Penki nepažinti fotografai ir jų archyvai parodoje „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje nuo 2024 metų gruodžio 12 d. iki 2025 metų liepos 27 d. visuose trijuose pastato aukštuose vyko paroda „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“. Parodos kuratoriai buvo Auksė Petrulienė, Vaiva Mikelionytė, Aidas Kulbokas ir dr. Karolina Jakaitė. Prie vienos didžiausių muziejaus istorijoje parodų prisidėjo dar ir didžiulė komanda tyrinėtojų, kolekcionierių, menininkų, architektų, technikų. Paroda buvo daugialypė – apie vaikystę vėlyvuoju sovietmečiu buvo pasakojama palietus įvairias su tuo susijusias temas. Skirtingose salėse, skirtingose erdvėse buvo pristatomos tokios parodos dalys: „Kavinė „Pasaka“, „Pasakos“ vitražai“, „Namai / saldumynai“, „Našlaičių kambarys / suvaržymai“, „Pietų miegas“, „Aikštės ir aikštelės“. Kitame aukšte buvo įrengta „Disciplinos maršo“ pavadinimą gavusi ekspozicijos dalis su tokiomis potemėmis: „Gimdykla“, „Vaikas kaip kūnas“, „Vaikas kaip socialinis kūnas“. Dar kitame aukšte parodą sudarė „Pasakų abecėlė“, „Begemotas, kurio niekas nematė, arba neįgyvendinti žaislų dizaino projektaiׅ“, „Žaislų daktaro maišas“ ir „Portretų galerija“. Parodos idėja kilo dar 2022 m., kai buvo restauruoti menininkės Filomenos Ušinskaitės 1969–1970 metais sukurti vitražai Kaune veikusiai kultinei vaikų kavinei „Pasaka“. Tuomet kilo sumanymas, kad reikia po daugelio metų pertraukos į dienos šviesą ištraukti, lankytojams parodyti restauruotus keturis vitražus ir papasakoti minėtos vaikų kavinės istoriją. Tačiau vien tuo nebuvo apsiribota, sumanyta išplėsti temų lauką ir plačiau pažvelgti į vėlyvojo sovietmečio laikotarpį tiek per vaikystės šiltus prisiminimus, tiek karčias neteisybės ir to meto idealogines patirtis, susijusias su vaikais.

Fabriko „Vaivorykštė“ vaikų drabužių modeliai vaikų kavinėje „Pasaka“.

Kaunas, 1975 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, laikinas nr. 1975(68)_14

Parodoje „Pasaka“.<…>“ buvo eksponuota įvairi medžiaga – nuo daiktų, kurie atspindi vaikystę minimu laikotarpiu, iki vaizdinės medžiagos, kaip antai fotografijų, dailės ar grafikos kūrinių, vaizdo įrašų. Viena plačiausiai parodoje vėlyvąjį sovietmetį nušviečianti eksponuojama medžiaga – tai fotografijos. Pakankamai gausūs jų klodai puikiai iliustravo parodos lankytojams įvairialypę to laikotarpio vaikystę. Surinktą fotomedžiagą sudarė eksponatai pradedant buitiniais vaizdais iš privačių šeimos albumų ir baigiant meniniais profesionalių fotografų kūriniais. Žvelgiant į pastarųjų darbus matyti, kad vaikų fotografija sovietmečiu buvo viena populiariausių temų. Vienas ryškiausių šio žanro kūrėjų buvo Antanas Sutkus, kurio vaikų fotografijos sulaukė didelio tarptautinio susidomėjimo, buvo išleistas albumas „Children“. Nemažai žymių darbų vaikų fotografijos tema yra sukūrę ir kiti Lietuvos fotografai, tokie kaip Marijonas Baranauskas, Zenonas Bulgakovas, Julius Vaicekauskas, Antanas Miežanskas. Didelė dalis minėtų autorių kūrinių buvo eksponuota ir parodoje „Pasaka“.<…>“. Tačiau šįkart straipsnyje norisi pažvelgti į atradimus, į tai, ką ruošiantis parodai pavyko aptikti, kokius nepažintus fotografijų archyvus pasisekė ištraukti į dienos šviesą. Straipsnyje bus pristatyti labai mažai kam žinomi arba visai negirdėti penki fotografai – Algirdas Žukauskas, Aleksandras Medvedevas, Antanas Zinkevičius, Algimantas Bandza ir Jonas Ambraška – bei jų darbai, eksponuoti parodoje.

Didžiausios muziejaus kolekcijos autorius

Bene daugiausia parodoje „Pasaka“.<…>“ eksponuotų fotografijų buvo iš labai gausios Algirdo Žukausko kolekcijos, saugomos Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Fototekos, dokumentacijos ir leidinių skyriuje. Šios nuotraukos  buvo ne tik mažai žinomo fotografo pristatymas – tai ir pirmasis toks viešas jo darbų eksponavimas, neatrasto archyvo atvėrimas. Muziejuje saugomą kolekciją sudaro daugiau kaip 52 000 eksponatų – ir tai yra didžiausias vieno autoriaus rinkinys šioje institucijoje. Ją dar pats A. Žukauskas 2003 metais, prieš pat mirtį, dovanojo arba, kitaip sakant, už simbolinę kainą perdavė muziejui.

Algirdas Žukauskas gimė 1925 metais Kaune. Šiame mieste jis praleido visą gyvenimą ir dirbo fotografu. Fotografijos A. Žukauskas niekur nesimokė, tačiau jai skyrė didelę savo gyvenimo dalį ir aktyviai domėjosi šia sritimi. Anot fotografo dukters Audronės Žukauskaitės, jis prenumeravo specializuotus fotografijos meno žurnalus, kolekcionavo Lietuvos fotomenininkų albumus.[1] Norėdamas oficialiai užsiimti fotografija, A. Žukauskas, kaip ir kiti sovietmečio fotografai, turėjo dirbti valstybinėse įstaigose arba priklausyti tam tikrai oficialų statusą turinčiai organizacijai. Anot sovietmečio fotografijos procesų tyrinėtojo Vytauto Michelkevičiaus, Lietuvoje individualiai užsiimti kūrybos sklaida viešumoje buvo beveik neįmanoma, todėl visi kūrėjai buvo suburti arba patys susiburdavo į sąjungas ar draugijas, o visi kiti fotografijos srityje dirbę fotografai buvo įdarbinti valstybės įstaigose (laikraščių redakcijose, paslaugų įmonėse ir pan.).[2] Taip sovietmečiu fotografinė veikla buvo fragmentiškai išsibarsčiusi po laikraščių ir žurnalų redakcijas bei mėgėjų fotoklubus.[3] Tad ir A. Žukauskas buvo įstojęs į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, dirbo ne vienoje valstybinėje įstaigoje. Viena iš jo darboviečių buvo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato „Pažanga“ 1-oji fotoateljė Kaune Laisvės alėjoje. Ne taip toli nuo Kauno soboro esančioje fotoateljė fotografas darydavo portretines ar grupines nuotraukas. Vis dėlto svarbiausios A. Žukausko pareigos buvo fotokorespondento buitinių patarnavimų įmonių ir organizacijų susivienijimo „Aušra“ laikraščio „Už gražią buitį“ redakcijoje. Šioms pareigoms tinkamai atlikti susivienijimas „Aušra“ fotografui buvo suteikęs fotostudiją Laisvės alėjos pabaigoje, netoli buvusios parduotuvės „Skalsa“, dabar ten Kauno apylinkės teismo rūmai. Tačiau, skirtingai nei fotografo pareigos „Pažangos“ fotoateljė, laikraščio „Už gražią buitį“ fotokorespondento darbas buvo gana aktyvus, jo paslaugų prireikdavo įvairiose vietose, tekdavo dirbti pagal iškvietimą. Straipsniams iliustruoti reikėdavo pateikti nemažus skaičius fotografijų, iš kurių redakcija reikiamas atsirinkdavo ir publikuodavo kas savaitę išeinančiame leidinyje. Tad ir muziejui atitekusią kolekciją daugiausia sudaro fotografijos ir negatyvai, skirti minėto laikraščio iliustravimui: tai įamžintos to meto įmonės, fabrikai, kombinatai, jų darbuotojai, vadovai, darbo pirmūnai ar socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai, taip pat užfiksuotos maisto, buities prekių ar specializuotos parduotuvės, knygynai, restoranai, kavinės, barai, paslaugų biurai ir, žinoma, jų darbuotojai, pirkėjai ar klientai, dar įamžinti įvairūs miesto ar įmonių, fabrikų renginiai, mugės, konkursai, sporto šventės, sovietinių švenčių paradai, įvairių delegacijų sutikimai, suvažiavimai, posėdžiai ir kita.

A. Žukausko rinkinys yra įvairialypis, fotografijų galima rasti įvairiomis to laiko visuomeninio ir ne tik gyvenimo temomis, tad ne išimtis, kad ir vaikai patekdavo į fotografo objektyvo akiratį. Parodoje jo darytų nuotraukų buvo galima pamatyti visose jos dalyse. Pirmiausia A. Žukausko įamžintų kadrų buvo galima išvysti parodos dalyje, kur pasakojama apie „Pasakos“ kavinę. A. Žukauskas susivienijimo „Aušra“ trikotažo fabriko „Vaivorykštė“ užsakymu padarė nuotraukų, kur vaikiškų drabužių modeliai pozuoja ne kur kitur, o kavinės „Pasaka“ aplinkoje. Fotografijose šiek tiek matyti kavinės interjero detalių, tokių kaip vitražai, baldai, sienų tapyba. Šioje ekspozicijos dalyje yra keletas nuotraukų ir iš kavinės „Tulpė“ konditerijos cecho, kuris savo gamintą produkciją tiekė į parduotuves ir kavines, tarp kurių buvo ir „Pasaka“.[4] Minėtose fotografijose įamžinti cecho darbuotojai savo darbo aplinkoje, matoma jų gaminama produkcija – tortai, spurgos ir pan.

[1] Interviu su Audrone Žukauskaite, fotografo Algirdo Žukausko dukra, 2022 m. kovo 29 d.

[2] Michelkevičius, V. LTSR fotografijos meno draugija – vaizdų gamybos tinklas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2011, p. 97, 111.

[3] Ten pat, p. 97.

[4] Pagal Saliamono Vaintraubo straipsnį „Vaišingumo kombinatas“, Vakarinės naujienos. 1968 m. gegužės 31 d.

Kavinės „Tulpė“ konditerijos cechas. Kaunas, 1967 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Žuk 8908/7

Kita parodos dalis, pavadinimu „Namai / Saldumynai“ kalba apie šiltus ir šviesius vaikystės prisiminimus. Šioje dalyje eksponuotose A. Žukausko fotografijose įamžintos dvi gausios šeimos. Namų aplinkoje, daugiabučio balkone ir namo prieigose užfiksuota susivienijimo „Aušra“ pirčių ir skalbyklų tresto 2-osios skalbyklos darbuotojos šeima su vyru ir septyniomis atžalomis.

Pirčių ir skalbyklų tresto 2 skalbyklos darbuotojos šeima. Kaunas, 1983 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Žuk 6730

Kitose to paties fotografo darytose nuotraukose įamžinta kita šeima su keturiais vaikais savo namų aplinkoje. Pastarosios šeimos tėvai taip pat dirbo organizacijų susivienijimo „Aušra“ įmonėse: mama buvo individualaus avalynės siuvimo ir taisymo fabriko „Tauras“ darbuotoja, o tėtis – Kauno radiotechninių patarnavimų įmonės „Gama“ inžinierius. Įdomu tai, kad ši šeima A. Žukauskui pozavo beveik visose didelio 4 kambarių buto erdvėse: virtuvėje – visi susėdę prie gardumynais nukrauto stalo; svetainėje – prie naujametinės eglutės; miegamajame – visa šeima jaukiai apsiklojusi pledu.

Fabriko „Tauras“ ir įmonės „Gama“ darbuotojų šeima. Kaunas, 1980 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, laikinas nr. 1980(46)_4

Manoma, kad šios fotografijos su gausiomis šeimomis neabejotinai turėjo atsidurti įmonių ir organizacijų susivienijimo „Aušra“ laikraštyje „Už gražią buitį“, kur būdavo publikuojami straipsniai ir fotoreportažai apie darbuotojų darbo pasiekimus bei laisvalaikį. Kadangi nuotraukose matomi tėvai darbavosi minėtam susivienijimui priklausančiose įmonėse, fabrikuose, fotoreportažu norėta parodyti, kaip rūpintasi tokiomis šeimomis ir kaip erdviai ir jaukiai jos įsikūrusios savo namuose, naujai pastatytuose daugiabučiuose, tuo metu pažangiausia laikytoje Kauno miesto dalyje – Kalniečių ir Eigulių rajonuose.

Parodos dalis „Aikštės ir aikštelės“ taip pat buvo gausiai iliustruota fotografijomis, kuriose įamžintos tiek miestų aikštės su neišvengiamai tuo laiku buvusiais idealoginiais paminklais, tiek vaikų žaidimų aikštelės ir kiemai su tos kartos vaikams puikiai atpažįstamais įrengimais. A. Žukausko archyve taip pat pavyko rasti šiai temai tinkančių fotografijų. Ekspozicijoje galima buvo pastebėti nedidelę nuotrauką – joje matyti privalomai išrikiuota moksleivių klasė prie Lenino paminklo Vienybės (tuometinėje J. Janonio) aikštėje Kaune. Demonstruojant parodos kuratorių poziciją to meto stabams, fotografija eksponuota apversta aukštyn kojomis. Tarp kitų fotografų, tokių kaip M. Baranauskas, Z. Bulgakovas, J. Vaicekauskas ar V. Stanionis, darbų, įamžinusių vaikų žaidimų aikšteles, buvo ir A. Žukausko kūrinių. Vieni jų – tai dukters Audronės portretai ant vaikams skirtų metalinių konstrukcijų.  Kitos fotografijos yra iš to meto Kauno vaikams puikiai žinomo Vytauto atrakcionų parko: jame pozuoja jau anksčiau minėto trikotažo fabriko „Vaivorykštė“ tie patys vaikiškų drabužių modeliai.

Dukros portretas. Kaunas. Algirdo Žukausko nuotr. Audronės Žukauskaitės nuosavybė

Fabriko „Vaivorykštė“ vaikų drabužių modeliai Vytauto parke. Kaunas, 1975 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, laikinas nr. 1975(68)_16

Parodos „Pasaka“.<…>“ dalis, eksponuojama Kauno paveikslų galerijos antrajame aukšte, buvo pavadinta „Disciplinos maršas“. Čia pasakojama, kaip sovietinė sistema siekė kontroliuoti vaikystę, kaip veikė vaikams ir juos auginantiems tėvams skirta propaganda ir kaip pati vaikystė virsdavo propaganda.[5] Minėta  ekspozicija buvo suskirstyta dar į keletą dalių, viena kurių vadinosi „Vaikas kaip socialinis kūnas“. Čia buvo galima pamatyti nemažą skaičių A. Žukausko fotografijų. Tai – vaizdai iš vaikų darželių, mokyklų, jų pastatai, aplinka, kasdienės veiklos bei čia organizuotų švenčių, minėjimų, renginių, pasirodymų ir pan. akimirkos. Parodos dalies „Vaikas kaip socialinis kūnas“ pradžioje pasitiko A. Žukausko išfotografuotas tipinis vaikų darželis, apsuptas tipinių to meto penkiaaukščių Kauno Vilijampolės rajone. Toliau užfiksuoti ir vaizdai iš vaikų darželio gyvenimo: valgantys vaikai jau minėtame Vilijampolės darželyje; vaikai prie didelio pietų stalo vaikų darželyje Nr. 53; fabriko „Mada“ Kovo 8-osios dienos minėjimas, kuriame sveikina 15-tojo vaikų lopšelio-darželio auklėtiniai.

[5] „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu, sud. A. Petrulienė ir V. Mikelionytė. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 2025, p. 112.

Vaikų darželis. Kaunas, Vilijampolės rajonas, 1965 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Žuk 9402

Vaikų darželyje. Kaunas, Vilijampolės rajonas, 1965 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Žuk 9398

Vaikų darželyje Nr. 53. Kaunas, 1973 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, laikinas nr. 1973(21)_7

Fabriko „Mada“ Kovo 8-osios dienos minėjimas, sveikina 15-to vaikų lopšelio-darželio auklėtiniai.

Kaunas, 1982 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, laikinas nr. 1982(17)_4

Įdomūs ir to meto vaizdai iš Kauno 21-osios mokyklos gyvenimo, užfiksuoti A. Žukausko: klasėje prie lentos atsakinėjantis moksleivis; vaikai mokyklos laboratorijoje, išbandantys mechanizmų maketus. Yra fotografijų iš mokyklos renginių, tokių kaip saugaus eismo viktorina-šventė „Šviesoforas“ ar naujametinio karnavalo „ABC diena“.

Kauno 21-ma vidurinė mokykla. Kaunas, 1965 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Žuk 9236

Kauno 21-ma vidurinė mokykla. Kaunas, 1965 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Žuk 9237

Saugaus eismo viktorina-šventė „Šviesoforas“, Kauno 33-oji vidurinė mokykla. Kaunas, 1977 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Žuk 404

Naujametinis karnavalas „ABC diena“, Kauno 33-oji vidurinė mokykla. Kaunas, 1981 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Žuk 128

Kitos „Disciplinos maršo“ pavadinimą puikiai iliustruojančios fotografijos yra iš pionierių stovyklų „Trimitas“ Panemunėje ir „Žuvėdra“ Giruliuose. Pionierių stovyklose laiką leisdavo susivienijimo „Aušra“ darbuotojų vaikai, tad nenuostabu, jog ir A. Žukauskas turėjo fiksuoti šių stovyklų veiklą, pasirodymus scenoje. Šios nuotraukos yra vienos įdomesnių fotografo darbų, vien ko vertas pionieriaus portretas: strazdanoto veido berniukas užmerktomis akimis, „pasidabinęs“ raudonu kaklaraiščiu ir pionieriaus pilote, už nugaros – rimtais veidais pionieriai ir kariškiai. Į akis dar krinta kelios nuotraukos, kur moksleiviai stovyklos scenoje iš kaspinų sudarę penkiakampę žvaigždę arba kur mergaitė vilki visiškai su pionieriška atributika kontrastuojančiais marškinėliais, ant kurių pavaizduotas Peliukas Mikis.

Pionierius. 1975 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM GP 45200

Pionierių stovykloje „Trimitas“. Kaunas, Panemunės rajonas, 1982 m. Algirdo Žukausko nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Žuk 448

A. Žukauską kaip fotografą labai apribojo tai, kad beveik visas muziejuje saugomas jo nuotraukų archyvas yra gimęs turint tikslą iliustruoti publikacijas laikraštyje apie fabrikų, įmonių veiklą, produkciją, darbuotojus, darbuotojų ir jų vaikų laisvalaikį, gyvenimo sąlygas ir pan. Tačiau, nepaisant to, paties fotografo kruopščiai rinktoje ir tvarkytoje kolekcijoje galima rasti labai įdomių ir reikšmingų vaizdų įvairiomis temomis, kaip šiuo atveju apie vaikystę, vaikus. Vis dėlto A. Žukausko įamžintuose kadruose matoma tik pagražinta sovietmečiu augusio vaiko kasdienybė – gražiai aprengti vaikai, gyvenantys gražiuose naujuose pastatytuose namuose, besimokantys naujose pastatytose mokyklose, aktyviai dalyvaujantys įvairiose veiklose. Tačiau nenuostabu, kad tokia užsakomąja fotografija to ir siekta. Kaip ir daugelis to meto fotografų, norėdamas viešai publikuoti savo darbus, A. Žukauskas turėjo taikytis prie tam tikrų aplinkybių. Remdamasis interviu su garsiu fotografu Romualdu Rakausku, dirbusiu ir fotokorespondentu keliuose leidiniuose, V. Michelkevičius primena, kaip tais laikais neužtekdavo nuvažiuoti į įvykio vietą ir užfiksuoti, – reikėjo stengtis atvaizdą sukonstruoti taip, kad būtų slepiamas skurdas ir atskleidžiami optimistiniai temos aspektai.[6] Būtent optimistiniai, pagražintos sovietmečio kasdienybės aspektai akcentuoti ir A. Žukausko fotografijose.

Naujų statomų gyvenviečių fotografas

Kitas mažai žinomas fotografas, kurio darbų buvo parodoje apie sovietmečio vaikystę, yra Aleksandras Medvedevas. Jis gimė 1938 metais Baltarusijoje, Mogiliovo srityje. Fotografo tėvas buvo karininkas pasienietis, todėl jis su žmona ir vos kelerių metų sūnumi Aleksandru, likus kone mėnesiui iki Antrojo pasaulinio karo veiksmų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pasienyje, buvo atkelti gyventi į Tauragę, į tuometinę pasienio zoną. Taip nuo 1941 metų baltarusių kilmės šeima su būsimuoju fotografu Aleksandru liko gyventi Lietuvoje. A. Medvedevas fotografija susidomėjo dar vaikystėje, kai mama jam nupirko fotoaparatą „Smena“. Kita priežastis, kuri paskatino domėtis fotografija, – A. Medvedevui dar jaunystėje į rankas patekęs žymaus fotografo, taikomosios fotografijos Lietuvoje pradininko Povilo Karpavičiaus vadovėlis apie spalvotąją fotografiją. Vis dėlto fotografavimas kurį laiką buvo tik antraeilis užsiėmimas, neretai daugiau hobis ar papildomų pajamų šaltinis. Jaunystėje susidomėjęs sportu, išbandęs daugybę sporto šakų, A. Medvedevas atrado mėgstamą sporto šaką – sportinį ėjimą, buvo daugkartinis prizininkas, taip pat dirbo su sportu susijusiose veiklose. Tačiau jis puikiai suderino dvi savo mėgstamas veiklas – sportą ir fotografiją: fiksavo sporto akimirkas, ypač krepšinio, „Žalgirio“ komandos rungtynes, renginius Kauno sporto halėje, lengvosios atletikos varžybas. Tuo metu A. Medvedevas buvo vienas produktyviausių sporto fotografų, jo nuotraukos publikuotos populiariausiuose sovietmečiu leistuose leidiniuose apie „Žalgirį“, krepšinį, krepšininką Arvydą Sabonį. Apsigyvenęs Kaune, A. Medvedevas atrado dar vieną su fotografija susijusią veiklą, kai, netikėtai susiklosčius aplinkybėms, įsidarbino Žemės ūkio statybos projektavimo institute (ŽŪSPI), vadinamajame Žemprojekte, spalvotų fotonuotraukų laboratorijoje. Per 10 metų, kai dirbo Žemprojekte, fotografija tapo pagrindiniu Aleksandro užsiėmimu.[7] Instituto veikla buvo projektuoti visuomeninės, gamybinės ir gyvenamosios paskirties objektus kaimiškosiose vietovėse[8], o A. Medvedevo darbo pobūdis buvo keliauti po visą Lietuvą ir fotografuoti minėtos įstaigos projektuotas naująsias gyvenvietes, įvairios paskirties pastatus, kurti reprezentacinius Žemprojekto veiklos vaizdus. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje yra saugoma būtent pastarojo laikotarpio spalvotų ir nespalvotų nuotraukų kolekcija, kurią sudaro 290 eksponatų. Didžiojoje dalyje muziejuje saugomų fotografo nuotraukų yra įamžinti tarybinių ūkių ir kolūkių gyvenviečių tuo metu nauji pastatyti ar statomi objektai: daugiabučiai ir individualūs gyvenamieji namai,visuomeniniai, prekybos, paslaugų, administraciniai, gamybiniai ir ūkinės paskirties pastatai, sovietmečio mažosios architektūros elementai, interjerai.

Renkant medžiagą parodai „Pasaka“.<…>“ į akį krito A. Medvedevo darytos vaikų darželių ir mokyklų interjerų nuotraukos. Dirbant Žemės ūkio statybos projektavimo institute jam tekdavo užfiksuoti nemažai tokių visuomeninių pastatų reprezentacinių vaizdų. Žinoma, vaikų darželiai ar mokyklos neabejotinai tapdavo vienais pagrindinių reprezentuočių objektų gyvenvietėje. Tokios įstagos buvo išfotografuotos įvairiais rakursais – ir iš išorės, ir viduje, įamžintos skirtingų funkcijų patalpos. Parodos dalyje, pavadinimu „Vaikas kaip socialinis kūnas“, per visą sieną buvo panaudotas A. Medvedevo darytas kadras, kuriame matyti Kartenos vidurinės mokyklos koridorius.

[6] Michelkevičius, V. LTSR fotografijos meno draugija – vaizdų gamybos tinklas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2011, p. 211.

[7] Interviu su fotografu Aleksandru Medvedevu, 2019 m. lapkričio 4 d.

[8] Žemės ūkio statybos projektavimo institutas, sud. K. Pavalkis. Vilnius: ŽŪSPI. 1981, p. 3.

Kretingos r. J. Žemaitės kolūkio centrinės gyv. Kartenos vidurinės mokyklos koridorius.

Kartena, 1967 m. Aleksandro Medvedevo nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Ta 7456

Ši nuo grindų iki lubų išdidinta fotografija ekspozicijoje sudarė įspūdį tartum stovėtum to meto mokyklos koridoriuje. A. Medvedevo nuotraukose neretai figūruoja ir patys vaikai, parodant, kaip naudojamasi šiais statiniais ir jų įranga. Parodoje taip pat buvo eksponuota tokių fotografijų: Vydmantų 50 vietų vaikų darželio grupės kambarys ir Šilgalių vaikų darželio grupės kambarys.

Kretingos r. Kretingos tar. ūkio centrinės gyv. Vydmantų 50-ies vietų vaikų darželio grupės kambarys.

Vydmantai, 1967 m. Aleksandro Medvedevo nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Ta 7462

Dar viena vaikų darželio nuotrauka inspiravo sukurti vieną iš parodos salių, pavadinimu „Pietų miegas“. Alksniupių vaikų darželio verandos-miegamojo kambario vaizdas su vaikiškomis lovytėmis ir trikampiu sustatytomis pagalvėmis kuratorius paskatino ir parodoje sukurti tokią erdvę su daug lovų ir lygiai taip pat sustatytomis pagalvėmis.

Radviliškio r. „Draugo“ kolūkio Alksniupių vaikų darželio veranda-miegamasis kambarys.

Alksniupiai, 1967 m. Aleksandro Medvedevo nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Ta 7614

Tad Kauno paveikslų galerijos pirmo aukšto viena iš salių tapo stilizuotu vaikų darželio pietų miego zona. Kadangi Žemprojektas gyvenvietes statė kaimiškose, toliau nuo didžiųjų miestų nutolusiose vietovėse, tokiais fotografo įamžintais vaizdais norėta parodyti, kaip viskas apgalvota ir kaip rūpintasi to meto žmonėmis, ypač jaunąja karta. Tokiuose kurtuose vaizduose norėta akcentuoti, kad kaimo žmogui, kaip ir miestiečiams, nieko netrūksta, parodyti to meto keltus tikslus, kad reikia kaimą priartinti prie miesto. Kaip rašoma Žemprojekto reklaminiame leidinyje, vienas tikslų buvo siekti sustabdyti migraciją į miestus, gerinant kaimo gyventojų kultūrinį ir buitinį aptarnavimą.[9] Gyvenvietės kuriamos su visais miestietiško gyvenimo privalumais, infrastruktūra, paslaugų prieinamumu, miesto tipo būstais, parduotuvėmis, švietimo įstaigomis ir pan.

Tad, kaip ir jau anksčiau aptartose A. Žukausko fotografijose, A. Medvedevas taip pat kūrė pagražintos to meto realybės vaizdus, įamžino kuriamą sovietinio žmogaus aplinką, kur naujosios statybos turėjo rodyti optimizmą, progresą, gyvenimo kokybės proveržį. Kaip pastebi ir Margarita Matulytė, tiek fotožurnalistikos, tiek fotomeno darbai dažnai turėjo atspindėti komunistinę statybą ir sovietinės liaudies laimėjimus.[10] Tą darė ir A. Medvedevas: einamos Žemprojekto fotografo-fotokorespondento pareigos įpareigojo kurti tai, kas atitiko to meto ideologiją, tai, ką oficialiai galėjo rodyti ir neleido nukrypti nuo svarbiausios kuriamų vaizdų funkcijos – reprezentacijos.

Kiemo vaikų kovas užfiksavęs fotografas

Kitas fotografas, kurį norisi pristatyti, yra Antanas Mindaugas Zinkevičius. Jo darbai buvo eksponuoti parodos dalyje, pavadinimu „Aikštės ir aikštelės“. A. Zinkevičius gimė 1939 metais Kaune. Fotografija ir kinas jį lydėjo ir tebelydi visą gyvenimą. Kino ir fotorežisūrą jis baigė Valstybiniame Maskvos meno ir kultūros universitete. Nuo 1966 metų yra Lietuvos kino mėgėjų sąjungos narys, o nuo 1969 metų – Kauno fotoklubo narys. A. Zinkevičius dalyvavo ar dirbo dar daugelyje su šiomis veiklomis susijusių organizacijų ir darboviečių. Vis dėlto jis yra labiau žinomas ne kaip fotografas, o kaip dokumentinių, pažintinių, reklaminių filmų operatorius ir režisierius. Tačiau šalia vaizdo turinio kūrimo visada A. Zinkevičiaus gyvenime buvo ir fotografija. Jis yra surengęs ne vieną personalinę parodą, dalyvavęs ir bendrose fotografų parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.[11]

Kauno paveikslų galerijos pirmame aukšte ant sienos išdidintos A. Zinkevičiaus darytos Kauno Dainavos rajono nuotraukos su lakstančiais vaikais yra įdomios tuo, kad šie vaizdai dar nebuvo niekur taip plačiai rodyti. Fotografas įamžino daugiabučių namų fone nemažą būrį berniukų, apsiginklavusių mediniai kardais ir skydais.

[9] Žemės ūkio statybos projektavimo institutas, sud. K. Pavalkis. Vilnius: ŽŪSPI. 1981, p. 10.

[10] Margarita Matulytė. Fotografijos raiškos ir sklaidos Lietuvoje sovietizavimas. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas. 2011, p. 200.

[11] Pagal Antano Mindaugo Zinkevičiaus gyvenimo aprašymą, iš asmeninio autoriaus archyvo

„Vaikų karas“. Kaunas, Dainavos rajonas, 1975 m. Antavo Zinkevičiaus nuotr. Autoriaus nuosavybė

Žvelgiant į aptariamas nuotraukas, dabar jau kiek ir stebina toks vaizdas, bet tuo laiku būriai vaikų, žaidžiančių kieme, būdavo kasdienybė. Dainavos rajonas, kuriame ir vyksta veiksmas, pradėtas statyti dar 1963 metais, fotografijose matomi penkiaaukščiai namai, pastatyti 1969–1970-aisiais.[12] Nauji tuo laiku būstai buvo apgyvendinti jaunų šeimų, tad nenuostabu, kad fotografijose matyti tiek vaikų. 1975 metais, kada buvo užfiksuotos šios akimirkos, rajonas skaičiavo jau daugiau nei dešimtmetį nuo statybų pradžios, o patys pastatai apie 5–6 metus. Tad ir aptariamuose kadruose matyti, kad vaikai irgi panašaus amžiaus, visiems iki 10 metų. Kaip prisiminė nuotraukų autorius, vaikai ne šiaip sau tuo metu buvo pasigaminę ginklus ir žaidė karą, tuo laiku rodė labai populiarų filmą šia tema.[13] Nors fotografas ir neįvardino konkretaus filmo, įkvėpusio vaikus tokiems kiemo žaidimams, tačiau labai tikėtina, kad tai buvo 1972 metais pasirodęs kultinis filmas „Herkus Mantas“. A. Zinkevičiaus nuotraukose vaikai matomi su pačių pasigamintais kalavijais, skydais, kai kurie net su šalmais ir šarvais, ant keleto skydų ir šalmų išpiešti kryžiai, kryžiuočių simboliai.

[12] Pagal Kauno Dainava: dabartis ir istorinė praeitis dokumentuose, prisiminimuose, pamąstymuose, sud. D. Valentaitė. Kaunas: Naujasis lankas, 2013.

[13] Interviu su fotografu Antanu Zinkevičiumi, 2024 m. sausio 2 d.

 „Vaikų karas“. Kaunas, Dainavos rajonas, 1975 m. Antavo Zinkevičiaus nuotr. Autoriaus nuosavybė

Mažieji įkvėpti filmo siužeto apie prūsų suskilimą prieš kryžiuočius atkartoja kovų scenas, puola tariamus priešus, kaunasi. Kaip prisimena pats fotografas, lygiai prieš 50 metų išėjęs į kiemą iš šalia esančio namo, kuriame gyvena iki šiol, jis spėjo užfiksuoti tik 10 kadrų. Tai truko tik akimirką – kol didelis būrys vaikų labai greitai nubėgo tolyn ar išsilakstė kas sau.[14] Tokių kasdienybės akimirkų A. Zinkevičius tuo laiku buvo įamžinęs ir daugiau. Labai dažnai fiksuodavo savo gyvenamąją aplinką, buitį ne tik fotoaparatu, bet ir filmavimo kamera. Net tokie iš pažiūros nereikšmingi A. Zinkevičiaus trumpų filmų kadrai, užfiksuoti sovietmečiu, kaip antai valgio ruoša virtuvėje, indų plovimas, sriubos valgymas, metų laikų kaita žiūrint pro buto langą, šiandien jau atrodo istorija, į juos žvelgiame kitaip. Savo rajoną Dainavą A. Zinkevičius mėgo fotografuoti įvairiais rakursais – ir nuo stogo, ir naktį, dažnai jo darytos nuotraukos yra tarsi sujudėjusios, vaizdas kiek išplaukęs, susiliejęs. Kadangi didžiausia A. Zinkevičiaus aistra buvo ir vis dar yra kinas, filmavimas, jų įtaka jaučiama ir fotografijose. Minėtus nuotraukų efektus jis pasitelkė tyčia, norėdamas išgauti judesį, kad kuriamas vaizdas nebūtų statiškas.

Pirmą kartą rodytos kiemo vaikų nuotraukos sulaukė didelio parodos lankytojų dėmesio. Žinoma, daugeliui nuostabą arba prisiminimus kėlė įamžinti gausūs vaikų būriai, žaidžiantys kieme, ne vienam buvo sunku patikėti, kad dabartiniu laikotarpiu sparčiai senstančiame Dainavos rajone kažkada buvo galima išvysti tokį vaizdą. Nemaža dalis žmonių, žvelgdami į prieš 50 metų įamžintus kadrus, patys nusikėlė į vaikystės prisiminimus, į laikus, kai nerūpestingai lakstė kieme, žaisdavo karą. Nuotraukos tapo neatsiejamu ir parodos reklamos veidu plakatuose, stenduose, taip pat vaizdai panaudoti ir parodos atributikoje.

Kūdikių namų auklėtinius įamžinęs fotografas

Parodos „Pasaka“.<…>“ dalyje „Našlaičių kambarys / Suvaržymai“ viena iš paliestų temų buvo kūdikių arba vaikų namai. Apie tai pakalbėti paskatino sužinojus apie sovietmečiu dirbusį Panevėžio gydytoją Algimantą Juozą Bandzą ir atradus jo kurtų fotografijų archyvus.

Ruošiant parodą pastebėta, kad gydytojo gyvenimo istorija ir nuveikti darbai verti platesnio žinomumo ir sklaidos. A. Bandza gimė 1936 metais Kudirkos Naumiestyje, baigė Šakių vidurinę mokyklą, įstojo Krasnojarsko medicinos institutą, vėliau jam pavyko pereiti į Vilniaus universitetą. 1961 m. baigęs Medicinos fakultetą, pagal paskyrimą atvyko dirbti į Panevėžį, iš pradžių Respublikinėje ligoninėje, vėliau – vyriausiuoju gydytoju Panevėžio miesto kūdikių namuose. Nuo 1964 m. iki pat mirties 1992 m. dirbo tų pačių kūdikių namų vadovu ir vyriausiuoju gydytoju.

[14] Interviu su fotografu Antanu Zinkevičiumi, 2024 m. sausio 2 d.

Panevėžio kūdikių namų vadovas, gydytojas Algimantas Bandza su kolege padeda vaikams nučiuožti nuo čiuožyklos.

Panevėžys, apie 1987–1989 m. Jono Ambraškos nuotr. Vidos Ambraškaitės nuosavybė

A. Bandza buvo išskirtinis tuo, kad pasižymėjo itin novatoriškais ir netradiciniais sprendimais. Dažnai laužydamas nusistovėjusią to meto tvarką, o kartais – net įstatymus, gydytojas nuveikė daug prasmingų darbų globojamų vaikų labui. Jo vadovaujamuose kūdikių namuose būdavo apgyvendinami vaikai iki 3 metų. A. Bandzos įsitikinimu, tokio amžiaus vaikams būtina suteikti kuo daugiau dėmesio, sukurti jaukią, artimesnę namams aplinką, rūpintis jų ugdymu ir ge­ra sveikata. Rūpinimąsi globotiniais deklaravo visos to meto įstaigos, tačiau A. Bandzos vadovaujamoje įstaigoje jis buvo tikras, o sprendimai – ori­ginalūs. Vaikai buvo gydomi natūraliomis žolelėmis, vengiant antibiotikų, kūdikiai sūpuojami lopšiuose, neigiant nuostatą, kad sūpuojamas vaikas įpras. Glo­botiniai buvo aprūpinti spalvotais, o ne įprastai pilkais įstaigos drabužėliais. Nusižengdamas tuo metu galiojusiems įstatymams, A. Bandza praktikavo anuomet negirdėtą dalyką – panevėžiečiai savaitgaliui ar šventėms paimdavo įstaigos mažylius į savo namus.[15]

A. Bandza buvo labai kūrybingas žmogus, užsiėmė tapyba, domėjosi literatūra, tačiau būtent fotografija buvo viena didžiausių jo kūrybos ir saviraiškos erdvių. Ja susidomėjo dar studijuodamas mediciną, o žinių sėmėsi iš prenumeruojamų čekiškų fotografijos žurnalų, taip pat iš fotografijos technikų specialisto Povilo Karpavičiaus. Vėliau jis įsitraukė ir į kitas su fotografija susijusias veiklas: A. Bandza – vienas iš tų entuziastų, kurie 1965 metais susibūrė į Panevėžio fotoklubą, buvo išrinktas fotoklubo Meno tarybos pirmininku, 1970 metais tapo Lietuvos fotografijos meno draugijos (vėliau Lietuvos fotomenininkų sąjunga) nariu, po metų išrinktas į šios draugijos Panevėžio skyriaus valdybą.[16] Gydytojas su savo darbais aktyviai dalyvavo kolektyvinėse, personalinėse, tarptautinėse parodose. A. Bandzos fotokadruose – jo aplinka: darbo kasdienybė, kolegos medikai ir, žinoma, kūdikių namų auklėtiniai. Jo kurtos vaikų nuotraukos yra labai šiltos, jautrios, žiūrint į jas sunku patikėti, kad tai – minėtos įstagos auklėtiniai. Parodos dalyje „Našlaičių kambarys / Suvaržymai“ buvo eksponuota tik keletas gydytojo darbų, nors jo kūrybinis palikimas yra kur kas didesnis. Gydytojo kurtų nuotraukų turi tiek jo žmona Regina Bandzienė, tiek ir institucijos, kaip antai Panevėžio kraštotyros ar Šiaulių „Aušros“ muziejai. Ne vieną fotografiją peržiūrėjus, matyti, koks buvo šiltas ir rūpestingas A. Bandzos santykis su vaikais. Būdamas toje aplinkoje, pelnęs vaikų pasitikėjimą gydytojas galėjo įamžinti kur kas labiau paveikių kadrų. Net buitinės scenos, kur vaikai sėdi ant „puodukų“ ar jiems kerpami plaukai, užfiksuotos įdomesniu rakursu, pagavus tam tikrą nuotaiką.

[15] Pagal Aš, Algimantas Bandza…, aut. Regina Bandzienė. Vilnius, 2002.

[16] Zita Pikelytė „Algimantas Bandza: aistra gyventi“, Senvagė. 2021, Nr. 1, p. 78.

„Šilta vietelė“. Panevėžys, 1988 m.  Algimanto Bandzos nuotr. Panevėžio kraštotyros muziejus, PKM 41892

Anot žmonos R. Bandzienės, tokiais vaikų portretais buvo nukabinėti visi kūdikių namų koridoriai.[17] Labai išsiskiria tarsi negatyvinės, kitokio apšvietimo fotografijos – tai aiškiai minėto fotografo eksperimentatoriaus P. Karpavičiaus įtaka. A. Bandza taip pat eksperimentavo įvairiomis fotografijos technikomis – izohelija, šviesių tonų pozityvais, negatyviniais atvaizdais.[18] Skirtingai nei įprasti kadrai, tokie grafiški vaikų portretai, sukurti minėtomis skirtingomis technikomis, perteikia dar kitokią nuotaiką, žiūrovą tarsi nukelia į savotišką susimąstymą, liūdesį, priverčia giliau pažvelgti į gyvenimo skriaudžiamų vaikų likimą.

Tad A. Bandzos jautrios ir įtaigios fotografijos kalba apie neįprastą vaikystę, kaip pats gydytojas yra sakęs, – vaikystę tarsi tremtyje.[19] Pastarąją jo frazę puikiai iliustruoja ir viena gydytojo nuotrauka, kur vaikai tarsi nelaisvėje sustoję prie kūdikių namų įstaigos grotuotos tvoros.

[17] Interviu su Regina Bandziene, gydytojo-fotografo Algimanto Bandzos žmona, 2024 m. spalio 11 d.

[18] Zita Pikelytė „Algimantas Bandza: aistra gyventi“, Senvagė. 2021, Nr. 1, p. 78.

[19] Pagal Aš, Algimantas Bandza…, aut. Regina Bandzienė. Vilnius, 2002, p. 84.

Be pavadinimo (kūdikių namuose). Panevėžys, XX a. 9 deš. Algimanto Bandzos nuotr.

Panevėžio kraštotyros muziejus, PKM 41888

Gimdyme dalyvavęs fotografas

Kitas panevėžietis fotografas, mažai žinomas ne šio miesto gyventojams, yra Jonas Ambraška. Jo išskirtinių fotografijų ciklas buvo eksponuotas parodos dalyje pavadinimu „Gimdykla“. Panevėžio fotometraštininku vadintas, didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs šiame mieste, fotografas gimė 1928 metais Lepariškio kaime Panevėžio rajone. Visą gyvenimą jį lydėjo aistra fotografuoti, nuo pat Panevėžio fotoklubo įkūrimo 1965 metais J. Ambraška aktyviai įsitraukė į jo veiklą, dalyvavo klubo rengiamose parodose, įvairiuose konkursuose. 1967 metais jis pirmą kartą Panevėžio spaudoje buvo pristatytas kaip fotomenininkas. Pakeitęs ne vieną darbovietę ir profesiją, nuo 1980 metų buvo pakviestas dirbti tuometinio dienraščio „Panevėžio tiesa“ fotokorespondentu.[20] Pastaroji darbovietė leido užfiksuoti nepaprastų kadrų, kurie buvo eksponuoti parodoje „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“. Būdamas laikraščio fotografu, J. Ambraška turėjo išskirtinę galimybę fotografuoti tam tikrose įstaigose, kaip šiuo atveju gimdymo namai. Tais laikais egzistavo griežti draudimai lankyti gimdyves ir naujagimius: akušerijos skyriuje gulinčios moters nei prieš gimdymą, nei po jo negalėjo lankyti artimieji, net ir savo ką tik gimusį kūdikį mamai buvo leidžiama pamatyti tik kas tris valandas ir labai trumpam – kol jis bus pamaitintas, o tėčiai pirmojo pasimatymo su savo naujagimiais laukdavo po ligoninės langais.[21] O štai J. Ambraška, kaip fotokorespondentas, buvo įleistas į Panevėžio ligoninės gimdymo skyrių įamžinti labai jautrių ir intymių vaiko atėjimo į pasaulį kadrų. Autoriui mirus 2002 metais, tiksliai nėra žinoma, kam šios nuotraukos tuo laiku buvo daromos. Net ir fotografo dukra Vida Ambraškaitė negalėjo įvardinti išskirtinių kadrų sukūrimo aplinkybių. Žinoma tik tai, kad, jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę, šios gimdyvių ir kūdikių fotografijos buvo eksponuotos personalinėse J. Ambraškos parodose.[22] Ligoninės gimdymo skyriuje darytos nuotraukos saugomos privačioje fotografo dukros V. Ambraškaitės kolekcijoje. Parodai buvo pasiskolinta 10 darbų, kur matomas beveik visas vaiko gimimo procesas. Fotografijų ciklas prasideda tuo, kai gydytojas specialiu to laiko prietaisu klausosi kūdikio širdies dūžių. Keletoje kitų nuotraukų matyti pats gimdymo procesas. Dar vienoje fotografijoje užfiksuota, kaip jau gimęs vaikas parodomas motinai. Galiausiai visas ciklas baigiasi kadrais, kaip vystomas naujagimis, jau suvystytų kūdikių eilutė ar maitinanti vaiką mama.

[20] Zita Pikelytė „Tarp laiko ir atminties: Jono Ambraškos fotografijos“, Liaudies kultūra. 2014, Nr. 5, p. 80.

[21] „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu, sud. A. Petrulienė ir V. Mikelionytė. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 2025, p. 118.

[22] Interviu su Vida Ambraškaite, fotografo Jono Ambraškos dukra, 2024 m. rugpjūčio 26 d.

Panevėžio ligoninės gimdymo skyriuje. Panevėžys, 1989 m.

Jono Ambraškos nuotraukos. Vidos Ambraškaitės nuosavybė

Kaip teigia viena iš parodos kuratorių Auksė Petrulienė, aptariamos fotografijos be užuolankų dokumentuoja rūsčią tiesą apie sovietinę gimdyklą – gimdyvės joje tarsi tik funkciją atliekantys kūnai, statistiniai vienetai: suguldytos viena šalia kitos, išsigandusiais žvilgsniais ir suantspauduotomis baltomis skarelėmis. Anot A. Petrulienės, gimimas čia nei šviesus, nei pakilus, veikiau tik šaltas, apskaičiuotas industrinis procesas.[23]

Gimdymo namai buvo ne vienintelė J. Ambraškos aplankyta įstaiga, kurios lankymas buvo ribojamas. Verta trumpai paminėti ir parodoje, deja, neeksponuotas, bet vertas dėmesio fotografijas iš minėtų Panevėžio kūdikių namų, kuriems vadovavo A. Bandza. Tad ne tik šios įstaigos vadovas, bet ir J. Ambraška yra padaręs išties įspūdingų auklėtinių nuotraukų. V. Ambraškaitės ir R. Bandzienės privačiose, taip pat Panevėžio kraštotyros muziejaus kolekcijose galima atrasti labai šiltų A. Bandzos portretų su vaikais, kitų įstaigos darbuotojų,  besirūpinančių mažaisiais, vaizdų.

[23] „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu, sud. A. Petrulienė ir V. Mikelionytė. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 2025, p. 118.

Panevėžio kūdikių namų auklėtojos maitina vaikus. Panevėžys, apie 1987–1989 m.

Jono Ambraškos nuotr. Vidos Ambraškaitės nuosavybė

Kaip ir kūdikių namų vadovo fotografijose, taip ir J. Ambraškos darbuose esama buitinių kadrų, kur auklėtiniai valgo, miega, žaidžia, laksto lauke. Matyti, kad fotokorespondentas minimoje įstaigoje buvo lankęsis ne kartą ir praleidęs ne vieną valandą. Nors J. Ambraška buvo tik kūdikių namų svečias, neturėjo tokio ryšio su vaikais kaip A. Bandza, tačiau nuotraukos ne ką mažiau įdomios ir įtaigios.

J. Ambraška dirbdamas laikraščio fotokorespondentu lankėsi daugelyje Panevėžio įstaigų, tačiau, žinoma, įdomiausi kadrai būna iš ten, kur ne kvievienas gali patekti. Tad parodoje neįprastai gulsčiai, tarsi naujagimių lovelėse eksponuotos J. Ambraškos fotografijos iš gimdymo namų tapo išskirtinės visos parodos „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ kontekste. Nuotraukos ir šalia jų ekspozicijoje rodytų atsiminimų citatos iš moterų, kurioms teko lankytis tokiose to meto įstaigose, labai papildė vienos kitas, sudarydamos įspūdį apie minimu laikotarpiu sudėtingas, iš šių laikų žvelgiant, ir keistas gimdyvių, gimdymo sąlygas. O J. Ambraškos kūdikių namų fotografijos, nepatekusios į ekspoziciją, bus dar ne kartą būsimų parodų temų šaltinis.

Taigi, ruošiant parodą buvo atverti įdomūs fotografijų archyvai, plačiau susipažinta su jų autoriais, kiek pasigilinta į tokių kadrų kūrimo aplinkybes. Nors šiuo kartu fotografus sieja tema apie sovietmečio vaikystę, tačiau kiekvienas jų turėjo savitą priėjimą, skirtingas tokių vaizdų kūrimo aplinkybes. Dalis autorių, kaip antai A. Medvedevas ar A. Žukauskas, tikslingai nefotografavo vaikų, fiksavo tik tai, kas būdavo numatyta jų darboviečių. Mažieji patekdavo į kadrą kuriant reprezentacinius vaizdus laikraščiui, leidiniams arba fotografuoti vien tam, kad reklamuotų vaikams gaminamą produkciją, siekiant parodyti, kaip darbuotojų atžalos puikiai aprūpintos, kaip šauniai leidžia laisvalaikį. Kiti fotografai parodoje eksponuotus nuotraukų ciklus kūrė tikslingai, neįpareigoti darbo, o orientuodamiesi labiau į kūrybą: A. Zinkevičius, norėdamas įamžinti kiemo vaikus, A. Bandza – kūdikių namų auklėtinius, o J. Ambraška – kūdikių atėjimą į pasaulį ligoninės gimdymo skyriuje.

Šaltiniai ir literatūra

1. Bandzienė Regina, „Aš, Algimantas Bandza…“, (Vilnius, 2002)
2. Interviu su Audrone Žukauskaite, fotografo Algirdo Žukausko dukra, 2022 m. kovo 29 d.
3. Interviu su fotografu Aleksandru Medvedevu, 2019 m. lapkričio 4 d.
4. Interviu su fotografu Antanu Zinkevičiumi, 2024 m. sausio 2 d.
5. Interviu su Regina Bandziene, gydytojo-fotografo Algimanto Bandzos žmona, 2024 m. spalio 11 d.
6. Interviu su Vida Ambraškaite, fotografo Jono Ambraškos dukra, 2024 m. rugpjūčio 26 d.
7. Kauno Dainava: dabartis ir istorinė praeitis dokumentuose, prisiminimuose, pamąstymuose, Daiva Valentaitė, (Kaunas: Naujasis lankas, 2013)
8. Matulytė Margarita, Fotografijos raiškos ir sklaidos Lietuvoje sovietizavimas. Daktaro disertacija, (Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011)
9. Michelkevičius Vytautas, LTSR fotografijos meno draugija – vaizdų gamybos tinklas, (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011)
10. „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu, Auksė Petrulienė ir Vaiva Mikelionytė, (Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2025)
11. Pikelytė Zita, „Algimantas Bandza: aistra gyventi“, in Senvagė, 2021, Nr. 1, p. 78-81.
12. Pikelytė Zita, „Tarp laiko ir atminties: Jono Ambraškos fotografijos“, in Liaudies kultūra, 2014, Nr. 5, p. 79–83.
13. Vaintraubas Saliamonas, „Vaišingumo kombinatas“, in Vakarinės naujienos, 1968 m. gegužės 31 d.
14. Zinkevičius Antanas Mindaugas, A. Zinkevičiaus gyvenimo aprašymas, iš asmeninio autoriaus archyvo
15. Žemės ūkio statybos projektavimo institutas, Kastytis Pavalkis, (Vilnius: ŽŪSPI, 1981)