvenimą buvo tokių kontaktų meistras, nuo pažinties momento tuoj pat peršokantis į intymumą ir aukščiausią intensyvumą – Baladinė ir Rilkė santykius išgyveno diametraliai priešingai: ji manė, jog jis ja žavisi, o jis sau pasidėjo varnelę, jog „ir šitą apžavėjau!“…  Viešumoje, tiesa, jis ją vadino madam Klossowska ar netgi „Muke“, kas jaunai moteriai (jai buvo 33 metai) jau ir visai nederėjo – labiau senai bergždžiai karvei toks vardas būtų tikęs… Bet Rilkė nenorėjo prarasti kitų pažįstamų moterų (o ir patronių) pagalbos bei prielankumo.

Esama teorijos, jog poetas visą gyvenimą mylėjo vieną ir tą pačią moterį, kurią buvo susikūręs iš įvairių atvaizdų ir idėjų, atrinktų iš daugybės santykių su įvairiomis mylimosiomis. Baladinė, pvz., buvo jaunesnė Lu Salomės (Lou Salomé) versija, tik be literatūrinių ambicijų (bet su tapybinėmis). Ir Rilkės poezijos ji nebuvo skaičiusi – perskaitė tik jį įsimylėjusi. Santykiai, kaip visada su Rilke, buvo epistoliariniai, su trumpais realiais susitikimais ar keletu mėnesių gyvenimo kartu. Poetas bendraudamas buvo sunkus, depresyvus žmogus, saugantis savo autonomiją, bet kitų žmonių jam reikėjo visada – palengvinti buičiai, palaikyti seksualinei įtampai, būtinai kūrybai. Finansiškai priklausomas nuo turtingų globėjų, norėdamas kompensuoti savo vertę, jis visada ieškojo jaunesnių moterų, kurias akimirksniu apžavėdavo ir intensyviu intymumu padarydavo priklausomas – paveiktos Rilkės manipuliacijų jos patirdavo visišką dvasinį, emocinį sumišimą – tada jis jas užjausdavo ir laiškuose kentėdavo su jomis kartu. Išvykus ar atsiskiriant tuoj pat iš paskos lėkdavo laiškai – Rilkė vienos ar kitos moters ilgisi jau dabar (kad nereikėtų jaustis kaltam sukūrus atstumą), bet jei ji apsisukusi grįždavo (juk jis jos taip ilgisi!), jos laukdavo šaltas ir rezervuotas sutikimas.

Rilkės taisyklė: „Tu manęs neapleisi ir nepaliksi; tai aš tave paliksiu, kada panorėjęs. Ir jei tu manęs nesuprasi ar būsi nepatenkinta, tai esi egoistė, užsispyrusi ir neempatiška. O toks būti turiu teisę tik aš…“ Žodžiu, Baladinės padėtis santykiuose su poetu buvo nepavydėtina. Ji yra rašiusi: „Atgimsti tik kartą, o miršti daug ir dažnai…“

   Kalbama apie 1920 metus, kai  Rilkei – 45-eri ir jis eina link svarbiausių savo kūrinių parašymo – „Sonetų Orfėjui“ ir „Duino elegijų“. Nes amžininkai apie Rilkę žinojo tik iš jo kūrybos iki 1910 metų, ir jei ne Baladinė, kitos Rilkės kūrybos ir nebūtų buvusios…

R. M. Rilkės portretas. Baladinės piešinys (1924 m.)

Nuo 1921 metų Baladinė su vaikais Šveicarijoje jau tik atostogavo – kas Rilkei labai tiko! – ir ji galėjo kaip tik ieškoti jam naujos gyvenamos vietos (būtinai reikėjo pilies!). Ir Baladinė ją jam rado. Château de Muzot – viduramžių bokštas, labai gražioje vietoje – tapo paskutiniais poeto namais.

Bet kol tai įvyko, Rilkė aikštijosi kaip vaikas, atsisakydamas bokštą nuomotis pats ar ilgesniam laikui – suaugusio žmogaus gyvenimo jis gyventi nenorėjo ir atsakomybės prisiimti taip pat. Galiausiai pilį jam išnuomojo (o kai savininkas mirė, tai ir nupirko, kad Rilkė galėtų ten likti) mecenatas Verneris Rainhartas (Werner Reinhardt) – Nanny Wunderly, vienos iš Rilkės „moterų rato“, pusbrolis. Bet bokštas tikrai buvo iš viduramžių, jį reikėjo įrengti, pritaikyti gyventi žiemą – Baladinė prižiūrėjo darbus, o Rilkė tik rašė ilgus sąrašus daiktų, kuriuos jam būtinai turėjo nupirkti ir pristatyti kiti. Jis sąmoningai rinkosi nieko neturėti, bet tai nereiškė, jog ruošėsi be nieko ir gyventi. Kai Rilkė įsitaisė bokšte, jam viskas vėl buvo labai gerai, o Baladinė po pusės metų, praleistų kartu, tapo nebereikalinga – Nanny Wunderly rado poetui šeimininkę moteriškę ir ji išėdė Baladinę iš ten galutinai.

Château de Muzot – paskutinieji R. M. Rilkės namai

Reikia pasakyti, jog Rilkė Baladinės sūnumis domėjosi ir dalyvavo jų auklėjime, tačiau savo dukters Rut (Ruth) jam nereikėjo visai – jis nevažiavo nei į Rut sužadėtuves, nei į vestuves, nei į anūko krikštynas, nors buvo kviestas ir laukiamas. Paliko jai tik archyvą po savo mirties – ji tvarkė viską, kiek tik galėjo, leido poezijos ir laiškų rinkinius, bet to pasekmės buvo liūdnos – 1972 metais Rut nusižudė.

Vyresnysis Baladinės sūnus Pjeras (Pierre) užaugo rašytoju, vertėju ir menininku – jo įtaka XX a. antroje pusėje buvo gal ne itin krintanti į akis, bet stipri. Jam buvo 18 metų, kai Rilkės rūpesčiu jis gavo sekretoriaus vietą pas Andrė Židą (André Gide) Paryžiuje. Jo darbas buvo perrašinėti tuo metu Žido rašomos trilogijos „Pinigų padirbinėtojai“ rankraščius – čia kalbėta apie savęs pažinimą, hedonizmą ir seksualinę ekspresiją. Mat visi trys to meto prancūzų literatūros didieji –  Prustas (Proust), Židas ir Kokto (Cocteau) – buvo pedofilai, jie to neslėpė ir visiems tai buvo įprastas faktas. Tad nieko stebėtina, kad 1930-taisiais Pjeras ėmė studijuoti markizo de Sado (Marquis de Sade) palikimo psichologines implikacijas,o  1940-taisiais metėsi į katalikybę – mat tada  Ž. Kokto aplinkoje buvo tokia mada; daug kas į tikėjimą metėsi. Bet Pjeras dar ir ekskursą į protestantizmą apturėjo, gyveno įvairiuose vienuolynuose Prancūzijos pietuose, iš kur karo metu lengvai perėjo į rezistenciją, kad pokaryje parašytų visą visrtinę katalikybę demaskuojančių ir išjuokiančių romanų… 1947 metais vedė rašytoją, išgyvenusią Ravensbruko koncentracijos stovyklą (ir nacių nužudyto rašytojo našlę) Denis Moris-Sinkler (Denise Morris-Sinclaire). Aišku, vėliau jis – vienas iš egzistencialistų, Sartro ir Kamiu (Camus) draugas, domėjosi blogio šaknimis žmoguje, velnio egzistavimu – paskutinis jo romanas „Bafometas“ išėjo 1965m.

Pierre Klossowski (1905–2001), vyresnysis Baladinės sūnus

Pjeras vertė  į prancūzų kalbą Nyčę (Nietzche), Vitgenšteiną (Wittgenstein), vystė savo teoriją apie erotinių žmogaus poreikių komercializavimą – 1970-taisiais M. Fuko (Foucault) jam rašė ir dėkojo, sakėsi skaitęs jo knygas daugybę kartų – taip Pjeras prisidėjo ir prie dekonstruktyvizmo ištakų… Paskutiniame gyvenimo etape jis jau tik piešė – nors piešti nemokėjo, todėl jo darbai buvo baisūs, o jis pats sakėsi iš naujo išradinėjantis pornografiją. Pomirtinei parodai Kelne kažkas dar net ir žmogaus ūgio muliažus pagal tuos jo piešinius padarė, kad viskas žiūrovui dar aiškiau būtų.

Baladinė mirė Pjero namuose 1969 metais, būdama 83-ejų – laikai jau buvo kiti ir pasaulis kitoks – prieš jo (blogą) įtaką Rilkė Baladinės vaikus pabrėžtinai stengėsi lavinti ir daryti jiems įtaką – naujųjų laikų blogis turėjo jų nepaliest!

Kad Baltazaras (Balthasar), jaunesnysis Baladinės sūnus, buvo genijus, Rilkė tvirtino jam dar būnant vienuolikos metų amžiaus. Poetas sutrumpino jo vardą į Baltus (Balthus) ir su šiuo vardu jis toliau ėjo per gyvenimą. Rilkė pats parašė įžangą ir išleido atskira knygele 40 Baltazaro piešinių, vaizduojančių jo mylėtą katę Mitzu. Tai gal jį nuo ateinančio pasaulio blogio poetui pavyko apsaugoti geriau?

Balthus (1908–2001), jaunesnysis Baladinės sūnus. Rossinière, 2000. Fotografas:  Oliver Mark

Baltus vadinamas labiausiai iškrypusiu XX a. Europos dailininku, neitin talentingu ir įvairiom prasmėm nevykusiu – tai turbūt dar prastesnis įvertinimas nei Liusjeno Froido (Lucian Freud), nors šiaip abu buvo daug kuo panašios asmenybės: jų menus pirko tik turtingi, kilmingi ir garsūs (iš gero gyvenimo? Neturėdami kur dėti pinigų?) 88-erių metų Baltus apie savo meną kalbėjo, jog nesupranta, kodėl prie jo paveikslų tuoj pat priklijuojamas Lolitos vardas: „Aš paaugles tapau todėl, jog moterys, net ir jaunos, jau priklauso dabarčiai, pasauliui, madai. Mažos mergaitės yra vienintelės, kurios gali atstovauti Puseną (Pussin).“ Arba Kurbe (Courbet), arba Pjero dela Frančeską (Piero della Francesca), kurį Baltus jaunystėje kopijavo Romoje – Rilkė į Italiją jam rašė laiškus, kuriuos vėliau išleido knygele „Laiškai jaunam dailininkui“ (1920–1926).

Baltus buvo gimęs vasario 29 d., tad Rilkė jam patarinėjo, kaip susikurti gimtadienius iš nieko, pauzėje tarp vasario 28 ir kovo 1 dienų: vidurnaktį tarp dvejų datų tie, kurie sugeba, gali pakliūti į erdvę be laiko ir ten nebebus visų pasikeitimų, kuriuos gyvenime patyrėme – įvairūs prarasti objektai, naminiai gyvūnai, žmonės, kurių su mumis nebėra – viską rasi sukaupta tenai… Laiškus rašydamas Rilkė žinojo, jog savo taip mylėtos Italijos nebepamatys niekada.

Baladinė 1921 metų rudenį, išvažiuodama į Berlyną, paliko Rilkei virš rašomojo stalo prisegtą atviruką su Orfėjaus atvaizdu.

O Kalėdoms poetas iš jos dovanų gavo Ovidijaus „Metamorfozes“ su Orfėjaus ciklu. Todėl nekeista, jog 1922 metų žiemą Rilkė parašė ir savus „Sonetus Orfėjui“ – pasirinko tokią poetinę formą ir tokį įvaizdį, pasekdamas jauną šokėją ir draugės dukrą Verą Knop (Wera Knoop) per jos realios ligos, kančių ir mirties liudijimą: paskutinėje leukemijos stadijoje, tarp vilties ir nevilties, gyvenusią su atviromis durimis į mirtį… Rilkė skaitė jos dienoraščius, nežinodamas, jog ir pats po kelerių metų nuo šios ligos mirs. O „Sonetai Orfėjui“ išgelbėjo ir „Duino elegijas“, kurias Rilkė jau gerus septynerius metus buvo apleidęs – Orfėjas atvėrė duris Angelui!

R. M. Rilkės „Sonetai Orfėjui“. Pirmasis leidimas. Leidykla: Insel-Verlag (Leipcigas), 1923.

Rilkė visada buvo veidrodinės konstrukcijos poetas: save kaip išminčių matė atsispindintį savo kūriniuose ir tada pats tikėjo, jog ir yra toks, kokį save matė: aš – ne aš, aš – išminčius!.. Tačiau visas jo gyvenimas liudijo priešingai – be įkvėpimo, be Angelo, be dievų balso tu esi niekas. Labai vidutinis eiliuotojas ir apgailėtinai menkas žmogus – tokį save pamatyti Rilkė tikriausiai ir nebūtų pakėlęs, būtų numiręs vietoj, dar anksčiau nei penkiasdešimties.

„Sonetai Orfėjui“ sulaukė plataus atgarsio, bet „Duino elegijos“ amžininkų buvo sutiktos nevienareikšmiškai – jas ėmė vertinti tik palikuonys, kai pasaulis po II Pasaulinio karo tapo dar blogesne vieta būti.

1924 m. Rilkė gydėsi sanatorijoje, kas atsitikdavo vis dažniau, o Baladinė grįžo gyventi į Paryžių. Daktarai  manė, jog poeto sveikatos problemos psichologinės, jam buvo patariama nesėdėti vienam Šveicarijoje, o važiuoti ieškoti žmonių draugijos: 1925 metų sausį Rilkė jau irgi Paryžiuje, Foyott viešbutyje (dabar nugriautas) prie Liuksemburgo rūmų. Baladinei tuoj nusiuntė gėlių, santykiai atgimė visu intensyvumu. Galiausiai Paryžiuje poetas praleido daugiau nei pusę metų, su Baladine poroje aktyviai dalyvavo socialiniame gyvenime – nuo tada prasidėjo ir Baladinės salonas; kas lankė Rilkę pas ją, liko jos draugais ir pažįstamais dar ilgai po Rilkės mirties: pas juos buvojo A. Židas, P. Valeri (Paul Valéry), Ortega y Gasetas (Gasset), dailininkai M. Deni (Maurice Denis) ir P. Bonaras (Pierre Bonnard)… Miestą buvo užplūdę ne tik amerikiečiai, bet ir baltieji emigrantai – Rilkė pietavo su Unamuno (Miguel de Unamuno y Jugo), susipažino su Buninu. Tik ne visi grafai ar kunigaikščiai buvo išlaikę senąjį gyvenimo stilių ir lygį…

Štai po 26 metų Rilkė sutiko Jeleną Voroniną, kažkada pažinotą Venecijoje ir Peterburge, tada labai turtingą. O dabar 55-erių amžiaus, skurde, susenusi, be jokių perspektyvų – Rilkė buvo sukrėstas! Kaip tik tokio likimo posūkio jis visą gyvenimą bijojo pats – taip ilgai stengęsis įsitvirtinti tarp aukštuomenės ir kosmopolitų menininkų, jis nesiruošė imti maišytis su vargstančiais ir niekam neįdomiais pabėgėliais. Todėl Paryžius ėmė jam vis labiau nepatikti ir jo sveikata vėl blogėjo: viską sugadino bolševikai ir amerikonai – „ką aš daryčiau be Muzot?!“

Baladine Klossowska (1886–1969).

Rilkė miega ant mažos sofos Muzote. 1922. Akvarelė, popierius. Zalcburgo muziejus (Pierre Klossowski fondas)

Depresija tapo tokia stipri, jog Rilkė  negalėjo į Šveicariją grižti vienas, jį turėjo parlydėti Baladinė… 1926 m. rugpjūtis buvo paskutinis Rilkės „atgijimas“ – iš to laiko ateina ir jo korespondencija su M. Cvetajeva – ji dar norėjo susitikti asmeniškai, bet poetas jau ruošėsi kitai kelionei. Rilkė beveik visą gyvenimą buvo vegetaras, daugiausia maitinosi vaisiais ir pieno produktais, todėl, kūnui trūkstant esminių medžiagų, visą gyvenimą jį lydėjo didžiulės dantų ir dantenų problemos – žvelgiant atgal, tą buvo galima matyti kaip artėjančios  leukemijos požymius… Baladinė nebuvo laidotuvėse – organizatorė Nanny Wunderly nepakvietė, kaip ir Klaros su Rut. Princesės Marijos fon Turn und Taksis nebuvo taip pat – ji tuo metu kažkur keliavo.

R. M. Rilkės paminklas Rarono (Šveicarija) bažnyčios šventoriuje

Antrasis Baladinės sūnus Baltus, būdamas dvidešimties, nors jau tapydavo užsakymus ir buvo išpuošęs freskomis bažnyčią Šveicarijoje, iš esmės buvo neturtingas ir nežinomas. O juk jam buvo duota tokia pradžia ir Rilkės išpranašauta toookia ateitis! 1933 m. jis grįžo į Paryžių atitarnavęs armijoje. Visokie modernizmai Baltui buvo neįdomūs, jo tapyba gal buvo artima antros generacijos siurrealistams (S. Dali, pvz).

   Jis tada jau buvo „dailininkų dailininkas“ – juo žavėjosi Pikaso (Picasso), Bretonas (Breton), Baltus draugavo su Egziuperi (de Saint-Exupéry), Menu Rėjumi (Man Ray), Arto (Artaud), A. Derė (Derain), Miro, A. Džiakomečiu (Giacometti). Pirmoji Baltaus paroda Paryžiuje 1934 metais „Katės ir mergaitės“ – kritikai tapybą apibūdino kaip „morbide – naivi, grubi…“

1935-ieji buvo blogiausi Baltaus gyvenime, jis net bandė žudytis, bet ne dėl tapybos. Savo draugo barono seserį Antuanetę Baltus pažinojo nuo tada, kai jai  tebuvo 12 metų – rašė jai laiškus, bandė draugauti, nutapė jos portretą. Bet ji buvo iš senos ir turtingos Šveicarijos aristokratų giminės ir 1935 metais ištekėjo už diplomato… Save Baltus tais metais nutapė kaip „Kačių karalių“, o gatvėje sutikęs vienuolikmetę Teresę, prikalbino jam pozuoti ir paveikslai vėl tapo populiarūs: panašu, jog šis amžius, kai ir Rilkė jį paskelbė genijumi, visam gyvenimui Baltui liko simbolizuoti prarastąjį rojų, aukso amžių – dar būdamas tik paauglys jis jau ilgėjosi vaikystės ir visada teigė, jog geriausia būtų, jei visi žmonės taip ir liktų vaikais, niekada neužaugtų.

Balthus. Thérèse. 1938. Aliejus, kartonas.

Metropoliteno meno muziejus (The Metropolitan Museum of Art), Niujorkas.

Tarp kitko, Baladinė irgi visą gyvenimą išliko vaikiškai impulsyvi, atrodė jaunai, leido laiką skaitydama, rašydama laiškus – tam tikra prasme priminė katę – mėgo miegoti… Už savo sūnus vyresnė nesijautė, sakydavo: „mes visi trys kaip vaikai“, o kai prie jų prisijungdavo ir Rilkė, tai jie visi keturi primindavo tada labai populiarų Kokto (Cocteau) romaną „Les Enfants terribles“ (pranc. „Baisūs vaikai“).

Bet Baltus rankų nenuleido, 1937 metais atplėšė savąją Rouz Elis Antuanetę de Vatervil (Rose Alise Antuanette de Watterville) nuo jos diplomato ir vedė ją pats – pagaliau gavo sau aristokratinį trofėjų! Jie susilaukė dviejų sūnų: 1942 m. gimė Stanislasas (Stash de Rola) ir 1944 m. Tadeušas (Thadée Klossowski de Rola).

 Po karo draugas ir kultūros ministras Andrė Malro (André Malraux), paskyrė Baltų į Romą direktoriauti Prancūzijos akademijai – Villa Medici. Baltaus santuoka galutinai iširo 1962 m., kai jis, dalyvaudamas Prancūzijos kultūrinėje misijoje Japonijoje, Kioto šventykloje susipažino su 33 metais jaunesne Setsuko Ideta – jai buvo 19, jam 54 metai. Setsuko buvo moderni mergina iš senos šeimos, studijavo prancūzų kalbą. Ji tapo Baltaus modeliu, mylimąja, amžina mergaite. Pora susituokė 1967 m. Tokijuje, o 1973 m. jiems gimė dukra Hanumi-Baltus (priešingai nei Rilkė, Baltus niekada taip nesidomėjo savo dviem sūnumis, kaip mylėjo ir brangino dukrą).

Tarptautinė Baltaus šlovė buvo išaugusi: 1956 m. – personalinė paroda MOMA muziejuje Niujorke, jis – vienas is nedaugelio gyvų menininkų, kurių darbai pateko į Luvrą – valstybė įsigyjo jo paveikslą iš Pikaso kolekcijos… Išeidamas į pensiją Baltus pirko Grand Chalet de Rossinière, vieną didžiausių ir seniausių Šveicarijos chalet, statytą 1754 m. – ten tapė ir gyveno su žmona bei dukra iki pat mirties. Maždaug nuo vedybų su Setsuko Baltus susigalvojo, jog yra kilęs iš kilmingųjų – šlėktų – ir ėmė naudoti pavardės priedą „de Rola“. Interviu neduodavo, mėgo būti paslaptingas, o jei ką viešai pareikšdavo, tai būdavo daugiau iš fantazijos srities. Tik jis tas fantazijas suvokė kaip realybę.

Balthus. Passage du Commerce-Saint-André. 1952–1954. Aliejus, drobė. Beyeler fondo kolekcija.

Abu Baladinės sūnūs mirė gana greitai vienas po kito: 2001 m. Pjeras Prancūzijoje, o Baltus Šveicarijoje. Pastarojo laidotuvėse dalyvavo Bono ir Prancūzijos prezidentas, Aga Khanas ir manekenė Ela Makfirson (Ella Macphierson)… Tarp kitų įžymybių buvo ir fotografas Anri Kartje-Bresonas (Henri Cartier-Bresson). Vienintelis bent kiek patikimas šaltinis apie Baltaus gyvenimą yra po jo mirties sūnų išleista knyga – prisiminimai, laiškai…

Vyresnysis Baltaus sūnus, kunigaikštis (ar net princas) Stašas de Rola (Stash de Rola) – taip jis buvo žinomas 60-jų ir 70-jų Londono muzikos pasaulyje – išleido šiek tiek savo muzikinės kūrybos, draugavo su stounais  ir bitlais  (ar kas iš mūsų žino, jog „Rolling Stones“ įkūrėjas buvo toks Brajenas Džounsas (Brian Jones) – jis ir vardą šiai grupei davė, ir mirė 1969 m.  27 metų amžiaus, kaip talentingam muzikantui ir priklauso)… B. Džounsas su Stašu de Rola net į teismą buvo kartu pakliuvę (kaip neatskiriami draugai) – dėl iššaukiančios išvaizdos. O išrodė Stašas jau tikrai kaip paskutinis Europos dendis – jei bitlai vienu metu dėvėjo XVIII a. primenančius kostiumus, tai Baltaus sūnus taip vilkėjo visada – savo fantazija gyveno labai rimtai! Rodėsi kaip iš filmo išėjęs – ir tai buvo tiesa, nes dar 1959 m. jis filmavosi Viskončio (Visconti) filme, o 1960-aisiais kartu su Feliniu (Fellini) dalyvavo Kanų kino festivalyje… Moterys Stašui irgi nebuvo abejingos – jis artimai bendravo su Mariana Feitful (Mariane Fateful) (prieš jai susidedant su Miku Džegeriu (Mick Jagger)) ir Anita Palenberg (Anita Pallenberg) (vėliau Kyto Ričardso (Keith Richards) žmona).

Stash de Rola (1942), vyresnysis Baltaus sūnus

Pasisukiojęs Holivude ir pagyvenęs Malibu, kaip buvo madinga, paskelbė nusivylęs populiarumu ir iškeliavo Rytų išminties semtis: daug metų gyveno Šri Lankoje, asmeniškai bendravo su lama Anagarika Govinda, buvo užsiauginęs plaukus iki žemės!.. Bet labiausiai Stašas de Rola yra žinomas tarp besidominčių alchemija – artimas jo draugas Eženas Kanselje (Eugène Canseliet) netgi buvo Fulkanelio (Fulcanelli) mokinys!.. Ir pats Stašas yra parašęs alchemijos knygą „Golden Game“. Dabar Stašas gyvena Montecalvello pilyje, Italijoje.

Jaunesnįjį Baltaus sūnų Tadeušą (Thadée) mes jau sutikome 8-ame „Balto kambario“ numeryje, kai jis gavo savąjį aristokratišką trofėjų – vedė Lulu de la Fales (Loulou de la Falaise). Jiedu abu buvo iš YSL (Yves Saint Laurent) anturažo ir drauge pragyveno iki Lulu mirties 2011m.

Stanislasas ir Tadeušas buvo savo tėvo ir jo brolio Pjero kopijos, tik mažiau reikšmingos, smulkesnio kalibro. Baladinė kažkada Rilkei apie savo sūnus rašė: „Pjeras guli ant sofos ir skaito, išrodydamas kaip grafas iš kokių 1830-ųjų laikmečio, o Baltusas sode laksto paskui mergaites…“

Baltaus sūnų vaikystė prabėgo viloje Diodati, netoli Ženevos, kur kadaise gyveno lordas Baironas (Byron). 1816 m. jį ten lankė Persis (Percy) ir Meri Šeliai (Mary Shelley) –  kadangi vila yra labai įspūdingos gotikinės konstrukcijos, manoma, jog Meri ten rado įkvėpimą savo Frankenšteinui. Norintiems tą vilą pamatyti galima pažiūrėti filmą „Gotika“, ten nufilmuotą 1986 m. (rež. Ken Russell).

Ir, jei Stanislasas jaunystėje pakliūdavo į skandalą po skandalo – pvz., 1967 m. viloje Medici įsigudrino fotografuotis Playboy žurnalui, visas pasipuošęs aksomu ir nėriniais, bet pozuojantis tarp neapsirengusių merginų (gerai, kad kai tėvas apie tai sužinojo, Stašas jau keliavo po Indiją), tai Tadeušo gyvenimas buvo gerokai blyškesnis – jis Paryžiuje   apsigyveno 1960-iais ir labiausia buvo žinomas kaip Baltaus sūnus ar vėliau kaip Lulu de la Fales vyras.

Thadée Klossowski de Rola (1944), jaunesnysis Baltaus sūnus

Nors Tadeušo svarba YSL anturaže irgi pripažįstama – jis ten simbolizavo aristokratišką abejingumą ir nostalgiją praėjusių laikų elegancijai. Jis žaviai užsimesdavo šaliką ant tvido švarko peties ir sakydavo: „Mūsų sluoksniuose dirbti yra nepriimta.“ Lulu apie jį sakydavo, kad „Tadėjus (Thadée) yra kaip ir rašytojas, jis kartais rašo, nors nieko nepublikuoja…“ Teigdavo, jog jis ją mylėjo „gal labiau kaip literatūrinę idėją“. Tikrai, daugelio prisiminimuose, Lulu ir Tadėjus gyveno labiau pakylėtą, poetišką gyvenimą –neturėjo sąlyčio su paprastų žmonių realybe – ką, žinoma, galima pasakyti ir apie YSL bei visą jo kompaniją: jiems buvo 25-eri, o jie elgėsi taip lyg amžini penkiolikmečiai.

Sklido daug legendų apie tai, kur galiausiai Lulu de la Fales rado amžino poilsio vietą. Bet iš tikrųjų, maždaug metams praėjus po jos mirties, abu broliai Stanislasas ir Tadeušas Montecalvello pilies teritorijoje radę antikinį obeliską, pritaikė jam seną malūno girnų akmenį kaip pagrindą ir taip sukonstravę paminklą, aplink jį išbarstė Lulu pelenus. Ir viskas, Rilkės suteiktas impulsas galiausiai išsikvėpė.

Kadaise buvo tikima, jog menas sukuria gyvenimą… Elito vaidmenį perėmus masėms, nebeliko nei meno, nei gyvenimo, koks jis turėtų būti. Tik ilgos atsiminimų istorijos…

„Kiekvienas pasaulio apsisukimas sukuria tokius palikimo netekusius vaikus – jiems nebepriklauso tai, kas buvo, ir jie nebepriklauso tam, kas bus.“ (R. M. Rilkė)

Rainer Maria Rilke (1875–1926)