Jubiliejiniai metai
2024-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė paskelbė Diplomatų Lozoraičių metais. Tai trys vienos šeimos asmenybės: diplomatas, užsienio reikalų ministras, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983) ir jo sūnūs – taip pat diplomatai, visuomenės veikėjai Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) ir Kazys Lozoraitis (1929–2007). Diplomatai Lozoraičiai – ne tik svarbios asmenybės Lietuvos istorijai. Ši pavardė yra simbolis daugelio žmonių atmintyje, kai kalbame apie pusę amžiaus vykusią diplomatinę kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m. pradžioje, Stasys Lozoraitis vyresnysis buvo paskirtas eiti diplomatinę tarnybą Italijoje. Čia jis atvyko su šeima: žmona Vincenta Matulaityte-Lozoraitiene, žymia lietuvių visuomenininke, ir dviem sūnumis, būsimais nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos diplomatais Stasiu ir Kaziu. Antrojo pasaulinio karo baisumai šeimą užklupo jau gyvenant Romoje, o sovietų okupacija galutinai atskyrė nuo Tėvynės ir artimųjų. Italijoje Lozoraičių šeima praleido visą savo gyvenimą, tačiau kiekvieną dieną dirbo su nepalaužiama viltimi dėl savo okupuotos Tėvynės, tikėdami, kad išauš diena, kai Lietuva vėl bus laisva, nepriklausoma ir sugrąžinta į visateisių demokratinių valstybių gretas. Ilgus dešimtmečius dirbę egzilinėje diplomatijoje abu broliai Stasys ir Kazys Lozoraičiai reikšmingai prisidėjo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. ir ją įtvirtinant.
Minint diplomatų Lozoraičių jubiliejų, daugelis kultūros institucijų Lietuvoje organizavo renginius, parodas, viešas paskaitas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune 2024 m. rugsėjį buvo atidaryta paroda „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“. Jungtinę parodos kuratorių komandą sudarė diplomatijos ir kultūros istorikai, menotyrininkai, muziejininkai. Parodoje diplomatija persipynė su kultūros istorija, o ekspozicijos pasakojimas lankytoją vedžiojo simboline pastarojo šimtmečio Lietuvos istorijos laiko juosta, pradedant XIX a. viduriu ir Mintaujos „varpininkais“, baigiant 1993 m. vykusių pirmųjų Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų dokumentine kronika.
Parodoje sklaidomi Lozoraičių giminės istorijos puslapiai liudijo, kad Tėvynės labui dirbo visa šeima – kiekvienas pagal savo pareigas, talentus ar susiklosčiusias aplinkybes. Diplomatų Lozoraičių metų minėjimas Čiurlionio muziejuje įamžintas parodos knygoje[1]. Išsamūs tekstai apie Lietuvos diplomatijos ir kultūros istoriją gausiai iliustruoti archyviniais dokumentais bei fotografijomis. Bene pirmą kartą nuosekliai ištyrinėtas Lozoraičių šeimoje sukauptas meno kūrinių rinkinys.
Lozoraičių minėjimas Čiurlionio muziejuje peržengė ir mūsų valstybės sienas. Lietuvos Respublikos ambasados Italijoje iniciatyva susitikimuose su akademine bendruomene Florencijoje, Romoje ir Palerme parodos kuratorių komanda pristatė beveik pusę amžiaus Lozoraičių vykdytą vilties diplomatiją dėl Lietuvos laisvės, šių diplomatų nuopelnus Lietuvos kultūrai ir istorijai, taip pat išleistą parodos katalogą.
Viename straipsnyje vargu ar galima iki galo aprėpti visos Lozoraičių dinastijos indėlį į Lietuvos istoriją. Tad šioje publikacijoje bus pristatytas vieno – Stasio Lozoraičio jaunesniojo portretas. Ši asmenybė Lietuvos istorijoje dar žinoma simboliniu „Vilties prezidento“ vardu. Ambasadoriaus biografijoje susipynę itin reikšmingų Lietuvai istorinių įvykių pasakojimai: Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis, Antrojo pasaulinio karo metai ir po jo valstybę ištikusi tragedija – brutali sovietų okupacija, Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) veikla egzilyje, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto paskelbimas ir Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės grąžinimas į demokratinį pasaulį. Taigi, įdėmus žvilgsnis į Stasio Lozoraičio jaunesniojo biografiją gali padėti geriau įsigilinti į mūsų valstybės istoriją ir kultūrą bei suvokti visos Lozoraičių šeimos nuopelnų svarbą Lietuvos diplomatijai.
Valstybininkų dinastija
Stasys Lozoraitis jaunesnysis gimė 1924 m. rugpjūčio 2 d. diplomato Stasio Lozoraičio (1898–1983) vyresniojo, tuomet ėjusio tarnybą Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, ir visuomenininkės Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės (1894–1987) šeimoje. Po penkerių metų taip pat Vokietijoje gimė ir antrasis Lozoraičių sūnus, būsimasis Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kazys Lozoraitis (1929–2007).
1929 m. S. Lozoraitis tėvas buvo paskirtas eiti diplomato tarnybą į Lietuvos pasiuntinybę prie Šventojo Sosto. Stasio ir Vincentos šeima su abiem berniukais trejiems metams įsikūrė Italijoje. Mažieji Stasys ir Kazys pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Europos didmiesčiuose Berlyne bei Romoje. Kultūrinė aplinka ir aktyvus visuomeninis gyvenimas, į kurį buvo įsilieję abu tėvai, neišvengiamai turėjo įtakos sūnums. Berniukų patirtyje organiškai susipynė vakarietiškos tradicijos ir iš senelių Motiejaus Lozoraičio (1866–1907) ir Vinco Matulaičio (1862–1935)[2] perimtos modernios tautinės lietuvių valstybės idėjos. Stasys su jaunėliu Kaziu augdami suvokė, kad Lietuva yra visateisė Europos tradicijos dalis per savo istoriją, religiją ir kultūrą. Todėl tikrasis lietuviškumas yra paremtas ne skaldančiu nacionalizmu, tačiau bendražmogiškomis, pamatinėmis vertybėmis, dėl kurių kiekviena tauta turi teisę gyventi nepriklausomai ir didžiuotis savo tautine savastimi. Broliai Lozoraičiai aiškiai suvokė, kad būti lietuviu – tai turėti neatimamą tapatybę būti ir Vakarų pasaulio dalimi. Šeimoje įdiegta pilietiškumo tradicija nenutrūkstamomis gijomis siejosi su senosios Europos kultūra, išaugusia krikščioniškos pasaulėžiūros vertybių tradicijoje. V. Lozoraitienė yra sakiusi: „Aš manau, kad tikybos įtaka auklėjime yra labai svarbi. Ji duoda tvirtesnius pagrindus moralei ir vidujiniam gyvenimui. Pati išauklėta tokioj atmosferoj, savo vaikų auklėjime skiriu pirmaeilį vaidmenį tikybiniam ir tautiniam veiksniams. Manau, kad šitokiu būdu išauklėsiu juos gerais katalikais ir gerais patriotais.“[3]
[1] Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai, sud. Raimonda Norkutė (Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2024).
[2] S. Lozoraičio jaunesniojo senelis iš tėčio pusės – Motiejus Lozoraitis (1866–1907) – pirmasis lietuvis advokatas, varpininkas, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio, Juozo Tumo-Vaižganto bičiulis. Senelis iš motinos pusės Vincas Matulaitis (1860–1935) – visuomenininkas ir valstybės veikėjas, ypač pasižymėjęs kovoje dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas caro priespaudos metais. Per Matulaičių giminės atšaką Lozoraičiai giminiavosi su palaimintuoju vyskupu Jurgiu Matulaičiu. Simboliška, jog, 1987 m. vykstant J. Matulaičio beatifikacijos iškilmėms Vatikane ir minint Lietuvos 600 metų Krikšto jubiliejų, Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto darbavosi abu broliai Lozoraičiai.
[3] „Pasikalbėjimas su ponia V. Lozoraitiene. Kongresas Dubrovnike. Moterų policija. Kino filmos vaikams. Apie auklėjimą“, in XX amžius, nr. 141, (1936), LCVA, f. 668, ap. 1, b. 996, l. 48.
1993 m. apsisprendęs kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidento postą, S. Lozoraitis jaunesnysis didžiavosi, kad savo darbais remiasi į tėvų ir senelių patirtį bei perduotas vertybes: „Priklausome šeimai, kuri jau šimtas penkiasdešimt metų kaip varpininkai, kaip arkivyskupas palaimintasis <Jurgis> Matulaitis dirba arba bažnyčiai, arba Lietuvai.“[4]
Ne visada akcentuojamas, tačiau reikšmingas epizodas S. Lozoraičio jaunesniojo biografijoje, kad fiziškai Lietuvoje būsimasis ambasadorius gyveno tik nepilną dešimtmetį. Tėvui sugrįžus iš diplomatinės tarnybos prie Šventojo Sosto ir tapus Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru, 1934–1939 šeima gyveno Kaune. Šie metai, atrodo, buvo išskirtiniai diplomato gyvenime, nes pagaliau sugrįžęs į jau nepriklausomybę atgavusią Lietuvą susirinkusiems tautiečiams kalbėjo: „Štai jau 30 metų, kai manęs paklausdavo, koks mano adresas, aš atsakydavau: Kaunas <…>. Ir tas adresas niekada nepasikeitė.“[5]
Nuostabą kelia faktas, kad daugiau nei pusę amžiaus atskirtas nuo tėvynės, išsivežęs vien vaikiškos Lietuvos miražą, S. Lozoraitis jaunesnysis niekada neišsižadėjo savo pasirinkimo tarnauti Tėvynei ir beveik pusę amžiaus dirbo su nepalaužiama viltimi, kad blogio imperija grius ir Lietuva bus teisėtai sugrąžinta į laisvojo pasaulio gretas: „Prieš daugelį metų, birželio mėnesį, pradėjau dirbti Lietuvos valstybei. Nors tie ilgi metai kartais buvo nepaprasti, sunkūs ir liūdni, niekad nesigailėjau parinkęs tą, o ne kitą kelią ir paklausęs savo tėvo patarimo.“[6]
[4] Archyviniai kadrai iš dokumentinio filmo Vilties prezidentas (rež. Vytautas V. Landsbergis), (1996), 10–12 min.
[5] „Padarykime posūkį“ (rinkiminė S. Lozoraičio kalba Kauno jaunimui), in Tremtinys, nr. 3(84), (1993), 1–2.
[6] S. Lozoraičio laiškas (adresatas nenurodytas), (1993), LCVA, f. 656, ap. 4, b. 5, l. 127.
Žiburiai gęsta visoje Europoje
„Žiburiai gęsta visoje Europoje. Mes nebepamatysime jų įžiebtų savo laikais”[7] – tai Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus sero Edwardo Grey‘aus (1862–1933) žodžiai, ištarti Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Deja, vos po dviejų taikos dešimtmečių Europoje nė kiek nemažesnis pasaulinio karo klaikas sugrįžo.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse S. Lozoraitis vyresnysis buvo paskirtas eiti nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas Italijoje. Taip 1939 m. jaunasis Stasys dar būdamas vaikas išvyko į amžinąjį miestą. Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija Lozoraičių šeimą atskyrė ne tik nuo Tėvynės, bet ir nuo likusių artimųjų. Ir nors Roma tapo Lozoraičių namais iki gyvenimo pabaigos, visi šeimos nariai save laikė tik lietuviais ir didžiavosi jais būdami iki paskutinės gyvenimo dienos. Diplomatų šeima okupacijos metais buvo tik Lietuvos piliečiai, nė vienas nepriėmė svetimos valstybės pilietybės, nors ypač sūnums tai galėjo būti patogaus ir sėkmingo gyvenimo garantija.
[7] Cronan James „The lams are poing out all over Europe“ (2014 08 04) in The National Archieves: https://blog.nationalarchives.gov.uk/lamps-going-europe/.
Pasakojama, kad 1939 m. Kauno geležinkelio stotyje išlydintiems kolegoms ir bičiuliams S. Lozoraitis vyresnysis liūdnai ištarė mįslingą frazę – „susimatysime po šimto metų“[8]. Būdamas įžvalgus diplomatas, jis skaudžiai suvokė, kokio masto katastrofa laukia Europos, o ir Lietuvos. Tai buvo paskutinis kartas, kai S. Lozoraičio vyresniojo akys regėjo savo Tėvynę. Okupacijos metais paskirtas eiti Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) vadovo pareigas, S. Lozoraitis vyresnysis atsakingai ir kantriai nešė jo pečius užgulusią atsakomybę. Diplomatijos šefas mirė 1983 m. Romoje, deja, nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
[8] Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą (dokumentinė apybraiža apie Stasį Lozoraitį), (16 serija), (rež. Alvydas Šlepikas), (2017), 16–17 min., in LRT.lt: https://epika.lrt.lt/.
Sovietų okupacijos metais reziduojamose šalyse likusius diplomatus suvienijusi Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo vienintelė Nepriklausomos Lietuvos valstybingumą liudijanti ir oficialiai veikianti institucija. Peržengdama įprastas diplomatijos ribas, LDT penkiasdešimt metų tęsė kovą už Lietuvos nepriklausomybę, kol Lietuvos suverenumas buvo atkurtas 1990 metais.
Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo pareigybė buvo paremta tik Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio telegramos nr. 288 tekstu: „Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį.“[9] Apmąstydamas Lozoraičių atsidavimą dešimtmečiais vesti vilties diplomatijos kovą laviruojant sudėtingoje šaltojo karo geopolitinėje šaradoje, Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis pabrėžė ir LDT šefo, ir jo sūnų pasiaukojimą bei profesionalumą: „<…> Stasys Lozoraitis vyresnysis neturėjo iliuzijų, kad padėtis gali greitai pasikeisti <…>, nes Vakarai taikstosi prie Sovietų Sąjungos, bet mes turime laikytis savo linijos, būti savo pozicijose, ir jis labai ištikimai laikėsi tos linijos. Nesulaukė Lietuvos išsivadavimo, bet sulaukė jo sūnūs, kuriuos jis atitinkamai išauklėjo. Ir vyresnįjį sūnų Stasį Lozoraitį junijorą padarė savo padėjėju, reikalų patikėtiniu ir paskui jam liko atstovavimas. Labai aiškiai suprantant teisinę ir politinę situaciją buvo laikomasi linijos, kad ir Stasys Lozoraitis jaunesnysis su savo broliu pasiliko tik vienintelę Lietuvos pilietybę. Neprašo Italijos pilietybės, nesiekia kokios nors karjeros, kurią galėjo daryti Italijoje. Stasys buvo labai išsilavinęs, labai gabus, gražiai elgėsi, turėjo daug simpatijų, galėjo daryti karjerą Italijoje, bet jokiu būdu to nenorėjo. Liko Lietuvos piliečiu ir diplomatu visą savo gyvenimą.“[10]
[9] Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio šifruota telegrama nr. 288, skiriant Stasį Lozoraitį vyresnįjį Lietuvos diplomatijos šefu, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 799, l. 1–9.
[10] Legendos, dokumentinių apybraižų ciklas (vedėja: Aistė Stonytė-Budzinskienė), 6–9 min., in LRT.lt: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013715764/legendos-vilties-prezidentas-stasys-lozoraitis.
Diplomatinės tarnybos išlikimo klausimas visą veikimo laikotarpį sulaukdavo mėginimų užgniaužti kovojantį Lietuvos diplomatų balsą apibus geležinės uždangos. Darbas LDT reikalavo milžiniškų vidinių jėgų: nenustoti vilties, ieškoti kūrybingų sprendimų, neprarasti tikėjimo dėl Lietuvos likimo.
Visą tarnybos laikotarpį už diplomatijos šefo stovėjo šeima: žmona Vincenta ir abu sūnūs – Stasys ir Kazys. Negaudami įprasto atlygio, visi šeimoje dirbo diplomatų darbus. Lozoraičiai savo gyvenimu liudijo, kad vykdo jiems pavestą misiją – atstovauti savo valstybei ir tautai.
Tarp Vatikano ir Vašingtono
Nusistovėjusi geopolitinė situacija Šaltojo karo metais nebuvo palanki Lietuvos diplomatinei tarnybai. Sovietų Rusija nepaliaujamai spaudė Vakarus, kad okupuotų valstybių pasiuntinybės būtų uždarytos. Tuometinė politinė padėtis leido daryti prielaidas, kad bėgant metams išretės dar tarpukariu akredituotų diplomatų gretos ir Lietuva praras teisinį pagrindą išsaugoti savo pasiuntinybes demokratinėse šalyse. O tai reikštų, kad Lietuvos laisvės byla galutinai pradingtų iš tarptautinio diplomatinės kovos lauko.
LDT išlikimo klausimas sprendėsi 1983 m., mirus S. Lozoraičiui vyresniajam. Šiame kontekste S. Lozoraitis jaunesnysis tapo išskirtine figūra egzilinės lietuvių diplomatijos istorijoje. Prieš pat mirtį Lietuvos diplomatijos šefas įgyvendino kūrybingą, tradicines diplomatijos ribas peržengiantį sprendimą. 1983 m. lapkričio 1 d. S. Lozoraitis vyresnysis parašė raštą dr. Stasiui A. Bačkiui, Lietuvos Chargé d’Affaires Vašingtone, kuriuo savo sūnų Stasį paskyrė eiti tarnybą ne tik Vatikane, bet ir Vašingtone: „Turėdamas galvoje reikalą padidinti Tamstos vedamos Pasiuntinybės personalą, remdamasis p. Užsienio Reikalų Ministerio telegrama Nr. 288, skiriu p. Stasį Lozoraitį jr. Lietuvos Pasiuntinybės Vašingtone Patarėju.“[11] Lietuvos diplomatijos laimėjimu tapo Vašingtono pritarimas S. Lozoraičio jaunesniojo paskyrimui: „Atsakant į aukščiau išvardytą raštą malonu man yra Tamstai pranešti, kad Valstybės Departamentas, gavęs p. S. Lozoraičio, Jr. Paskyrimo notifikavimą 1983.XI.15 d., jau atsiuntė Pas-bei „Diplomatic Identification Card“, išrašytą p. S. Lozoraičiui, Jr. Titulu „Counselor, Legation of Lithuania.“[12] Tokiomis aplinkybėmis susiklostė išskirtinė situacija Lietuvos diplomatinėje tarnyboje – Stasys Lozoraitis jaunesnysis Lietuvai atstovavo prie dviejų svarbiausių politikos ir diplomatijos simbolių: Šaltojo karo metais karinę galią įkūnijusio Vašingtono ir moraline atrama prieš komunizmą laikyto Vatikano.
Formaliai šiuo sprendimu S. Lozoraitis jaunesnysis atėjo į pagalbą būsimam antrajam Lietuvos diplomatijos šefui dr. Stasiui Antanui Bačkiui (1906–1999), simboliškai sujungdamas skirtingas lietuvių diplomatų kartas. Tačiau realybėje – suvienijo diplomatinę lietuvių veiklą abipus Atlanto bei energingai ėmėsi lyderio vaidmens koordinuojant Lietuvos diplomatinį atstovavimą iki pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Dirbdamas Vašingtone būsimasis ambasadorius užmezgė reikšmingų pažinčių, surado bendraminčių Valstybės Departamente, tarp JAV senatorių ir politikų. Palaikymas Vašingtono koridoriuose tapo itin reikšmingas Kovo 11-osios išvakarėse bei įtvirtinant Lietuvos diplomatinį pripažinimą po nepriklausomybės atkūrimo.
[11] S. Lozoraičio jaunesniojo paskyrimo eiti pasiuntinybės patarėjo pareigas Vašingtone raštas, Roma, 1983 11 01, LCVA, f. 656, ap. 4, b. 5, l. 4.
[12] Patvirtinimo raštas dėl S. Lozoraičio jaunesniojo pareigų, Vašingtonas, 1983 12 09, LCVA, f. 656, ap. 4, b. 5, l. 6.
Neatsiejama S. Lozoraičio jaunesniojo biografijos dalis – žmonos Danielos D‘Ercole-Lozoraitis (1941–2010) gyvenimo istorija. Pažintis su Stasiu visai jaunutę Danielą panardino į ypatingą jausmą, kuris ją lydėjo visą gyvenimą: „Pirmą kartą nelauktai susitikome prie spaudos kiosko. Man tarsi širdis sustojo! Visad sakydavau, kad kai sutiksiu man skirtą žmogų – man skambės varpai. Ir tuomet, kai susitikome, man skambėjo varpai. Net nusigandau, pagalvojau sau, štai tas momentas atėjo.“[13] Bėgant dešimtmečiams neišblėsęs susižavėjimas ir meilė savo sutuoktiniui italę Danielą supažindino ir su Lietuva.
Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo išlaikoma iš okupacijos metais JAV išsaugotų Lietuvos aukso atsargų. Finansai, kad ir kaip atsakingai ir taupiai administruoti, per pusę amžiaus išseko. Ir pats S. Lozoraitis dalį laiko dirbdavo be atlygio. Tvirtai stovinti šalia vyro Daniela D‘Ercole-Lozoraitis buvo neabejotina Lietuvos diplomatijos mecenatė. Iš paveldėtų savo šeimos pinigų moteris padėjo išlaikyti egzilinių Lietuvos pasiuntinybių pastatus Romoje ir Vašingtone, po priėmimų pati tvarkydavo buitį, su vyru aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime atstovaujant Lietuvos interesui. Amžininkų atmintyje įsiminė charizmatiški abiejų portretai, nepalikę abejingų dėl savo atsidavimo Lietuvai.
Nuolatinė parama ir atsidavimas vyro vykdomai misijai Danielos D‘Ercole-Lozoraitis asmenybę įrašė į Lietuvos diplomatijos istoriją. Jau tapęs ambasadoriumi ir kandidatuodamas į prezidento postą 1993 m. S. Lozoraitis jaunesnysis apie žmonos indėlį Lietuvos laisvinimo byloje pasisakė su didele pagarba ir dėkingumu: „Aš vienas Lietuvai to nebūčiau galėjęs padaryti.“[14]
[13] Archyviniai kadrai iš dokumentinio filmo Vilties prezidentas, 50–55 min.
[14] Interviu tekstas su S. Lozoraičiu jaunesniuoju, (1993), ČDM M 2-88-5.
Nepriklausomybės atkūrimas
Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis visada pabrėžia, kad Lietuvos išsivadavimo iš sovietų okupacijos politika turėjo du šaltinius: Sąjūdį Lietuvoje ir Lietuvos diplomatinę tarnybą išeivijoje. Ruošiantis skelbti Nepriklausomybės Aktą 1990 m. kovo 11 d., o ir komunikuojant su demokratiniu pasauliu jau paskelbus apie nepriklausomybę, išskirtinis vaidmuo teko egzilinei Lietuvos diplomatijai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir S. Lozoraičiui jaunesniajam. Bet koks politinis poslinkis okupuotose valstybėse, galėjęs atvesti į sovietų bloko žlugimą, vyko įdėmiai stebint Vašingtonui. Danielos prisiminimuose išlikę epizodai, kaip lemtingų Lietuvai įvykių metu jos vyras į JAV Valstybės Departamentą išeidavo posėdžiauti neskaičiuodamas valandų, kartais net iki ryto. Rengdama Nepriklausomybės Aktą Lietuvos Aukščiausioji Taryba nuolat palaikė ryšį su Vašingtonu ir tiesiogiai su S. Lozoraičiu jaunesniuoju. Pastarasis negailėdamas jėgų konsultavo būsimuosius signatarus, tarpininkavo ieškodamas palaikymo Vašingtone. Gavęs patikinimą apie teigiamą JAV prezidento Georgo Busho poziciją Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo klausimu, žinojęs kitų svarbių pareigūnų Vašingtone nuotaikas ir įvertinęs susidariusias aplinkybes, būtent S. Lozoraitis jaunesnysis perdavė šias žinias Aukščiausios Tarybos deputatams ir primygtinai ragino nieko nelaukti – Lietuvos nepriklausomybę skelbti dar kovo 11 d. vakarą, nes kitos tokios progos galėjo ir nebūti!
Lietuvos diplomatinės tarnybos tiesioginis bendradarbiavimas su Sąjūdžiu ir Aukščiausiąja Taryba demokratiniam pasauliui liudijo, kad Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktas yra istorinės teisybės atkūrimas, t. y. ne naujos valstybės sukūrimas, tačiau Nepriklausomos Lietuvos, savo valstybingumą praradusios 1940 m., atkūrimas. Prof. V. Landsbergis, viešėdamas Čiurlionio muziejuje 2024 m. Lozoraičiams skirtoje parodoje, teigė, kad nors S. Lozoraitis jaunesnysis negalėjo fiziškai pasirašyti ant Lietuvos Nepriklausomybės Akto, tačiau dėl savo indėlio atkuriant Lietuvos valstybingumą neabejotinai yra vertas, kad ir simbolinio, tačiau Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro vardo.
Nenusakomi jausmai turėjo užplūsti suvokus, kad tikslas, kurio link taip ilgai eita, – pasiektas. Tačiau, kaip patyręs diplomatas, S. Lozoraitis jaunesnysis puikiai suprato, kad laukia ne mažiau reikšmingas darbas – atkurtą Lietuvos nepriklausomybę turėjo pripažinti demokratinės valstybės. Tai, kad Lietuva turėjo profesionalų diplomatą, kalbantį nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos vardu Vakarų pasauliui suprantama kalba, buvo neįkainojamas turtas!
1991 m. spalį S. Lozoraičiui jaunesniajam suteiktas Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Jungtinėse Amerikos Valstijose rangas. Diplomatų Lozoraičių šeimos viltis – sulaukti dienos, kai demokratinis pasaulis pripažins Lietuvos valstybę, išsipildė!
Vilties prezidentas
Lozoraitis jaunesnysis į Lietuvą sugrįžo po daugiau nei penkiasdešimties metų, 1992 m. vasario 6 d. Penkis dešimtmečius trukusi brutali sovietų okupacija paliko gilius, ilgai gyjančius randus žmonių sąmonėje, tautos atmintyje ir valstybės raidoje. 1992-ųjų Lietuva, į kurią sugrįžo ambasadorius, buvo iškovojusi nepriklausomybę, tačiau išvarginta ekonominės blokados, infliacijos ir socialinio bei politinio nestabilumo. Vienybės jausmas, tautą apėmęs Sąjūdžio metais, jau buvo išblėsęs, žmones slėgė skausminga okupacinės praeities patirtis.
Lozoraitis jaunesnysis sakydavo, kad dešimtmečius dėl Lietuvos nepriklausomybės dirbusiems diplomatams vilties diplomatijos misija prilygo biblinei keturiasdešimties metų kelionei per dykumą iš vergijos į Pažadėtąją Žemę. Tačiau ilgai lauktas susitikimas su okupaciją išgyvenusiais tautiečiais daugeliui išeivių buvo „karčiai saldus“. Tokiais žodžiais S. Lozoraičio sugrįžimą į Tėvynę įvardijo Jūra Končius, Amerikos lietuvė, lydėjusi ambasadorių pirmojo jo vizito į Lietuvą metu ir apie šį įvykį publikavusi tekstą 1992 m. vasario 16 d. „The Washington Post“ numeryje. Pro lėktuvo langą jau žvelgdamas į Lietuvos žemę, S. Lozoraitis su nerimu širdyje ištarė žodžius, kuriuos žurnalistė spėjo užfiksuoti: „Nežinau, – atsako jis beveik niūriai, – nežinau, ką ten rasiu. Tikrai – ne vaikystės idilę. <…>Tikrai – ne po 50 metų komunistinio valdymo.“[15]
Daugelis sugrįžusiųjų į taip mylimą ir išsiilgtą Tėvynę tautiečių taip pat išgyveno vidinį konfliktą keliančius jausmus. Okupacija Lietuvoje buvo viską pakeitusi, suniokojusi, išardžiusi. Skaudžiausia, kad būtent žmonių santykyje tiek su savimi, tiek su artimu, tiek ir su savo valstybe buvo padaryta daugiausia žaizdų. Todėl daug labiau nei ekonominis skurdas laisvojo pasaulio žmones ir postsovietinę visuomenę atskyrė mąstymo deformacijos. Po penkiasdešimties metų sisteminio persekiojimo, bauginimo, represijų ir propagandos žmonėse giliai įsišaknijo nepasitikėjimas, pataikavimas autoritarams, bejėgiškumo jausmas. Lietuvos mokslininkų pradėti tyrimai apie traumines lietuvių patirtis okupacijos metais atvedė prie išvadų – nukentėjo visi, net ir tiesiogiai represijų nepatyrę tautiečiai. Būtent tai pajuto į Lietuvą iš Vakarų sugrįžę priverstiniai emigrantai, net politiniai kaliniai, tremtiniai. Visi patyrė bendrą būseną – žmonės čia yra kitokie: „<…> gimtinėje tautiečiai atrodė labai pasikeitę, įbauginti ir užsisklendę. Studija apie politinių represijų ilgalaikius padarinius parodė, kad net oficialių politinių represijų nepatyrę ir tik okupacijos sąlygomis Lietuvoje gyvenę žmonės kai kuo panašūs į nukentėjusiuosius.“[16]
Todėl pirmieji nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos metai buvo tokie sunkūs. Tarp žmonių buvo juntamas tarsi įsmeigtas pleištas, pasąmoningai atskiriantis okupacijos kalėjime gyvenusius nuo anapus geležinės uždangos apie Tėvynę svajojusių tautiečių: „Vakaruose mums atrodė, kad esam Lietuvai labai reikalingi. Dabar nežinau, ar tai Lietuvai iš tikrųjų mūsų reikia“,[16] – 1995 m. rašė poetė ir vertėja Laima Sruoginytė (Laima Vincė; g. 1966).
1992 m. su S. Lozoraičio jaunesniojo išduotu pasu[17] į Lietuvą sugrįžo rašytoja, režisierė, poetė Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007). Po keleto metų visgi galutinai apsisprendusi sugrįžti į savo Žemę, rašytoja nerado ramybės: „Ar gerai padariau, sugrįžusi į gimtąjį kraštą, kuris visai nepanašus į tą, kuriame gyvenome jaunystės metais? Vieni laimingai parvažiuoja ir įsikuria, o aš nelaimingai grįžau. Reikėjo pasilikti prie šiltų vandenų.“[18]
Kitas JAV lietuvių visuomenės veikėjas, pedagogas, žurnalistas Juozas Kojelis (1916–2010) retoriškai klausė: „Kodėl naujausioje lietuvių prozoje tiek daug bejėgiškumo ir nihilizmo, tarsi ji būtų „išaugusi ant puvėsių“?[19]
1992 m. Seimo rinkimus laimėjus buvusiai komunistų partijai, dešiniosios ir centro politinės jėgos bei lietuvių išeivija buvo šokiruota. B. Pūkelevičiūtė laiškuose savo bičiuliams rašė: „Jie verkia žuvusių nuo komunizmo, bet už komunistus balsuoja. Iš gėdos galima žemėn prasmegti.“[20] „Ir nejaugi lietuvių tauta pamiršo Sibirą?“[21]„Tad kaip dabar nuplausime gėdą nuo savo Tėvynės? Mums liepia ją mylėti net išprievartautą, purviną, girtą. Taip, aš galėčiau savo išprievartautą Tėvynę labai mylėti, galėčiau ją mylėti ir purvais apdrabstytą, ir nugirdytą. Bet negaliu jos mylėti, jeigu ji pati nebando išsiblaivyti ir nusiprausti. Jeigu „stasus quo“ toks ir lieka: girta, purvina. Tokios tėvynės mylėti negaliu.“[22]
Daugelis tautiečių gyveno su rūpesčiu širdyse: ar Lietuva atlaikys šį santvarkų pasikeitimo egzaminą, ar nesustabdys demokratinių reformų?
1993 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje visuotiniu slaptu balsavimu prezidentą rinko visa tauta. Susiskaldymo ir nerimo dienomis prezidentas turėtų suvienyti, įžiebti viltį ir neleisti suabejoti, kad Lietuva toliau eina demokratijos keliu. Visų žvilgsniai nukrypo į Stasį Lozoraitį jaunesnįjį – žmogų, kuris daugiau nei pusę amžiaus atstovavo vilties diplomatijai ir gynė Lietuvos laisvės bylą demokratiniame pasaulyje.
Iš pradžių neketinęs dalyvauti rinkimuose, po vienos iš kelionių į Lietuvą S. Lozoraitis sugrįžo apsisprendęs. 1993 m. sausio 4 d. ambasadorius atnešė rinkimų komisijai dokumentus kandidatuoti į prezidento postą. Taip prasidėjo vos šešių savaičių be galo intensyvi, emocijų pilna rinkimų kampanija. Agitacinės S. Lozoraičio kelionės išliko tarsi vientisas kultūros-istorijos dokumentas, kuriame ne tik įamžintas rinkiminės kampanijos įvykis, tačiau užfiksuotas skaudžiai realistiškas iš posovietinės būsenos besivaduojančios lietuvių tautos paveikslas.
Vos per šešias savaites keliaudamas po Lietuvos miestus ir kaimelius S. Lozoraitis beveik sukūrė stebuklą. Rinkiminės kampanijos atmosferą amžininkai iki šiol mena kaip ypatingą savo gyvenimo patirtį. Žmonės matė laisvo savo dvasia žmogaus portretą ir juo tikėjo. 1993 m. vasario 14 d. vykusiuose rinkimuose Stasys Lozoraitis jaunesnysis surinko 38,1 proc. balsų. Šį rezultatą drąsiai galima vadinti pralaimėtų rinkimų laimėjimu! Balsų pasiskirstymas tarp oponentų buvo vienas iš signalų Vakarų pasauliui, kad nors ir labai iš lėto, pokyčiai Lietuvoje vyksta. Matydami S. Lozoraičio politinę laikyseną, rinkėjai gavo reikšmingą demokratinėmis vertybėmis gyvenančio valstybininko pavyzdį. Simboliška, kad po penkerių metų, 1998-aisiais, Lietuvos Respublikos prezidentu išrinktas artimas S. Lozoraičio bičiulis, kartu „keliavęs“ šaltą pirmųjų Lietuvos prezidento rinkimų agitacinę kelionę, Valdas Adamkus, kuris didžiavosi galėjęs būti „Vilties prezidento“ bendražygiu.
Po pirmųjų nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje prezidento rinkimų, surengtų 1993 m. vasarį, kandidatui į prezidentus S. Lozoraičiui jaunesniajam suteiktas simbolinis „Vilties prezidento“ vardas, nes kai ypač sunku – reikia žiūrėti į esminius dalykus ir nenustoti vilties.
[15] Jūra Končius, „Namai yra ten, kur veda širdgėla po 50 ilgesio metų“ (vertė Laura Stankevičiūtė, Dalia Cidzikaitė), Draugas (2011 01 22), 4, 12 (tekstas originalo kalba: Jura Koncius, „Home is where the heartaches is“, The Washington Post, 1992, February 16), https://www.washingtonpost.com.
[16] Danutė Gailienė, „Trauma ir kultūra“, in Gyvenimas po lūžio: kultūrinių traumų psichologiniai padariniai, sud. Danutė Gailienė, (Vilnius: Eugrimas, 2015), 9.
[17] B. Raila, Liudytojų poringės (Vilnius), (1996), 579, in Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja, Vytautas Kubilius, (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004), 140.
[18] Pirmosios Lietuvos Respublikos užsienio pasas, kurį išduodavo laisvojo pasaulio pripažįstami Lietuvos diplomatai, taip pat ir diplomatai Lozoraičiai, buvo vadinamas „Lozoraičio pasu“. Sovietų okupacijos metais „Lozoraičio pasas“ laisvajam pasauliui liudijo vis dar gyvą, dėl nepriklausomybės kovojančią Lietuvą.
[19] Rašytojos pasakojimas, užrašytas literatūrologo Vytauto Kubiliaus, 2003 m. gegužės 27 d., in Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja, 144.
[20] Vytauto Kubiliaus užrašytas Juozo Kojelio pasakojimas, 2003 liepos 18 d., in Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja, 145.
[21] B. Pūkelevičiūtės laiškas E. Daugirdienei, 1992 m. gruodžio 3 d., in Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja, 142.
[22] B. Pūkelevičiūtės laiškas J. Starkui, 1992 gruodžio 3 d., MLM 55984, in Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja, 143.
[23] B. Pūkelevičiūtės laiškas B. Ciplijauskaitei, 1992 m. gruodžio 20, MLM GEK 63187, in Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja, 143.
Stasys Lozoraitis jaunesnysis (prie mikrofono) su rinkėjais Širvintose
Kampanijos metu kandidatą lydėjo žmona Daniela D‘Ercole-Lozoraitis (sėdi scenoje).
Vienoje agitacinių kelionių po Lietuvą metu moteris patyrė traumą – paslydusi susilaužė ranką, bet ir toliau lydėjo savo vyrą.
Šiame renginyje Daniela D’Ercole-Lozoraitis sėdi su sugipsuota ranka
Širvintos, 1993
Algirdo Sabaliausko nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas
Stasys Lozoraitis jaunesnysis, už jo su gėlėmis rankose stovi žmona Daniela
Kaunas, 1993
Algirdo Sabaliausko nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas
Pralaimėjęs rinkimus ambasadorius sugrįžo į Vašingtoną, tačiau iš karto sulaukė netikėtos žinios esąs atšaukiamas iš pareigų ir paskirtas į Italiją. Visą gyvenimą garbingai laikęsis aukštos moralės principų S. Lozoraitis skausmingai priėmė jam už nugaros priimtą politinių oponentų sprendimą. Dramatiškai ambasadoriaus gyvenimo istorija susiklostė ir dėl to, kad gana greitai po rinkimų sveikata smarkiai pablogėjo. Paskutines dienas S. Lozoraitis jaunesnysis praleido varginamas sunkios ligos ir nebaigtų darbų rūpesčio: „S. Lozoraitis iki savo paskutinės gyvenimo valandos kalbėjo apie darbą Lietuvai. <…> Ligoninės kapelionas suteikė paskutinį patepimą. Ambasadorius mirė glostomas Danielos švelnių rankų ir klausydamas jos švelnių žodžių. <…> stovėjome tarsi be žado. Prieš mūsų akis užgeso Vilties prezidento gyvybė.“[24]
Stasys Lozoraitis jaunesnysis mirė 1994 m. birželio 13 dieną. Palaidotas Putname (JAV); 1999 m. palaikai buvo pargabenti į gimtąjį Kauną ir perlaidoti Petrašiūnų kapinėse.
Stasio Lozoraičio jaunesniojo biografija – tai ne tik reikšmingi Lietuvos diplomatijos istorijos epizodai. Tai perduotas įgaliojimas ateities kartoms, nedarant kompromiso su sąžine, dirbti dėl savo tautos ir valstybės, kad vilties diplomatijos misija būtų tęsiama išbandymų dienomis.
[24] „Angelės Bailey prisiminimai“, in Gyvenimas – Lietuva. Daniela ir Stasys Lozoraičiai, sud. Asta Petraitytė-Briedienė, (Vilnius: Versus aureus, 2015), 186.
Bibliografija
Archyviniai šaltiniai:
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
M 2-88-5.
Literatūros sąrašas:
Televizijos ir kino dokumentika:
Internetiniai šaltiniai: