PRAEINA…
tekstas: Pelkių būtybė
Praeina diena
Namo per tiltą praeina
Tilto šešėlis praeina žeme
Žemės šešėlis
Mėnuliu
Praeina
Ateina naktis
Uždarytam mieste
Kurio ryšys seniai jau nutrauktas
Po tiltu, giliai, likęs grotomis saugomas
Pamirštas plyšys
Į tikrą pasaulį
Bet vėjas iš ten pro grotas praeina
Ir vėjas praeina pro mano mintis
Ir mintys praeis
Juk viskas praeina
Tai reiškia
Kad visad yra praėjimas
Yra visad viltis
Tik viltis – nepraeina
Viltis
Išblėsta
Išblėsta jėgos
Išbyra plunksnos
Jausmai atbunka
Dvasia išdvėsta
Ir lieka…
Tuštybė
Belieka išlydyt prisiminimus
Ir lieka iš jų nulieti grandinę
Bet laikas praeina grandinės rūdija
Rūdija grandinės kol dar nesupuvo
Spėk išdaužyt suvaržyt mano geismą
Kaip mėsą suėsk
Kol neišblėso
Kaip priešą bučiuok
Kaip tą geidžiamą liepsną
Kur naikina viską
Yra juk dar likęs tavy tas likutis…
Sudegink jį menką
Išrėk į ugnį paskutinį atodūsį
Stiklinėm akim
Tuštybe vidine
To žiedo dar vieno
Pratęsti grandinei
Tavo istorijos
Kurios nieks neatsimena
Skubėk
Skubėk ir stebėk
Stebėk kaip praeina
Kaip vėjas iš ten pro grotas praeina
Ir vėjas praeina pro mano mintis
Kaip vėjas praeina kiaurai grandines
Praleisk. Aš tik noriu praeiti
Neturi balso, kurio galėčiau klausytis. Tau bereikšmiai žodžiai, kuriais tik ir temoku reikštis. Tu neturi kūno, kurį galėčiau paliesti. Neturi vardo, kurį paslapty laikyčiau. Tave nujaučiu esant kažkur aplinkui. Jaučiu, kai priartėji – tvyrai už nugarų tarnautojams ir pareigūnams, pulsuoji šviesoforais ir tuščiais koridoriais, vedančiais į tvarkingus kabinetus, kur kruopščiai pildomi įstatymai rimtais veidais tau atsidavusių tarnų.
Jie nežino, kodėl stoviu eilėje su bilietėliu rankoje. Nežino, kad patys yra pabiros raidės, kurias tu rimuoji į techniškai bejausmes eiles, kurių jie net nepastebi. Aš stoviu eilėje, bet nieko nelaukiu. Sustoju priešais šviesoforą, kai gatvės būna tuščios, ir todėl tik ir sustoju – kad susitiktume. Kad pavargę praeiviai mūsų šokiui netrukdytų savo nematymu.
Bet iš tiesų jie netrukdo – juk praeiviai irgi esi tu. Šoku mandagiais šypsniais ir nejaukiais
žvilgsniais su nepažįstamais praeiviais. O su pažįstamais šoku pagal kitas taisykles – rankos paspaudimais, pasistovėjimais ir pasiteiravimais pagal tavo ritmą. Šoku laiptais žemyn pagal trinkelių ritmą, mąstau pagal plytų ritmą, lakstau gatvių ritmais, o pagal griuvėsių ritmą landžioju landynėse. Kai bėgu nuo policijos, būnu toks pat laimingas kaip ir sėdėdamas areštinėje. O jie galvoja, kogi šypsausi. Nes nežino, kam gi šypsausi.
Niekas tavęs nepažįsta. Mes tik dviese. Net kai griaunu tavo tvarką, nujaučiu, kad vis dėlto nepyksti. Ar tu gali pykti? Ar tau kas rūpi? Ar nori išlikti? Ar jauti mano prisilietimą?
Apkabinu stulpą. Regiu vaizdo kamerą, lėtai besisukančią kampuotais judesiais. Ar čia tu? Ar matai? Ar žinai, ką reiškia šypsena? Apsikabinęs stulpą nusišypsau tau – kiaurai kamerą, kiaurai ekraną ir kiaurai prie to ekrano besnaudžiantį tarnautoją.
Kažkur aplinkui. Kažkur už viso šito. Jei norėsi pasirodyti – aš čia.
Man nebaisu. Aš laukiu.
